2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Mokslas ir aš

Vakar. Vakar pirmą kartą gyvenime buvau pačioje rimčiausioje, kasmetinėje savo srities mokslininkų konferencijoje. Viskas atrodė įdomu ir stengiausi kuo daugiau sugerti į save. Nors lietuvių pranešimai buvo siaubingai nuobodūs. Arba tiesiog siaubingai paruošti. Juk per mokslinę konferenciją nevadintumėt medžių sūtraukomis, ar ne? o.O Įdomus buvo tik vienas pranešimas, tačiau dalį jo laiko surijo ankstesni nuobodos, tad Saulius turėjo baisingai skubėti. O paskaitos apie kaulus man visada pačios įdomiausios, tad tatai buvo baisingai nesąžininga. Tiesiog tikiuosi, jog kitą kartą bus daug geriau. Antraip gali žmogus visai norą prarasti važinėti į tokius renginius....

Antra vertus buvo ir nemažai linksmybių. Pavyzdžiui, sužinojom, jog kolegos mokslininkai visi
ž i n o, jog Kęstas ir Eglė slapta susituokė :D geras, a? Smagu sužinoti, jog susituokei atvykus į tarptautinę kolegų konferenciją. Ir dar slapta. Ir niekam nieko nesakai, nes Eglė greičiausiai laukiasi.  Genialu, ne kitaip. Ir baisingai juokinga. ^^

Tačiau buvo labai nemažai momentų, kai konferencijoje jaučiausi nepatogiai. Nesava. Juk vienas iš bet tokių konferencijų tikslų (pagrindinis!) - bendravimas. Pažinčių mezgimas, keitimasis kontaktais ir pažadais. Bendruomeniškumas. Taip, mano srities mokslininkai laaaabai bendruomeniški. Iki kokio lygio rodo antra šio įrašo pastraipa.
O aš.. man atrodė, jog stebiu viską iš kitos erdvės. Lyg per televizorių, ar pan. Jog visa tai ne mano gyvenimas. Ne mano gyvenimas stovėti viename besišnekučiuojančiųjų ratelyje su vienu ar kitu nuolat per paskaitas linksniuotu dėde, ar teta. Ne mano gyvenimas vaikštinėti po nuostabiai baltas dvaro sales ir nuiminėti pūkus nuo tokios asmenybės kaip Vytautas (tos mokslininkų draugijos pirmininkas) apykaklės. Juo labiau ne mano gyvenimas lipti laiptais ir apsikabinti atsisveikinant Liudą. Žinoma, nuo pirmo kurso, kai pirmą kartą juo susižavėjau, iškilo pluoštelis blogųjų jo savybių. Tačiau bendro vaizdo ir suvokimo, kiek tai buvo per gražu, jog net nedrįsta svajoti - nekeičia.



Man negalima svajoti. Tai nuolat viską sugadina, net tada kai nutinka geriau nei tikėjaisi... geriau nieko nesitikėti. Tada viskas ką gauni dovana. Bet iš tiesų...
Aš noriu. Noriu begalės dalykų...
Noriu dar kartą išgirsti jo atsidusimą lapkričio 6 ir suprasti, pajusti savo "mokslinius interesus". Tiesiog interesus. gyvenime.
Ištrūkti iš to užburto rato, kur viską darau ne taip, blogai, apskritai bijau daryti.
Noriu TIEK įsijausti į tą mokslinio darbo rašymo malonumą, kad nuolat to norėčiau. Nes aš jį JAUČIU. Jaučiu kai PRADEDU, kai IMUOSI darbų rašymo, tačiau iki tol turiu pereiti siaubingą nesąmonių darymo ceremoniją. Ir tai baisingai užknisa, baisingai gniuždo.

Nieko nepadariau, kad jausčiausi verta Liudo delnų apglėbtų pečių, kad jausčiausi verta Vytauto pasitikėjimo ir dedamų vilčių. Visų bičiulių pasitikėjimo... Jų per daug, o aš taip ir nesuprantu kas vyksta ir kodėl tokie geri dalykai vyksta su manimi.


Soundtrack: Aistė Smilgevičiūtė ir Marijonas Mikutavičius - Kąstyčio Rauda // Tavo krūtinėj per daug šviesos

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą