2014 m. sausio 18 d., šeštadienis

Salvadoras Dali

Per gimtadienį gavau ne tik užtektinai kakavos (ir visiškai per mažai guminukų, turiu pridurti), tačiau ir Salvadoro Dali autobiografiją "Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas aprašytas Salvadoro Dali". 

Tas žmogus... tas žmogus buvo fantastiškas. Dailininkas, skulptorius, kostiumų bei teatro dekoracijų autorius, dizaineris ir taip toliau, ir panašiai. Ir visa tai reiškia, jog jo parašyti žodžiai šoka prieš akis vaizdais ir spalvomis. Formomis bei tekstūromis. Kvapais, oro virpesiais, šėšėlių tonusais bei emocijų pliūpsniais. Temperamentu. Jauti tą nesvarumo būseną, kurią patiria devynmetis Salvadoras persisvėręs per balkono turėklą. Apima paniška žiogų baimė bei karštligiškas, anarchinis triumfas po kalbos iš keturių žodžių, sukėlusios riaušes tarp klausytojų... 

Dabar jau žinau, jog Dali nebuvo genijus. Jis vaidino genijų ir visi juo patikėjo.
Žinau, jog Dali buvo profesionalus manipuliatorius žmonėmis, vertęs juos šokti pagal savą ritmą. 
Ir jaučiu kaip tas ritmas užvaldo mane pačią. Jaučiu kaip jo arogancijos bei didybės pilna maniera šmėkščioja tarp Lunos rašomų eilučių. Nežinau, ar tai gerai. Nežinau, ar blogai. Tiesiog šiandien apėmė rašymo karštinė. Po pusdienio praleisto laukiant savo kompiuteriuko "Miau" likimo ir skaitant Dali autobiografiją. 

"Ne, nė su vienu dievu nenorėčiau keistis vietomis."

Šio žmogaus įtakoje tebegyvensiu ateinančias kelias savaites. Mano susižavėjimas kuo nors visada būna ilgalaikis ir visa apimantis. Ville Valo puikiai tai žino. Dali paveikslai tai puikiai žino. Atėjo eilė Dali rašytiniam paveldui...

P.S. Taip - greitu laiku ketinu būtinių būtiniausiai apsilankyti Klaipėdoje, nors greičiausiai toje parodoje bus tik absoliučios nuotrupos, kurių negaila mėtyti ir vėtyti po pasaulį...


Soundtrack: Keistuolių Teatras - Plėšikų Daina // Į kelią be žvaigždžių tankmėje, 
Mus pašaukė dalia negailestinga

Kakava

Įraše apie vestuves trumpai užsiminiau apie savo meilę kakavai.

Iš tiesų šis gėrimas nusipelno atskiro įrašo. 

Kadangi šiais metais visai neblogai sekasi pildyti savo tylų tylų, niekur neužfiksuotą pasižadėjimą (tik savo pačios šešiolikto lygmens pasąmonėje) atidžiau ir sąžiningiau, su daugiau smulkmenų pildyti "rankinį" dienoraštį, pastebėjau, kad ir jame kakava jau spėjo susilaukti nemažai dėmesio. Gedimino prospekte yra tokia bandelinė, kurią dar kitame pasąmonės lygmenyje vadinu "Baltąja Bandeline". Ten gėriau labai šlykščią kakavą. Išgėrusi pusę puodelio, nusprendžiau vis dėlto įsiberti kelis(-iolika) šaukštelius(-ių) cukraus. Dar nebuvo tekę gardinti kakavos papildomu cukrumi. Padėjo. 

Tačiau bandymas pasijusti Rowling negrįžtamai žlugo. 


Tiesa ir tai, jog kakava turi didelį minusą - pieną. Dažniausiai neturiu tiek pieno, kiek noriu išgerti kakavos (pastarosios nuo gimtadienio dar nepritrūkau. Tai vis pieno kaltė). O kai pagaliau ryžtuosi nusipirkti šeimyninį paką pieno, staiga nebenoriu kakavos ir grįžtu prie arbatos. Tada Liūtukas desperatiškai imasi kepti blynus, kad išgelbėtų vargšą pieną nuo klozeto. Šiuo atžvilgiu pienui pasisekė. Laikais, kai gyvenau vienui viena, būtų neišvengęs klozeto. 

Keista, jog įrašas turėjęs pašlovinti kakavą tapo toks atgrasus jai...

Tai tik įrodo, koks absurdiškas ir nesuvaldomas kartais mūsų pačių galvų pasaulis. 
Tačiau tai jau Salvadoro Dali sritis. O apie jį plačiau kitame įraše :))

Soundtrack: The Who - Eminence Front // The spray flies as the speedboat glides
And people forget

Kompiuteriniai reikalai II

Pirmadienį mano mielas kompiuteriukas pradės savo ilgą žygį vardan beveilio interneto susigrąžinimo... Truputį paturistaus bičelis - važiuos į Kauną, tada Lenkiją, tada Vokietiją, kol galiausiai grįš po 2-3 savaičių... 
Moralas: galiojantis garantinis ne visada reiškia geras naujienas.

Tai taip pat reiškia, jog visas mano liūtaširdiškas ryžtas, noras bei įkvėpimas vėl rašyti blog'ą eina šuniui ant uodegos.. Po tų trijų savaičių vėl reguliariai žygiuosiu į universitetą ir užsiimsiu jo reikalais. Galbūt net gautas užduotis imsiuosi atlikinėti ne paskutinę minutę?... 

Nah. 
Tep juk neįdomu. 

Noriu jau rytoj grįžti į Vilnių, o tai reiškia, jog neteksiu ir šio kvailo brolio kompiuterio su visomis jo ydomis. Ką gi... buvo smagu vėl prisiminti rašymą. Iliustracijų ieškojimą įrašams ir panašius mielus niekus :) 

Tačiau jau pasiilgau savo kompiuteriuko... "Miau".


Soundtrack: M. Mikutavičius - Balintos Sienos (ar jums nepažįstamas tas virpėjimas balse ir kaktos patrynimas? Nepažįstamas savyje?) // Reikėjo tūkstančio dienų, be tikslo praleistų
Kol pripratau...

2014 m. sausio 17 d., penktadienis

Vestuvės...

Kartą mano Liūtas (taip taip, tęsiu tą pačią vištišką temą, tačiau tai dar ne baisiausia, kas jūsų laukia šiame įraše!) paklausė, kaip įsivaizduodavau savo vaikiną. Baisiausiai nusivylė, jog nesakau, kai pareiškiau, jog "neįsivaizduodavau". Kitu tuokartinio jo smalsumo objektu tapo - vestuvės. Deja, ir čia nuvyliau "neįsivaizdavimu", tik šiuo atveju tai buvo grynių gryniausia tiesa. Manau, jog tuo metu nebuvo nepraėjęs nė mėnuo nuo mudviejų "meilužiškos" draugystės pradžios, tad tikrai nebūčiau sakiusi, net jei būčiau turėjusi kokį vestuvių planelį.... Juk tuo metu dar tik bandžiau įsitikinti, kad nesapnuoju.

Čia turiu įterpi, jog dievinu kakavą. Nesquik triušis galėtų būti antras mėgstamiausias mano gyvūnas po Mikės Pūkuotuko, tačiau šią vietą saugau savo būsimam šuniui. 

Taigi, mano Liūto klausimai apie įsivaizduojamus vaikinus ir vestuves nuskriejo su snaigėmis tarp magiškai žiemiškų Aukštagirio pušų. Kartu su pasvarstymais, jog niekada neturėsime tokių prabangių namų, kokiais apstatytas Aukštagiris... Oh, well...

Tačiau 2013 buvo ypatingi tuo, jog daug ką dariau pirmą kartą. Daugybę daugybę dalykų... tarp jų buvo ir pirmosios vestuvės, kuriose teko garbė sudalyvauti. Net pabūti antrąja pamerge! 


Gal ir kiek pavojinga pradėti dalyvavimo vestuvėse patirtį nuo tokių aukštų pareigų, tačiau buvo be galo įspūdinga šventė. Ir tikrai žinau, jog visiškai kitokia nei bet kokios kitos "didelės, storos, lietuviškos vestuvės". Tokios nuoširdžios, mielos, ekspediciškos :) Archaiškos senosios vestuvių tradicijos persipynė su pagarba XX a. partizaniniam karui ir mūsų Nepriklausomai Lietuvai. 
Žavu.


Tačiau jau labai greitai po šios šventės, su Liūtu supratome, jog tapome kitu "taikiniu". 
Tuo į kurio pusę vis leidžiami švelnūs pakrizenimai "tai kada jūs? Mes jau norim kitų vestuvių".
Tokiems ir panašiems atvejams turiu išlavinusi labai puikų nepatenkintos rožinės princesės žvilgsniuką. 
Nežinau, kiek jis dar bus efektyvus, tačiau kol kas puikiausiai veikia.


Negaliu pasakyti kas nutiko DABAR, būtent dabar, nes gal prieš savaitę, tarp dviejų kažkurių egzaminų, kai dar turėjau veikiantį kompiuterį ir galėjau sau leisti nesiruošti atsiskaitymams švaistydama laiką nebūtinai būtiniems atlikti darbeliams, prigavau save weheartit'ančią vestuvių sukneles, o prieš miegą bandančią suskaičiuoti, tai kiek gi svečių jose būtų. 

Tikrai nesuvokiu kaip ir kodėl tai nutiko. Kodėl būtent dabar? Tik dabar? Jau dabar?
Jaučiuosi tikrai kiek kvailokai užsiimdama tokiais svarstymasi ir vis dėlto manau, jog tokios ir panašios mintys neapleis, kol tiesiai šviesiai neišdėsiu jų mažių mažiausiai  kompiuterio ekrane... Juk sakiau, jog užuominos apie Liūtą dar nebaisiausia kas jūsų laukia šiame įraše.
Muhahaha.

Taigi, kiekvienai nuotaikai prieš vestuves svarbiausia jos suknelė. Beviltiška tai slėpti. 
Pavyzdžiui, mūsų mielieji ką tik iškepti susituokusieji prisiminė, jog ir jaunikis turės kuo nors vilkėti per vestuves tik liepos pabaigoje, kai tuo tarpu jaunosios suknelių suvimais pradėta rūpintis dar vasarį. 
Miela. 

Jau gana tvirtai nusprendau, jog jei kartais Liūtukas vis dėlto laimėtų Vikingų loto ir galėčiau sau leisti bėgėdiškai brangią, vienui vienai dienai skirtą suknelę, norėčiau istorinės suknelės. VA siūlo nuostabią (mano akimis) XIII-XIV a. lietuvės didikės kostiumo rekonstrukciją. Išausta baltais ir sidabriniais bei tamsiai mėlynais ar bordo siūlais, man tai būtų tobula vestuvinė suknelė ^^
Khem. 

Nors plaukų tikrai neslėpčiau. 
Juk vestuvių dienai tai būtų dar ir per anksti. 
Plaukams turiu kitą planą ^^ 

Žinoma, tokios suknelės individualus siuvimas kainuotų daugokokai. Kadangi Vikingų loto sėkme netikiu, nesitikiu ir tokio stebuklo ir taip turėsiančią būti stebuklingą dieną. Tad turiu atsarginių variantų su kuriais žygiuočiau pas Donatą - minėtų draugų nuotakos suknelių siuvėją ir dizainerį.

Tarp gausybės internete paplitusių tortų ir aptemptų pirštinių (netikiu, jog su jomis įmonoma paeiti), radau ir kelis variantus, atspindinčius mano viziją apie kiek tradiciškesnę vestuvinę suknelę, nei pirminis variantas :) Tai plazdėjimu ir lengvumu dvelkiantys dizainai, su permatomais, subtiliai siuvinėtais, laisvai krentančiais audiniais bei milžiniškais kaspinais nugaroje... Ech.



Teip teip teip. Juk tokia ir yra meilė: spurdantis paukštukas tarp delnų, švelnus drugelio sparnų prisilietimas, plunksnos glamonė. Tokia turi būti ir nuotakos suknelė. 

Žinote, man neįtikėtinai patiko pirkti batukus savo Liūtukui. Atėjome į parduotuvę. Trečią minutę joje, radome turbūt vientelius 47 išmeros batus. Pasimatavome. Nupirkome. Viskas truko lygiai 7 minutes. O važiuoti į "Akroplį" teko ištisas 45! Jei neilgiau. Nusigauti per žmonių minią iki tos parduotuvės truko ilgiau nei 7 minutes... Šios mini istorijos moralas toks: tikiuosi ir vestuvinio kostiumo pirkimas vyktų panašiai - būtų nupirktas vienintelis tinkamo dydžio ^^ 

Vėsios dienos atveju (nesistebėčiau, jog būtent mano vestuvių diena būsų vėsiausia ir lėtingiausia viso karščiausio istorijoje rugpjūčio diena), nemažiau svarbus būtų ir švarkelis-švarekliukas-megzteliukas. Per daug negalvojau apie tai, tačiau radau vertų įsiminti variantų:



Mėgstu gėlytes ir kaspinėlius. 
Jų daugybė mano kasdienybėje.
Daugybė turės būti ir per vestuves.

Kitas svarbus daiktas nuotakos kostiume - bateliai. 
Esu tikrai beveik kokiais 75%, kad manuoju atveju tai bus puantų stiliaus puantai arba bateliai :)




Be abejo, galiu nesusilaikyti ir vestuvių proga įsigyti pirmuosius savo kerzų stiliaus batukus, nors dėdės metalistai sako, jog sunkusis metalas vyrų reikalas... nieko jie neišmano :)


Vis tiek batai mažiausiai matoma nuotakos kostiumo dalis, tad koks skirtumas ^^ 

Trečias svarbus nuotakos momentas, kurį spėjau netyčia apgalvoti - šukuosena. 
Paslaptis ir tuo pačiu nepaslaptis, jog vyriškiams patinka susukti į kuodą moteriškių plaukai. Bent jau manąjam Liūtui tai tikrai. Kartą belekaip juos sumūtūriavau prieš eidama į dušą. Jis taip susižavėjo, jog pamaniau, jog prasidėjo kliedesiai... Man pačiai susukti į kuodą plaukai neatrodo nė kiek šventiškai, ar prabangiai. Lankant šokių repeticijas, taip plaukus sukdavau du ar kartą per savaitę, tai anokia čia šventė. Be to, manau, kad sukelti plaukai tik dar labiau paryškina ir taip žirafišką kaklą, tačiau vardan Liūtiško susižavėjimo būtų galima pasistengti sumeistrauti ką nors pasitelkiant kasų pynes bei smulkiąsias mieląsias neužmirštuoles ir kitokias gėlytes:




Gali būti, kad mano plaukai per ilgi panašiems šedebebrams, tačiau isterišku priešvestuviniu priepuoliu, tikrai sugebėčiau ką nors priversti mane kaip nors panašiai sušukuoti ^^ 

Na, jei kada nors prieš tūkstantį metų esate skaitę bent vieną mano blog'ą, turėtume priminti, kad labai mėgstu neužmirštuoles. Labai. Tikrai. 
Lygiai taip pat kaip Harį Poterį ir kriaušinius ledus. 
Tad daug klausimų dėl vestuvinės puokštės nelieka. Nežinau, kaip tai atrodytų tikrovėje, tačiau vaizduotė mano, kad neužmirštuolės, rugiagėlės ir jazminai vienoje puokštėje atrodytų pakankamai žavingai. Tik nesu tikra, ar rugiagėlės ir jazminai žydi vienu metu. Kita probelma ta, jog nė vienas jų nebežydi rugpjūtį, kada norėčiau vestuvinio jaukumo...


Matau, jog jau parašiau ilgėliausią litaniją ir atėjo pusė dviejų nakties. 
Na, kol sukurpsiu dramatišką pabaigą tikrai ateis ir praeis... 

Žinoma, vestuvėse svarbi ne tik nuotaka. Dar galima aptarti svečių sąrašą (prieš kelias dienas sužinojau, jog jį sudarytų apie 39 žmones, o dar idealesniu variantu ir iki 30), vestuvių vietą-vietas, laiką (tam galima skirti atskirą įrašą), dovanėles svečiams, kitokius pribombasus.... Och, o kur dar dvi nuotakos suknelės! Lietus, muzika ir spalvos... Visiems šiems niekams nuotakos paprastai turi atskirą vestuvinę užrašų knygelę (arba folderį). Tad vienas blog'o įrašas bėjėgis prieš visa tai.

Tačiau svarbiausa ne tai. 
Svarbiausia, jog pagaliau leidžiu sau svajoti, užsigalvoti ir nuklysti mintimis.
O tai vienas tų pirmų kartų, kurių sulaukiau 2014-tais :))

Soundtrack: Boston - More Than a Feeling // When I'm tired and thinking cold 
I hide in my music, forget the day

2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Apie rašymą

Perskaičiau kelis paskutinius čia rašytus įrašus (iš esmės visus, juk tiek jų ir tėra - keli). 
Supratau, jog visai didžiuojuosi savimi ^^ Truputį pasipūtėliškai, truputį išdidžiai, truputį Salvadoriškai, tačiau jausmas visai nieko ir nesistengsiu jo sutramdyti. Keista, jog vienas iš tų man tikrai patikusių savo pačios įrašų, rašytas jau po bakalauro darbo. Visą vasarą ir rudenį bei žiemą tikėjau, jog netekau noro rašyti būtent po to kai maždaug 11 dienų miegodavau po 2-3 valandas ir rašiau rašiau rašiau... bakalauro darbą. 
Tai visiškai išsekino. Tačiau tuo pačiu metu ir mano mylimas Liūtukas taip pat kankinosi. Su kitais rašymais, tačiau vis dėlto.. Kartais per naktį sėdėdavome kartu, paeiliui eidami abiems kaisti arbatos. Kartais nesimatydavome ištisas paras ir tai atrodė tikra kankynė... 

Tada... tada vieną saulėtą pirmadienį gulėjome ant staiga vėl žalios žolės prie Prezidentūros. 
Nieko nesuvokėme aplinkui. Tarsi narkomanai. Tarsi kalėjimo bėgliai. 
Glosčiau jo garbanas, o jis fotografavo žalius stiebelius ir pūkinius debesis. 
Tada valgėme ledus prie L. Gucevičiaus paminklo ir net jautėme jų skonį. O Liūtukas niūniavo, kol galiausiai dainelė įgavo aiškius žodžius ir melodiją apie paukštuką kaip bulbė. 
Atleiskite, p. Kernagi, tačiau maždaug 88% Jūsų dainų man labiau patinka atliekamos Liūto. 


Taigi, visą laiko po to maniau, jog per tas 11 gegužio dienų ir naktų išrašiau visą turėtą rašalą. Visą stiprybę imtis tokio atsakingo ir malonaus reikalo... O pasirodo ir tada dar pavyko parašyti bent kelias pastraipas, kurios vis dar patinka. Patinka sau pačiai, o tai be galo retas dalykas! Dažniausiai senas savo rašliavas skaitau tik tol, kol pasidaro nepakeliamai gėdai ir laujuosi akimirka iki skaitalo įsviedimo ugnin. 

Iš kitos pusės yra ir dar viena itin rimta priežastis, kodėl neberašau (kalbu tiek apie blog'us, tiek apie dienoraštį) - bijau imti rašyti išimtinai tik apie savo Liūtą. Jau taip yra! Ir tai labai blogai. Juk jis gali užriesti savo karališką snukutį ir tingiai nužingsniuoti tolyn. Nemanau, jog tai pakelčiau. Be to, pati būdama viena iš vienišiausių žmogų pasaulyje be galo nekenčiau tų, kurie nieko kito nedaro, tik sapalioja apie savo "tobulajį", nors jis toks nė velnio nėra. Blah. Seilėtos vištos. Vis dėlto jaučiu, jog ir pati to niekaip neišvengčiau (jau neišvengiu). Liūdnokoka. Be galo liūdna jausti, jog tampi tuo, ko taip neseniai negalėjai pakęsti. O faktas, jog nežinai blogai tai, ar ne, - gasdina. Gal senstu?

Tačiau tikrai žinau viena. Šis.. šis šedevras tebėra šedevras ir man be galo mielas bei juokingas ^^

Soundtrack: Vytautas Kernagis - Paukščio Sapnas // Žemę jis jautė kaip save patį
Nieko didesnio paukštis nematė

Kompiuteriniai reikalai

Pastarąjį mėnesį net 67 neidentifikuoti asmenys parodė susidomėjimą ežiuku-rūke. Ir tai labai netikėtai neįtikėtina. Pajutau stiprų sugėdijimą dėl to. 

Tačiau įrašą turiu pradėti nuo tragiškos žinios - mano mielasis, nuostabusis, pats geriausias kompiukas "Miau" sugedo! Tai tikrų tikriausia katostrofa. Visą šiandieną praleidau parduotuvėje, kur jį pirkau, ir vaikinukas su 12-mečio veidu, kompiuteristui derančiais akinukais ir šiauliečiui derančia cepa ant kaklo (nors šie du atributai tarpusavyje visai nedera...) bei simpatingas vyresnio amžiaus dėdė su į uodegą suimta žilų plaukų kasa, narstė mano kompiuką "Miau" iš įvairiausių aspektų.... 

Iš pradžių viską darė taip pat kaip mano Liūtas ir brolis, o po to lygiai taip pat stebėjosi "kaip taip gali būti" (šaunuolis mano kompiukas "Miau" - taip stebinti sugeba tik tikras menininkas). Tada darė kažką ypatingo, kas užtruko kelias dešimtis minučių. Tada net bandė jį ardyti, tačiau paaiškėjo, jog manasis kompiukas "Miau" neįprastas ir šiuo aspektu - bevielio interneto plokštė buvo visai ne ten, kur tikėtasi... Tad galiausiai gavau užduotį persikelti failus į talpų išorinį diską... bepročiai. Nesuvokė su kuo susidūrė... Per maždaug dvi valandas perkėliau su mokslu susijusius reikalus bei nuotraukas. Į visa kitą numojau ranka... į savo nuo 2007 metų kauptą muzikinę kolekciją bei solidų skaičių "užgyventų" filmų... Viskas prapuls perinstaliavus windausus.. ir net neaišku, ar tai padės mano vargšui sergančiam kompiukui "Miau"!!!

Moralas be galo paprastas, toks paprastas, jog nuolat pamirštamas:
brangik tai ką turi, kol turi, o ne kai prarandi tai. 

Vis dėto, šiuo atveju sąžinė manęs negriaužia - visada branginau savo kompiuką "Miau" ir aršiai gyniau jei tik Liūtukas ar brolis bandydavo jį užgaulioti... Šmikiai.


O dabar rašau iš baisingo baisingo brolio laptop'o... Jo klaviatūra išdėstyta kvailai, nuolat lenda visokie nesąmoningu update'ai, kurių aš nesuprantu, niekas nesiskrolina į apačią taip kaip man reikia (ne per greitai ir ne per lėtai, žinoma), interneto puslapiai neatsidaro taip kaip reikia (ir nesiskrolina iš viso!), netaisomos lietuvių kalbos klaidos (ir dabar visi sužinos, jog ištikrųjų visai nemoku rašyti >.<), jį sunku laikyti ant kelių (nes tešlius yra) ir čia nėra jokių jokių mano nuotraukų ar kitų svarbių fail'ų!

Noriu savo kompiuko "Miau"!!! 
Sveiko.


Soundtrack: Electic Light Orchestra - Don't Bring Me Down (toje parduotuvėje bent puikusis M-1 plius) // No no no no, u-uuu