2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

365 nuotraukos: Nr. 1 - 4

Visai neseniai (nors matyt, prieš beveik mėnesį) labai nustebino pagiriamasis žodis Lunos blog'ui iš visai svetimo žmogaus. Tokio, kurio nei ieškojau, nei siūliau jam skaityti. Buvo labai netikėta ir miela. 
Ėmiausi nagrinėti to žmogiuko profilį. Apie tai jau esu rašiusi. Panelės Dantų Pastos fotografijų blog'as ten nelabai pabrėžtas, tačiau ilgam įlindo man galvon. Taip ilgam, kad net pabandžiau pati to imtis.

Fotografavimas.

Dalykas, kurio iš visų jėgų labai purtausi. Nesu iš tų, kurios fotkina savo maistą, staiposi prieš veidrodį ir viską ką tik gali kelia į facebook'ą, ar dar kur.. Instagram esmės iki šiol nesuprantu. 

Tačiau dalį vaikystės praleidau foto prekių parduotuvėje. Tai neprivertė mane pamėgti fotografavimo, tačiau visa ta aplinka iki šiol kelia pačius geriausius jausmus ir prisiminimus. Kai tėtis perleido parduotuvės vadžias kitiems ir pirmą kartą atėjau darytis nuotraukų į svetimą foto atelje... apsiverkiau. Tas dažų kvapas, prekių išdėliojimas, nuotraukų "gaminimo" mašinos ūžimas... Visa tai mano vaikystė. 

Gal todėl Dantų Pastos blog'as, kuriame ji kaip suprantu (bent teoriškai) kiekvieną dieną įkelia po savo rankų darbo kadrą, man taip įstrigo galvon. Ir širdutėn. Vis prisimindavau jį ir vis labiau norėjau imtis tokio pat projekto. 
365 dienos metuose - 365 nuotraukos. 

Pirmos sesės foto menas.


Vienui viena bėdelė - aš nemoku fotografuoti. Neturiu fotografo akies, nemoku naudotis visais tais mygtukais, kuriuos turi fotoaparatai, net normalaus aparato neturiu! Mano pirmoji sesė kas kita... Ji dalyvauja konkursuose ir juos laimi. Ji skaito knygas ir straipsnius apie fotografiją. Būdama 15-ikos surengė tokią fotosesiją skraidančiam vabzdžiui, jog eilinį kartą apsiašarojau iš pasididžiavimo, netyčia radusi tas nuotraukas kompiuteryje. Ji kietas vaikas.


Tačiau ką daryti, kai kažką įsikali į savo makaulę ir negali to pamesti? Padaryti viską savaip! :)
Jau keturias dienas iš eilės sėkmingai vykdau planą kasdien padaryti po nuotrauką. Nors ir nemoku paties fotografavimo, turiu kitą "talentą" - pastebėti smulkmenas ir susieti jas su galybe galvoje besisukančių istorijų. Jų begalės. Na, pažiūrėsim, ar bent 365 yra. Nes kiekviena mano fotografija turės po mini istoriją, o kartais ir mini moralą. Gal sugebėsiu to laikytis. Gal šitaip ir gyvuos ežiukas rūke. Kviečiu susipažinti su pirmais šede-bebrais:

2014 m. rugpjūčio 27 d.

1. Kiškio kopūstai


Šią liepą su draugais pirmą kartą įgyvendinome seną planą pabandyti išvirti kiškio kopūstų sriubą. Jup. Tai buvo senas Aistės noras ir siekis. Ji kelis kartus buvo aptikusi, ar tiesiog plačiai išleistuose partizanų atsiminimuose perskaičiusi, kad partizanai neretai virė kiškio kopūstų sriubą. Labai knietėjo išsiaiškinti, kas tai galėtų būti. Taigi vieną velniškai karštą šios liepos dieną sutelkėme jėgas kiškio kopūstų rinkimui. Pririnkome pilną puodą. Ir gerai padarėm. Vos tik kopūstai pateko į karštą vandenį, tuoj nurudavo ir siukiužio į nieką. Liko plaukioti kaip tik tinkamas kiekis sriubai. Taip pat dėjome produktus, kuriuos, įsivaizdavome, gero sezono metu galėjo turėti ir partizanai: bulves, morkas, svogūnus, kaimiškus lašinius ir druską. Gavosi smagi, nors ne itin simpatiška, sriubytė. Kiek švelnesnis rūgštynių sriubos variantas.

Šitaip ir atgimsta istorija :)


2014 m. rugpjūčio 28 d.

2. Grybukas



Sako, pirmą naują sezoną rastą grybą reikia pabučiuoti.

Sako, negalima palikti grybo, jei jau jį radai.

Sako, grybai nebeauga, kai juos pamato žmogaus akis.

O aš turėjau klasės draugą Grybą. Tokia pavardė. Kartą kažkoks studenčiokas atlikinėjo dailės praktiką mūsų mokykloje. Kažkaip nebuvo dailės mokytojos ir jis vienas vedė pamoką. Pirmiausia tikrino, ar visi klasėje pagal sąrašą. Priėjo prie Grybo pavardės ir niekaip negali ištarti. Juokiasi. Atvirai. Ir niekaip nesutramdo to juoko. Tada bando sakyti: „Ar yra kas šeštas dienyne?“. Suprato ką pasakė ir dar labiau ėmė žvengti. Mes visi iš paskos nuo pat pradžių. Dabar kažkaip liūdna dėl to.

Planuokit juoką taip, kad po to kuo mažiau reikėtų dėl jo gailėtis.


2014 m. rugpjūčio 29 d.

3. Šateikių Šv. Evangelisto Morkaus bažnyčia 



Po trijų savaičių bastymosi, su bičuliais į Vilnių važiavome pro labai aplinkui. Į tą ratą pateko ir Šateikiai. Iš karto atkreipėme dėmesį į grakštų, virš medžių iššovusį bažnyčios bokštą. Atrodė tikrai žavingai. Šturmanas ėmė skaityti jos aprašą iš kelių atlaso. Visi pasidžiaugėme, kad atspėjome ją esant neogotikinę. Che. Kiekvienas mintimis svetur nuplaukėme skaitant kitas dalis apie fundatorius ir pastatymo istoriją, tačiau sakinys „Šioje bažnyčioje 1909 m. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė“ užkabino... Likusią dalį teksto išklausyti jau buvo sunkokoka. Tuoj viena Aistė patempė lūpą: „Aš jau noriu čia sustoti“, o antra Aistė paantrino: „Ir aš noriu“... Vyrams neliko nieko kito, kaip pasiduoti toms patemtoms lūpoms. Mikalojus ir Sofija. Juk tai tokia romantiška meilė, tokia... tikra.

Tikros meilės linkėjimų niekada nebus per daug.

2014 m. rugpjūčio 30 d.

4. Kalendorius 



Močiutė visada pirkdavo tokį kokį nors ūkininko kalendorių.

Mes niekada. Rinkomės „inteligentiškesnį“ stalo kalendorių, įsegamą į specialių elegantišką, specialiai tam skirtą segtuvą.

O aš labai mėgau plėšyti tuos lapelius. Tai kartais močiutė specialiai to nedarydavo, kad atėjusi trečiadienį galėčiau nuplėšti kokius 2-3 lapelius. Tada prašydavo paskaityti ką rašo. Išklausydavo išklausydavo, palinguodavo žila maža galvute ir nutęsdavo: „Tu matai, kaip įdomu... Kaip gamta viską gydo“.

Tačiau tiesa ta, kad tikrai įdomių dalykų žinojo pati močiutė. Kelis kartus buvau pasiruošusi sąsiuvinį ir rašiklių, kad užsirašyčiau jos pasakojimus. Tačiau taip ir neišdrįsau paprašyti, kad dar papasakotų apie savo gimtą sodybą prie Ventos, apie savo tėvelius ir visus visus kitus giminaičius... jų likimus. 
Jau keli metai per vėlu tai padaryti...

Išklausinėkite savo močiutes apie viską! Joms kalbėti vienas malonumas, o griaužtis, kai jau per vėlu, daugiau nei kančia. 

Soundtarck: Les Miserables - I Dreamed a Dream // But the tigers come at night
With their voices soft as thunder

3 komentarai:

  1. Žiūrėjau į tą bažnyčios nuotrauką ir galvojau: ,,Kaip užneša į mano Kupiškio bažnyčią" paskui skaitydama supratau, kad tas pats stilius :D Taip... Močiučių reikia išklausinėti. Aš per būsimas atostogas važiuosiu į kaimą pas senelį su sąsiuviniu ir tušinukais - rašysiu žemaitiškus žodžius ir vertimus į bendrinę lietuvių kalbą. Kai mano krikšto mama sudarinėjo giminės medį, tai tiek daug sužinojo apie mūsų giminę, o mane nustebino, kad aš turėjau netik prosenelį karį, bet ir prosenelį ar proprosenelį grafo virėją :D Reikia tikrai daug ką užsirašyt, nes ir mano atmintis su laiku mane apleidžia.
    O, tas kalendorius fainas. Mėgdavau jį vartyti, kai buvau lelė :D Daug įdomiau už žurnalą būdavo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šaunu, jog turite giminėje aistruolių, kurie domisi praeitimi. Tiesą pasakius, nežinau, ar turiu tam pakankamai drąsos.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Norėsi - turėsi ;) Turi turi... Žinau, kad turi ;)

    AtsakytiPanaikinti