2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Sodyba

***
Vakarop, bežiūrėdama į Sajų sodybą, pasijutau keistai su ja panaši. 

Išoriškai ji atrodo lyg ir normaliai, tvirtai, bet tai tik stoginė. Dirbtinis kiautas sukonstruotas, kad aplinka padarytų kiek galima mažiau žalos. 

Po ja viskas sugriuvę ir išpuvę.

Ji tyliai stovėjo ir laukė savo laiko. Byrėjo į gabalus ir buvo plėšiama, bet laukė to momento kai taps iki nuprotėjimo svarbi. Ir sulaukė. 

Atrodo pilna paslapčių, tačiau kai imi tyrinėti... viskas kaip ir įprasta. Kaip ir nieko ypatingo. 
Pradžiugina tik kelios smulkmenos, kurių visiškai nesitikėjai. O daugelis jų svarbios tik todėl, jog buvo rastos būtent čia. Būtent tų žmonių. O bet kas kitas nusispjautų ant tokių niekų.

Rodos, tiek. 


Soundtrack: Anathema - Inner Silence // When the light of your life sighs And love dies in your eyes Only then will I realize What you mean to me 

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Jausmas ant kairiojo peties

Kelios dienos buvo siaubingos. Dabar jaučiuosi kaip po kokios itin sunkios ligos. Kojos netvirtos, rankos vargiai rašiklį pakelia, tačiau jau geriau, jau gali valgyti ir suvokti aplinką. Vis dėlto norisi kuo greičiau pamiršti kas buvo. Vienas iš būdų - prisiminti tai kas buvo gero. Kažkada. Bet buvo. Ir kas keisčiausia buvo tavo gyvenimo dalis, o ne filmo ar knygos ištrauka. Pažiūrėkime ką tokiu atveju pasiūlys dienoraštis.. 

***
Grįžom į sodybą. Visi suėjo į namą. Tik Vytautas dar pasikvietė kelis vyrus kažkur kažką padėti patvarkyti kieme. Turėjau kelias minutes nepastebimai pasėdėti verandoje su savo gėda ir nusivylimu. Savimi, kai labiausiai savęs nekenčiu. Su savo vienatve, kuri visą dieną buvo gąsdinama  didžiulio būrio žmonių. Ir Eglė, ir Liudas jau buvo spėję išklausinėti kas nutiko, ar nereikia važiuoti namo. Nereikia. Man visada viskas gerai. Aš juk pirmojo pasaulio pilietė. Sėdėjau verandoje ir glosčiau šunis. Paskambino tėtukas. Dar prieš 15 minučių norėjosi rėkti ir dėlto, jog jis man jau baisingai seniai nebuvo skambinęs. O pasirodo savaitę buvo Turkijoje.. su Aniken.
Vėl viena, vėl noriu ištirpti kaip dūmas. Bet pasivertimo ritualą sutrikdo grįžę vyrai. Nusimaunu viršutines, visiškai purvinas kelnes. Jų funkcija suveikė - džinsai liko švarūs. Purvinas megztinis ir t.t. Neturiu nei kojinių, nei batų. Bet Liudas turi kojines. 47 dydžio žalias papildomas kojines. Ir tai be galo miela, nors jis tebeklausinėja kas nutiko. Nieko, Liūtukai, man viskas gerai. Aš tik nekenčiu savęs. Per vakaronę sėdėjom šalia. Nors jam ir toliau teko klausinėti kas nutiko, siūlyti ratu einančius skanėstus ir bandyti praverti mano sukąstus žabtus. Tai neįmanoma kai noriu verkti, Liudai. 

Tada važiavom namo. 30 kilometrų su kapeikom iki Saulėtekio. Kai Algis jo kažko paklausė apie Skuodą jis nebeatsakė, jau atrodė kaip miegantis, nors dar tik išsukom į plentą. Neužilgo išsibudino.  O pasiekus miestelį pasidėjo galvą ant peties ir tiek tebuvo jo girdėti. Švelniai švelniai, šiltai šiltai. Tai buvo 23 kilometrai ant mano peties. Vėl negalėjau patikėti, jog tai ne viena iš mano priešnaktinių fantazėlių. Vėl bandžiau visam laikui įsidėmėti kas tai per jausmas. Šitoks švelnumas. 
"Ar tau nešalta? Pirštai šalti"
Ne ne. Man nešalta. Aš sprogstu iš vidaus, nors gal greičiau - apmiriau iš vidaus. Netikėtai. Labai labai. Minkštai minkštai. Šiltai ir švelniai. Ir apsikabinimas atsisveikinant buvo kažkoks kitoks. Tos kelios milisekundės atrodė... atrodė, jog galiu jo įsikibti ir viską viską pamiršti, ir būti saugi. Nuo visko. Nuo savęs. Kelios milisekundės ir kuo greičiau šalin. 
Labanakt.

Bet tas jausmas tebetupi ant kairiojo peties.



Soundtrack: Vytautas Kernagis - Milžinai // Susipynė rankos ir gerai, Kad takelio nebeieško...

2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis

March in Lanna

Turiu tokią atskirą nuo dienoraščio, mielą užrašų knygutę. Ji labai ypatinga. 

Visų pirma - knygutė graži ^^ 
Viršelyje Srijai Kuntawang paveikslas "March in Lanna". Nemanykit, kad aš čia baisiai kieta meno žinovė - tai užrašyta ant knygutės nugarėlės :) Bet užtenka pagooglinti, jog susižavėtum tuo menininku. Labai savos dvasios darbai..

Antra - knygutę padovanojo labai ypatingas dėdė.
Jis turi savyje tokios magijos, kuri man siejasi su Kalėdų Seneliu. Ar bent jau vyriausiuoju jo elfu. Ypač kai šypsosi. Kaip vaikas. 

Trečia - knygutėje surašomos labai ypatingos akimirkos.
Kiekvieną dieną po vieną ypatingą akimirką. Stengiuosi, jog jos būtų kuo mažesnės, tokios kurias po dviejų dienų pamirščiau. Jaučiu, jog ir dabar skaitydama jas nuo pradžių, kai kurių jau nebeprisiminsiu. Bet tai akimirkos, kai jaučiausi labai ypatingai :) Ypatingai poetiškai, ypatingai rūpestingai, o kartais taip ypatingai liūdnai, jog įrašydavau apskritai bent kiek gerą dienos prisiminimą. Greičiausiai 99% tų įrašėlių bus susiję arba su gamta, arba su liūtais. Tad jo... su gamta. Tačiau pagrindinis to sąrašo - dienoraščio moralas lieka tas pats - kiekviena diena mums duoda ką nors gražaus. Tik reikia pasistengti tai pastebėti ir tuo pasidžiaugti. 




Soundtrack: Lou Reed - Walk on the Wild Side // Lookin' for soul food and a place to eat

2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Peršaldymo ir pasimetimo prigauto žioplelio pokalbis su Liūtu

2012 lapkričio 3, šešt. // Ernio gim.

<...> 
Bet didesnė darosi baimė dėl Liūtuko. Tikrai nemaniau, jog toks nepaprastas vyriškis kaip Jis gali taip savimi abejoti, taip nepasitikėti. Kas Jam buvo tą vakarą? Ir tai, jog apimtas tokios nuotaikos ir tokių minčių, vis tiek man rašė... neįtikėtina. Nežinau, ar nusipelnau tokio Jo pasitikėjimo. Ką čia nežinau.. žinoma, nenusipelnau. Juk negalėjo būti išgėręs?.. Ne ne. Žvėriškai keista. Ir gąsdinančiai miela. Nors jaučiuosi per silpna Jį nuraminti ir paguosti, kad ir kaip tai kiauliška.

<...>
Iš kur toks mielumas? Ir TA savikritika? Taip - Eglė jau ne kartą lengvai pasišaipydavo iš Jo dėl to ir būtent savikritiką įvardijo kaip bendrą mūsų savybę.. bet nesitikėjau, jog Jis gali TAIP save kritikuoti. Suprantu abejones dėl su mokslais susijusių dalykų. Čia mūsų požiūris sutampa. Rezultatai mūsų mokymo įstaigoje toli gražu neatspindi tavo žinių, tad nėra ko jais džiaugtis. Bet kaip Jis gali manyti, jog nemoka bendrauti ir nuolat visus skaudina? Nejau Jam neužteko to penktadienio su manimi, kad suprastų kas yra nemokantis bendrauti žmogus?! Nėra mūsų aplinkoje labiau nemokančio bendrauti už mane! Koks Jis jautrus.. Tai iš tiesų miela, Liūtukai, bet tuo pačiu imu bijoti, jog įskaudinsiu Tave. Dabar manau, jog būtinai suprasi mane neteisingai. Mano baimę ir nemokėjimą palaikysi atstūmimu. Niekada nemanyk, jog esi man per prastas, Tu mažas šmiki! Nedrįsk. Tai aš Tau per prasta. Suprask. Pamatyk. Tie milžiniški delnai apimantys visus pečius... dabar primeni man tą nuostabų juoduką iš "Žaliosios mylios". Didelis ir rūstaus veido su vaiko šypsena ir jautrumu. "Atsiprašau, jei kada tave nuliūdinau" - ką Jis turėjo omenyje? Kurį momentą mūsų pažintyje? Per Jį man nutiko visi geriausi dalykai, tad kada Jo manymu sugebėjo mane nuliūdinti? Jei turi didelius pečius, nereiškia, jog turi ant jų susikrauti visų problemas. O ypač mano. Aš pati save nuolat klampinu į problemas. Tai beviltiška. Senosios lieka, bet klimpstu ir į naują - kaip perlipti save ir parodyti bent dalį to švelnumo, kurį jaučiu iš Tavęs? Ar suprantu Tave teisingai? Mano persmelktoms vienatvės smegenims tai nesuvokiama... Ar užsiminei ką nors Eglei, kad ji taip džiūgavo? Sakei, jog rūpiniesi visais savo ekspedicijų dalyviais, bet aš visada jaučiuosi taip ypatingai, kai rūpiniesi manimi. Ačiū Tau labai. Nežinai, ką man tai reiškia. Bet nežinai ir kaip gąsdina. Kodėl gąsdina. Kaip seniai aš jau pamiršau kas yra švelnumas... mačiau tik filmuose, girdėjau tik dainose, bet mėgdžiotoja visais laikais buvau prasta. Tad klausimas toks - kiek turi kantrybės, Liūtukai? Užsispyrimo? Kiek ilgai neužplauks virš Tavo karčių juodų minčių debesis, jog man visiškai nepatinki? Bet ką man daryti? Nemoku būti nei saldi, nei fyfiškai mergaitiška, kad žaisčiau tuos flirtų žaidimus! O su Tavimi nemoku būti ir "išmintinga", ar bent kiek aštresnio liežuvio, kokį pavyksta išgauti Lunai. 
Nežinau kaip Tave padrąsinti. 
Atleisk man už tai, didysis vaike. 


Soundtrack: Poets of the Fall - Sleep // It's hand in your hand A shadow over you

Lapkričio pirmoji

Kaip aš buvau pasiilgusi savo senųjų gerųjų Donelaičio kapinių per Vėlines. Tai vienas magiškiausių dalykų mano vienišės gyvenime. Prieš tai trejus metus nemačiau to grožio, tad šiemet negalėjau atsidžiaugti. Paminklai ir medžiai, lapai po kojomis ir šimtai žiburėlių aplink. Gražumėlis. Jaučiuosi kaip kadaise per gimtadienius.. Neseniai išgirdau smagią istoriją, jog Eglės sūnėnai pamatę visas degančias žvakutes kapinėse, puola jų užpūtinėti :D Vaikų išmįslai visada nemirtingi :)

Kitas svarbus dalykas, nutikęs lapkričio pirmąją buvo apsilankymas prie prosenelės kapo. Stovėjau ten ir ramiai šypsojau. Truputį pasikalbėjau su ja. Nors nuolat taip darau. Ypač pastaruoju metu, kai tiek sudėtingų ir man nesuvokiamų dalykų dedasi. Ko daugiau galėčiau prašyti patarimo? Toks pasikėlęs ir "stiprus" žmogus - tik vaiduoklių. Pasižadėjau labiau pasistengti, nes jos atsiųsta dovana... Tai neįkainojamai gražu. Tik aš vis tiek dar nepasiruošusi. Nesvarbu kiek sapnų esu turėjusi, nesvarbu kiek naktų išverkiau to belaukdama. Vis tiek nepasiruošusi. 

Taigi, stovėjau ir šypsojau močiutei. Tada išgirdau tą garsą, kai "kas nors stengiasi neišleisti jokio garso".  Juk darote taip, kai verkiate? Tai buvo sesė. Kita sesė stengėsi nuslėpti skysčius iš akių. Ir tėtukui tai beviltiškai nesisekė. Matote, mūsų močiutė išėjo tik 2011 vasarą. Visiškai neseniai, kai gyvenimas toks beprotiškas. Ir tada supratau, jog jie tebesijaučia skolingi močiutei, jog jie greičiausiai jaučiasi kalti prieš ją, kažko nepadarę, nepasakę, neparodę kokia ji jiems buvo svarbi ir kaip jie ją mylėjo. Ir tebemyli. Tačiau aš... aš galėjau ten stovėti ir šypsotis močiutei, nes žinojau, jog ji žino. Ir kokia svarbi ji man buvo, ir kaip aš ją mylėjau, ir ko nepasakiau, bet parodžiau. Nes mano dienoraštyje yra vokelis, o tame vokelyje servetėlė, o ta servetėlė sugėrė paskutinę jos ašarą, kai ligos nukankintas kūnas paleido kvėpavimą. Tada skaitėme "Altorių šešėly". Gal todėl jaučiuosi nuolat jos stebima. Nuolat atsiprašau už blogas mintis ir darbus. 

Aš - tėčio vaikas. 

Ir tėčio močiutės vaikas.

Ačiū tau, močiute. 


Soundtrack: Anathema - Flying // Believe there's true thoughts beyond me

I am back..

Keistas aš žmogus. Keistas ir visas tas blog'ų rašymas. Gal man tai patinka vien todėl, jog rašant blog'ą, jo išgražinimo galimybės platesnės, nei popierinio dienoraščio. Nemoku aš nei piešti, nei ką... o čia - įmeti paveiksliuką iš weheartit ir įrašo dvasia visai kita. Turbūt tai man labiausiai čia patinka. Todėl pajutau, jog noriu rašyti, nesvarbu, jog su tikslu, kad niekas neperskaitys. Nesvarbu, jog beveik neturiu tam laiko. Iš tiesų neturiu, tik labai ieškau būdų pabėgti nuo tikrų darbų. Tai taip pat vienas iš blog'o privalumų. Žinoma, šiuo metu lygiai taip pat sėkmingai galėčiau rašyti ranka į savo mikimauzo sąsiuvinį ir lygiai taip pat sėkmingai švaistyti laiką, bet tebūnie. Tikiuosi niekas iš čia ateityje minimų žmonių neužklys. Sugalvosiu jums slapyvardžius :P Tai taip pat bus smagu ^^

Taigi. Bandom rašyti savo istoriją.
Mintis.
Jausmus? Man visada sunku juos suprasti.

Ech...


Soundtrack: A-ha - Crying in the Rain // Some day when my crying's done I'm gonna wear a smile and walk in the sun