2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Spalio 13 - 14

Koks neįtikėtinai įdomus pasaulis pagal Vytautą. 

Kaip aš nieko aplink save nematau, o jei ir matau - visiškai nesuvokiu. Kaip jis jaučia, girdi aplinką, jos mistiką, jos grožį... Matyt esu tam per daug ciniška.

Jis viską pastebi, jam viskas svarbu. Turi savo reikšmę ir simboliką. Savo ryšį su aplinka, žmogumi, kažkuo "anapus". Kažkuo stipresniu, ką galima tik pajausti. Dažniausiai neįmanoma suvokti. Tačiau man ir su jausmais problemos. Mano jausmai pasimetę, išblaškyti, atsiskyrę. Jie pripratę būti tik sau, o ne šalia kito jausmo. Jie visada suprasdavo kitus jausmus, tačiau patys pasidarė tokie grubūs, sarkastiški, pašaipūs, nieko neįsileidžiantys. 
O dabar sunku.

Kažkas kažkur keičiasi.

Šįryt mano jausmai buvo užkloti kitu miegmaišiu, o "ačiū" jau atrodo per mažai. Ir "dėkui" per mažai, tu mažas sarkastiškas asile.  

Kažkurį kartą grįžusi iš "ekspedicijos" ir nuėjus į SP atrodė, jog komentarai prieš mane susimokė. Jų buvo nedaug, tad užteko dviejų, kad jie išsiskirtų ir sudarytų savotišką daugumą. 
Vienas jų - gif'as iš The Lion King.
Simba kalbasi su babuinu:
- Change is good.
- Yeah, but it's not easy.

Ir E. A. Poe:
Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, jog žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.

Juk negaliu to prarasti? Savo kankinančio laukimo?
Ar galiu?



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą