2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Little Things

Turėjo būti tiesiog IV papildymas, tačiau tai kiek iškristų iš konteksto ^^ Tiksliau - liktų be visiškai jokio konteksto. Taigi, pristatau sąrašą dalykų, kurie man labai patinka, net jei kai kuriems jie pernelyg maži net pastebėti. 

1. einant šiurenti nukritusius lapus (atsiprašau visų šlavėjų, kurių lapų krūvas ištaškiau ^^")

2. po skėčiu eiti per lietų ir girdėti jį barbenant virš savo galvos (žinoma, kai lietus tam tinkamas skėtis būna paliktas namie .. )

3. Rududu ^^ (kaip smagu malonu rytą būt Pūkuotuku :D )

4. valgyti balkone ar bent lauke

5. mėnulis 

6. savijauta ką tik po dušo

7. klausytis kažkur koridoriuje ar už lango grojančios gitaros


8. naktis arba rytas Vilniaus senamiestyje

9. klausytis Miglės ir Gytės blevyzgų

10. kaip einant naktį neapšviestu keliu tamsa tampa dar tamsesnė pravažiavus automobiliui

11. pagirti tau patinkantį vaikiną (taip visiškai nekaltai ir nieko 'nepritempiant'. tiesiog todėl, kad jis tikrai to nusipelnė)

12. kaip vienas kolega ima švilpauti arba niūniuoti užsitęsus tylai

13. pasakos "Gražuolė ir Pabaisa", "Pelenė" (būtina man visus filmus pažiūrėti pagal jas pastatytus :DD )

14. laikyti delne varlę arba rupūžę ir jausti jos kojeles

15. per radiją ar atliekamą gatvės muzikantų išgirsti mėgstamą dainą (su "Summer Wine" taip Akropolio Maximoj dažnai būna :) )

16. pamiršti kas ir kur esi (ypač koncertuose)

17. kriaušiniai ledai

18. pirmą kartą išgirsti naują mėgstamos grupės dainą

19. kai sode žydi obelys ir krenta jų žiedai

20. važiuoti traukiniu į vienus ar kitus (beveik) namus

21. greitai, be minčių užmigti po sunkaus darbo

22. vietų, kuriose yra scena, atmosfera. galiu valandų valandas laukti koncerto, jei tik matau visas tas konstrukcijas :) ir pačius žmones, susirinkusius į tos pačios grupės, kurią ir tu mėgsti, koncertą "tyrinėti" ^^

23. įeiti į savo fakulteto kiemą

24. kalbėtis su patinkančiu žmogumi ir abiems negalėti sustoti :))

25. pirmas sniegas, sniegas per Kalėdas

26. dovanų pirkimas

27. kai patinkantis žmogus pakviečia į draugus facebuke (arba pokalbio eigoje paklausia ar gali pakviesti ir tada pati drąsiai tai padarai ^^ )

28. muzikantų rankos

29. žemi vyriški balsai

30. bosinės gitaros skambesys

31. ilgi vaikinų plaukai :)))

32. kaip kaimynas "plasnoja" rankomis kalbėdamas ir kaip Lasse suka plaukus sėdėdamas :)

33. kalbėti lietuviškai užsienyje ir žinoti, jog greičiausiai niekas nieko nesupranta ^^

34. kur nors pamatyti heartagramą ^^

35. kai po ilgo šikimo ir nepasitikėjimo dėl darbo, kurį padarei, sulauki gero ar labai gero įvertinimo :)

36. nubusti ir pamatyti, jog turi dar laiko pamiegoti

37. dyyyyydeli šunys :))

38. NEUŽMIRŠTUOLĖS - čia pirmoje vietoje turėjo būti. nesuprantu kaip galėjau pamiršti. nuostabiausios gėlės tarp visų rožių ir orchidėjų ^^

39. vartyti senus tikrus gerus nuotraukų ALBUMUS. keista kaip atrodo šimtąjį kartą vartomome albume gali rasti naują nuotrauką, kurios tarsi nepastebėdavai anksčiau :)

40. Salvadoro Dali kūryba. dar patinka, kai kas nors taip pat jį pagiria :)

41. kvepianti duona parduotuvėje. visada pauostau prieš pirkdama :D

42. kaip nuplėšus tą permatomą š nuo žolelių arbatos pakuotės aplinkui pasklinda mėtų kvapas

43. susidaryti darbų arba pirkinių sąrašą ir palaipsniui jį išbraukyti ^^

44. kaip einant mišku pėdos sminga į samanas :)

45. Kai kas nors pina, šukuoja ar dar kokį velnią daro iš mano plaukų :D

46. Mikės Pūkuotuko pasakymai ir panašiai ^^

47. Vėjyje išdžiuvę rūbai :)) - kvepia visai kitaip, nemanot?

48. Pravažiuojančio pro stiklą traukinio iškraipymas jame - sunku apibūdinti ir dar sunkiau suprasti, žinau ^^"

49. Girdėti traukinio dundesį naktį - visada pasijuntu kaip namie :)

50. Ateiti ko nors nusipirkti ir pamatyti, jog būtent tam daiktui yra akcija :DD

51. Dainos prie laužo

52. Miegoti palapinėje (ypač kai lengvai barbena lietutis)

53. Gyvūnų nosys. Jei normalus žmogus pamatęs šunį kaso jam ausį, ar glosto galvą, man labiausiai knieti pačiupinėti jo nosį. Karvės, arkliai (žirgai), ypatingai kiaulės - kaip man patinka delną priglausti prie jų .. hm .. nosių. Turbūt labiau tiktų sakyti snukių, bet jei pro tą daiktą kvėpuojama, vadinasi tai yra nosis ir nieko nežinau :P


54. Maudynės ežere naktį, o ypatingai jei dar ir rūkas, ar tai migla, apsitraukę ant jo. Tokį fokusą esu dariusi du kartus gyvenime, bet buvo labai labai magiška. 

55. M. K. Čiurlionio paveikslai. Ypač juose jaučiamas kažkoks skrydis ar tiesiog lengvumas. 

56. Laikyti karštą arbatos puoduką tarp megztinio rankovėmis aptrauktų delnų - tada juos kutena ir megztinis, ir puoduko karštis, kuris per megztinį virsta šiluma :DD na.. supratot ką aš čia, jo? :))

57. Sėdėti ant palangės

58. Vijokliais apaugę namai

59. Sėdėti ant laiptų

60. Pirmą kartą pamatyti žmogų jam įprastoje, o tau visiškai svetimoje aplinkoje

61. Žmonės su aistra pasakojantys apie savo pomėgį, darbą ar pan.

62. Švedija

63. Aukščiausiai esantys, mažiausi namų langeliai. Dažniausiai palėpių - nuolat galvoju koks vaizdas turėtų pro juos atsiverti

64. Suomija

65. Pereiti per šviesoforo ar paprastą perėją nesustojus/nestabtelėjus ir nepagreitinus žingsnio :))

66. Kai tą patį objektą fotografuoja bent trys žmonės ^^

Soundtrack: Edith Piaf - Milord // nė velnio nesuprantu prancūziškai

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Spalio 23, antr.

Susitikau su keliais klasiokais. Mokykloje tokių žmonių vienoje kompanijoje vaizdelis būtų buvęs tiesiog neįtikėtinas. Ir kalbos buvo visiškai neįtikėtinos. Na, žinoma, aptarti visų klasiokų, kuriuos sugebėta prisiminti, gyvenimai: kas kur mokosi, kaip mokosi, kur gyvena, su kuo, su kuo draugauja ir su kuo išsiskyrė. Ech. Gal ir nieko. Kol kalba nepakrypo apie Auksę... siaubas kažkoks. Bet Gabrielius koks atsigavęs po savo kelionės į Ameriką :) Vienas malonumas buvo kartu grįžti pėsčiom į Antakalnį. Toks trykštantis energija, noru GYVENTI, kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti ir visu tuo taip nuoširdžiai ir noriai dalinosi. Gražu ir malonu klausytis buvo :) Žinoma, jis buvo kiek išgėręs, tačiau per daug to nesijautė. Dvynys, juk jis vis dėlto :)

Kitos susitikimo su klasiokais temos... visiškai kosminės... ekonomistai ir ISM'ininkai, tad... pinigai pinigai pinigai. Darbas ofisuose ir panašiai. Supratau, jog esu ten visiškai ne į temą. Absoliučiai. Gerai tik tiek, jog iš esmės likau nepastebėta. Juk reikėjo apkalbėti tiek klasiokų.. o diskutuoti apie įmonių kūrimą, valdymą, veikimą ir pan. neturiu visiškai jokio išprusimo.

Apibendrinus: buvo malonu, smagu, tačiau vieno ar dviejų (geriau vieno) tokių susitikimų per metus pilnai užtektų, kad tai tebebūtų taip pat malonu.


Soundtrack: Slash & Myles Kennedy - Not for Me //The only thing that makes me whole again, Is to stand right here before you in the sun oh

Spalio 22, pirm.

Pietūs.
Ant laužo virta sriuba. 
Būrys vaikų. 

Visi žibančiomis akimis kerta tą sriubą. O mes laukiame kol atsilaisvins dubenėliai. O aš stoviu ir galvoju: "Kokia dar Afrika, idiote tu? Kokia dar Afrika?" Tada tikrai maniau, jog apsiverksiu. Nervinausi. Norėjau kur nors dingti, kur niekas nematytų. Ir aš nematyčiau to būrio vaikų. Bet kur tu dingsi, kai tyliai prisėlina Liūtas ir klausia kas nutiko, o tu vos turi jėgos susitvardyti ir tvirtu balsu sumykti "nieko". 

Galiausiai vos baigus savo dubenėlį sriubos, dar tebejaučiant alkį, Vytautas pakvietė grįžti prie darbo. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Tačiau ir grįžusi į tokią savą ir malonią darbo vietą, nenusiraminau. Niekaip. Iki pat vakaro. 

Iki pat Nuojautos vakaro. Buvo gražu. Gražu. Su dviguba "g" didžiąja. 
Bet taip ėmė miegas... mistika. Vytautas taip atvirai kalbėjo, taip nuoširdžiai, giliai. O mane vis ėmė miegas. 
Ir Liudas grojo. Truputį atnaujino savo repertuarą. Tačiau man ir senąsias dainas buvo smagu išgirsti. Nesvarbu, jog jos skamba telefone beveik kiekvieną dieną. Jo atlikimas juk visai kas kita. 


Nesvarbu.
Nuojautų vakaras buvo mistika. Gal Agnė jo norėjo kiek kitokio, nei jis gavosi, tačiau buvo miela ir jauku. 



Soundtrack: Iron Maiden - Como estais amigos // They will never know we care

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Spalio 13 - 14

Koks neįtikėtinai įdomus pasaulis pagal Vytautą. 

Kaip aš nieko aplink save nematau, o jei ir matau - visiškai nesuvokiu. Kaip jis jaučia, girdi aplinką, jos mistiką, jos grožį... Matyt esu tam per daug ciniška.

Jis viską pastebi, jam viskas svarbu. Turi savo reikšmę ir simboliką. Savo ryšį su aplinka, žmogumi, kažkuo "anapus". Kažkuo stipresniu, ką galima tik pajausti. Dažniausiai neįmanoma suvokti. Tačiau man ir su jausmais problemos. Mano jausmai pasimetę, išblaškyti, atsiskyrę. Jie pripratę būti tik sau, o ne šalia kito jausmo. Jie visada suprasdavo kitus jausmus, tačiau patys pasidarė tokie grubūs, sarkastiški, pašaipūs, nieko neįsileidžiantys. 
O dabar sunku.

Kažkas kažkur keičiasi.

Šįryt mano jausmai buvo užkloti kitu miegmaišiu, o "ačiū" jau atrodo per mažai. Ir "dėkui" per mažai, tu mažas sarkastiškas asile.  

Kažkurį kartą grįžusi iš "ekspedicijos" ir nuėjus į SP atrodė, jog komentarai prieš mane susimokė. Jų buvo nedaug, tad užteko dviejų, kad jie išsiskirtų ir sudarytų savotišką daugumą. 
Vienas jų - gif'as iš The Lion King.
Simba kalbasi su babuinu:
- Change is good.
- Yeah, but it's not easy.

Ir E. A. Poe:
Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, jog žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.

Juk negaliu to prarasti? Savo kankinančio laukimo?
Ar galiu?



2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Mokslas ir aš

Vakar. Vakar pirmą kartą gyvenime buvau pačioje rimčiausioje, kasmetinėje savo srities mokslininkų konferencijoje. Viskas atrodė įdomu ir stengiausi kuo daugiau sugerti į save. Nors lietuvių pranešimai buvo siaubingai nuobodūs. Arba tiesiog siaubingai paruošti. Juk per mokslinę konferenciją nevadintumėt medžių sūtraukomis, ar ne? o.O Įdomus buvo tik vienas pranešimas, tačiau dalį jo laiko surijo ankstesni nuobodos, tad Saulius turėjo baisingai skubėti. O paskaitos apie kaulus man visada pačios įdomiausios, tad tatai buvo baisingai nesąžininga. Tiesiog tikiuosi, jog kitą kartą bus daug geriau. Antraip gali žmogus visai norą prarasti važinėti į tokius renginius....

Antra vertus buvo ir nemažai linksmybių. Pavyzdžiui, sužinojom, jog kolegos mokslininkai visi
ž i n o, jog Kęstas ir Eglė slapta susituokė :D geras, a? Smagu sužinoti, jog susituokei atvykus į tarptautinę kolegų konferenciją. Ir dar slapta. Ir niekam nieko nesakai, nes Eglė greičiausiai laukiasi.  Genialu, ne kitaip. Ir baisingai juokinga. ^^

Tačiau buvo labai nemažai momentų, kai konferencijoje jaučiausi nepatogiai. Nesava. Juk vienas iš bet tokių konferencijų tikslų (pagrindinis!) - bendravimas. Pažinčių mezgimas, keitimasis kontaktais ir pažadais. Bendruomeniškumas. Taip, mano srities mokslininkai laaaabai bendruomeniški. Iki kokio lygio rodo antra šio įrašo pastraipa.
O aš.. man atrodė, jog stebiu viską iš kitos erdvės. Lyg per televizorių, ar pan. Jog visa tai ne mano gyvenimas. Ne mano gyvenimas stovėti viename besišnekučiuojančiųjų ratelyje su vienu ar kitu nuolat per paskaitas linksniuotu dėde, ar teta. Ne mano gyvenimas vaikštinėti po nuostabiai baltas dvaro sales ir nuiminėti pūkus nuo tokios asmenybės kaip Vytautas (tos mokslininkų draugijos pirmininkas) apykaklės. Juo labiau ne mano gyvenimas lipti laiptais ir apsikabinti atsisveikinant Liudą. Žinoma, nuo pirmo kurso, kai pirmą kartą juo susižavėjau, iškilo pluoštelis blogųjų jo savybių. Tačiau bendro vaizdo ir suvokimo, kiek tai buvo per gražu, jog net nedrįsta svajoti - nekeičia.



Man negalima svajoti. Tai nuolat viską sugadina, net tada kai nutinka geriau nei tikėjaisi... geriau nieko nesitikėti. Tada viskas ką gauni dovana. Bet iš tiesų...
Aš noriu. Noriu begalės dalykų...
Noriu dar kartą išgirsti jo atsidusimą lapkričio 6 ir suprasti, pajusti savo "mokslinius interesus". Tiesiog interesus. gyvenime.
Ištrūkti iš to užburto rato, kur viską darau ne taip, blogai, apskritai bijau daryti.
Noriu TIEK įsijausti į tą mokslinio darbo rašymo malonumą, kad nuolat to norėčiau. Nes aš jį JAUČIU. Jaučiu kai PRADEDU, kai IMUOSI darbų rašymo, tačiau iki tol turiu pereiti siaubingą nesąmonių darymo ceremoniją. Ir tai baisingai užknisa, baisingai gniuždo.

Nieko nepadariau, kad jausčiausi verta Liudo delnų apglėbtų pečių, kad jausčiausi verta Vytauto pasitikėjimo ir dedamų vilčių. Visų bičiulių pasitikėjimo... Jų per daug, o aš taip ir nesuprantu kas vyksta ir kodėl tokie geri dalykai vyksta su manimi.


Soundtrack: Aistė Smilgevičiūtė ir Marijonas Mikutavičius - Kąstyčio Rauda // Tavo krūtinėj per daug šviesos

Apie tai kaip vaikinai bendrauja su savo mama

Šiandien kažkaip vis lindo į galvą sena sena gera šokių vadovo pamoka.

Tais tolimais šauniais (taip - be galo šauniais) laikais, kai ėjau į mokyklą turėjau ir šokių pamokas. Iki šiol dievinu tautinius šokius ir tautinį kostiumą. Taigi, vieną kartą nusprendėme pasidaryti teorinę pamoką. Šiaip pagal planą jų kažkiek priklausė, bet nė velnio mes jų nedarėm :) Bet tą vienintelį kartą buvo baisingai šalta ir niekas nenorėjo persirenginėti. Be to, neseniai turėjom kažkokį svarbų koncertą, kuriam daug repetavome, tad buvom kiek atidirbę į priekį. Taigi, žiūrėjom šokių įrašus, įrašus iš kelionių ir šiaip blevyzgojom apie gyvenimą. Tada vadovas ir davė mums labai svarbią pamoką. Iš pradžių paskyrė ją vaikinams, tačiau tuoj pat susigrizbo, jog merginoms ji net aktualesnė. 

Pamokos esmė: tai kaip vaikinas bendrauja su savo mama parodo, kaip jis bendraus su savo mergina/mylimąja/žmona/antrąja puse/tram pam pam pam or what ever you want. 

Grynai.

Užtenka vieną kartą pamatyti jį besikalbant su mama ir viskas aišku. Po trijų metų su tavimi bus lygiai tas pats. Jei ne greičiau. Na, jei kalbame apie "kol mirtis mus išskirs", tai visiškai trumputis laiko tarpas. 

Štai ko mes mokėmės per choreografijos teoriją :D Bet svarbu tai, jog kiek esu mačiusi pavyzdžių, kurie galėtų patvirtinti šią teoriją, visi būtent tai ir padaro - teoriją patvirtina. Įdomu, ar ne? Ir manau, jog absoliučiai logiška. Iš esmės, tai net savaime suprantama

Regis tiek. 


Soundtrack: Black Label Society - Woman Don't Cry // I'm losing your mind