2013 m. birželio 2 d., sekmadienis

Seniai seniai, kai dangus buvo žalias...

Kaip seniai čia nieko nevyksta. Atrodo manasis ežiukas tikrai pasiklydo savo rūke. 
Arba man tiesiog darosi per sunku būti dviem žmogais. Esu pernelyg laiminga, pirmą kartą gyvenime iš tiesų laiminga, jog esu būtent tuo kuo esu. Ne kitaip. Esu laiminga, jog viskas susiklostė kaip susiklostė, jog bendrauju su tais  žmonėmis, su kuriais bendrauju. Ir labai sunku būti dar kažkuo. O Luna visada buvo visiškai kas kita nei Aš. 

Skaitydama kai kuriuos blog'us imu suprasti, jog daugelis (bent daugelis) mintyse kuriame savą, alternatyvią realybę. Kur esame kitokie, geresni, šmaikštesni, įdomesni... Ten ir mūsų draugai šaunesni, ir mylimasis - tobuliausias, koks gali būti. Ten nuolat vyksta kas nors įdomaus, mes veikiame kai ką įdomaus... 
Nebenoriu to. 
Nebereikia.

Nors vis dar išsprūsta tas "nekenčiu savęs", nors vis dar nesuprantu kuo galėjau, kuo galiu patikti savo Liūtui, nesuprantu ir kodėl gavau tarsi dovaną visus kitus bičiulius... man nieko nieko kito nebereikia. 
Tai labai keista.

Prieš metus... ooooooooo.... kas buvo prieš metus... 
Šiurpas purto prisiminus. 

Tada dar nekenčiau visų filmų laimingomis seilėtomis pabaigomis, visų tokių knygų, visų susikibusių už rankų porelių troleibusuose ar Katedros aikštėje. O dar labiau nekenčiau visų aiškinančių, jog reikia tik įsiklausyti į savo širdį ir daryti tai ko ji trokšta. Nekenčiau visų aiškinančių apie meilę, apie kiekvieno laukiančią antrą pusę... Uch.. per daug nekenčiau. Per daug netikėjau, nepasitikėjau... tačiau ir neturėjau pagrindo pasitikėti savimi. Žmogus augęs vienatvėje ir išmokęs tik ja pasitikėti, niekuo kitu ir nebetiki, nebepasitiki. 
Tik savo vienatve.

O štai ant mano stalo stovi stiklinė su gėlėmis, gautomis be jokios progos. 
Spintoje kabo eilė suknelių ir sijonų, skirtų tik susitikimams su Juo.
Dienoraštis pilnas Juo kvepiančių eilučių, kurios primena dar vieno seilėto filmo scenarijų.
Ir mano pačios rankos Juo kvepia. 
Ar man jau tik vaidenasi?

Nenoriu aiškinti, jog reikia tik įsiklausyti į savo širdį ir daryti tai ko ji trokšta.
Nenoriu aiškinti apie tai, jog kiekvieno kažin kur laukia antroji pusė... ir tai net daugiau nei galite tikėtis.
Tačiau kaip galiu tuo netikėti ir tylėti, kai tebejaučiu savo Liūto glėbį?

Šią vasarą... linkiu visoms kas čia beužklysta, surasti savo "laimingą pabaigą" ir dar laimingesnę pradžią.


Soundtrack: Jamie N Commons - Wish You Were Here // So.. so you think you tell Heaven from hell?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą