2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Tiesiog...

Nuostabi diena, per nuostabiausio žmogučio gimtadienį ^^ 

Myliu tave, Liūtukai :)


Soundtrack: Anathema - Dreaming Light // Suddenly life has new meaning

2013 m. birželio 2 d., sekmadienis

Seniai seniai, kai dangus buvo žalias...

Kaip seniai čia nieko nevyksta. Atrodo manasis ežiukas tikrai pasiklydo savo rūke. 
Arba man tiesiog darosi per sunku būti dviem žmogais. Esu pernelyg laiminga, pirmą kartą gyvenime iš tiesų laiminga, jog esu būtent tuo kuo esu. Ne kitaip. Esu laiminga, jog viskas susiklostė kaip susiklostė, jog bendrauju su tais  žmonėmis, su kuriais bendrauju. Ir labai sunku būti dar kažkuo. O Luna visada buvo visiškai kas kita nei Aš. 

Skaitydama kai kuriuos blog'us imu suprasti, jog daugelis (bent daugelis) mintyse kuriame savą, alternatyvią realybę. Kur esame kitokie, geresni, šmaikštesni, įdomesni... Ten ir mūsų draugai šaunesni, ir mylimasis - tobuliausias, koks gali būti. Ten nuolat vyksta kas nors įdomaus, mes veikiame kai ką įdomaus... 
Nebenoriu to. 
Nebereikia.

Nors vis dar išsprūsta tas "nekenčiu savęs", nors vis dar nesuprantu kuo galėjau, kuo galiu patikti savo Liūtui, nesuprantu ir kodėl gavau tarsi dovaną visus kitus bičiulius... man nieko nieko kito nebereikia. 
Tai labai keista.

Prieš metus... ooooooooo.... kas buvo prieš metus... 
Šiurpas purto prisiminus. 

Tada dar nekenčiau visų filmų laimingomis seilėtomis pabaigomis, visų tokių knygų, visų susikibusių už rankų porelių troleibusuose ar Katedros aikštėje. O dar labiau nekenčiau visų aiškinančių, jog reikia tik įsiklausyti į savo širdį ir daryti tai ko ji trokšta. Nekenčiau visų aiškinančių apie meilę, apie kiekvieno laukiančią antrą pusę... Uch.. per daug nekenčiau. Per daug netikėjau, nepasitikėjau... tačiau ir neturėjau pagrindo pasitikėti savimi. Žmogus augęs vienatvėje ir išmokęs tik ja pasitikėti, niekuo kitu ir nebetiki, nebepasitiki. 
Tik savo vienatve.

O štai ant mano stalo stovi stiklinė su gėlėmis, gautomis be jokios progos. 
Spintoje kabo eilė suknelių ir sijonų, skirtų tik susitikimams su Juo.
Dienoraštis pilnas Juo kvepiančių eilučių, kurios primena dar vieno seilėto filmo scenarijų.
Ir mano pačios rankos Juo kvepia. 
Ar man jau tik vaidenasi?

Nenoriu aiškinti, jog reikia tik įsiklausyti į savo širdį ir daryti tai ko ji trokšta.
Nenoriu aiškinti apie tai, jog kiekvieno kažin kur laukia antroji pusė... ir tai net daugiau nei galite tikėtis.
Tačiau kaip galiu tuo netikėti ir tylėti, kai tebejaučiu savo Liūto glėbį?

Šią vasarą... linkiu visoms kas čia beužklysta, surasti savo "laimingą pabaigą" ir dar laimingesnę pradžią.


Soundtrack: Jamie N Commons - Wish You Were Here // So.. so you think you tell Heaven from hell?

2013 m. balandžio 17 d., trečiadienis

Indų plovimo nušvitimias


Beplaunant indus supratau, kokioje beviltiškoje padėtyje esu atsidūrusi... Viskas maždaug taip:

Liūto situacija:

pirmadienį paskambino Liūtas. Tik pranešti,jog važiuoja į Skaudvilę. Ir tuo viskas buvo pasakyta. Apsiašarojau vietoje, nors žinojau, jog Jo močiutei jau nuo mūsiškių Velykų atostogų labai blogėjo sveikata.. Taigi, tą vakarą žiūrėjau kaip jis vežasi kostiumą į močiutės laidotuves.
Tačiau Liūtas ne toks skystaširdis kaip aš. Žinojo, jog močiutė miršta. Jau seniai matė kaip sunkiai ji sensta. Tad šio savaitgalio ekspedicijos neatideda. Tiesiai iš Kaimo ketina važiuoti į Klaipėdą, o iš ten, jau su draugais, - Ekspedicją. Tokia Liūto situacija.

Mano situacija:

penktadienį turiu egzaminą. Tokį kuriam besiruošdama šiąnakt susikonspektavau trijų paskaitų medžiagą ir jau turiu šešis A4 formato lapus privarytus smulkios rašliavos... liko dar 9 paskaitos. Ir žinoma, vos nepamiršau, visa tai išmokti, damn it! >.<

Tuo viskas nesibaigs. Pirmadienį eisim pas dėstytoją pasikalbėti, o tas pasikalbėjimas dar daugiau lemia, nei sumautas testas ir klausimas raštu <.< Na, nebent esi toks fainas, jog viską atsakai būtent taip kaip jai reikia. 

Ir visa tai reiškia jog:

a) jei jausiuosi prastai parašiusi testą, nevažiuosiu į Ekspediciją, liksiu Vilniuje ir vėl mokysiuosi tą patį š;
b) jei nevažiuosiu į Ekspediciją, tai bus pirma 20-ta mėnesio diena, kai nebūsim kartu;
c) jei nevažiuosiu į Ekspediciją, būsiu lygiai savaitę nemačiusi savo Liūtuko ir nebus prie ko prisiglausti po tų kelių nemigos naktų, kurios vis dar laukia;
d) jei nematysiu Liūtuko savaitę, kuri padvigubėja nuo smegenų plovimo ruošiantis egzaminui, paprasčiausiai nebeturėsiu jėgų iš naujo mokytis tam kalbėjimui, tad tik gulėsiu pusiau be sąmonės, žiūrėdama kokį multiką, ar romantinį mėšlą ir nekęsiu savęs, jog nesimokau, nors to likau...


Taigi, mūsų miela dėstytoja, bet kokiu, net pačiu geriausiu scenarijumi, sumovė tokį svarbų savaitgalį ...

Soundtrack: Juliete Simms - Oh! Darling // Oh, darling please please believe me 
Oooh, I'll never let you down

2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Paslaptis

Ar esate kada nors turėjusios Paslaptį? 
Tokią mielą, trapią, mylimą? 
Tokią trapią, jog bijotumėte Ją atskleisti?... kad nesutrupėtų tarp pirštų. 
Kad nepurptelėtų nuo peties kaip paukštukas. Be kurio giesmės neateitų nė vienas rytas, kurio švelnumas neužpildytų kiekvieno vakaro?

Ar esate turėjusios Paslaptį, kurios net neslėptumėt?
Tiesiog stebėtumėte kiekvieną naują džiaugsmingą šypseną, nuostabą, nepatikėjimą žmonėse pastebėjusiuose Jūsų Paslaptį?
Tada stipriau suspaudžiate savo Paslapties leteną, pasislepiate veidą Jos petyje ir šypsotės, kai Paslaptis glosto jums plaukus, kai Paslaptis šnabžda, jog didžiuojasi jumis.

Ar esate stebėjusi kaip auga tas Paslapties pasididžiavimas kiekvieną kartą Ją atskleidus?
Ar esate jautusios kaip auga jūsų baimė, jog Paslaptis tik sapnas, kiekvieną kartą Ją atskleidus?

13 metų - labai daug.
Beprotiškai, kankinančiai.
13 metų laukiau savo Paslapties, vis labiau bijodama, jog kai Ji pagaliau ateis būsiu per daug traumuota Vienatvės ir nemokėsiu, nesugebėsiu...

Jaučiausi pati nelaimingiausia, labiausiai nuskriausta, daugiausiai naktų pravirkavusi
O tada perskaičiau apie žmogų, kuris toks pat nelaimingas. Gal labiau? 
Ką galiu išmanyti apie kitų skausmą, jei esu jutusi tik savo?
Supratau, jog neturiu teisės jaustis nei nelaimingiausia, nei labiausiai nuskriausta, nei daugiausiai naktų pravirkavusia. Kol nepajutau visų panašių skausmų, negaliu sureikšminti savo.

Ir štai mano Paslaptis mane pamatė, apglėbė ir užmylavo. 
Ir daugiau nieko nereikia prašyti, tik dėkoti. 

"Giliai Tavyje
mano Dievas gyvena."
J. Marcinkevičius "Kelias į namus"

"Iš mano tylėjimo
tu moki daryti žodžius
ir prakalbinti tai,
ko aš nežinau, jog turiu."
J. Marcinkevičius "Poezija"

Suddenly ... life has new meaning
Anathema - Dreaming Light

Liūte, Tu man nuolat meluoji. 
Jog nėra laiko, nėra erdvės, nėra r i b ų, jog esi tikras.
Ačiū, Liūtukai.
Esi nuostabus.

Ačiū, Močiute.
Ačiū.


Soundtrack: David Bowie - Where Are We Now? // As long as there's SUN

2013 m. sausio 6 d., sekmadienis

Nauji metai - nauji stebuklai

Vis dar esu netikra, jog nesapnuoju. Gal numiriau, tačiau toliau gyvenu savą gyvenimą, nes nesuprantu, jog numiriau? Gyvenimas atrodo surrealus. Kaip Dali paveikslas, kaip Rowling romanas, ar Disney filmukas. Kai eini gatve, važiuoji troleibusu, kai mokaisi istoriją ir teoriją, kai sėdi egzamine ir geri arbatą - nuolat nevalingai išsišiepi ar droviai šypteli, papurtai ir nuleidi galvą ir vėl ją pakeli išsišiepusi. Kai aplinkui matai tik gerus dalykus ir viskas gražu. O svarbiausia, kai tai kas nutiko laikai savyje ar tarp savęs ir 1 - 3 artimiausių žmonių, nes kitaip bijai, jog ta laimė paspruks. Išsigąs tokio didelio dėmesio. Ar dar blogiau - paaiškės, jog tai tikrai buvo sapnas, jog tai aš miegojau ir sapnavau, o ne Liūtas. 

Naujieji prasidėjo neįtikėtinai - kas dvi dienos po visą gyvenimą lauktą įvykį. 
Argi ne miela? ^^

Nereikia manyti, jog tai kažkas labai LABAI didelio. Visą gyvenimą laukiau ir mažesnių dalykų nei pasipiršimas, ar milijono laimėjimas. Tiesa pasakius, tai tokie dalykai, kurių niekada ir nelaukiau. Tačiau sausio 1 su pratęsimais gruodžio 31-moje ir sausio 2-oje...
Sausio 4... 

Šitos dienos... jos tikrai pakeis viską. Tai pradžių pradžios, apie kurias niekada net nedrįsau svajoti, nes maniau, jog tai jau tikrai kvaila. Na, svajoti, jog kalbiesi su Ville Valo - neatrodė kvaila, nes supratai, jog tai visiškai nerealu ir niekada nenutiks. O svajoti, jog dirbsi su tavo studijuojami dalyku susijusį darbą, atrodė kvaila, nes tai kaip ir realu, tačiau tuo pačiu niekada netikėjau, jog taip galėtų būti. O dabar... dabar panašu, jog realu. Tai truputį baugina. Bet yra dar labiau bauginančių dalykų, kurie taip pat buvo per geri svajojimui, o dabar droviai mojuoja iš už kampo. Timpteli už kasos, kaip koks šeštokas ir vėl nubėga už to kampo ir laukia ką tu darysi.. 

Ir viskas taip surrealu, jog kartais pamirštu kvėpuoti ir varinėti kraują. 


Soundtrack: Anathema - Untouchable Part II // I never seen a light that's so bright