2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Jausmas ant kairiojo peties

Kelios dienos buvo siaubingos. Dabar jaučiuosi kaip po kokios itin sunkios ligos. Kojos netvirtos, rankos vargiai rašiklį pakelia, tačiau jau geriau, jau gali valgyti ir suvokti aplinką. Vis dėlto norisi kuo greičiau pamiršti kas buvo. Vienas iš būdų - prisiminti tai kas buvo gero. Kažkada. Bet buvo. Ir kas keisčiausia buvo tavo gyvenimo dalis, o ne filmo ar knygos ištrauka. Pažiūrėkime ką tokiu atveju pasiūlys dienoraštis.. 

***
Grįžom į sodybą. Visi suėjo į namą. Tik Vytautas dar pasikvietė kelis vyrus kažkur kažką padėti patvarkyti kieme. Turėjau kelias minutes nepastebimai pasėdėti verandoje su savo gėda ir nusivylimu. Savimi, kai labiausiai savęs nekenčiu. Su savo vienatve, kuri visą dieną buvo gąsdinama  didžiulio būrio žmonių. Ir Eglė, ir Liudas jau buvo spėję išklausinėti kas nutiko, ar nereikia važiuoti namo. Nereikia. Man visada viskas gerai. Aš juk pirmojo pasaulio pilietė. Sėdėjau verandoje ir glosčiau šunis. Paskambino tėtukas. Dar prieš 15 minučių norėjosi rėkti ir dėlto, jog jis man jau baisingai seniai nebuvo skambinęs. O pasirodo savaitę buvo Turkijoje.. su Aniken.
Vėl viena, vėl noriu ištirpti kaip dūmas. Bet pasivertimo ritualą sutrikdo grįžę vyrai. Nusimaunu viršutines, visiškai purvinas kelnes. Jų funkcija suveikė - džinsai liko švarūs. Purvinas megztinis ir t.t. Neturiu nei kojinių, nei batų. Bet Liudas turi kojines. 47 dydžio žalias papildomas kojines. Ir tai be galo miela, nors jis tebeklausinėja kas nutiko. Nieko, Liūtukai, man viskas gerai. Aš tik nekenčiu savęs. Per vakaronę sėdėjom šalia. Nors jam ir toliau teko klausinėti kas nutiko, siūlyti ratu einančius skanėstus ir bandyti praverti mano sukąstus žabtus. Tai neįmanoma kai noriu verkti, Liudai. 

Tada važiavom namo. 30 kilometrų su kapeikom iki Saulėtekio. Kai Algis jo kažko paklausė apie Skuodą jis nebeatsakė, jau atrodė kaip miegantis, nors dar tik išsukom į plentą. Neužilgo išsibudino.  O pasiekus miestelį pasidėjo galvą ant peties ir tiek tebuvo jo girdėti. Švelniai švelniai, šiltai šiltai. Tai buvo 23 kilometrai ant mano peties. Vėl negalėjau patikėti, jog tai ne viena iš mano priešnaktinių fantazėlių. Vėl bandžiau visam laikui įsidėmėti kas tai per jausmas. Šitoks švelnumas. 
"Ar tau nešalta? Pirštai šalti"
Ne ne. Man nešalta. Aš sprogstu iš vidaus, nors gal greičiau - apmiriau iš vidaus. Netikėtai. Labai labai. Minkštai minkštai. Šiltai ir švelniai. Ir apsikabinimas atsisveikinant buvo kažkoks kitoks. Tos kelios milisekundės atrodė... atrodė, jog galiu jo įsikibti ir viską viską pamiršti, ir būti saugi. Nuo visko. Nuo savęs. Kelios milisekundės ir kuo greičiau šalin. 
Labanakt.

Bet tas jausmas tebetupi ant kairiojo peties.



Soundtrack: Vytautas Kernagis - Milžinai // Susipynė rankos ir gerai, Kad takelio nebeieško...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą