2014 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

Filmų savaitė

Per tą vieną savaitę, po grįžimo iš didžiosios metų ekspedicijos, su Liūtu peržiūrėjome nemažai filmų. 
Paprastai tai darome itin retai. Tik per atostogas. Tada galime ir kiekvieną vakarą tai daryti.
Draugystės pradžioje buvo sunku išsirinkti, ką žiūrėti. Mūsų skoniai gana skirtingi. Aš mėgstu animacinius filmukus ir muzikantų biografijas, o jis - viską kas susiję su karu ir kitokiais vyriškais reikalais bei siaubo filmus. Nors imu įtarti, kad siaubo filmus pamėgo po to, kai sužinojo, kaip aš jų nemėgstu ir itin jautriai reaguoju... Kita bėda - daugybę geriausių filmų jis jau matęs po keturis kartus. O aš ne. Tačiau jau esame visai įgudę pasirinkti tokius filmus, kurie abiems patiktų, o vienas kito matytus filmus žiūrime pakaitomis :))

Pirmąjį rugpjūčio atostogų vakarą pradėjome su...

Ilgo plauko istorija. Jup. Tangled (2010). Imdb metascore - 71/100.

Prieš išvažiuodami liepos pradžioje Liūto pageidavimu žiūrėjome "Avinėlių tylėjimą". Sutikau tik su ta sąlyga, kad kitą kartą žiūrėsime animacinį filmuką apie princeses arba Liūtą Karalių.
Atpildo teko laukti ilgokai, bet man laaabai patiko. Tas filmukas toks mielas, toks gyvas, toks pilnutis sveiko humoro. Ir veikėjai labai panašūs į mudu su Liūtu. Jis - truputį savimyla, norintis visur būti geriausias ir į gyvenimą žvelgiantis gana realistiškai. Ir aš - perdėtai aktyviai reaguojanti į man patinkančius, o dar perdėčiau į mielus, dalykus, taip ir neužaugęs vaikas. Manau, galiu konstatuoti, kad Liūtui visai patiko. Jis juokėsi! Tai pagrindinis geras rodiklis. Nenusivyliau savo pasirinkimu - filmukas apie princesę, kuris tikrai meistriškai subalansuotas tiek berniukams, tiek mergaitėms ^^


Baigę su Auksaplauke ir Judžynu Flečeriu, perjungėme televizorių į normalius kanalus ir aptikome per.. lnk (?) rodomą Prisimink mane. Remember me (2010). Imdb metascore - 40/100.

Pattisonas. Žinau, žinau. Bet kokia to filmo pabaiga! Reikia, tiesiog būtina išžiūrėti visą istoriją, kuri ir banali, ir savaip smagi iki galo, kad pajustum tą netikėtumą, tą oh-shit-rimtai?! jausmą, kai kelios minutės iki pabaigos supranti kaip jis baigsis ir kad visiškai to nesitikėjai. Kai pirmą kartą žiūrėjau, man tai buvo labai stipri emocija. Labai. Ir nors per paskutinę reklamą, Liūtas jau ne itin noriai grįžo prie televizoriaus, reikiamu momentu, reikiamu balso tonu, su reikiama nuostaba aiktelėjo - "čia ką? Rimtai? Nu, neblogai...". Cha. Ir vėl savo pasiekiau :))

Antrą atostogų vakarą grįžome prie rimtų filmų. Nusprendėme imtis šių metų Oskarų favoritų ir be abejo pradėjome nuo 12 vergovės metų. 12 Years a Slave (2013). Imdb metascore - 97/100. Jau vien tai įspūdinga, m?

Jau žinau, kad filmai, paremti tikrais faktais, paprastai baigiasi mano ašaromis. Tačiau šįkart... Bloviau pusę filmo, o pabaigoje išėjau į virtuvę ir ėmiau raudoti balsu. Reikėjo kokių 7 minučių Liūto glostymo ir įtikinėjimo, kad dabar taip nebėra ir nebebus, ir kad viskas gerai.

Tas filmas... jo pradžioje reikia kuo ryškesnio ir suprantamesnio perspėjimo, kad jautriems žmonėms jis pavojingas.

Paremtas tikra istorija, kurią aprašė ir knygoje išleido pats Solomonas Nortupas. Laisvas juodaodis žmogus, gyvenęs šiaurinėse JAV valstijose, apgaule nuviliotas į Vašingtoną ir ten parduotas kaip vergas. Jau vien tai man kėlė tokį gniuždantį siaubą, kad tai atėmė žadą. Išsilavinęs smuikininkas (o tai reiškia menininkas, velniai rautų!) vieną vakarą bjaurai nugirdomas, o jau kitą rytą jam sako, kad jis nigeris svetimu vardu... Nežinau, ar rekomenduoju žiūrėti šį filmą. Jis visa apimantis, tačiau ne pačių geriausių emocijų šaltinis. Gėdos ir atgailos.

Trečiam kino vakarui Liūtas pasistengė išrinkti mielesnį filmą, o toks yra režisierius Wes Anderson.
Mėnesienos karalystė. Moonrise Kingdom (2012). Imdb metascore - 84/100.

Šitas dėdė raudonu paltu ir mėlynomis pirštinėmis, su snaigėm man labai patiko. Ir pats filmas toks... toks... Na, Wes Andersonas turi labai ryškią, labai lengvai atpažįstamą manierą. Tarp griežtumo ir perfekcionizmo, tarp ryžto ir vaikiškos romantikos, tarp ryškumo ir stiliaus. Filmo scenarijus nominuotas Oskarui, tačiau nesu tikra, kad jis man patiko. Patiko pati filmo atmosfera, patiko istorijos pateikimas, patiko tiesmukiški vaikų dialogai ir kaip tiesmukiškai išsprendžiamos esminės gyvenimo problemos. Patiko netikėti garsių aktorių vaidmenys. Iš esmės patiko viskas tas pats, kas ir kitame to paties režisieriaus filme "Viešbutis Didysis Budapeštas". Tik to senuko raudonu paltu ten nebuvo. Antrą kartą... nežiūrėčiau. Geriau pažiūrėsiu dar vieną labai panašų W. Andersono filmą, bet nežiūrėsiu to paties.
Kol parsisiųstas filmas kėlėsi į flash'iuką, perjunginėjome televizijos kanalus ir kaip tik užžiūrėjome jo anonsą per... vėl lnk? Nesu tikra. Tačiau jį rodys rugpjūčio 15 per televizorių, rekomenduoju. Bent tam vienam jaukiam, stilingam vakarui. Verta žiūrėti vien tam, kad išgirstum - Aš tave myliu, bet tu nusišneki. ^^

Kitą vakarą grįžome prie paskutiniųjų Oskarų. Šįkart mūsų vakarą prie teliko laimėjo Dalaso pirkėjų klubas. Dallas Buyers Club (2013). Imdb metascore - 84/100.

Ron Woodroof - tikrasis
Vėlgi tikra istorija paremtas filmas. Apie karšto, stačiokiško, neigiama prasme kaubojiško ir tokia pat neigiama prasme kaimietiško būdo vyruką - Roną Woodroof'ą, kuris vieną dieną sužino, kad serga ŽIV. Laikais kai ši liga buvo siejama išimtinai su gėjais, o gėjai... Na, vaizdžiau tariant 98% ne gėjų buvo Gražulio nuotaikos... Ponas Ronas tikrai įsiuto, kad sega tokia gėdinga liga. Tačiau tuo pačiu tai buvo apsukrus ir nenorintis mirti vyras, tad ėmėsi ieškoti vaistų. Iš esmės juos rado, tačiau tie vaistai nebuvo patvirtinti Amerikos vaistų kažko... kažko kas atsakingas už legalius ir nelegalius vaistus Amerikoje... Viskas ten daugmaž taip. Ronas pardavinėja vaistus gėjams, kurie jiems padeda jaustis geriau, valstybei tai nepatinka.

Šiaip aš visai mėgstu filmus apie gėjus. Jie pilni kovos už teisę būti savimi, teisę nesijausti šiukšlėmis dėl to, kad yra kokie yra. Kiekvienas toks filmas yra įrodymas, kad gėjai yra puikūs, jautrūs žmonės, labai stiprūs ir tuo pačiu trapūs... Tačiau šį filmą visų pirma norėjau pažiūrėti dėl Jaredo Leto. Velniai griebtų, juk už šį filmą jis gavo Oskarą! Niekada netikėjau, kad kada nors taip nutiks. Nuoširdžiai nemaniau. O dabar net neabejoju, kad jis buvo 110% to vertas. Neatpažinau jo kokias 20 minučių! Pačios pabandykite:


















Ne taip jau ir paprasta, a? O šiaip puikus, švarus darbas, jo herojus mane tikrai sužavėjo.
Kitu netikėtumu man tapo pats Ronas Woodroofas. Tik dabar dar kartą domėdamasi šiuo filmu sužinojau/prisiminiau, kad Oskarą už pagrindinio aktoriaus vaidmenį šiame filme gavo ir kitas berniukas saldainiukas - Matthew McConaugh. Iki šiol pažinojau jį tik iš komedijų (ne visada vykusių), kartais visai apykvailių vaidmenų (Kvailių aukse, pavyzdžiui), tad tikrai nustebau ir džiaugiausi, kai jis gavo Oskarą. Vadinasi pagaliau suvaidino kažką nepaprasto. Kažką griebančio už širdies, atimančio žadą. Tačiau tik dabar, gal kokios 5 dienos po to, kai pažiūrėjau filmą, supratau, kad ten ir buvo jis! Pagrindiniame vaidmenyje, visiškai neatpažįstamas, visiškai kitoks. Vėl žiūrime ir lyginame.

















Marc Bolan, grupės T.Rex vokalistas

Na, gerai. Filmo nuotraukose jis panašesnis į save. Tačiau žiūrėdama patį filmą taip ir nesupratau, kad ten jis!
Dar vienas labai geras dalykas šiame filme - Marc Bolan. J. Leto herojus didelis jo ir grupės T.Rex gerbėjas, kas labai glosto mano rokerišką dvasią. ^^ Šiaip absoliučioje daugumoje filmų apie 7-8 deš. groja T.Rex muzika, galima užmatyti jų atributikos. Bet vis tiek kiekvieną kartą dėl to labai nustembu ir būnu labai pamaloninta :)) Arba kitaip tariant:

Well you're dirty and sweet, clad in black
Don't look back and I love you
You're dirty and sweet, oh yeah

Tačiau apskritai filmas buvo gana sunkus. Žiūrėjome be subtitrų (nebuvo nei lietuviškų, nei angliškų) ir man tapo kiek per sunku suprasti apie ką kalbama tuo pietietišku akcentu. Ir šiaip liečiama nemažai subtilių medicininių, teisinių temų, kurias ir lietuviškai sunku suprasti. Tad tikrai nesiūliau žiūrėti filmo angliškai. Ir apskritai nesiūlau jo lengvam vakarui, kaip ir 12 vergovės metų. Šiam filmui reikia nusiteikimo, reikia tvirtai suprasti ką žiūrėsi ir kodėl.

Paskutiniam vakarui, prieš man išvažiuojant namo pas mamą, su Liūtu žiūrėjome Aviatorių. The Aviator (2004). Imdb metascore - 77/100. Puikus balas, 5 Oskarai ir dar 6 nominacijos, tarp jų už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį (Leo DiCaprio), geriausią režisūrą ir scenarijų.

Howard Hughes - tikrasis. 
Tai dar vienas biografinis filmas. Šįkart apie Hovardą Hudžesą (Howard Hughes) - milijonierių nuo mažens, kuris savo turtus nuolat gausino kaip verslininkas, aviatorius, kino prodiuseris, inovatorius, nuolat buvęs vienu žingsniu arčiau ateities, o kiekvienam pareiškusiam "tai neįmanoma" numesdavęs kraupiai piktą žvilgsnį ir aprėkdavęs.  Yeah. Tuo man patinka tas žmogus. Tokį jį ir pavaizdavo DiCaprio. Tačiau aš vėl blioviau krokodilo ašaromis, nes filmas lietė kitą man labai jautrią temą - išprotėjimą. Tą tikrąjį.

Šį filmą rekomenduoju labiau nei 12 vergovės metų  ar Dalaso pirkėjų klubas, tačiau lygiai taip pat nesiūliau tiems lengviems tingiems vakarams. Tačiau net jei norite būtent tokio vakaro, bet nieko greitosiomis nerandate - žiūrėkite Aviatorių ir manau jums jis tiek patiks, kiek patiko man, ir galų gale atleisite, kad sugadinau malonų vakarą be jokių svetimų problemų. Juk vis dėlto, kai svetimas išgyvename stipriau už savas, tada ir savosios sumenksta, o kartais net atrandame jiems sprendimo būdus.

Ir pabaigai visoms girdėtas, visoms žinomas, mažių mažiausiai iš šios, ar panašios, legenda tapusios nuotraukos --->
Pusryčiai pas Tifanį. Breakfast at Tiffany's (1961). Imdb metascore - 76/100.

Filmo nuopelnai - du Oskarai (už geriausią originalų garso takelį ir geriausią dainą "Moon River") ir dar trys nominacijos. Iki šiol vienos ryškiausių 20 amžiaus mados ikonų - ilgas cigaretės kandiklis, pagrindinės herojės Holės akiniai nuo saulės, paprasta juoda suknutė. Visi šie dalykėliai populiarūs ir dabartinėje mūsų kultūroje, tačiau mes Šaltojo karo metu atskirti nuo Holivudo blogybių, nelabai suprantame jų kilmę. Ir Pusryčius pas Tifanį reikia pažiūrėti būtent todėl. Net jei epizodas, kai Audrey Hepburn vilki šioje garsioje nuotraukoje užfiksuotą komplektą trunka vos kelias minutes, pačioje filmo pradžioje, kai ekrane tebeina titrai, vis tiek garbės reikalas pamatyti tą epizodą. Kad kitą kartą pamačiusi kur kabant tokį plakatą galėtum išmintingai palinguoti galva - mačiau tą filmą. Mielas. Iš tiesų be galo mielas filmas. Pats scenarijus kaip ir visų filmų su garsiausiomis to metu kino gražuolėmis (su Marilyn Monroe priešakyje) - neturtinga, tačiau elegantiška, kiek kvailoka, tačiau nuoširdi ir savą požiūrį į pasaulį turinti mergina svajoja apie turtingą vyrą, kuris paverstų ją princese. Ji gali suvilioti bet kurį vyrą, tačiau ne bet kurio atsikratyti (kokia tragedija).

Ech, visiškai trumpai - filmas, labai jaukus, labai mielas, labai mergaitiškas, optimistiškas.
Pilnas naivios princesiškos išminties. Ir tikrai kiek nepatogu būti jo nemačius, tad pirmyn ;)

Tiek luniškos išminties šiam kartui ^^

Soundtrack: T.Rex - Bang a Gong (Get it On) // With your cloak full of eagles 
You're dirty sweet and you're my girl

2 komentarai:

  1. Nuostabi filmų savaitė:) Vis ruošiuosi peržiūrėti "12 vergovės metų", bet vis atidedu kitam kartui, gal kaip ir minėjai, šiam filmui reikia nusiteikti:( O filmukai ir man patinka, žiūriu išsišiepus kartu su vaikais:D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Oh... ,,Ilgo plauko istorija" man patinka, visada nusijuokiu. Ypač patinka vieta:
    - Nežinau, kas čia tave atvedė - lemtis ar likimas..
    - Arklys.
    Visada po šitų žodžiu prasijuokiu. :D
    Manau, kad šitie filmai turėtų būti visai nieko. Neesu, nei vieno mačiusi, bet skamba įdomiai... Ta nuotrauka iš filmo ,,Pusryčiai pas Tifanį" yra ir ant mano vienos iš senelio knygų kuri vadinasi ,,Viešbutis"... Bandžiau skaityti.. oh, perskaičiau lapą ir baigta (jei aš ir toliau, taip knygas skaitysiu tai šakės bus).
    Man labiausiai patinkantis filmas yra ,,Aš esu legenda", nors ir tikriausiai jau matėt vis vien siūlau pažiūrėti.. Aš visada apsižliumbiu.. Vienintelis filmas per kurį verkiu... Tikrai, tik vienas toks. Niekada neesu verkusi per filmą, bet jis vat išskirtinis.

    AtsakytiPanaikinti