2014 m. sausio 17 d., penktadienis

Vestuvės...

Kartą mano Liūtas (taip taip, tęsiu tą pačią vištišką temą, tačiau tai dar ne baisiausia, kas jūsų laukia šiame įraše!) paklausė, kaip įsivaizduodavau savo vaikiną. Baisiausiai nusivylė, jog nesakau, kai pareiškiau, jog "neįsivaizduodavau". Kitu tuokartinio jo smalsumo objektu tapo - vestuvės. Deja, ir čia nuvyliau "neįsivaizdavimu", tik šiuo atveju tai buvo grynių gryniausia tiesa. Manau, jog tuo metu nebuvo nepraėjęs nė mėnuo nuo mudviejų "meilužiškos" draugystės pradžios, tad tikrai nebūčiau sakiusi, net jei būčiau turėjusi kokį vestuvių planelį.... Juk tuo metu dar tik bandžiau įsitikinti, kad nesapnuoju.

Čia turiu įterpi, jog dievinu kakavą. Nesquik triušis galėtų būti antras mėgstamiausias mano gyvūnas po Mikės Pūkuotuko, tačiau šią vietą saugau savo būsimam šuniui. 

Taigi, mano Liūto klausimai apie įsivaizduojamus vaikinus ir vestuves nuskriejo su snaigėmis tarp magiškai žiemiškų Aukštagirio pušų. Kartu su pasvarstymais, jog niekada neturėsime tokių prabangių namų, kokiais apstatytas Aukštagiris... Oh, well...

Tačiau 2013 buvo ypatingi tuo, jog daug ką dariau pirmą kartą. Daugybę daugybę dalykų... tarp jų buvo ir pirmosios vestuvės, kuriose teko garbė sudalyvauti. Net pabūti antrąja pamerge! 


Gal ir kiek pavojinga pradėti dalyvavimo vestuvėse patirtį nuo tokių aukštų pareigų, tačiau buvo be galo įspūdinga šventė. Ir tikrai žinau, jog visiškai kitokia nei bet kokios kitos "didelės, storos, lietuviškos vestuvės". Tokios nuoširdžios, mielos, ekspediciškos :) Archaiškos senosios vestuvių tradicijos persipynė su pagarba XX a. partizaniniam karui ir mūsų Nepriklausomai Lietuvai. 
Žavu.


Tačiau jau labai greitai po šios šventės, su Liūtu supratome, jog tapome kitu "taikiniu". 
Tuo į kurio pusę vis leidžiami švelnūs pakrizenimai "tai kada jūs? Mes jau norim kitų vestuvių".
Tokiems ir panašiems atvejams turiu išlavinusi labai puikų nepatenkintos rožinės princesės žvilgsniuką. 
Nežinau, kiek jis dar bus efektyvus, tačiau kol kas puikiausiai veikia.


Negaliu pasakyti kas nutiko DABAR, būtent dabar, nes gal prieš savaitę, tarp dviejų kažkurių egzaminų, kai dar turėjau veikiantį kompiuterį ir galėjau sau leisti nesiruošti atsiskaitymams švaistydama laiką nebūtinai būtiniems atlikti darbeliams, prigavau save weheartit'ančią vestuvių sukneles, o prieš miegą bandančią suskaičiuoti, tai kiek gi svečių jose būtų. 

Tikrai nesuvokiu kaip ir kodėl tai nutiko. Kodėl būtent dabar? Tik dabar? Jau dabar?
Jaučiuosi tikrai kiek kvailokai užsiimdama tokiais svarstymasi ir vis dėlto manau, jog tokios ir panašios mintys neapleis, kol tiesiai šviesiai neišdėsiu jų mažių mažiausiai  kompiuterio ekrane... Juk sakiau, jog užuominos apie Liūtą dar nebaisiausia kas jūsų laukia šiame įraše.
Muhahaha.

Taigi, kiekvienai nuotaikai prieš vestuves svarbiausia jos suknelė. Beviltiška tai slėpti. 
Pavyzdžiui, mūsų mielieji ką tik iškepti susituokusieji prisiminė, jog ir jaunikis turės kuo nors vilkėti per vestuves tik liepos pabaigoje, kai tuo tarpu jaunosios suknelių suvimais pradėta rūpintis dar vasarį. 
Miela. 

Jau gana tvirtai nusprendau, jog jei kartais Liūtukas vis dėlto laimėtų Vikingų loto ir galėčiau sau leisti bėgėdiškai brangią, vienui vienai dienai skirtą suknelę, norėčiau istorinės suknelės. VA siūlo nuostabią (mano akimis) XIII-XIV a. lietuvės didikės kostiumo rekonstrukciją. Išausta baltais ir sidabriniais bei tamsiai mėlynais ar bordo siūlais, man tai būtų tobula vestuvinė suknelė ^^
Khem. 

Nors plaukų tikrai neslėpčiau. 
Juk vestuvių dienai tai būtų dar ir per anksti. 
Plaukams turiu kitą planą ^^ 

Žinoma, tokios suknelės individualus siuvimas kainuotų daugokokai. Kadangi Vikingų loto sėkme netikiu, nesitikiu ir tokio stebuklo ir taip turėsiančią būti stebuklingą dieną. Tad turiu atsarginių variantų su kuriais žygiuočiau pas Donatą - minėtų draugų nuotakos suknelių siuvėją ir dizainerį.

Tarp gausybės internete paplitusių tortų ir aptemptų pirštinių (netikiu, jog su jomis įmonoma paeiti), radau ir kelis variantus, atspindinčius mano viziją apie kiek tradiciškesnę vestuvinę suknelę, nei pirminis variantas :) Tai plazdėjimu ir lengvumu dvelkiantys dizainai, su permatomais, subtiliai siuvinėtais, laisvai krentančiais audiniais bei milžiniškais kaspinais nugaroje... Ech.



Teip teip teip. Juk tokia ir yra meilė: spurdantis paukštukas tarp delnų, švelnus drugelio sparnų prisilietimas, plunksnos glamonė. Tokia turi būti ir nuotakos suknelė. 

Žinote, man neįtikėtinai patiko pirkti batukus savo Liūtukui. Atėjome į parduotuvę. Trečią minutę joje, radome turbūt vientelius 47 išmeros batus. Pasimatavome. Nupirkome. Viskas truko lygiai 7 minutes. O važiuoti į "Akroplį" teko ištisas 45! Jei neilgiau. Nusigauti per žmonių minią iki tos parduotuvės truko ilgiau nei 7 minutes... Šios mini istorijos moralas toks: tikiuosi ir vestuvinio kostiumo pirkimas vyktų panašiai - būtų nupirktas vienintelis tinkamo dydžio ^^ 

Vėsios dienos atveju (nesistebėčiau, jog būtent mano vestuvių diena būsų vėsiausia ir lėtingiausia viso karščiausio istorijoje rugpjūčio diena), nemažiau svarbus būtų ir švarkelis-švarekliukas-megzteliukas. Per daug negalvojau apie tai, tačiau radau vertų įsiminti variantų:



Mėgstu gėlytes ir kaspinėlius. 
Jų daugybė mano kasdienybėje.
Daugybė turės būti ir per vestuves.

Kitas svarbus daiktas nuotakos kostiume - bateliai. 
Esu tikrai beveik kokiais 75%, kad manuoju atveju tai bus puantų stiliaus puantai arba bateliai :)




Be abejo, galiu nesusilaikyti ir vestuvių proga įsigyti pirmuosius savo kerzų stiliaus batukus, nors dėdės metalistai sako, jog sunkusis metalas vyrų reikalas... nieko jie neišmano :)


Vis tiek batai mažiausiai matoma nuotakos kostiumo dalis, tad koks skirtumas ^^ 

Trečias svarbus nuotakos momentas, kurį spėjau netyčia apgalvoti - šukuosena. 
Paslaptis ir tuo pačiu nepaslaptis, jog vyriškiams patinka susukti į kuodą moteriškių plaukai. Bent jau manąjam Liūtui tai tikrai. Kartą belekaip juos sumūtūriavau prieš eidama į dušą. Jis taip susižavėjo, jog pamaniau, jog prasidėjo kliedesiai... Man pačiai susukti į kuodą plaukai neatrodo nė kiek šventiškai, ar prabangiai. Lankant šokių repeticijas, taip plaukus sukdavau du ar kartą per savaitę, tai anokia čia šventė. Be to, manau, kad sukelti plaukai tik dar labiau paryškina ir taip žirafišką kaklą, tačiau vardan Liūtiško susižavėjimo būtų galima pasistengti sumeistrauti ką nors pasitelkiant kasų pynes bei smulkiąsias mieląsias neužmirštuoles ir kitokias gėlytes:




Gali būti, kad mano plaukai per ilgi panašiems šedebebrams, tačiau isterišku priešvestuviniu priepuoliu, tikrai sugebėčiau ką nors priversti mane kaip nors panašiai sušukuoti ^^ 

Na, jei kada nors prieš tūkstantį metų esate skaitę bent vieną mano blog'ą, turėtume priminti, kad labai mėgstu neužmirštuoles. Labai. Tikrai. 
Lygiai taip pat kaip Harį Poterį ir kriaušinius ledus. 
Tad daug klausimų dėl vestuvinės puokštės nelieka. Nežinau, kaip tai atrodytų tikrovėje, tačiau vaizduotė mano, kad neužmirštuolės, rugiagėlės ir jazminai vienoje puokštėje atrodytų pakankamai žavingai. Tik nesu tikra, ar rugiagėlės ir jazminai žydi vienu metu. Kita probelma ta, jog nė vienas jų nebežydi rugpjūtį, kada norėčiau vestuvinio jaukumo...


Matau, jog jau parašiau ilgėliausią litaniją ir atėjo pusė dviejų nakties. 
Na, kol sukurpsiu dramatišką pabaigą tikrai ateis ir praeis... 

Žinoma, vestuvėse svarbi ne tik nuotaka. Dar galima aptarti svečių sąrašą (prieš kelias dienas sužinojau, jog jį sudarytų apie 39 žmones, o dar idealesniu variantu ir iki 30), vestuvių vietą-vietas, laiką (tam galima skirti atskirą įrašą), dovanėles svečiams, kitokius pribombasus.... Och, o kur dar dvi nuotakos suknelės! Lietus, muzika ir spalvos... Visiems šiems niekams nuotakos paprastai turi atskirą vestuvinę užrašų knygelę (arba folderį). Tad vienas blog'o įrašas bėjėgis prieš visa tai.

Tačiau svarbiausa ne tai. 
Svarbiausia, jog pagaliau leidžiu sau svajoti, užsigalvoti ir nuklysti mintimis.
O tai vienas tų pirmų kartų, kurių sulaukiau 2014-tais :))

Soundtrack: Boston - More Than a Feeling // When I'm tired and thinking cold 
I hide in my music, forget the day

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą