2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Lapkričio pirmoji

Kaip aš buvau pasiilgusi savo senųjų gerųjų Donelaičio kapinių per Vėlines. Tai vienas magiškiausių dalykų mano vienišės gyvenime. Prieš tai trejus metus nemačiau to grožio, tad šiemet negalėjau atsidžiaugti. Paminklai ir medžiai, lapai po kojomis ir šimtai žiburėlių aplink. Gražumėlis. Jaučiuosi kaip kadaise per gimtadienius.. Neseniai išgirdau smagią istoriją, jog Eglės sūnėnai pamatę visas degančias žvakutes kapinėse, puola jų užpūtinėti :D Vaikų išmįslai visada nemirtingi :)

Kitas svarbus dalykas, nutikęs lapkričio pirmąją buvo apsilankymas prie prosenelės kapo. Stovėjau ten ir ramiai šypsojau. Truputį pasikalbėjau su ja. Nors nuolat taip darau. Ypač pastaruoju metu, kai tiek sudėtingų ir man nesuvokiamų dalykų dedasi. Ko daugiau galėčiau prašyti patarimo? Toks pasikėlęs ir "stiprus" žmogus - tik vaiduoklių. Pasižadėjau labiau pasistengti, nes jos atsiųsta dovana... Tai neįkainojamai gražu. Tik aš vis tiek dar nepasiruošusi. Nesvarbu kiek sapnų esu turėjusi, nesvarbu kiek naktų išverkiau to belaukdama. Vis tiek nepasiruošusi. 

Taigi, stovėjau ir šypsojau močiutei. Tada išgirdau tą garsą, kai "kas nors stengiasi neišleisti jokio garso".  Juk darote taip, kai verkiate? Tai buvo sesė. Kita sesė stengėsi nuslėpti skysčius iš akių. Ir tėtukui tai beviltiškai nesisekė. Matote, mūsų močiutė išėjo tik 2011 vasarą. Visiškai neseniai, kai gyvenimas toks beprotiškas. Ir tada supratau, jog jie tebesijaučia skolingi močiutei, jog jie greičiausiai jaučiasi kalti prieš ją, kažko nepadarę, nepasakę, neparodę kokia ji jiems buvo svarbi ir kaip jie ją mylėjo. Ir tebemyli. Tačiau aš... aš galėjau ten stovėti ir šypsotis močiutei, nes žinojau, jog ji žino. Ir kokia svarbi ji man buvo, ir kaip aš ją mylėjau, ir ko nepasakiau, bet parodžiau. Nes mano dienoraštyje yra vokelis, o tame vokelyje servetėlė, o ta servetėlė sugėrė paskutinę jos ašarą, kai ligos nukankintas kūnas paleido kvėpavimą. Tada skaitėme "Altorių šešėly". Gal todėl jaučiuosi nuolat jos stebima. Nuolat atsiprašau už blogas mintis ir darbus. 

Aš - tėčio vaikas. 

Ir tėčio močiutės vaikas.

Ačiū tau, močiute. 


Soundtrack: Anathema - Flying // Believe there's true thoughts beyond me

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą