2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Spalio 22, pirm.

Pietūs.
Ant laužo virta sriuba. 
Būrys vaikų. 

Visi žibančiomis akimis kerta tą sriubą. O mes laukiame kol atsilaisvins dubenėliai. O aš stoviu ir galvoju: "Kokia dar Afrika, idiote tu? Kokia dar Afrika?" Tada tikrai maniau, jog apsiverksiu. Nervinausi. Norėjau kur nors dingti, kur niekas nematytų. Ir aš nematyčiau to būrio vaikų. Bet kur tu dingsi, kai tyliai prisėlina Liūtas ir klausia kas nutiko, o tu vos turi jėgos susitvardyti ir tvirtu balsu sumykti "nieko". 

Galiausiai vos baigus savo dubenėlį sriubos, dar tebejaučiant alkį, Vytautas pakvietė grįžti prie darbo. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Tačiau ir grįžusi į tokią savą ir malonią darbo vietą, nenusiraminau. Niekaip. Iki pat vakaro. 

Iki pat Nuojautos vakaro. Buvo gražu. Gražu. Su dviguba "g" didžiąja. 
Bet taip ėmė miegas... mistika. Vytautas taip atvirai kalbėjo, taip nuoširdžiai, giliai. O mane vis ėmė miegas. 
Ir Liudas grojo. Truputį atnaujino savo repertuarą. Tačiau man ir senąsias dainas buvo smagu išgirsti. Nesvarbu, jog jos skamba telefone beveik kiekvieną dieną. Jo atlikimas juk visai kas kita. 


Nesvarbu.
Nuojautų vakaras buvo mistika. Gal Agnė jo norėjo kiek kitokio, nei jis gavosi, tačiau buvo miela ir jauku. 



Soundtrack: Iron Maiden - Como estais amigos // They will never know we care

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą