2012 m. lapkričio 3 d., šeštadienis

Peršaldymo ir pasimetimo prigauto žioplelio pokalbis su Liūtu

2012 lapkričio 3, šešt. // Ernio gim.

<...> 
Bet didesnė darosi baimė dėl Liūtuko. Tikrai nemaniau, jog toks nepaprastas vyriškis kaip Jis gali taip savimi abejoti, taip nepasitikėti. Kas Jam buvo tą vakarą? Ir tai, jog apimtas tokios nuotaikos ir tokių minčių, vis tiek man rašė... neįtikėtina. Nežinau, ar nusipelnau tokio Jo pasitikėjimo. Ką čia nežinau.. žinoma, nenusipelnau. Juk negalėjo būti išgėręs?.. Ne ne. Žvėriškai keista. Ir gąsdinančiai miela. Nors jaučiuosi per silpna Jį nuraminti ir paguosti, kad ir kaip tai kiauliška.

<...>
Iš kur toks mielumas? Ir TA savikritika? Taip - Eglė jau ne kartą lengvai pasišaipydavo iš Jo dėl to ir būtent savikritiką įvardijo kaip bendrą mūsų savybę.. bet nesitikėjau, jog Jis gali TAIP save kritikuoti. Suprantu abejones dėl su mokslais susijusių dalykų. Čia mūsų požiūris sutampa. Rezultatai mūsų mokymo įstaigoje toli gražu neatspindi tavo žinių, tad nėra ko jais džiaugtis. Bet kaip Jis gali manyti, jog nemoka bendrauti ir nuolat visus skaudina? Nejau Jam neužteko to penktadienio su manimi, kad suprastų kas yra nemokantis bendrauti žmogus?! Nėra mūsų aplinkoje labiau nemokančio bendrauti už mane! Koks Jis jautrus.. Tai iš tiesų miela, Liūtukai, bet tuo pačiu imu bijoti, jog įskaudinsiu Tave. Dabar manau, jog būtinai suprasi mane neteisingai. Mano baimę ir nemokėjimą palaikysi atstūmimu. Niekada nemanyk, jog esi man per prastas, Tu mažas šmiki! Nedrįsk. Tai aš Tau per prasta. Suprask. Pamatyk. Tie milžiniški delnai apimantys visus pečius... dabar primeni man tą nuostabų juoduką iš "Žaliosios mylios". Didelis ir rūstaus veido su vaiko šypsena ir jautrumu. "Atsiprašau, jei kada tave nuliūdinau" - ką Jis turėjo omenyje? Kurį momentą mūsų pažintyje? Per Jį man nutiko visi geriausi dalykai, tad kada Jo manymu sugebėjo mane nuliūdinti? Jei turi didelius pečius, nereiškia, jog turi ant jų susikrauti visų problemas. O ypač mano. Aš pati save nuolat klampinu į problemas. Tai beviltiška. Senosios lieka, bet klimpstu ir į naują - kaip perlipti save ir parodyti bent dalį to švelnumo, kurį jaučiu iš Tavęs? Ar suprantu Tave teisingai? Mano persmelktoms vienatvės smegenims tai nesuvokiama... Ar užsiminei ką nors Eglei, kad ji taip džiūgavo? Sakei, jog rūpiniesi visais savo ekspedicijų dalyviais, bet aš visada jaučiuosi taip ypatingai, kai rūpiniesi manimi. Ačiū Tau labai. Nežinai, ką man tai reiškia. Bet nežinai ir kaip gąsdina. Kodėl gąsdina. Kaip seniai aš jau pamiršau kas yra švelnumas... mačiau tik filmuose, girdėjau tik dainose, bet mėgdžiotoja visais laikais buvau prasta. Tad klausimas toks - kiek turi kantrybės, Liūtukai? Užsispyrimo? Kiek ilgai neužplauks virš Tavo karčių juodų minčių debesis, jog man visiškai nepatinki? Bet ką man daryti? Nemoku būti nei saldi, nei fyfiškai mergaitiška, kad žaisčiau tuos flirtų žaidimus! O su Tavimi nemoku būti ir "išmintinga", ar bent kiek aštresnio liežuvio, kokį pavyksta išgauti Lunai. 
Nežinau kaip Tave padrąsinti. 
Atleisk man už tai, didysis vaike. 


Soundtrack: Poets of the Fall - Sleep // It's hand in your hand A shadow over you

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą