2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Little Things

Turėjo būti tiesiog IV papildymas, tačiau tai kiek iškristų iš konteksto ^^ Tiksliau - liktų be visiškai jokio konteksto. Taigi, pristatau sąrašą dalykų, kurie man labai patinka, net jei kai kuriems jie pernelyg maži net pastebėti. 

1. einant šiurenti nukritusius lapus (atsiprašau visų šlavėjų, kurių lapų krūvas ištaškiau ^^")

2. po skėčiu eiti per lietų ir girdėti jį barbenant virš savo galvos (žinoma, kai lietus tam tinkamas skėtis būna paliktas namie .. )

3. Rududu ^^ (kaip smagu malonu rytą būt Pūkuotuku :D )

4. valgyti balkone ar bent lauke

5. mėnulis 

6. savijauta ką tik po dušo

7. klausytis kažkur koridoriuje ar už lango grojančios gitaros


8. naktis arba rytas Vilniaus senamiestyje

9. klausytis Miglės ir Gytės blevyzgų

10. kaip einant naktį neapšviestu keliu tamsa tampa dar tamsesnė pravažiavus automobiliui

11. pagirti tau patinkantį vaikiną (taip visiškai nekaltai ir nieko 'nepritempiant'. tiesiog todėl, kad jis tikrai to nusipelnė)

12. kaip vienas kolega ima švilpauti arba niūniuoti užsitęsus tylai

13. pasakos "Gražuolė ir Pabaisa", "Pelenė" (būtina man visus filmus pažiūrėti pagal jas pastatytus :DD )

14. laikyti delne varlę arba rupūžę ir jausti jos kojeles

15. per radiją ar atliekamą gatvės muzikantų išgirsti mėgstamą dainą (su "Summer Wine" taip Akropolio Maximoj dažnai būna :) )

16. pamiršti kas ir kur esi (ypač koncertuose)

17. kriaušiniai ledai

18. pirmą kartą išgirsti naują mėgstamos grupės dainą

19. kai sode žydi obelys ir krenta jų žiedai

20. važiuoti traukiniu į vienus ar kitus (beveik) namus

21. greitai, be minčių užmigti po sunkaus darbo

22. vietų, kuriose yra scena, atmosfera. galiu valandų valandas laukti koncerto, jei tik matau visas tas konstrukcijas :) ir pačius žmones, susirinkusius į tos pačios grupės, kurią ir tu mėgsti, koncertą "tyrinėti" ^^

23. įeiti į savo fakulteto kiemą

24. kalbėtis su patinkančiu žmogumi ir abiems negalėti sustoti :))

25. pirmas sniegas, sniegas per Kalėdas

26. dovanų pirkimas

27. kai patinkantis žmogus pakviečia į draugus facebuke (arba pokalbio eigoje paklausia ar gali pakviesti ir tada pati drąsiai tai padarai ^^ )

28. muzikantų rankos

29. žemi vyriški balsai

30. bosinės gitaros skambesys

31. ilgi vaikinų plaukai :)))

32. kaip kaimynas "plasnoja" rankomis kalbėdamas ir kaip Lasse suka plaukus sėdėdamas :)

33. kalbėti lietuviškai užsienyje ir žinoti, jog greičiausiai niekas nieko nesupranta ^^

34. kur nors pamatyti heartagramą ^^

35. kai po ilgo šikimo ir nepasitikėjimo dėl darbo, kurį padarei, sulauki gero ar labai gero įvertinimo :)

36. nubusti ir pamatyti, jog turi dar laiko pamiegoti

37. dyyyyydeli šunys :))

38. NEUŽMIRŠTUOLĖS - čia pirmoje vietoje turėjo būti. nesuprantu kaip galėjau pamiršti. nuostabiausios gėlės tarp visų rožių ir orchidėjų ^^

39. vartyti senus tikrus gerus nuotraukų ALBUMUS. keista kaip atrodo šimtąjį kartą vartomome albume gali rasti naują nuotrauką, kurios tarsi nepastebėdavai anksčiau :)

40. Salvadoro Dali kūryba. dar patinka, kai kas nors taip pat jį pagiria :)

41. kvepianti duona parduotuvėje. visada pauostau prieš pirkdama :D

42. kaip nuplėšus tą permatomą š nuo žolelių arbatos pakuotės aplinkui pasklinda mėtų kvapas

43. susidaryti darbų arba pirkinių sąrašą ir palaipsniui jį išbraukyti ^^

44. kaip einant mišku pėdos sminga į samanas :)

45. Kai kas nors pina, šukuoja ar dar kokį velnią daro iš mano plaukų :D

46. Mikės Pūkuotuko pasakymai ir panašiai ^^

47. Vėjyje išdžiuvę rūbai :)) - kvepia visai kitaip, nemanot?

48. Pravažiuojančio pro stiklą traukinio iškraipymas jame - sunku apibūdinti ir dar sunkiau suprasti, žinau ^^"

49. Girdėti traukinio dundesį naktį - visada pasijuntu kaip namie :)

50. Ateiti ko nors nusipirkti ir pamatyti, jog būtent tam daiktui yra akcija :DD

51. Dainos prie laužo

52. Miegoti palapinėje (ypač kai lengvai barbena lietutis)

53. Gyvūnų nosys. Jei normalus žmogus pamatęs šunį kaso jam ausį, ar glosto galvą, man labiausiai knieti pačiupinėti jo nosį. Karvės, arkliai (žirgai), ypatingai kiaulės - kaip man patinka delną priglausti prie jų .. hm .. nosių. Turbūt labiau tiktų sakyti snukių, bet jei pro tą daiktą kvėpuojama, vadinasi tai yra nosis ir nieko nežinau :P


54. Maudynės ežere naktį, o ypatingai jei dar ir rūkas, ar tai migla, apsitraukę ant jo. Tokį fokusą esu dariusi du kartus gyvenime, bet buvo labai labai magiška. 

55. M. K. Čiurlionio paveikslai. Ypač juose jaučiamas kažkoks skrydis ar tiesiog lengvumas. 

56. Laikyti karštą arbatos puoduką tarp megztinio rankovėmis aptrauktų delnų - tada juos kutena ir megztinis, ir puoduko karštis, kuris per megztinį virsta šiluma :DD na.. supratot ką aš čia, jo? :))

57. Sėdėti ant palangės

58. Vijokliais apaugę namai

59. Sėdėti ant laiptų

60. Pirmą kartą pamatyti žmogų jam įprastoje, o tau visiškai svetimoje aplinkoje

61. Žmonės su aistra pasakojantys apie savo pomėgį, darbą ar pan.

62. Švedija

63. Aukščiausiai esantys, mažiausi namų langeliai. Dažniausiai palėpių - nuolat galvoju koks vaizdas turėtų pro juos atsiverti

64. Suomija

65. Pereiti per šviesoforo ar paprastą perėją nesustojus/nestabtelėjus ir nepagreitinus žingsnio :))

66. Kai tą patį objektą fotografuoja bent trys žmonės ^^

Soundtrack: Edith Piaf - Milord // nė velnio nesuprantu prancūziškai

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Spalio 23, antr.

Susitikau su keliais klasiokais. Mokykloje tokių žmonių vienoje kompanijoje vaizdelis būtų buvęs tiesiog neįtikėtinas. Ir kalbos buvo visiškai neįtikėtinos. Na, žinoma, aptarti visų klasiokų, kuriuos sugebėta prisiminti, gyvenimai: kas kur mokosi, kaip mokosi, kur gyvena, su kuo, su kuo draugauja ir su kuo išsiskyrė. Ech. Gal ir nieko. Kol kalba nepakrypo apie Auksę... siaubas kažkoks. Bet Gabrielius koks atsigavęs po savo kelionės į Ameriką :) Vienas malonumas buvo kartu grįžti pėsčiom į Antakalnį. Toks trykštantis energija, noru GYVENTI, kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti ir visu tuo taip nuoširdžiai ir noriai dalinosi. Gražu ir malonu klausytis buvo :) Žinoma, jis buvo kiek išgėręs, tačiau per daug to nesijautė. Dvynys, juk jis vis dėlto :)

Kitos susitikimo su klasiokais temos... visiškai kosminės... ekonomistai ir ISM'ininkai, tad... pinigai pinigai pinigai. Darbas ofisuose ir panašiai. Supratau, jog esu ten visiškai ne į temą. Absoliučiai. Gerai tik tiek, jog iš esmės likau nepastebėta. Juk reikėjo apkalbėti tiek klasiokų.. o diskutuoti apie įmonių kūrimą, valdymą, veikimą ir pan. neturiu visiškai jokio išprusimo.

Apibendrinus: buvo malonu, smagu, tačiau vieno ar dviejų (geriau vieno) tokių susitikimų per metus pilnai užtektų, kad tai tebebūtų taip pat malonu.


Soundtrack: Slash & Myles Kennedy - Not for Me //The only thing that makes me whole again, Is to stand right here before you in the sun oh

Spalio 22, pirm.

Pietūs.
Ant laužo virta sriuba. 
Būrys vaikų. 

Visi žibančiomis akimis kerta tą sriubą. O mes laukiame kol atsilaisvins dubenėliai. O aš stoviu ir galvoju: "Kokia dar Afrika, idiote tu? Kokia dar Afrika?" Tada tikrai maniau, jog apsiverksiu. Nervinausi. Norėjau kur nors dingti, kur niekas nematytų. Ir aš nematyčiau to būrio vaikų. Bet kur tu dingsi, kai tyliai prisėlina Liūtas ir klausia kas nutiko, o tu vos turi jėgos susitvardyti ir tvirtu balsu sumykti "nieko". 

Galiausiai vos baigus savo dubenėlį sriubos, dar tebejaučiant alkį, Vytautas pakvietė grįžti prie darbo. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Tačiau ir grįžusi į tokią savą ir malonią darbo vietą, nenusiraminau. Niekaip. Iki pat vakaro. 

Iki pat Nuojautos vakaro. Buvo gražu. Gražu. Su dviguba "g" didžiąja. 
Bet taip ėmė miegas... mistika. Vytautas taip atvirai kalbėjo, taip nuoširdžiai, giliai. O mane vis ėmė miegas. 
Ir Liudas grojo. Truputį atnaujino savo repertuarą. Tačiau man ir senąsias dainas buvo smagu išgirsti. Nesvarbu, jog jos skamba telefone beveik kiekvieną dieną. Jo atlikimas juk visai kas kita. 


Nesvarbu.
Nuojautų vakaras buvo mistika. Gal Agnė jo norėjo kiek kitokio, nei jis gavosi, tačiau buvo miela ir jauku. 



Soundtrack: Iron Maiden - Como estais amigos // They will never know we care

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Spalio 13 - 14

Koks neįtikėtinai įdomus pasaulis pagal Vytautą. 

Kaip aš nieko aplink save nematau, o jei ir matau - visiškai nesuvokiu. Kaip jis jaučia, girdi aplinką, jos mistiką, jos grožį... Matyt esu tam per daug ciniška.

Jis viską pastebi, jam viskas svarbu. Turi savo reikšmę ir simboliką. Savo ryšį su aplinka, žmogumi, kažkuo "anapus". Kažkuo stipresniu, ką galima tik pajausti. Dažniausiai neįmanoma suvokti. Tačiau man ir su jausmais problemos. Mano jausmai pasimetę, išblaškyti, atsiskyrę. Jie pripratę būti tik sau, o ne šalia kito jausmo. Jie visada suprasdavo kitus jausmus, tačiau patys pasidarė tokie grubūs, sarkastiški, pašaipūs, nieko neįsileidžiantys. 
O dabar sunku.

Kažkas kažkur keičiasi.

Šįryt mano jausmai buvo užkloti kitu miegmaišiu, o "ačiū" jau atrodo per mažai. Ir "dėkui" per mažai, tu mažas sarkastiškas asile.  

Kažkurį kartą grįžusi iš "ekspedicijos" ir nuėjus į SP atrodė, jog komentarai prieš mane susimokė. Jų buvo nedaug, tad užteko dviejų, kad jie išsiskirtų ir sudarytų savotišką daugumą. 
Vienas jų - gif'as iš The Lion King.
Simba kalbasi su babuinu:
- Change is good.
- Yeah, but it's not easy.

Ir E. A. Poe:
Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, jog žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.

Juk negaliu to prarasti? Savo kankinančio laukimo?
Ar galiu?



2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Mokslas ir aš

Vakar. Vakar pirmą kartą gyvenime buvau pačioje rimčiausioje, kasmetinėje savo srities mokslininkų konferencijoje. Viskas atrodė įdomu ir stengiausi kuo daugiau sugerti į save. Nors lietuvių pranešimai buvo siaubingai nuobodūs. Arba tiesiog siaubingai paruošti. Juk per mokslinę konferenciją nevadintumėt medžių sūtraukomis, ar ne? o.O Įdomus buvo tik vienas pranešimas, tačiau dalį jo laiko surijo ankstesni nuobodos, tad Saulius turėjo baisingai skubėti. O paskaitos apie kaulus man visada pačios įdomiausios, tad tatai buvo baisingai nesąžininga. Tiesiog tikiuosi, jog kitą kartą bus daug geriau. Antraip gali žmogus visai norą prarasti važinėti į tokius renginius....

Antra vertus buvo ir nemažai linksmybių. Pavyzdžiui, sužinojom, jog kolegos mokslininkai visi
ž i n o, jog Kęstas ir Eglė slapta susituokė :D geras, a? Smagu sužinoti, jog susituokei atvykus į tarptautinę kolegų konferenciją. Ir dar slapta. Ir niekam nieko nesakai, nes Eglė greičiausiai laukiasi.  Genialu, ne kitaip. Ir baisingai juokinga. ^^

Tačiau buvo labai nemažai momentų, kai konferencijoje jaučiausi nepatogiai. Nesava. Juk vienas iš bet tokių konferencijų tikslų (pagrindinis!) - bendravimas. Pažinčių mezgimas, keitimasis kontaktais ir pažadais. Bendruomeniškumas. Taip, mano srities mokslininkai laaaabai bendruomeniški. Iki kokio lygio rodo antra šio įrašo pastraipa.
O aš.. man atrodė, jog stebiu viską iš kitos erdvės. Lyg per televizorių, ar pan. Jog visa tai ne mano gyvenimas. Ne mano gyvenimas stovėti viename besišnekučiuojančiųjų ratelyje su vienu ar kitu nuolat per paskaitas linksniuotu dėde, ar teta. Ne mano gyvenimas vaikštinėti po nuostabiai baltas dvaro sales ir nuiminėti pūkus nuo tokios asmenybės kaip Vytautas (tos mokslininkų draugijos pirmininkas) apykaklės. Juo labiau ne mano gyvenimas lipti laiptais ir apsikabinti atsisveikinant Liudą. Žinoma, nuo pirmo kurso, kai pirmą kartą juo susižavėjau, iškilo pluoštelis blogųjų jo savybių. Tačiau bendro vaizdo ir suvokimo, kiek tai buvo per gražu, jog net nedrįsta svajoti - nekeičia.



Man negalima svajoti. Tai nuolat viską sugadina, net tada kai nutinka geriau nei tikėjaisi... geriau nieko nesitikėti. Tada viskas ką gauni dovana. Bet iš tiesų...
Aš noriu. Noriu begalės dalykų...
Noriu dar kartą išgirsti jo atsidusimą lapkričio 6 ir suprasti, pajusti savo "mokslinius interesus". Tiesiog interesus. gyvenime.
Ištrūkti iš to užburto rato, kur viską darau ne taip, blogai, apskritai bijau daryti.
Noriu TIEK įsijausti į tą mokslinio darbo rašymo malonumą, kad nuolat to norėčiau. Nes aš jį JAUČIU. Jaučiu kai PRADEDU, kai IMUOSI darbų rašymo, tačiau iki tol turiu pereiti siaubingą nesąmonių darymo ceremoniją. Ir tai baisingai užknisa, baisingai gniuždo.

Nieko nepadariau, kad jausčiausi verta Liudo delnų apglėbtų pečių, kad jausčiausi verta Vytauto pasitikėjimo ir dedamų vilčių. Visų bičiulių pasitikėjimo... Jų per daug, o aš taip ir nesuprantu kas vyksta ir kodėl tokie geri dalykai vyksta su manimi.


Soundtrack: Aistė Smilgevičiūtė ir Marijonas Mikutavičius - Kąstyčio Rauda // Tavo krūtinėj per daug šviesos

Apie tai kaip vaikinai bendrauja su savo mama

Šiandien kažkaip vis lindo į galvą sena sena gera šokių vadovo pamoka.

Tais tolimais šauniais (taip - be galo šauniais) laikais, kai ėjau į mokyklą turėjau ir šokių pamokas. Iki šiol dievinu tautinius šokius ir tautinį kostiumą. Taigi, vieną kartą nusprendėme pasidaryti teorinę pamoką. Šiaip pagal planą jų kažkiek priklausė, bet nė velnio mes jų nedarėm :) Bet tą vienintelį kartą buvo baisingai šalta ir niekas nenorėjo persirenginėti. Be to, neseniai turėjom kažkokį svarbų koncertą, kuriam daug repetavome, tad buvom kiek atidirbę į priekį. Taigi, žiūrėjom šokių įrašus, įrašus iš kelionių ir šiaip blevyzgojom apie gyvenimą. Tada vadovas ir davė mums labai svarbią pamoką. Iš pradžių paskyrė ją vaikinams, tačiau tuoj pat susigrizbo, jog merginoms ji net aktualesnė. 

Pamokos esmė: tai kaip vaikinas bendrauja su savo mama parodo, kaip jis bendraus su savo mergina/mylimąja/žmona/antrąja puse/tram pam pam pam or what ever you want. 

Grynai.

Užtenka vieną kartą pamatyti jį besikalbant su mama ir viskas aišku. Po trijų metų su tavimi bus lygiai tas pats. Jei ne greičiau. Na, jei kalbame apie "kol mirtis mus išskirs", tai visiškai trumputis laiko tarpas. 

Štai ko mes mokėmės per choreografijos teoriją :D Bet svarbu tai, jog kiek esu mačiusi pavyzdžių, kurie galėtų patvirtinti šią teoriją, visi būtent tai ir padaro - teoriją patvirtina. Įdomu, ar ne? Ir manau, jog absoliučiai logiška. Iš esmės, tai net savaime suprantama

Regis tiek. 


Soundtrack: Black Label Society - Woman Don't Cry // I'm losing your mind

2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Sodyba

***
Vakarop, bežiūrėdama į Sajų sodybą, pasijutau keistai su ja panaši. 

Išoriškai ji atrodo lyg ir normaliai, tvirtai, bet tai tik stoginė. Dirbtinis kiautas sukonstruotas, kad aplinka padarytų kiek galima mažiau žalos. 

Po ja viskas sugriuvę ir išpuvę.

Ji tyliai stovėjo ir laukė savo laiko. Byrėjo į gabalus ir buvo plėšiama, bet laukė to momento kai taps iki nuprotėjimo svarbi. Ir sulaukė. 

Atrodo pilna paslapčių, tačiau kai imi tyrinėti... viskas kaip ir įprasta. Kaip ir nieko ypatingo. 
Pradžiugina tik kelios smulkmenos, kurių visiškai nesitikėjai. O daugelis jų svarbios tik todėl, jog buvo rastos būtent čia. Būtent tų žmonių. O bet kas kitas nusispjautų ant tokių niekų.

Rodos, tiek. 


Soundtrack: Anathema - Inner Silence // When the light of your life sighs And love dies in your eyes Only then will I realize What you mean to me 

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Jausmas ant kairiojo peties

Kelios dienos buvo siaubingos. Dabar jaučiuosi kaip po kokios itin sunkios ligos. Kojos netvirtos, rankos vargiai rašiklį pakelia, tačiau jau geriau, jau gali valgyti ir suvokti aplinką. Vis dėlto norisi kuo greičiau pamiršti kas buvo. Vienas iš būdų - prisiminti tai kas buvo gero. Kažkada. Bet buvo. Ir kas keisčiausia buvo tavo gyvenimo dalis, o ne filmo ar knygos ištrauka. Pažiūrėkime ką tokiu atveju pasiūlys dienoraštis.. 

***
Grįžom į sodybą. Visi suėjo į namą. Tik Vytautas dar pasikvietė kelis vyrus kažkur kažką padėti patvarkyti kieme. Turėjau kelias minutes nepastebimai pasėdėti verandoje su savo gėda ir nusivylimu. Savimi, kai labiausiai savęs nekenčiu. Su savo vienatve, kuri visą dieną buvo gąsdinama  didžiulio būrio žmonių. Ir Eglė, ir Liudas jau buvo spėję išklausinėti kas nutiko, ar nereikia važiuoti namo. Nereikia. Man visada viskas gerai. Aš juk pirmojo pasaulio pilietė. Sėdėjau verandoje ir glosčiau šunis. Paskambino tėtukas. Dar prieš 15 minučių norėjosi rėkti ir dėlto, jog jis man jau baisingai seniai nebuvo skambinęs. O pasirodo savaitę buvo Turkijoje.. su Aniken.
Vėl viena, vėl noriu ištirpti kaip dūmas. Bet pasivertimo ritualą sutrikdo grįžę vyrai. Nusimaunu viršutines, visiškai purvinas kelnes. Jų funkcija suveikė - džinsai liko švarūs. Purvinas megztinis ir t.t. Neturiu nei kojinių, nei batų. Bet Liudas turi kojines. 47 dydžio žalias papildomas kojines. Ir tai be galo miela, nors jis tebeklausinėja kas nutiko. Nieko, Liūtukai, man viskas gerai. Aš tik nekenčiu savęs. Per vakaronę sėdėjom šalia. Nors jam ir toliau teko klausinėti kas nutiko, siūlyti ratu einančius skanėstus ir bandyti praverti mano sukąstus žabtus. Tai neįmanoma kai noriu verkti, Liudai. 

Tada važiavom namo. 30 kilometrų su kapeikom iki Saulėtekio. Kai Algis jo kažko paklausė apie Skuodą jis nebeatsakė, jau atrodė kaip miegantis, nors dar tik išsukom į plentą. Neužilgo išsibudino.  O pasiekus miestelį pasidėjo galvą ant peties ir tiek tebuvo jo girdėti. Švelniai švelniai, šiltai šiltai. Tai buvo 23 kilometrai ant mano peties. Vėl negalėjau patikėti, jog tai ne viena iš mano priešnaktinių fantazėlių. Vėl bandžiau visam laikui įsidėmėti kas tai per jausmas. Šitoks švelnumas. 
"Ar tau nešalta? Pirštai šalti"
Ne ne. Man nešalta. Aš sprogstu iš vidaus, nors gal greičiau - apmiriau iš vidaus. Netikėtai. Labai labai. Minkštai minkštai. Šiltai ir švelniai. Ir apsikabinimas atsisveikinant buvo kažkoks kitoks. Tos kelios milisekundės atrodė... atrodė, jog galiu jo įsikibti ir viską viską pamiršti, ir būti saugi. Nuo visko. Nuo savęs. Kelios milisekundės ir kuo greičiau šalin. 
Labanakt.

Bet tas jausmas tebetupi ant kairiojo peties.



Soundtrack: Vytautas Kernagis - Milžinai // Susipynė rankos ir gerai, Kad takelio nebeieško...

2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis

March in Lanna

Turiu tokią atskirą nuo dienoraščio, mielą užrašų knygutę. Ji labai ypatinga. 

Visų pirma - knygutė graži ^^ 
Viršelyje Srijai Kuntawang paveikslas "March in Lanna". Nemanykit, kad aš čia baisiai kieta meno žinovė - tai užrašyta ant knygutės nugarėlės :) Bet užtenka pagooglinti, jog susižavėtum tuo menininku. Labai savos dvasios darbai..

Antra - knygutę padovanojo labai ypatingas dėdė.
Jis turi savyje tokios magijos, kuri man siejasi su Kalėdų Seneliu. Ar bent jau vyriausiuoju jo elfu. Ypač kai šypsosi. Kaip vaikas. 

Trečia - knygutėje surašomos labai ypatingos akimirkos.
Kiekvieną dieną po vieną ypatingą akimirką. Stengiuosi, jog jos būtų kuo mažesnės, tokios kurias po dviejų dienų pamirščiau. Jaučiu, jog ir dabar skaitydama jas nuo pradžių, kai kurių jau nebeprisiminsiu. Bet tai akimirkos, kai jaučiausi labai ypatingai :) Ypatingai poetiškai, ypatingai rūpestingai, o kartais taip ypatingai liūdnai, jog įrašydavau apskritai bent kiek gerą dienos prisiminimą. Greičiausiai 99% tų įrašėlių bus susiję arba su gamta, arba su liūtais. Tad jo... su gamta. Tačiau pagrindinis to sąrašo - dienoraščio moralas lieka tas pats - kiekviena diena mums duoda ką nors gražaus. Tik reikia pasistengti tai pastebėti ir tuo pasidžiaugti. 




Soundtrack: Lou Reed - Walk on the Wild Side // Lookin' for soul food and a place to eat

2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Peršaldymo ir pasimetimo prigauto žioplelio pokalbis su Liūtu

2012 lapkričio 3, šešt. // Ernio gim.

<...> 
Bet didesnė darosi baimė dėl Liūtuko. Tikrai nemaniau, jog toks nepaprastas vyriškis kaip Jis gali taip savimi abejoti, taip nepasitikėti. Kas Jam buvo tą vakarą? Ir tai, jog apimtas tokios nuotaikos ir tokių minčių, vis tiek man rašė... neįtikėtina. Nežinau, ar nusipelnau tokio Jo pasitikėjimo. Ką čia nežinau.. žinoma, nenusipelnau. Juk negalėjo būti išgėręs?.. Ne ne. Žvėriškai keista. Ir gąsdinančiai miela. Nors jaučiuosi per silpna Jį nuraminti ir paguosti, kad ir kaip tai kiauliška.

<...>
Iš kur toks mielumas? Ir TA savikritika? Taip - Eglė jau ne kartą lengvai pasišaipydavo iš Jo dėl to ir būtent savikritiką įvardijo kaip bendrą mūsų savybę.. bet nesitikėjau, jog Jis gali TAIP save kritikuoti. Suprantu abejones dėl su mokslais susijusių dalykų. Čia mūsų požiūris sutampa. Rezultatai mūsų mokymo įstaigoje toli gražu neatspindi tavo žinių, tad nėra ko jais džiaugtis. Bet kaip Jis gali manyti, jog nemoka bendrauti ir nuolat visus skaudina? Nejau Jam neužteko to penktadienio su manimi, kad suprastų kas yra nemokantis bendrauti žmogus?! Nėra mūsų aplinkoje labiau nemokančio bendrauti už mane! Koks Jis jautrus.. Tai iš tiesų miela, Liūtukai, bet tuo pačiu imu bijoti, jog įskaudinsiu Tave. Dabar manau, jog būtinai suprasi mane neteisingai. Mano baimę ir nemokėjimą palaikysi atstūmimu. Niekada nemanyk, jog esi man per prastas, Tu mažas šmiki! Nedrįsk. Tai aš Tau per prasta. Suprask. Pamatyk. Tie milžiniški delnai apimantys visus pečius... dabar primeni man tą nuostabų juoduką iš "Žaliosios mylios". Didelis ir rūstaus veido su vaiko šypsena ir jautrumu. "Atsiprašau, jei kada tave nuliūdinau" - ką Jis turėjo omenyje? Kurį momentą mūsų pažintyje? Per Jį man nutiko visi geriausi dalykai, tad kada Jo manymu sugebėjo mane nuliūdinti? Jei turi didelius pečius, nereiškia, jog turi ant jų susikrauti visų problemas. O ypač mano. Aš pati save nuolat klampinu į problemas. Tai beviltiška. Senosios lieka, bet klimpstu ir į naują - kaip perlipti save ir parodyti bent dalį to švelnumo, kurį jaučiu iš Tavęs? Ar suprantu Tave teisingai? Mano persmelktoms vienatvės smegenims tai nesuvokiama... Ar užsiminei ką nors Eglei, kad ji taip džiūgavo? Sakei, jog rūpiniesi visais savo ekspedicijų dalyviais, bet aš visada jaučiuosi taip ypatingai, kai rūpiniesi manimi. Ačiū Tau labai. Nežinai, ką man tai reiškia. Bet nežinai ir kaip gąsdina. Kodėl gąsdina. Kaip seniai aš jau pamiršau kas yra švelnumas... mačiau tik filmuose, girdėjau tik dainose, bet mėgdžiotoja visais laikais buvau prasta. Tad klausimas toks - kiek turi kantrybės, Liūtukai? Užsispyrimo? Kiek ilgai neužplauks virš Tavo karčių juodų minčių debesis, jog man visiškai nepatinki? Bet ką man daryti? Nemoku būti nei saldi, nei fyfiškai mergaitiška, kad žaisčiau tuos flirtų žaidimus! O su Tavimi nemoku būti ir "išmintinga", ar bent kiek aštresnio liežuvio, kokį pavyksta išgauti Lunai. 
Nežinau kaip Tave padrąsinti. 
Atleisk man už tai, didysis vaike. 


Soundtrack: Poets of the Fall - Sleep // It's hand in your hand A shadow over you

Lapkričio pirmoji

Kaip aš buvau pasiilgusi savo senųjų gerųjų Donelaičio kapinių per Vėlines. Tai vienas magiškiausių dalykų mano vienišės gyvenime. Prieš tai trejus metus nemačiau to grožio, tad šiemet negalėjau atsidžiaugti. Paminklai ir medžiai, lapai po kojomis ir šimtai žiburėlių aplink. Gražumėlis. Jaučiuosi kaip kadaise per gimtadienius.. Neseniai išgirdau smagią istoriją, jog Eglės sūnėnai pamatę visas degančias žvakutes kapinėse, puola jų užpūtinėti :D Vaikų išmįslai visada nemirtingi :)

Kitas svarbus dalykas, nutikęs lapkričio pirmąją buvo apsilankymas prie prosenelės kapo. Stovėjau ten ir ramiai šypsojau. Truputį pasikalbėjau su ja. Nors nuolat taip darau. Ypač pastaruoju metu, kai tiek sudėtingų ir man nesuvokiamų dalykų dedasi. Ko daugiau galėčiau prašyti patarimo? Toks pasikėlęs ir "stiprus" žmogus - tik vaiduoklių. Pasižadėjau labiau pasistengti, nes jos atsiųsta dovana... Tai neįkainojamai gražu. Tik aš vis tiek dar nepasiruošusi. Nesvarbu kiek sapnų esu turėjusi, nesvarbu kiek naktų išverkiau to belaukdama. Vis tiek nepasiruošusi. 

Taigi, stovėjau ir šypsojau močiutei. Tada išgirdau tą garsą, kai "kas nors stengiasi neišleisti jokio garso".  Juk darote taip, kai verkiate? Tai buvo sesė. Kita sesė stengėsi nuslėpti skysčius iš akių. Ir tėtukui tai beviltiškai nesisekė. Matote, mūsų močiutė išėjo tik 2011 vasarą. Visiškai neseniai, kai gyvenimas toks beprotiškas. Ir tada supratau, jog jie tebesijaučia skolingi močiutei, jog jie greičiausiai jaučiasi kalti prieš ją, kažko nepadarę, nepasakę, neparodę kokia ji jiems buvo svarbi ir kaip jie ją mylėjo. Ir tebemyli. Tačiau aš... aš galėjau ten stovėti ir šypsotis močiutei, nes žinojau, jog ji žino. Ir kokia svarbi ji man buvo, ir kaip aš ją mylėjau, ir ko nepasakiau, bet parodžiau. Nes mano dienoraštyje yra vokelis, o tame vokelyje servetėlė, o ta servetėlė sugėrė paskutinę jos ašarą, kai ligos nukankintas kūnas paleido kvėpavimą. Tada skaitėme "Altorių šešėly". Gal todėl jaučiuosi nuolat jos stebima. Nuolat atsiprašau už blogas mintis ir darbus. 

Aš - tėčio vaikas. 

Ir tėčio močiutės vaikas.

Ačiū tau, močiute. 


Soundtrack: Anathema - Flying // Believe there's true thoughts beyond me

I am back..

Keistas aš žmogus. Keistas ir visas tas blog'ų rašymas. Gal man tai patinka vien todėl, jog rašant blog'ą, jo išgražinimo galimybės platesnės, nei popierinio dienoraščio. Nemoku aš nei piešti, nei ką... o čia - įmeti paveiksliuką iš weheartit ir įrašo dvasia visai kita. Turbūt tai man labiausiai čia patinka. Todėl pajutau, jog noriu rašyti, nesvarbu, jog su tikslu, kad niekas neperskaitys. Nesvarbu, jog beveik neturiu tam laiko. Iš tiesų neturiu, tik labai ieškau būdų pabėgti nuo tikrų darbų. Tai taip pat vienas iš blog'o privalumų. Žinoma, šiuo metu lygiai taip pat sėkmingai galėčiau rašyti ranka į savo mikimauzo sąsiuvinį ir lygiai taip pat sėkmingai švaistyti laiką, bet tebūnie. Tikiuosi niekas iš čia ateityje minimų žmonių neužklys. Sugalvosiu jums slapyvardžius :P Tai taip pat bus smagu ^^

Taigi. Bandom rašyti savo istoriją.
Mintis.
Jausmus? Man visada sunku juos suprasti.

Ech...


Soundtrack: A-ha - Crying in the Rain // Some day when my crying's done I'm gonna wear a smile and walk in the sun