2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

5. Pliuškiai

2014 m. rugpjūčio 31 d.

5. Pliuškiai

Mūs namuos gyvena trys pliušiniai žaislai. Nemėgstu aš jų. Kažkaip... atsimylavau, matyt, vaikystėje. 

Šitie dar iš paauglystės laikų. Kai rinkau įvairiausias iškarpas, iš pačių kvailiausių žurnalų apie horoskopus, būrimus ir kitas magijas. Visa tai apsėdo dar net prieš Harį Poterį! Žinodami tą mano meilę namiškiai padovanojo tą mielą meškutį su skorpiono ženklu ant bambos. 

Po kokių metų nuo geriausios visų laikų savo klasės draugužės gavau tą ručkį. Kai paklausiau, kodėl ji man padovanojo meškutį su ožiaragio ženklu, ji taip keistai sumirksėjo ir juokdamasi paklausė: "Tai tas ženklas kažką reiškia?". Žavuolė. 

Taip dabar ir sėdi du bambizai - vienas rimtas, kitas priklydęs šiaip.

Iš tiesų paprastai įvairiausi ženklai ir užrašai ant daiktų turi savo reikšmes. Tad prieš ką dovanojant bent pakuotės turinį paskaitinėkit ;)

Soundtrack: Ewert and the Two Dragons - Sailor Man // I wouldn't wanna spend a day
Without this love

365 nuotraukos: Nr. 1 - 4

Visai neseniai (nors matyt, prieš beveik mėnesį) labai nustebino pagiriamasis žodis Lunos blog'ui iš visai svetimo žmogaus. Tokio, kurio nei ieškojau, nei siūliau jam skaityti. Buvo labai netikėta ir miela. 
Ėmiausi nagrinėti to žmogiuko profilį. Apie tai jau esu rašiusi. Panelės Dantų Pastos fotografijų blog'as ten nelabai pabrėžtas, tačiau ilgam įlindo man galvon. Taip ilgam, kad net pabandžiau pati to imtis.

Fotografavimas.

Dalykas, kurio iš visų jėgų labai purtausi. Nesu iš tų, kurios fotkina savo maistą, staiposi prieš veidrodį ir viską ką tik gali kelia į facebook'ą, ar dar kur.. Instagram esmės iki šiol nesuprantu. 

Tačiau dalį vaikystės praleidau foto prekių parduotuvėje. Tai neprivertė mane pamėgti fotografavimo, tačiau visa ta aplinka iki šiol kelia pačius geriausius jausmus ir prisiminimus. Kai tėtis perleido parduotuvės vadžias kitiems ir pirmą kartą atėjau darytis nuotraukų į svetimą foto atelje... apsiverkiau. Tas dažų kvapas, prekių išdėliojimas, nuotraukų "gaminimo" mašinos ūžimas... Visa tai mano vaikystė. 

Gal todėl Dantų Pastos blog'as, kuriame ji kaip suprantu (bent teoriškai) kiekvieną dieną įkelia po savo rankų darbo kadrą, man taip įstrigo galvon. Ir širdutėn. Vis prisimindavau jį ir vis labiau norėjau imtis tokio pat projekto. 
365 dienos metuose - 365 nuotraukos. 

Pirmos sesės foto menas.


Vienui viena bėdelė - aš nemoku fotografuoti. Neturiu fotografo akies, nemoku naudotis visais tais mygtukais, kuriuos turi fotoaparatai, net normalaus aparato neturiu! Mano pirmoji sesė kas kita... Ji dalyvauja konkursuose ir juos laimi. Ji skaito knygas ir straipsnius apie fotografiją. Būdama 15-ikos surengė tokią fotosesiją skraidančiam vabzdžiui, jog eilinį kartą apsiašarojau iš pasididžiavimo, netyčia radusi tas nuotraukas kompiuteryje. Ji kietas vaikas.


Tačiau ką daryti, kai kažką įsikali į savo makaulę ir negali to pamesti? Padaryti viską savaip! :)
Jau keturias dienas iš eilės sėkmingai vykdau planą kasdien padaryti po nuotrauką. Nors ir nemoku paties fotografavimo, turiu kitą "talentą" - pastebėti smulkmenas ir susieti jas su galybe galvoje besisukančių istorijų. Jų begalės. Na, pažiūrėsim, ar bent 365 yra. Nes kiekviena mano fotografija turės po mini istoriją, o kartais ir mini moralą. Gal sugebėsiu to laikytis. Gal šitaip ir gyvuos ežiukas rūke. Kviečiu susipažinti su pirmais šede-bebrais:

2014 m. rugpjūčio 27 d.

1. Kiškio kopūstai


Šią liepą su draugais pirmą kartą įgyvendinome seną planą pabandyti išvirti kiškio kopūstų sriubą. Jup. Tai buvo senas Aistės noras ir siekis. Ji kelis kartus buvo aptikusi, ar tiesiog plačiai išleistuose partizanų atsiminimuose perskaičiusi, kad partizanai neretai virė kiškio kopūstų sriubą. Labai knietėjo išsiaiškinti, kas tai galėtų būti. Taigi vieną velniškai karštą šios liepos dieną sutelkėme jėgas kiškio kopūstų rinkimui. Pririnkome pilną puodą. Ir gerai padarėm. Vos tik kopūstai pateko į karštą vandenį, tuoj nurudavo ir siukiužio į nieką. Liko plaukioti kaip tik tinkamas kiekis sriubai. Taip pat dėjome produktus, kuriuos, įsivaizdavome, gero sezono metu galėjo turėti ir partizanai: bulves, morkas, svogūnus, kaimiškus lašinius ir druską. Gavosi smagi, nors ne itin simpatiška, sriubytė. Kiek švelnesnis rūgštynių sriubos variantas.

Šitaip ir atgimsta istorija :)


2014 m. rugpjūčio 28 d.

2. Grybukas



Sako, pirmą naują sezoną rastą grybą reikia pabučiuoti.

Sako, negalima palikti grybo, jei jau jį radai.

Sako, grybai nebeauga, kai juos pamato žmogaus akis.

O aš turėjau klasės draugą Grybą. Tokia pavardė. Kartą kažkoks studenčiokas atlikinėjo dailės praktiką mūsų mokykloje. Kažkaip nebuvo dailės mokytojos ir jis vienas vedė pamoką. Pirmiausia tikrino, ar visi klasėje pagal sąrašą. Priėjo prie Grybo pavardės ir niekaip negali ištarti. Juokiasi. Atvirai. Ir niekaip nesutramdo to juoko. Tada bando sakyti: „Ar yra kas šeštas dienyne?“. Suprato ką pasakė ir dar labiau ėmė žvengti. Mes visi iš paskos nuo pat pradžių. Dabar kažkaip liūdna dėl to.

Planuokit juoką taip, kad po to kuo mažiau reikėtų dėl jo gailėtis.


2014 m. rugpjūčio 29 d.

3. Šateikių Šv. Evangelisto Morkaus bažnyčia 



Po trijų savaičių bastymosi, su bičuliais į Vilnių važiavome pro labai aplinkui. Į tą ratą pateko ir Šateikiai. Iš karto atkreipėme dėmesį į grakštų, virš medžių iššovusį bažnyčios bokštą. Atrodė tikrai žavingai. Šturmanas ėmė skaityti jos aprašą iš kelių atlaso. Visi pasidžiaugėme, kad atspėjome ją esant neogotikinę. Che. Kiekvienas mintimis svetur nuplaukėme skaitant kitas dalis apie fundatorius ir pastatymo istoriją, tačiau sakinys „Šioje bažnyčioje 1909 m. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė“ užkabino... Likusią dalį teksto išklausyti jau buvo sunkokoka. Tuoj viena Aistė patempė lūpą: „Aš jau noriu čia sustoti“, o antra Aistė paantrino: „Ir aš noriu“... Vyrams neliko nieko kito, kaip pasiduoti toms patemtoms lūpoms. Mikalojus ir Sofija. Juk tai tokia romantiška meilė, tokia... tikra.

Tikros meilės linkėjimų niekada nebus per daug.

2014 m. rugpjūčio 30 d.

4. Kalendorius 



Močiutė visada pirkdavo tokį kokį nors ūkininko kalendorių.

Mes niekada. Rinkomės „inteligentiškesnį“ stalo kalendorių, įsegamą į specialių elegantišką, specialiai tam skirtą segtuvą.

O aš labai mėgau plėšyti tuos lapelius. Tai kartais močiutė specialiai to nedarydavo, kad atėjusi trečiadienį galėčiau nuplėšti kokius 2-3 lapelius. Tada prašydavo paskaityti ką rašo. Išklausydavo išklausydavo, palinguodavo žila maža galvute ir nutęsdavo: „Tu matai, kaip įdomu... Kaip gamta viską gydo“.

Tačiau tiesa ta, kad tikrai įdomių dalykų žinojo pati močiutė. Kelis kartus buvau pasiruošusi sąsiuvinį ir rašiklių, kad užsirašyčiau jos pasakojimus. Tačiau taip ir neišdrįsau paprašyti, kad dar papasakotų apie savo gimtą sodybą prie Ventos, apie savo tėvelius ir visus visus kitus giminaičius... jų likimus. 
Jau keli metai per vėlu tai padaryti...

Išklausinėkite savo močiutes apie viską! Joms kalbėti vienas malonumas, o griaužtis, kai jau per vėlu, daugiau nei kančia. 

Soundtarck: Les Miserables - I Dreamed a Dream // But the tigers come at night
With their voices soft as thunder

2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Karklė 2014

Skubotai ir ne itin rišliai. O dar neitiniškiau įskaitomai.
Šviežutėliai įspūdžiai iš Karklė Live Music Beach 2014.
Arba kaip Luna pamatė HIM ir Ville Valo Lietuvos žemėje ^^

I dalis – žiopliukas tarp dviejų stočių

Pirmas milžiniškas minusas organizatoriams, jei iš stoties važiuoja specialus autobusas į festivalį, tai kur rėkiančios nuorodos „Iš čia!“? Atvažiavusi be abejo pamiršau, ar man reikia į autobusų, ar geležinkelio stotį. Jos šalia, tad pusvalandį taip ir prasiblaškiau tarp jų, nė vienoje nerasdama jokios informacijos, jokio plakatėlio, kad – va, iš šios stoties, tokiu tokiu anokiu laiku, už tiek aniek, išvažiuos išsvajotas autobusas į išsvajotą festivalį. Šmikiai. Kaip muzikos praplauta galva, užsisvajojusi apie Ville Valo galėjau prisiminti, į kurią stotį turiu drožti?

Išmanusis telefonas? – šiknoj, man tie išmanieji telefonai. Išsidirbinėjimas ir tiek. Man patinka turėti fotoaparatą fotografavimui, kompiuterį naršymui ir telefoną skambinimui.

Vis dėlto Liūto pasiekti nepavyko. Jaučiausi kaip jo paties mama, kas tris minutes nepaliaujamai spausdama tą patį mygtuką. Tikiuosi bent šioks toks išgąstis nusirito per širdutę pamačius 4 praleistus skambučius ir 1 žinutę. Nuo manęs.

Užtat mikroautobusiuką į Palangą vairavo toks neįtikėtinai malonus dėdė. Jis paaiškino kaip rasti autobusį stotelę, iš kurios į Karklę važiavo 24 miesto autobusiukas (tiksliau mikriukas – mulkiai, žmonės tilpo tik todėl, kad tai buvo smulkūs jaunuoliai). Tada jau ir Liūtas atskambino. Be abejo baisiai susirūpinęs ir apgailestaujantis, kad neatsiliepė. Liepė išaiškinti kur esu ir nurodė, kad iki stotelės man liko 269 metrai ^^
Belaukiant stotelėje prakiuro lietus. Bet toks ne lietutis, o tikrių tikriausia liūtis. Per tris minutes iš gatvės liko upė. Dvi dienas neturėjau interneto, tad nežinojau, kad Karklėje bent vienas potvynis jau buvo, – ta liūtis stotelėje kiek išgąsdino. Žaibavo. Dar blaškantis stotyse, tie žaibai jaukumo nesuteikė. Jaučiausi tik dar labiau apleista ir niekam nereikalinga. Tarsi tie žaibai griaustų – ko čia atsivilkai, mums tavęs nereikia.

II dalis – 15:30 val.

Okay. Jau pakliuvau į pirmą liūtį, tačiau esu sausa. Sėdžiu savo Timberlandus sumerkusi į visišką balą. Ji užima daugmaž pusę viso Main Stage stadiono. Žiauriai smagu : ) Pagrindinėje scenoje kažkas lyg ir groja, gal soundcheck‘as. Garsas... geras. Bent jau iš toli, kai tarp tavęs ir scenos nėra ošiančios minios. Tačiau toli ilgam juk neliksiu. Šitoj baloj HIM‘ų neklausysiu. HIM hoodie‘ių nėra. Tik marškinėliai už 99 Lt. Stilinga kaina.

III dalis – 16:00 val.

Okay. Vis dar klaidžioju po Karklės „miestelį“. Atėjau prie jūros. Kvėpuoju jos sūruma ir iš visur sklindančiu alaus kvapu. Fi.
– Labas, Švedija.

Tik dabar taip stpriai suvokiau, kad kažkur čia pat... visiškai visiškai čia pat yra JIE. Yra Ville. Galbūt vis dar viešbučio kambaryje, o gal kur blaškosi aplinkui 500 metrų spinduliu?! Mačiau sugedusį cukraus vatos aparatą. Liūdna. Ir nė vieno žmogaus valgančio cukraus vatą – žiauriai prastai. Ar Baltija visada buvo tokia ruda? Vaikystėje spalvos gražesnės.

IV dalis – 17:30 val.

Back to the bala. Virš galvos skraido žmogai. Miela. Nusipirkau marškinėlius, turbūt po savaitės gailėsiuosi. Buvau antroji jų pirkėja (mačiau lapą, kuriame savanorė dėliojo pagaliukus). Pats laikas eiti užsiimti vietos prie scenos. Liko Ewert & The Two Dragons (estai), Lyapis Trubetskoy (baltarusai), Mikutavičius ir tada HIM. Iki 00:30 septynios valandos, tačiau neatleisiu sau, jei nepasinaudosiu šia proga, kai prie scenos sukiojasi kokie septyni žmogai ir tai nesuprantantys kur dėtis...

V dalis – 18:55 val. Ewert & The Two Dragons

Okay. Pagrojo estai. Pirmą kartą stebėjau grupę, apie kurią nič nieko nežinau. Net žanro. Buvo smagu. Labai. Be abejo, taupiausi. Suklykiau gal du kartus, apšilau kojas, o rankytes gal ir labiau reikėjo pasaugoti. Bet buvo labai smagu. Reikės susirasti juos youtube ^^ Jau žinau, kad mergina su mama po kaire čia taip pat stovės iki pat HIM‘ų ir atvyko dėl jų. Nesijausiu tokia vieniša ir pernelyg pasišventusi visą tą laiką :)
Akimirkomis, kai stebėdama estus suprasdavau, kad matysiu Ville taip, kaip dabar matau tą visiškai tradicinį, legendomis apipintą estą... maniau, jog nualpsiu. Niekas negali nutikti BLOGAI!

Karklės facebook paskyros nuotr.
VI dalis – 05:12 val. Lyapis Trubetskoy

Po Ewert & The Two Dragons grojo tokie baltarusiai sunkiai ištariamu pavadinimu... ska punk čia jums ne juokas. Pirmą kartą gyvenime klausiausi grupės dainuojančios slavų kalba koncerto. Agresyvi muzika, žinoma, sutraukė tokios pat agresyvios išvaizdos gerbėjus, kurie ėmė linksmintis savaip... Dar per soundcheck‘ą prasidėjo pakankamai agresyvus lietus, tačiau mums su kaimyne dešinėje, po savo virš galvų išskleistu lietpalčiu priglaudė tokie penki vyrukai. Likom palyginti sausos. Tai džiugino. O jau koncerto metu, visi šie penki vyrukai mums sudarė savotišką gynybinę sieną nuo to kas dėjosi vos trys žingsniai už mūsų. Net užleido vieną itin smulkią merginą į savo vietą pirmoje eilėje ir prijungė ją prie „apsaugos zonos“. Jie tikri šaunuoliai, nors iki lietaus kiek gąsdino savo neaišku ar girtom, ar šiaip pernelyg linksmų plaučių kalbom. Tačiau tai trečia grupė nuostabių žmogiukių, kuriuos sutikau šioje kelionėje.

Karklės facebook paskyros nuotr.
Taigi baltarusių koncertas praėjo įtemptai. Mergina su mama, iš pradžių stovėjusios mano kairėje, prapuolė keliais žingsniais atgal... O taip nuoširdžiai ir užkrečiančiai džiūgavo, kad pamatys Ville ir HIM iš šitaip arti, tokios geros vietos... Nuoširdžiai jos pagailo. Įsivaizdavau save tokioje situacijoje ir vos neapsiverkiau.
Baltarusių ritmai buvo smagūs ir aplink šėlo daugybę jų gerbėjų, o tai negali nežavėti. Nors pati nė už ką niekada nesiklausyčiau tokios muzikos, buvo gana smagu. Galiausiai gerokai palengvėjo, kai jų koncertas baigėsi.

VII dalis – Marijonas Mikutavičius

Laukėme Marijono. Jau buvome susibendravusios su kaimyne iš dešinės, su kuria gavome minėtų vaikinų „globą“. Prie mūsų mažų dialogų prisijungė šnekus vaikinukas (pusbrolis istorikas). Visi laukėme Mikutavičiaus ir spirgome, kada gi pagaliau išvysime HIM‘us. Naujoji mano pažįstama rodė šiokį tokį nepasitenkinimą Marijonu, tačiau po jo koncerto buvo tokia pat išsitaškiusi, kaip ir aš! Velnias, tas vyrukas (visas dėdė ^^) toks šarmingas, toks charizmatiškas. Patikėkit, mačiau velniukus jo akyse, o stovėjau jau visai priešais :)
 
Manto Daleckio nuotr.
Buvo nuostabu. Stengiausi dainų žodžius žiopčioti, kad pataupyčiau balsą, tačiau nesigavo... Marijonas turi vieną rimtą bėdą – jo repertuare nėra dainų laiko prastūmimui, – visos į kraują įaugusios su kiekvienu žodžiu, kiekvienu „je“. Išgirdome vieną naują kūrinį „Keturiasdešimt“ ir „Balintų sienų“pakoreguotą variantą. Šią dainą traukė net scenos apsauginis! Stovi toks pačiame viduryje veidu į minią, šypsosi kaip mėnulis ir dainuoja dainuoja. Net kaklas nežymiai linksėjo. Kai pamatė, kad žiūriu į jį ir šypsausi, pats susijuokė, tačiau dainavo toliau. Tai penktas liuks  žmogiukas kelionėje. Tačiau paleisti milžiniškus pripučiamus kamuolius klajoti po minią per šią dainą buvo visiškas... bullshit. Sugadino dalį magijos.

Karklės facebook paskyros nuotr.
Taip... per Mikutavičių išnaudojau kokius 40% savo energijos... ėmė rimtai skaudėti sprandą ir per pačius HIM‘us jis jau beveik nefunkcionavo.

VIII dalis – HIM, HIM, HIM!

Tuo tarpu sušlavus nuo scenos Marijaus konfeti atidengta HIM garso aparatūra...
Su heartagrama ir jų logotipu. Visos kolonėlės, būgnų ir klavišinių komplektai privežti taip arti, kad scena sumažėjo kiek daugiau nei per pusę! Jau vien tai varė iš proto. Ir ne mane vieną... Dėl spūsties dar net neprasidėjus koncertui vien mūsų pusėje nualpo dvi (ar trys? – velnias, kaip nebepamenu...) merginos. Vėliau visą koncertą stovėjau ant vienos kojos ir neturėjau erdvės šokinėti. Buvau sumuštinis tarp sumuštinių ^^

Pirmąjį iš grupės pamatėme Gas. Kiek slėpdamasis už kolonėlių jis darėsi selfį prie savo būgnų... dar po keleto minučių prasidėjo... Vienas po kito.
Mige.
Linde.
Ville... 

Karklės facebook paskyros nuotr.
ir jau tada rėkiau/klykiau iš laimės. Kaip Burton įsitaisė prie savo klavišinių nebepastebėjau. Jis, Ville ir Linde buvo susikoncentravę mano matomoje scenos dalyje.
Tarsi žiūrėčiau koncertą youtube‘ėje.

Tie plaukai, tie įdubę skruostikauliai, veido forma, apsiverkti verčianti vaiko šypsena, žėrinčios akys, nosiukė, švarko įrėmintas liemuo... Jeckau peckau. Galėjau tyrinėti jį kiek norinti, tačiau dainos keitė viena kitą, tokios vis kitaip beprotiškai mylimos, kurių žodžius lūpos nekontroliuojamai dėliojo, nors plaučiuose trūko oro.

Buried Alive By Love;
Rip Out The Wings Of a Butterfly;
Right Here In My Arms ir toliau jau pasimečiau.

Manto Daleckio nuotr.
Galva neišnešė. Tas balsas. TAS. Ir daug dažniau nei įrašuose nužemintas iki to nuodėmingo lygio... Ar buvo prapjovimų pro šalį? Negaliu pasakyti. Manau, taip. Tačiau tai mažiausiai rūpėjo. Šiaip vokalas tikrai skystokai skambėjo, tačiau čia priekaištas garsistams, o ne Ville. Dvi pirmas dainas jis dar davinėjo visokius mini ženklus, nepatenkintas garso kokybe.

Likus 4–5 dainoms (skaičiavau mintyse, ko dar negrojo) nebegalėjau pajudėti ne tik todėl, kad buvau iš visų pusių suspausta. Atsiliepė nežabotas taškymasis per Mikutavičių bei 7 valandos laukimo prie scenos. Na, per The Funearal Of Hearts amo netekau iš grožio... Ta disko rutulių skleidžiama spindulių aureolė... Tai panašu į fejerverkus – per ekraną niekada neatrodo tiek įspūdingai kaip tikrovėje. Patikėkit – neatrodo. Taip ir maniau, kad Ville turi kažką gryno, kažką angeliško : ) atrodė užburiančiai. Tai toks ypatingas ypatingas momentas, kai gailėjausi negalinti niekaip įamžinto to ką matau.

D. Lauručio nuotr.
Paskutinė daina When Love and Death Embrace.
Vėl apsiverkiau. Šįkart galvodama apie Liūtą.

Tačiau paskutiniojo nusilenkimo nemačiau...
Apėmė toks silpnumas! Pažįstamas jausmas, tačiau visai jo nepasiilgstu ir ateina jis kada jam susišviečia. Asilas. Atrodė galva atsiskyrė nuo kūno, o skrandis taip pat bandė išsiplėšti.

Kurį laiką skandavome bizo, tačiau labai ryškiai trumpai. O ir į sceną išpuolę įrangos nurinkinėti dėdės greitai nuslopino paskutinį optimizmą... Dar geras 7 minutes spoksojau į sceną. Panelė kaimyne iš dešinės gavo setlist‘ą ir HIM‘ų neišgertą vandens buteliuką. Su lig ta akimirka ir išgaravo. Atsisveikino ne kaip atrodęs šnekutis, o aš vis dar spoksojau į sceną. Tears on Tape viršelį fono ekrane pakeitė įprastinės reklamos, dėdės scenoje suko laidus ir stumdė dėžes. Tik skudurinė Ville lėlė tebekarojo kur pakabinta...

Karklės facebook paskyros nuotr.

IX dalis – po visko arba išvados.

Dar paklaidžiojau po teritoriją, pastypsojau prie pagrindinės scenos kulisų išvažiavimo, paskambinau Liūtui, paknibinėjau vištienos kepsnelį už 11 pinigų ir galiausiai patraukiau tamsiu keliu į Klaipėdą.

Nuo Karklės iki Klaipėdos traukinių stoties, Liūto paskaičiavimu, 12,5 km. Įveikus gerokai nei pusę kelio pavežė patruliavęs policijos ekipažas. Labai mieli! Pirmą kartą gyvenime važiavau policijos mašina ^^ jie visko klausinėjo ir (man regis) nusijuokė, kai paskambino Liūtas ir jam paaiškinau, kad „važiuoju su dėdėm policininkais. Perskambinsiu vėliau“ :D Juk būčiau Mažiukui tik streso įvariusi tiesiog pasakiusi, kad su policija važiuoju. Tai buvo šešti nuostabūs žmogiukai sutikti šios kelionės metu.

Taigi mačiau 3 pažįstamus,
susiradau apie 4 naujus pažįstamus,
sutikau 6 nuostabius būrius žmogčių.

Pažiūrėjau 4 koncertus,
gavau 6 Ville žvilgsnius,
2 Ville šypsenas,
3 Linde žvilgsnius
ir 2 Burton.

Kai stovi pirmoje eilėje taip ir gaunasi. Nesvarbu, kad nuo scenos tamsoje nė velnio nesimato minios veidų (kol jų neapšviečia), tačiau tai buvo man skirti žvilgsniai ir šypsenos.
Man man man.

Išvada: svajonė išsipildė.

X dalis – po 5 dienų

Šiandien pirmą kartą po Karklės vėl turėjau progą pasiklausyti muzikos per ausinuką. Žinoma, dabar jis užkimštas HIM‘ais. Manau, kad kaip paprastai (turiu omenyje po gyvai pamatyto koncerto) susierzinsiu. Tačiau nė velnio! Ville balsas skambėjo dar mieliau (jei taip gali būti) ausiai. Ritmai iš naujo kilnojo kojas, o koncerte skambėjusios dainos spaudė nevalingą šypseną, prieš akis vėl ir vėl kilo kepurėtas Ville siluetas, prieblandoje besitaršantys Linde dredai bei Burton cigarečių dūmai. Labai netikėtas ir be galo malonus potyris. Nesu tokio patyrusi. Paprastai po koncerto ima norėtis pailsėti nuo išgirstos grupės. O dabar tarsi iš naujo juos įsimylėjau ^^
  


P.S. Ir taip - aš esu facebook HIM;ų paskelbtoje publikos nuotruakoje. Be-be-be :))


2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Gimtadienių metas ^^

Šiandien mano Mamuko gimtadienis ^^ 

Jau išpakavo mano dovaną ir padūsavo kaip gražu ir kad nebuvo mačiusi tokios knygos - je. 

Grįžti pas mamą namo klajūnui studentui visada labai malonu. Pirmame kurse man tai buvo gyvybiškai svarbu. Apsiverkdavau autobusų stotelėje, kodėl vėluoja sumautas troleibusas, kai aš taip noriu namo.
Tačiau šio apsilankymo namuose metu įvertinau kelis faktorius ir pamačiau, kad jau esu labiau svečias namuose, nei jų gyventojas. Tie iki šiol apmąstyti faktoriai yra tokie:

kiekvieną kartą tau grįžus, Mama gamina prabangų kepsnį;

Mama ima per dažnai (nuolat) kreiptis mažybiniu vardu (taip daro močiutės);

niekas nebevaro pjauti žolės kieme;

nebemoki grįžti į savo kambarį tamsoje į nieką neatsitrenkusi;

tavo rūbų spintą ir rašomąjį stalą užgrobia sesės;

kiekvieną kartą grįžus randi pakeistą savo patalynę (na, gerai pati pasikeičiu >.<);

kiekvieną kartą grįžęs namo pastebi ryškių pasikeitimų - kieme pasodintas naujas medis, iš miegamojo dingo televizorius, o atsirado už kambarį didesnė spinta;

nebeparsiveži visų neskalbtų rūbų ir patalų, kad išsiskalbtum namuose.

Matyt, per naktį nepavyko visko apgalvoti, tad jei turite minčių siūlykite į komentarus čia, į mados areną, arba ask.fm .........

O šiaip, net jei šiandieninis gimtadienis Mamos, daugiau dėmesio skiriu pasiruošimui Liūto gimtadieniui po 2 dienų. Rytoj susitiksime Skaudvilėje, tad torto-pyrago nuslėpti nepavyks, tačiau gal bent dovanas išpakuos per tikrąją dieną. Tačiau man labiau rūpi, ar jam patiks pyragas ^^ Jis dar nepagamintas iki galo, tačiau tikiuosi pavyks sukonstruoti įtikinamą pinata cake :)) Na, jie profesionaliai pagaminti atrodo maždaug taip:














Va, kaip suprantate, svarbiausia idėja. Ją ir stengiausi įgyvendinti.
Tingėjau kepti patį pyragą, tad tiesiog prisipirkau iš anksto paruoštų
biskvitų juos supjausčiau, išpjausčiau ir sukroviau vieną ant kito. 
Kaip suprantate liko nemažai biskvito, kas buvo tikra šventė sesei.
Vien dėl to tas pinata tortas jai labai patinka :)) O man patiko dubuo su sumaišytais saldainiukais torto vidui užpildyti. Gerai atrodė. Bet tuo metu tingėjau fotografuoti, tiksliau aparatas rankose būtų sugadinęs visą akimirkos smagumą. Šiuo metu ruošiu kremą viso ko užmaskavimui.
Taip, ruošiu šią akimirką - aš mega-JamieOliveris :P O iš tikrųjų, tai kremas stingsta šaldytuve ^^ Aišku, jau jo ragavau - skonis kaip kondensuoto pieno. Tikiuosi jis dar pasikeis, nes tikrai būtų buvę pigiau ir paprasčiau teplioti tiesiog kondensuotą pieną (su kokiu nors kulinariniu tirštikliu, kad ne toks skystas būtų). 
Kol kas viskas atrodo tip:


Kol kas dar laukia smagumas išdekoruoti "viršelį". Bus smagu. 
O jei klausiate, kaip galiu ramiai gyventi, kai virtuvėje stovi dubuo su uogomis, dubenėlis su guminukais ir pilnas biskvitas saldumynų, tai patikėkit manim... šita nuotrauka daryta prieš dvi valandas ir uogų jau pavojingai sumažėjo... O biskvitą geriausia laikyti uždengtą, - ne toks pavojingas tada atrodo. 

Tiek ir tenorėjau. Šiandien šventė, o rytoj prasideda likusios rugpjūčio kelionės. Tad greičiausiai tai paskutinis mėnesio įrašas, o kada bus kitas nežinia. Dėkui visoms ir visiems už puikią nuotaiką ir palaikymą. 

Iki naujų įkvėpimų!
- Lunalight

P.S. Pasidarykite ir sau mielą šventę - su gera knyga, ar bliūdu ledų. Linkėjimai ^^

Soundtrack: Bruce Springsteen - Born to Run // I want to know if Love is wild 
Babe, I want to know if Love is real 

P.S. Žinoma su kremu visiškai susimoviau... Turbūt per trumpai plakiau, bet kad labai pavargau...
Tikiuosi visi tie išoriniai pribombasai pataisys padėtį ir Liūtas nepastebės kame čia reikalas anksčiau laiko :)


O ką manėt čia tik vietinis išsidirbinėjimas, kad blog'e Jį Liūtu vadinu? :)))

2014 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

Filmų savaitė

Per tą vieną savaitę, po grįžimo iš didžiosios metų ekspedicijos, su Liūtu peržiūrėjome nemažai filmų. 
Paprastai tai darome itin retai. Tik per atostogas. Tada galime ir kiekvieną vakarą tai daryti.
Draugystės pradžioje buvo sunku išsirinkti, ką žiūrėti. Mūsų skoniai gana skirtingi. Aš mėgstu animacinius filmukus ir muzikantų biografijas, o jis - viską kas susiję su karu ir kitokiais vyriškais reikalais bei siaubo filmus. Nors imu įtarti, kad siaubo filmus pamėgo po to, kai sužinojo, kaip aš jų nemėgstu ir itin jautriai reaguoju... Kita bėda - daugybę geriausių filmų jis jau matęs po keturis kartus. O aš ne. Tačiau jau esame visai įgudę pasirinkti tokius filmus, kurie abiems patiktų, o vienas kito matytus filmus žiūrime pakaitomis :))

Pirmąjį rugpjūčio atostogų vakarą pradėjome su...

Ilgo plauko istorija. Jup. Tangled (2010). Imdb metascore - 71/100.

Prieš išvažiuodami liepos pradžioje Liūto pageidavimu žiūrėjome "Avinėlių tylėjimą". Sutikau tik su ta sąlyga, kad kitą kartą žiūrėsime animacinį filmuką apie princeses arba Liūtą Karalių.
Atpildo teko laukti ilgokai, bet man laaabai patiko. Tas filmukas toks mielas, toks gyvas, toks pilnutis sveiko humoro. Ir veikėjai labai panašūs į mudu su Liūtu. Jis - truputį savimyla, norintis visur būti geriausias ir į gyvenimą žvelgiantis gana realistiškai. Ir aš - perdėtai aktyviai reaguojanti į man patinkančius, o dar perdėčiau į mielus, dalykus, taip ir neužaugęs vaikas. Manau, galiu konstatuoti, kad Liūtui visai patiko. Jis juokėsi! Tai pagrindinis geras rodiklis. Nenusivyliau savo pasirinkimu - filmukas apie princesę, kuris tikrai meistriškai subalansuotas tiek berniukams, tiek mergaitėms ^^


Baigę su Auksaplauke ir Judžynu Flečeriu, perjungėme televizorių į normalius kanalus ir aptikome per.. lnk (?) rodomą Prisimink mane. Remember me (2010). Imdb metascore - 40/100.

Pattisonas. Žinau, žinau. Bet kokia to filmo pabaiga! Reikia, tiesiog būtina išžiūrėti visą istoriją, kuri ir banali, ir savaip smagi iki galo, kad pajustum tą netikėtumą, tą oh-shit-rimtai?! jausmą, kai kelios minutės iki pabaigos supranti kaip jis baigsis ir kad visiškai to nesitikėjai. Kai pirmą kartą žiūrėjau, man tai buvo labai stipri emocija. Labai. Ir nors per paskutinę reklamą, Liūtas jau ne itin noriai grįžo prie televizoriaus, reikiamu momentu, reikiamu balso tonu, su reikiama nuostaba aiktelėjo - "čia ką? Rimtai? Nu, neblogai...". Cha. Ir vėl savo pasiekiau :))

Antrą atostogų vakarą grįžome prie rimtų filmų. Nusprendėme imtis šių metų Oskarų favoritų ir be abejo pradėjome nuo 12 vergovės metų. 12 Years a Slave (2013). Imdb metascore - 97/100. Jau vien tai įspūdinga, m?

Jau žinau, kad filmai, paremti tikrais faktais, paprastai baigiasi mano ašaromis. Tačiau šįkart... Bloviau pusę filmo, o pabaigoje išėjau į virtuvę ir ėmiau raudoti balsu. Reikėjo kokių 7 minučių Liūto glostymo ir įtikinėjimo, kad dabar taip nebėra ir nebebus, ir kad viskas gerai.

Tas filmas... jo pradžioje reikia kuo ryškesnio ir suprantamesnio perspėjimo, kad jautriems žmonėms jis pavojingas.

Paremtas tikra istorija, kurią aprašė ir knygoje išleido pats Solomonas Nortupas. Laisvas juodaodis žmogus, gyvenęs šiaurinėse JAV valstijose, apgaule nuviliotas į Vašingtoną ir ten parduotas kaip vergas. Jau vien tai man kėlė tokį gniuždantį siaubą, kad tai atėmė žadą. Išsilavinęs smuikininkas (o tai reiškia menininkas, velniai rautų!) vieną vakarą bjaurai nugirdomas, o jau kitą rytą jam sako, kad jis nigeris svetimu vardu... Nežinau, ar rekomenduoju žiūrėti šį filmą. Jis visa apimantis, tačiau ne pačių geriausių emocijų šaltinis. Gėdos ir atgailos.

Trečiam kino vakarui Liūtas pasistengė išrinkti mielesnį filmą, o toks yra režisierius Wes Anderson.
Mėnesienos karalystė. Moonrise Kingdom (2012). Imdb metascore - 84/100.

Šitas dėdė raudonu paltu ir mėlynomis pirštinėmis, su snaigėm man labai patiko. Ir pats filmas toks... toks... Na, Wes Andersonas turi labai ryškią, labai lengvai atpažįstamą manierą. Tarp griežtumo ir perfekcionizmo, tarp ryžto ir vaikiškos romantikos, tarp ryškumo ir stiliaus. Filmo scenarijus nominuotas Oskarui, tačiau nesu tikra, kad jis man patiko. Patiko pati filmo atmosfera, patiko istorijos pateikimas, patiko tiesmukiški vaikų dialogai ir kaip tiesmukiškai išsprendžiamos esminės gyvenimo problemos. Patiko netikėti garsių aktorių vaidmenys. Iš esmės patiko viskas tas pats, kas ir kitame to paties režisieriaus filme "Viešbutis Didysis Budapeštas". Tik to senuko raudonu paltu ten nebuvo. Antrą kartą... nežiūrėčiau. Geriau pažiūrėsiu dar vieną labai panašų W. Andersono filmą, bet nežiūrėsiu to paties.
Kol parsisiųstas filmas kėlėsi į flash'iuką, perjunginėjome televizijos kanalus ir kaip tik užžiūrėjome jo anonsą per... vėl lnk? Nesu tikra. Tačiau jį rodys rugpjūčio 15 per televizorių, rekomenduoju. Bent tam vienam jaukiam, stilingam vakarui. Verta žiūrėti vien tam, kad išgirstum - Aš tave myliu, bet tu nusišneki. ^^

Kitą vakarą grįžome prie paskutiniųjų Oskarų. Šįkart mūsų vakarą prie teliko laimėjo Dalaso pirkėjų klubas. Dallas Buyers Club (2013). Imdb metascore - 84/100.

Ron Woodroof - tikrasis
Vėlgi tikra istorija paremtas filmas. Apie karšto, stačiokiško, neigiama prasme kaubojiško ir tokia pat neigiama prasme kaimietiško būdo vyruką - Roną Woodroof'ą, kuris vieną dieną sužino, kad serga ŽIV. Laikais kai ši liga buvo siejama išimtinai su gėjais, o gėjai... Na, vaizdžiau tariant 98% ne gėjų buvo Gražulio nuotaikos... Ponas Ronas tikrai įsiuto, kad sega tokia gėdinga liga. Tačiau tuo pačiu tai buvo apsukrus ir nenorintis mirti vyras, tad ėmėsi ieškoti vaistų. Iš esmės juos rado, tačiau tie vaistai nebuvo patvirtinti Amerikos vaistų kažko... kažko kas atsakingas už legalius ir nelegalius vaistus Amerikoje... Viskas ten daugmaž taip. Ronas pardavinėja vaistus gėjams, kurie jiems padeda jaustis geriau, valstybei tai nepatinka.

Šiaip aš visai mėgstu filmus apie gėjus. Jie pilni kovos už teisę būti savimi, teisę nesijausti šiukšlėmis dėl to, kad yra kokie yra. Kiekvienas toks filmas yra įrodymas, kad gėjai yra puikūs, jautrūs žmonės, labai stiprūs ir tuo pačiu trapūs... Tačiau šį filmą visų pirma norėjau pažiūrėti dėl Jaredo Leto. Velniai griebtų, juk už šį filmą jis gavo Oskarą! Niekada netikėjau, kad kada nors taip nutiks. Nuoširdžiai nemaniau. O dabar net neabejoju, kad jis buvo 110% to vertas. Neatpažinau jo kokias 20 minučių! Pačios pabandykite:


















Ne taip jau ir paprasta, a? O šiaip puikus, švarus darbas, jo herojus mane tikrai sužavėjo.
Kitu netikėtumu man tapo pats Ronas Woodroofas. Tik dabar dar kartą domėdamasi šiuo filmu sužinojau/prisiminiau, kad Oskarą už pagrindinio aktoriaus vaidmenį šiame filme gavo ir kitas berniukas saldainiukas - Matthew McConaugh. Iki šiol pažinojau jį tik iš komedijų (ne visada vykusių), kartais visai apykvailių vaidmenų (Kvailių aukse, pavyzdžiui), tad tikrai nustebau ir džiaugiausi, kai jis gavo Oskarą. Vadinasi pagaliau suvaidino kažką nepaprasto. Kažką griebančio už širdies, atimančio žadą. Tačiau tik dabar, gal kokios 5 dienos po to, kai pažiūrėjau filmą, supratau, kad ten ir buvo jis! Pagrindiniame vaidmenyje, visiškai neatpažįstamas, visiškai kitoks. Vėl žiūrime ir lyginame.

















Marc Bolan, grupės T.Rex vokalistas

Na, gerai. Filmo nuotraukose jis panašesnis į save. Tačiau žiūrėdama patį filmą taip ir nesupratau, kad ten jis!
Dar vienas labai geras dalykas šiame filme - Marc Bolan. J. Leto herojus didelis jo ir grupės T.Rex gerbėjas, kas labai glosto mano rokerišką dvasią. ^^ Šiaip absoliučioje daugumoje filmų apie 7-8 deš. groja T.Rex muzika, galima užmatyti jų atributikos. Bet vis tiek kiekvieną kartą dėl to labai nustembu ir būnu labai pamaloninta :)) Arba kitaip tariant:

Well you're dirty and sweet, clad in black
Don't look back and I love you
You're dirty and sweet, oh yeah

Tačiau apskritai filmas buvo gana sunkus. Žiūrėjome be subtitrų (nebuvo nei lietuviškų, nei angliškų) ir man tapo kiek per sunku suprasti apie ką kalbama tuo pietietišku akcentu. Ir šiaip liečiama nemažai subtilių medicininių, teisinių temų, kurias ir lietuviškai sunku suprasti. Tad tikrai nesiūliau žiūrėti filmo angliškai. Ir apskritai nesiūlau jo lengvam vakarui, kaip ir 12 vergovės metų. Šiam filmui reikia nusiteikimo, reikia tvirtai suprasti ką žiūrėsi ir kodėl.

Paskutiniam vakarui, prieš man išvažiuojant namo pas mamą, su Liūtu žiūrėjome Aviatorių. The Aviator (2004). Imdb metascore - 77/100. Puikus balas, 5 Oskarai ir dar 6 nominacijos, tarp jų už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį (Leo DiCaprio), geriausią režisūrą ir scenarijų.

Howard Hughes - tikrasis. 
Tai dar vienas biografinis filmas. Šįkart apie Hovardą Hudžesą (Howard Hughes) - milijonierių nuo mažens, kuris savo turtus nuolat gausino kaip verslininkas, aviatorius, kino prodiuseris, inovatorius, nuolat buvęs vienu žingsniu arčiau ateities, o kiekvienam pareiškusiam "tai neįmanoma" numesdavęs kraupiai piktą žvilgsnį ir aprėkdavęs.  Yeah. Tuo man patinka tas žmogus. Tokį jį ir pavaizdavo DiCaprio. Tačiau aš vėl blioviau krokodilo ašaromis, nes filmas lietė kitą man labai jautrią temą - išprotėjimą. Tą tikrąjį.

Šį filmą rekomenduoju labiau nei 12 vergovės metų  ar Dalaso pirkėjų klubas, tačiau lygiai taip pat nesiūliau tiems lengviems tingiems vakarams. Tačiau net jei norite būtent tokio vakaro, bet nieko greitosiomis nerandate - žiūrėkite Aviatorių ir manau jums jis tiek patiks, kiek patiko man, ir galų gale atleisite, kad sugadinau malonų vakarą be jokių svetimų problemų. Juk vis dėlto, kai svetimas išgyvename stipriau už savas, tada ir savosios sumenksta, o kartais net atrandame jiems sprendimo būdus.

Ir pabaigai visoms girdėtas, visoms žinomas, mažių mažiausiai iš šios, ar panašios, legenda tapusios nuotraukos --->
Pusryčiai pas Tifanį. Breakfast at Tiffany's (1961). Imdb metascore - 76/100.

Filmo nuopelnai - du Oskarai (už geriausią originalų garso takelį ir geriausią dainą "Moon River") ir dar trys nominacijos. Iki šiol vienos ryškiausių 20 amžiaus mados ikonų - ilgas cigaretės kandiklis, pagrindinės herojės Holės akiniai nuo saulės, paprasta juoda suknutė. Visi šie dalykėliai populiarūs ir dabartinėje mūsų kultūroje, tačiau mes Šaltojo karo metu atskirti nuo Holivudo blogybių, nelabai suprantame jų kilmę. Ir Pusryčius pas Tifanį reikia pažiūrėti būtent todėl. Net jei epizodas, kai Audrey Hepburn vilki šioje garsioje nuotraukoje užfiksuotą komplektą trunka vos kelias minutes, pačioje filmo pradžioje, kai ekrane tebeina titrai, vis tiek garbės reikalas pamatyti tą epizodą. Kad kitą kartą pamačiusi kur kabant tokį plakatą galėtum išmintingai palinguoti galva - mačiau tą filmą. Mielas. Iš tiesų be galo mielas filmas. Pats scenarijus kaip ir visų filmų su garsiausiomis to metu kino gražuolėmis (su Marilyn Monroe priešakyje) - neturtinga, tačiau elegantiška, kiek kvailoka, tačiau nuoširdi ir savą požiūrį į pasaulį turinti mergina svajoja apie turtingą vyrą, kuris paverstų ją princese. Ji gali suvilioti bet kurį vyrą, tačiau ne bet kurio atsikratyti (kokia tragedija).

Ech, visiškai trumpai - filmas, labai jaukus, labai mielas, labai mergaitiškas, optimistiškas.
Pilnas naivios princesiškos išminties. Ir tikrai kiek nepatogu būti jo nemačius, tad pirmyn ;)

Tiek luniškos išminties šiam kartui ^^

Soundtrack: T.Rex - Bang a Gong (Get it On) // With your cloak full of eagles 
You're dirty sweet and you're my girl

Kvėpuok

Gerai. Penkių komentarų prie vieno blog'o įrašo dar tikrai nesu turėjusi (nesvarbu, kad vienas jų mano pačios, shhh). Tai labai jaudinantis ir kvapą atimantis reikalas. Dėkui jums labai ^^ 

Už linkėjimus, už džiaugimąsi kartu, jaudinamasi kartu, patarimus, atsakymus į apklausą, kurią labai šauniai susiradote šone. Beje, pastarosios rezultatai mane tikrai stebina. Blog'ai apie kompiuterinius žaidimus (čia turėjau omenyje labiausiai SP, be abejonės) nesusilaukė nė vieno balso. O juk taip didžiavausi savo ledinės arbatos blog'u. Pasirodo visiškai be reikalo. Nu, ir gerai. Čia, matyt, vienas tų atveju, kai užmigta ant laurų.
Senovės išmintis veikia - būkite budrios :)) 

Po du balsus turi blog'ų tipai, kurių gyvenime nerašyčiau. Tai gerai. 
O visus kitus balsus susiglemžė ponas Dienoraštis ir kitokie rimti dalykai. 
Nežinau ar tai gerai. Neįdėjau pasirinkimo kita. Žioplas padaras... 

Šiuo metu beprotiškai lyja. Tas garsas nuostabus. Noriu kuo greičiau susirangyti po pledučiu ir užmigti to klausydamasi. Gal net dantų nesivalysiu, kad tik spėčiau. Tokie dalykai paprastai nutrūksta būtent tada, kai jau esi visa esybe pasiruošęs jais mėgautis... Tai labai blaško mintis. Ar esate girdėjusios lietų, kuris savo grožiu trukdytų rašyti? Išgirskite.

Taip žmogus ir nebeliūdi, kad lietus sugadino super duper krintančių "žvaigždžių" naktį ir negali voliotis žolėje galvodama norus. Hmm.. paskutinį kartą tai dariau po pirmo kurso. Tada vidurnaktis persirito į Liūto gimtadienį. Jau turėjau jo telefono numerį, tačiau nedrįsau jo sveikinti. Bijojau to nemalonaus momento, kai reikės aiškinti kieno tas žinomas nežinomas numeris...

O dabar... 
Hello, rain, my old friend,
I've come to talk to you again

Labiausios iš labų naktų. 

Ačiū dar kartelį.

Soundtrack: lietus


P.S. Pasirodo, delfi.tv transliuos 72 val. trukmės Karklio festivalio tiesioginę transliaciją.
Daugiau apie tai čia. Labai į detales nesigilinau, tačiau gal kam tai pakels ūpą ^^ O svarbiausia - suteiks galimybę pamatyti HIM'us besisukiojančius po lietuviška saule ;)

2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

5 d. 5 val.

"Karklės" internetiniame puslapyje nenustygstamai mažėja minutės ir sekundės iki festivalio pradžios. 
Žinoma, tos "5 d. 5 val." jau buvo prieš valandą, kai įrašiau pavadinimą, bet tai juk taip poetiška. 
Nepykite, kad klastoju... istoriją. 

Tačiau faktas tai, jog rytoj išvažiuoju į Šiaulius. Iš ten į Skaudvilę. Iš ten į Tauragę. Iš ten į Klaipėdą... 
o jau tada... autobusiuku į pačią Karklę ^^ Ir visa tai reiškia, jog jau šiandien laikas dėtis daiktus. 

Šiaip daiktus dėtis mėgstu. Tai įdomus užsiėmimas. 
Seniau prieš kiekvieną (net 2 dienų) kelionę susidarydavau sąrašą reikalingų daiktų ir po to jį žingsnis po žingsnio išbraukydavau. Dabar jau esu tikras daiktų dėjimosi profas, ir tokie sąrašai tik erzintų. 
Na, panašiai kaip Jimmy Page'ą erzintų, jei jam lieptų "Stairway to Heaven" groti iš natų popierių. Pfi.
Tačiau šįkart situacija sudėtinga. Jau matote dalį sekančios mano savaitės maršruto. Likęs yra toks:
iš Karklės į Šiaulius, iš ten į Radviliškio rajoną, iš ten į Skuodo rajoną, tada gal dar klasės susitikimą (rimtai tuo abejoju) ir tada, iškilmingą rugpjūčio 31, į Vilnių. Je. Taigi teoriškai dabar turiu susidėti visus daiktus, kurių man reikės per šias tris savaites visose tose skirtingose vietose ir aplinkose. 

Namuose, mieste, kaime, prie ežero, per Liūto gimtadienį, HIM koncerte, žygiuose, skaitant mokslinį pranešimą, ekspedicijoje ir gal net klasės susitikime. Wicked!

Kad Liūto gimtadieniui nieko nepamiršiu, nesibaiminu. 
O štai su Karkle ir HIM viskaip gali atsitikti... 

Bilietą ir turimų HIM albumų viršelius (na, "Tears on Tape" teks imti visą albumą) jau... pasidėjau, kad įsidėčiau ^^ Jei jau prašyti autografų, tai tik ant albumų viršelių, o ne kokio šikpopierio, kurį iš susijaudinimo vėliau suglamžysiu, pamesiu, ar tiesiog... Albumai kiečiau. Dėl visa ko pasiėmiau ir Marijono "Baigėme mokyklą". Negali žinoti, gal pasitaikys proga :) Nors turbūt neišdrįsiu... Ech.

Kas toliau... 
Pledas - jaukiau vakaroti bus.
Dienoraštis - pažadėjau Chadei kitą dieną jau įkelti įspūdžius iš koncerto, bent nufotografuotus nuo popieriaus.
Markeris - autografams.
Pinigėliai - noriu noriu noriu HIM hoodie'džio... O jei jau nepakeliamai brangūs bus, bent marškinėlių.
Akiniai nuo saulės - kietumo procentui pakelti ir parodyti saulei, kad jos nemėgstu (tik reikia tą varžteliuką prisisukti, o tai tas mažas kreivumas, kai vienas antakis uždengtas, o kitas ne kietumą tik numuš žemyn).
Namų raktai - ketinu parvalkatauti iki jų Šiauliuose ir pasiimti Liūto gimtadienio pyragą skirtą draugams.
Striukė - kietumui ir nuo jūros vėjų. Niekada jų nesuprasi. 
Vazelinas.

Viskas. Daugiau tikrai nieko nereikia. 
Važiuodamos į koncertus viską, ko nereikia stenkitės palikti namuose. Viską. 
Gėrimai, maistas, fotoparatai - niekur neleis jų įsinešti. Manau, špaklaus taip pat turėtų neleisti įsinešinėti. 
Padaugėtų vietos moterų tualetuose. 

Visą liepą ramiai dirbau, ramų darbą, kai galima duoti laisvę mintims ir fantazijai, prisigalvoti visokiausių tobulų koncerto scenarijų. Žinau, kad kituose koncertuose man pernelyg gerai sekėsi be vargo gauti geriausias/patogiausias vietas (daugeliu atveju), tad šįkart gali nepasisekti. Kita verta, turiu gerą bagažą patirties. Žinau, kad tą dieną laukia ilga kelionė, o pats koncertas prasidės naktį, tad galiu būti pavargusi. Tačiau tai skamba beprotiškai! Juk būsiu septyneris metus lauktame koncerte... Žinau, kad gyvai Ville balsas... na, jam tikrai geriau sekasi dainuoti studijoje, tačiau tai juk bus Jis. Jie visi. Kvėpuoti tuo pačiu oru. Tai juk taip nedaug, tačiau taip magiška. Girdėjau, kad garsas Karklėje būna tragiškas... Tačiau... ir publika ne smagiausia susirenka. Eina jie visi šikt. 

Jau taip laukiu to koncerto, kad manyje liko daugiau laukimo, nei manęs pačios.
Net ką apsirengti, kad nebūtų gaila sugadinti drabužių, ir tuo pačiu jausčiausi barbiškai gražiai, jau nebe taip svarbu. Prie mano kiaurai suplyšusių Timberland'ų vis tiek viskas tinka ^^

Gerai, kad dar prieš tai Liūto gimtadienis, o tai nuprotėčiau. 
Dabar dar galiu rūpintis pyragais ir kaip, po velnių, slaptai supakuoti dovaną, kad Jis nepamatytų?

Liko 5 d. 2 val. su kapeikomis. 
Iki pačių HIM, tos kapeikos 1 diena. 
Bet nieko tokio. Koncertas ateis ir praeis.
O kas tada? Naujas svajones man galvoti labai sunku...



Soundtrack: HIM - Passion's Killing Floor // In my arms you won't sleep safely
And of lust we are reborn