2014 m. gegužės 23 d., penktadienis

Nominacija "Metų Liūdėsėlis"

Trečiadienio vakarą VU bibliotekos pastatą apleidau kelios minutės iki 21 valandos... 
Iš vėsios pastato prieblandos išlindau į spindinčią auksu vakaro saulę. 
Žygiavau pro Prezidentūrą. 
Kur dieną prieš Steven Tayler traukė "Crazy" ir pėdino spausti letenos Daliai.
Žavu.

Tuoj pat galva išstūmė universitetinius reikalus, kuriuos ką tik taip intensyviai gvildeno, ir grįžo tas nenumaldomas graužulys: turėčiau būti ne čia. NE ČIA! 

Turėčiau būti "Siemens" arenoje ir baisėtis kaip ji sugeba sudirbti net pačius Aerosmith...
Turėčiau šokinėti ir kiekvieną dainą traukti kartu.
Kiekvieną. 

O būtų užtekę vien "Dream On". 

Grįžau namo prislėgta.
Dėl visko vienu metu.

Atsitiktinai, ar ne, Liūtas sėdėjo svetainėje su gitara ant kelių.
Brazdino "Skylę".

- Liūdi?
Palinksiu galvą ir susirangau prie jo peties.
- Ko liūdi?
Išvardinu tris priežastis su Aerosmith'ais finale. 
O tasis ima dėlioti tarp stygų "I Don't Wanna Miss a Thing" akordus.
Žodžių, žinoma, moka nedaug... 
Tiesą pasakius tik dvi eilutes ir pusę priedainio.
Visa kita išmiauksi kaip katinas ir šypsosi savimi patenkintas.
Mano Liūtas. Pats geriausias Liūtas pasaulyje!

Tada paaiškėjo, jog jis nežino "Dream On"!
Pasibaisėjau. Šią muzikinę spragą tuoj pat ištaisėme.
Tiesa,  nuo pirmų akordų jis pareiškė, jog tai Eminemas, o ne jokie Aerosmith.
Pasipiktinau.
O po to pažiūrėjome ir Eminemo "Sing for the Moment". 
Nežinojau, jog jis naudojo "Dream On" pagrindinę temą. 

Šitaip abu su Liūtu apsišvietėme vienas kitą.
Tačiau mano įtaka (arba Aersmith'tų) ryškiai stipresnė - Liūtas antra diena niūniuoja originalią "Dream On", o ne Eminemo repą ^^ Žino, kaip pakelti mano kristelėjusį ūpą.
Dar nuolat primena, jog atvažiuoja HIM'ai. 
Ta diena be abejonės bus "Metų Stebuklas". 
Nieko keisto.

Liūdėsėliai ir Stebuklai visada būna lygiaverčiai.

Prisiminkite tai, Mieli Draugai. 
Ir viskas bus gerai. 

Su meile.
Luna.

Soundtrack: Aerosmith - Dream On // Maybe tomorrow, the Good Lord will take you away

hReklamag

Kviečiu prisijungti prie "muzikinio" rolių žaidimo Popmundo:
 Bei mergaitiško "stiliaus" žaidimo Mados arena:

2014 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

HIM Lietuvoje!

Grįžkime į... 2007? 2008? O gal net 2006 metus?
Robertėle, ar atsimeni, kaip sėdėjome tuometiniame Renaldo kambaryje prie kompiuterio? 
Puikiai prisimenu tą vaizdą. 

Žaidėme, Simpsonų kompiuterinį žaidimą.
Tu man rodei savo naujausią atradimą internete - vikipedią. Atrodė nerealu, jog tiek daug informacijos yra vienut viename internetiniame puslapyje. Apie ką tik nori. Tiek visko įdomaus. Geriausiu mygtuku ten atrodė 
"Atsitiktinis straipsnis" ^^ 
Velnias, gal mes jau tikrai baisiai seni, kad tokius dalykus kaip stebuklą atsimenam? :D
Tąkart (o gal tai ir buvo kitas kartas) pasakojai man ir apie savo muzikos pamokos užduotį. Reikėjo paruošti pasakojimą/pranešimą apie pasirinktą muzikos žanrą. Baisiai didžiuodamasi poškinai, jog pasirinkai love metal. :)) 
Ar prisimeni? Ar prisimeni, kaip leidai man jų dainas, kaip rodei nuotraukas?

Praėjo mokslo metai. Atėjo vasara. Vaikščiodavome po kaimą klausydamos vieno ausinuko su tavo dainomis. Iš jų man labiausiai išsiskyrė "Solitary Man"... Ji pateko ir į mano grojaraštį.

Tada tikrai tikrai atėjo 2007 metai. Eurovizija. Helsinkis. 
Švedijai atstovavo The Ark su daina "The Worrying Kind". 
Švedijos muzikos dievukai, su biseksualiu, charizmatišku, be galo savimi pasitikinčiu Ola Salo priešakyje. 
Buvo pasvarstymų, jog gėjų parade (koks yra Eurovizija) jie  susilauks nemažai palaikymo. 
Deja, liko 15 ar 18... Liūdėjau. Nes jų dainą įsimylėjau nuo pat pirmo kartą, kai išgirdau ją "Labas rytas" laidoje. Buvo balandžio pabaiga. Tada ir prasidėjo mano apsėdimas muzika.

The Ark

Iš pradžių mintinai išmokau visas The Ark dainas. Visas.
Žinojau visus vaizdo klipus, visus geriausius gyvus pasirodymus, kuri daina iš kurio jų albumo...
Tada perėjau prie dažniausiai Olos minimų įkvėpėjų: T. Rex, David Bowie... myliu juos iki šiol.
Tada pamaniau, jog reikia susidaryti savotišką garsiausių roko grupių katalogą su garsiausiomis jų dainomis ir po truputį su visomis susipažinti. Pačias grupes atsirinkau pati. Šimtus kartų buvau girdėjusi tokius vardus kaip Metallica, Kiss, AC/DC, tačiau nelabai žinojau ką jie groja, kodėl yra tokie žymūs. 
Kaip apstulbau, kai išgirdau, jog "Nothing Else Matters" atlieka Metallica!
Juk puikiai žinojau tą daina, tik nemaniau, jog tai tie patys garsieji Metallica. 
Ech, mažas, naivus vaikas.

Į šį sąrašą pateko ir HIM. 
Juk Robertos mėgstamiausia grupė!

Į šį katalogą įėjo ir kiekvienos grupės bendra nuotrauka bei grupės lyderio. 
Taigi, vedu į google HIM.
Vaizdelis aiškus.


Tik nesuprantu, kodėl ir toliau maniau, jog tas vokalistas su nuostabiai giliu, žemu balsu yra Mige. 
Visada klausydama "Solitary Man" įsivaizdavau barzdotą, ilgaplaukį su pilvuku. 

Kita google paieška. 

Ville Valo.

Dar dabar pamenu tą momentą, kai atvipo žandikaulis. Puikiai prisimenu ir nuotrauką, kuri pirma patraukė akį, kurią pirmą išsididinau ir negalėjau atsižiūrėti. O svarbiausia atsistebėti.


Šitas!? Šitas vaikas??? Šitas berniukas vaikiška šypsena? Šitas lenta?
O kur barzda? Kur susivėlę plaukai? Kur alaus pilvas?
Galva neišnešė. Puoliau žiūrėti visus iš eilės vaizdo klipus. 
Atrodė, jog tas balsas ir išvaizda visiškai nesuderinami. 

Dabar, žinoma, absurdiška. Ir Ville su barzda manęs itin nežavėjo. Tačiau jo balso magija išliko. 
Kartais vis dar prisimenu tą pirmą įspūdį. Nusišypsau. Paraustu. O daina groja toliau.
Groja nuo pat tos vasaros popietės, kai visos kitos žymiausios roko grupės turėjo palaukti. 
Nes ta popietė ir eilė kitų buvo skirtos HIM tekstų kalimui, įrašymui į pasąmonę, kai gali metus negirdėti dainos. Įsijungti. Ir traukti kartu kiekvieną žodelytį, kiekvieną "Yeah", kiekvieną nutęstą atodūsį.

Ir štai.
Septyneri metai.

Mažiausiai septynerius metus laukiau HIM Lietuvoje.
Pradėjusi pati tvarkyti savo finansus, net pati užsidirbti ėmiau taupyti. 
HIM'ų koncertui. 

Tiesa, tie pinigėliai vis kur nors kitur prapuldavo. Vilties buvo mažoka.
Matyt, po Venus Doom albumo tebuvo keli koncertai, vietoje normalaus pasaulinio turo pristatant naują albumą. Tada apskritai atrodė neberealu jų sulaukti po lietuviška saule. Šiapus poliarinio rato.

Ir štai.
Septyneri metai.
Šiandien jie virto trimis mėnesiais ir viena diena.
Lygiai.

Neįtikėtina. 
Vakar ar užvakar pamaniau patikrinti jų feisbuką ir pažiūrėti kur suplanuoti koncertai.
Kiek užeinu ten, tiek pasipainioja koks post'as iš koncerto. 
Paskutinė stotelė Suomija. Kaip ir priklauso.

Šiandien įsijungiu music.lt. 
Skiltį "Dienos daina".
Ir matau ten pasiūlytą HIM "Right Here In My Arms". 
Šypsausi.
Yra net komentaras.
"HIM gros Karklėje!!! Are you kidding me?"
....

Spėkit kas tada buvo.
Pirmiausia greitai suvedžiau heartagram.com ir tikrai!
Rugpjūčio 16 lyg niekur niekur įrašyta prie jų turo datų...
Šmikiai šmikučiai. 
Visi.
Tiek patys HIM'ai, tiek Karklė.


Tada bandžiau neklykti ir nesugriauti daugiabučio bešokinėdama. 
Tada puoliau rašyti Liūtui.
Tada vėl tikrinau, ar gerai perskaičiau.
Tada vėl šokinėjau ir verkiau.
Tada... spurdėjau ant kėdės ir cypiau "negali būti, negali būti"; "pagaliau" ir "yes, yes, yes..."
Tada ėmiau rašyti visiems kitiems žmogiukams, kurie privalėjo tai sužinoti, su kuriais norėjau tuo pasidalinti :)
Noriu dalintis ir čia ^^

Laimės tiek, kad visiems užteks.
Iki pat rugpjūčio 16.
Būsiu ten. Būtinai.
Tegul koks kvailas lietus nemano, jog sustabdys mane.
Tegul koks kvailas peršalimas, taip nemano.

Ech, širdelė transformavosi į drugelį. Ne kitaip.
Taip. Tai tarsi laimėta Eurovizija. Tarsi laimėtas aukso puodas.
Jaučiuosi tarsi Bynas pagaliau pasiekęs paplūdimį.
Tarsi Pūkuotukas pamatęs didesnę už save medaus statinę.
Tarsi... tarsi... 

Ei, o tai kas dabar bus pirmoje laukiamiausių Lietuvoje grupių sąrašo vietoje??? o.O
Ech. Pasaka.

Soundtrack: HIM - Close To The Flame // The arms safest...