2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Apie rašymą

Perskaičiau kelis paskutinius čia rašytus įrašus (iš esmės visus, juk tiek jų ir tėra - keli). 
Supratau, jog visai didžiuojuosi savimi ^^ Truputį pasipūtėliškai, truputį išdidžiai, truputį Salvadoriškai, tačiau jausmas visai nieko ir nesistengsiu jo sutramdyti. Keista, jog vienas iš tų man tikrai patikusių savo pačios įrašų, rašytas jau po bakalauro darbo. Visą vasarą ir rudenį bei žiemą tikėjau, jog netekau noro rašyti būtent po to kai maždaug 11 dienų miegodavau po 2-3 valandas ir rašiau rašiau rašiau... bakalauro darbą. 
Tai visiškai išsekino. Tačiau tuo pačiu metu ir mano mylimas Liūtukas taip pat kankinosi. Su kitais rašymais, tačiau vis dėlto.. Kartais per naktį sėdėdavome kartu, paeiliui eidami abiems kaisti arbatos. Kartais nesimatydavome ištisas paras ir tai atrodė tikra kankynė... 

Tada... tada vieną saulėtą pirmadienį gulėjome ant staiga vėl žalios žolės prie Prezidentūros. 
Nieko nesuvokėme aplinkui. Tarsi narkomanai. Tarsi kalėjimo bėgliai. 
Glosčiau jo garbanas, o jis fotografavo žalius stiebelius ir pūkinius debesis. 
Tada valgėme ledus prie L. Gucevičiaus paminklo ir net jautėme jų skonį. O Liūtukas niūniavo, kol galiausiai dainelė įgavo aiškius žodžius ir melodiją apie paukštuką kaip bulbė. 
Atleiskite, p. Kernagi, tačiau maždaug 88% Jūsų dainų man labiau patinka atliekamos Liūto. 


Taigi, visą laiko po to maniau, jog per tas 11 gegužio dienų ir naktų išrašiau visą turėtą rašalą. Visą stiprybę imtis tokio atsakingo ir malonaus reikalo... O pasirodo ir tada dar pavyko parašyti bent kelias pastraipas, kurios vis dar patinka. Patinka sau pačiai, o tai be galo retas dalykas! Dažniausiai senas savo rašliavas skaitau tik tol, kol pasidaro nepakeliamai gėdai ir laujuosi akimirka iki skaitalo įsviedimo ugnin. 

Iš kitos pusės yra ir dar viena itin rimta priežastis, kodėl neberašau (kalbu tiek apie blog'us, tiek apie dienoraštį) - bijau imti rašyti išimtinai tik apie savo Liūtą. Jau taip yra! Ir tai labai blogai. Juk jis gali užriesti savo karališką snukutį ir tingiai nužingsniuoti tolyn. Nemanau, jog tai pakelčiau. Be to, pati būdama viena iš vienišiausių žmogų pasaulyje be galo nekenčiau tų, kurie nieko kito nedaro, tik sapalioja apie savo "tobulajį", nors jis toks nė velnio nėra. Blah. Seilėtos vištos. Vis dėlto jaučiu, jog ir pati to niekaip neišvengčiau (jau neišvengiu). Liūdnokoka. Be galo liūdna jausti, jog tampi tuo, ko taip neseniai negalėjai pakęsti. O faktas, jog nežinai blogai tai, ar ne, - gasdina. Gal senstu?

Tačiau tikrai žinau viena. Šis.. šis šedevras tebėra šedevras ir man be galo mielas bei juokingas ^^

Soundtrack: Vytautas Kernagis - Paukščio Sapnas // Žemę jis jautė kaip save patį
Nieko didesnio paukštis nematė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą