2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Karklė 2014

Skubotai ir ne itin rišliai. O dar neitiniškiau įskaitomai.
Šviežutėliai įspūdžiai iš Karklė Live Music Beach 2014.
Arba kaip Luna pamatė HIM ir Ville Valo Lietuvos žemėje ^^

I dalis – žiopliukas tarp dviejų stočių

Pirmas milžiniškas minusas organizatoriams, jei iš stoties važiuoja specialus autobusas į festivalį, tai kur rėkiančios nuorodos „Iš čia!“? Atvažiavusi be abejo pamiršau, ar man reikia į autobusų, ar geležinkelio stotį. Jos šalia, tad pusvalandį taip ir prasiblaškiau tarp jų, nė vienoje nerasdama jokios informacijos, jokio plakatėlio, kad – va, iš šios stoties, tokiu tokiu anokiu laiku, už tiek aniek, išvažiuos išsvajotas autobusas į išsvajotą festivalį. Šmikiai. Kaip muzikos praplauta galva, užsisvajojusi apie Ville Valo galėjau prisiminti, į kurią stotį turiu drožti?

Išmanusis telefonas? – šiknoj, man tie išmanieji telefonai. Išsidirbinėjimas ir tiek. Man patinka turėti fotoaparatą fotografavimui, kompiuterį naršymui ir telefoną skambinimui.

Vis dėlto Liūto pasiekti nepavyko. Jaučiausi kaip jo paties mama, kas tris minutes nepaliaujamai spausdama tą patį mygtuką. Tikiuosi bent šioks toks išgąstis nusirito per širdutę pamačius 4 praleistus skambučius ir 1 žinutę. Nuo manęs.

Užtat mikroautobusiuką į Palangą vairavo toks neįtikėtinai malonus dėdė. Jis paaiškino kaip rasti autobusį stotelę, iš kurios į Karklę važiavo 24 miesto autobusiukas (tiksliau mikriukas – mulkiai, žmonės tilpo tik todėl, kad tai buvo smulkūs jaunuoliai). Tada jau ir Liūtas atskambino. Be abejo baisiai susirūpinęs ir apgailestaujantis, kad neatsiliepė. Liepė išaiškinti kur esu ir nurodė, kad iki stotelės man liko 269 metrai ^^
Belaukiant stotelėje prakiuro lietus. Bet toks ne lietutis, o tikrių tikriausia liūtis. Per tris minutes iš gatvės liko upė. Dvi dienas neturėjau interneto, tad nežinojau, kad Karklėje bent vienas potvynis jau buvo, – ta liūtis stotelėje kiek išgąsdino. Žaibavo. Dar blaškantis stotyse, tie žaibai jaukumo nesuteikė. Jaučiausi tik dar labiau apleista ir niekam nereikalinga. Tarsi tie žaibai griaustų – ko čia atsivilkai, mums tavęs nereikia.

II dalis – 15:30 val.

Okay. Jau pakliuvau į pirmą liūtį, tačiau esu sausa. Sėdžiu savo Timberlandus sumerkusi į visišką balą. Ji užima daugmaž pusę viso Main Stage stadiono. Žiauriai smagu : ) Pagrindinėje scenoje kažkas lyg ir groja, gal soundcheck‘as. Garsas... geras. Bent jau iš toli, kai tarp tavęs ir scenos nėra ošiančios minios. Tačiau toli ilgam juk neliksiu. Šitoj baloj HIM‘ų neklausysiu. HIM hoodie‘ių nėra. Tik marškinėliai už 99 Lt. Stilinga kaina.

III dalis – 16:00 val.

Okay. Vis dar klaidžioju po Karklės „miestelį“. Atėjau prie jūros. Kvėpuoju jos sūruma ir iš visur sklindančiu alaus kvapu. Fi.
– Labas, Švedija.

Tik dabar taip stpriai suvokiau, kad kažkur čia pat... visiškai visiškai čia pat yra JIE. Yra Ville. Galbūt vis dar viešbučio kambaryje, o gal kur blaškosi aplinkui 500 metrų spinduliu?! Mačiau sugedusį cukraus vatos aparatą. Liūdna. Ir nė vieno žmogaus valgančio cukraus vatą – žiauriai prastai. Ar Baltija visada buvo tokia ruda? Vaikystėje spalvos gražesnės.

IV dalis – 17:30 val.

Back to the bala. Virš galvos skraido žmogai. Miela. Nusipirkau marškinėlius, turbūt po savaitės gailėsiuosi. Buvau antroji jų pirkėja (mačiau lapą, kuriame savanorė dėliojo pagaliukus). Pats laikas eiti užsiimti vietos prie scenos. Liko Ewert & The Two Dragons (estai), Lyapis Trubetskoy (baltarusai), Mikutavičius ir tada HIM. Iki 00:30 septynios valandos, tačiau neatleisiu sau, jei nepasinaudosiu šia proga, kai prie scenos sukiojasi kokie septyni žmogai ir tai nesuprantantys kur dėtis...

V dalis – 18:55 val. Ewert & The Two Dragons

Okay. Pagrojo estai. Pirmą kartą stebėjau grupę, apie kurią nič nieko nežinau. Net žanro. Buvo smagu. Labai. Be abejo, taupiausi. Suklykiau gal du kartus, apšilau kojas, o rankytes gal ir labiau reikėjo pasaugoti. Bet buvo labai smagu. Reikės susirasti juos youtube ^^ Jau žinau, kad mergina su mama po kaire čia taip pat stovės iki pat HIM‘ų ir atvyko dėl jų. Nesijausiu tokia vieniša ir pernelyg pasišventusi visą tą laiką :)
Akimirkomis, kai stebėdama estus suprasdavau, kad matysiu Ville taip, kaip dabar matau tą visiškai tradicinį, legendomis apipintą estą... maniau, jog nualpsiu. Niekas negali nutikti BLOGAI!

Karklės facebook paskyros nuotr.
VI dalis – 05:12 val. Lyapis Trubetskoy

Po Ewert & The Two Dragons grojo tokie baltarusiai sunkiai ištariamu pavadinimu... ska punk čia jums ne juokas. Pirmą kartą gyvenime klausiausi grupės dainuojančios slavų kalba koncerto. Agresyvi muzika, žinoma, sutraukė tokios pat agresyvios išvaizdos gerbėjus, kurie ėmė linksmintis savaip... Dar per soundcheck‘ą prasidėjo pakankamai agresyvus lietus, tačiau mums su kaimyne dešinėje, po savo virš galvų išskleistu lietpalčiu priglaudė tokie penki vyrukai. Likom palyginti sausos. Tai džiugino. O jau koncerto metu, visi šie penki vyrukai mums sudarė savotišką gynybinę sieną nuo to kas dėjosi vos trys žingsniai už mūsų. Net užleido vieną itin smulkią merginą į savo vietą pirmoje eilėje ir prijungė ją prie „apsaugos zonos“. Jie tikri šaunuoliai, nors iki lietaus kiek gąsdino savo neaišku ar girtom, ar šiaip pernelyg linksmų plaučių kalbom. Tačiau tai trečia grupė nuostabių žmogiukių, kuriuos sutikau šioje kelionėje.

Karklės facebook paskyros nuotr.
Taigi baltarusių koncertas praėjo įtemptai. Mergina su mama, iš pradžių stovėjusios mano kairėje, prapuolė keliais žingsniais atgal... O taip nuoširdžiai ir užkrečiančiai džiūgavo, kad pamatys Ville ir HIM iš šitaip arti, tokios geros vietos... Nuoširdžiai jos pagailo. Įsivaizdavau save tokioje situacijoje ir vos neapsiverkiau.
Baltarusių ritmai buvo smagūs ir aplink šėlo daugybę jų gerbėjų, o tai negali nežavėti. Nors pati nė už ką niekada nesiklausyčiau tokios muzikos, buvo gana smagu. Galiausiai gerokai palengvėjo, kai jų koncertas baigėsi.

VII dalis – Marijonas Mikutavičius

Laukėme Marijono. Jau buvome susibendravusios su kaimyne iš dešinės, su kuria gavome minėtų vaikinų „globą“. Prie mūsų mažų dialogų prisijungė šnekus vaikinukas (pusbrolis istorikas). Visi laukėme Mikutavičiaus ir spirgome, kada gi pagaliau išvysime HIM‘us. Naujoji mano pažįstama rodė šiokį tokį nepasitenkinimą Marijonu, tačiau po jo koncerto buvo tokia pat išsitaškiusi, kaip ir aš! Velnias, tas vyrukas (visas dėdė ^^) toks šarmingas, toks charizmatiškas. Patikėkit, mačiau velniukus jo akyse, o stovėjau jau visai priešais :)
 
Manto Daleckio nuotr.
Buvo nuostabu. Stengiausi dainų žodžius žiopčioti, kad pataupyčiau balsą, tačiau nesigavo... Marijonas turi vieną rimtą bėdą – jo repertuare nėra dainų laiko prastūmimui, – visos į kraują įaugusios su kiekvienu žodžiu, kiekvienu „je“. Išgirdome vieną naują kūrinį „Keturiasdešimt“ ir „Balintų sienų“pakoreguotą variantą. Šią dainą traukė net scenos apsauginis! Stovi toks pačiame viduryje veidu į minią, šypsosi kaip mėnulis ir dainuoja dainuoja. Net kaklas nežymiai linksėjo. Kai pamatė, kad žiūriu į jį ir šypsausi, pats susijuokė, tačiau dainavo toliau. Tai penktas liuks  žmogiukas kelionėje. Tačiau paleisti milžiniškus pripučiamus kamuolius klajoti po minią per šią dainą buvo visiškas... bullshit. Sugadino dalį magijos.

Karklės facebook paskyros nuotr.
Taip... per Mikutavičių išnaudojau kokius 40% savo energijos... ėmė rimtai skaudėti sprandą ir per pačius HIM‘us jis jau beveik nefunkcionavo.

VIII dalis – HIM, HIM, HIM!

Tuo tarpu sušlavus nuo scenos Marijaus konfeti atidengta HIM garso aparatūra...
Su heartagrama ir jų logotipu. Visos kolonėlės, būgnų ir klavišinių komplektai privežti taip arti, kad scena sumažėjo kiek daugiau nei per pusę! Jau vien tai varė iš proto. Ir ne mane vieną... Dėl spūsties dar net neprasidėjus koncertui vien mūsų pusėje nualpo dvi (ar trys? – velnias, kaip nebepamenu...) merginos. Vėliau visą koncertą stovėjau ant vienos kojos ir neturėjau erdvės šokinėti. Buvau sumuštinis tarp sumuštinių ^^

Pirmąjį iš grupės pamatėme Gas. Kiek slėpdamasis už kolonėlių jis darėsi selfį prie savo būgnų... dar po keleto minučių prasidėjo... Vienas po kito.
Mige.
Linde.
Ville... 

Karklės facebook paskyros nuotr.
ir jau tada rėkiau/klykiau iš laimės. Kaip Burton įsitaisė prie savo klavišinių nebepastebėjau. Jis, Ville ir Linde buvo susikoncentravę mano matomoje scenos dalyje.
Tarsi žiūrėčiau koncertą youtube‘ėje.

Tie plaukai, tie įdubę skruostikauliai, veido forma, apsiverkti verčianti vaiko šypsena, žėrinčios akys, nosiukė, švarko įrėmintas liemuo... Jeckau peckau. Galėjau tyrinėti jį kiek norinti, tačiau dainos keitė viena kitą, tokios vis kitaip beprotiškai mylimos, kurių žodžius lūpos nekontroliuojamai dėliojo, nors plaučiuose trūko oro.

Buried Alive By Love;
Rip Out The Wings Of a Butterfly;
Right Here In My Arms ir toliau jau pasimečiau.

Manto Daleckio nuotr.
Galva neišnešė. Tas balsas. TAS. Ir daug dažniau nei įrašuose nužemintas iki to nuodėmingo lygio... Ar buvo prapjovimų pro šalį? Negaliu pasakyti. Manau, taip. Tačiau tai mažiausiai rūpėjo. Šiaip vokalas tikrai skystokai skambėjo, tačiau čia priekaištas garsistams, o ne Ville. Dvi pirmas dainas jis dar davinėjo visokius mini ženklus, nepatenkintas garso kokybe.

Likus 4–5 dainoms (skaičiavau mintyse, ko dar negrojo) nebegalėjau pajudėti ne tik todėl, kad buvau iš visų pusių suspausta. Atsiliepė nežabotas taškymasis per Mikutavičių bei 7 valandos laukimo prie scenos. Na, per The Funearal Of Hearts amo netekau iš grožio... Ta disko rutulių skleidžiama spindulių aureolė... Tai panašu į fejerverkus – per ekraną niekada neatrodo tiek įspūdingai kaip tikrovėje. Patikėkit – neatrodo. Taip ir maniau, kad Ville turi kažką gryno, kažką angeliško : ) atrodė užburiančiai. Tai toks ypatingas ypatingas momentas, kai gailėjausi negalinti niekaip įamžinto to ką matau.

D. Lauručio nuotr.
Paskutinė daina When Love and Death Embrace.
Vėl apsiverkiau. Šįkart galvodama apie Liūtą.

Tačiau paskutiniojo nusilenkimo nemačiau...
Apėmė toks silpnumas! Pažįstamas jausmas, tačiau visai jo nepasiilgstu ir ateina jis kada jam susišviečia. Asilas. Atrodė galva atsiskyrė nuo kūno, o skrandis taip pat bandė išsiplėšti.

Kurį laiką skandavome bizo, tačiau labai ryškiai trumpai. O ir į sceną išpuolę įrangos nurinkinėti dėdės greitai nuslopino paskutinį optimizmą... Dar geras 7 minutes spoksojau į sceną. Panelė kaimyne iš dešinės gavo setlist‘ą ir HIM‘ų neišgertą vandens buteliuką. Su lig ta akimirka ir išgaravo. Atsisveikino ne kaip atrodęs šnekutis, o aš vis dar spoksojau į sceną. Tears on Tape viršelį fono ekrane pakeitė įprastinės reklamos, dėdės scenoje suko laidus ir stumdė dėžes. Tik skudurinė Ville lėlė tebekarojo kur pakabinta...

Karklės facebook paskyros nuotr.

IX dalis – po visko arba išvados.

Dar paklaidžiojau po teritoriją, pastypsojau prie pagrindinės scenos kulisų išvažiavimo, paskambinau Liūtui, paknibinėjau vištienos kepsnelį už 11 pinigų ir galiausiai patraukiau tamsiu keliu į Klaipėdą.

Nuo Karklės iki Klaipėdos traukinių stoties, Liūto paskaičiavimu, 12,5 km. Įveikus gerokai nei pusę kelio pavežė patruliavęs policijos ekipažas. Labai mieli! Pirmą kartą gyvenime važiavau policijos mašina ^^ jie visko klausinėjo ir (man regis) nusijuokė, kai paskambino Liūtas ir jam paaiškinau, kad „važiuoju su dėdėm policininkais. Perskambinsiu vėliau“ :D Juk būčiau Mažiukui tik streso įvariusi tiesiog pasakiusi, kad su policija važiuoju. Tai buvo šešti nuostabūs žmogiukai sutikti šios kelionės metu.

Taigi mačiau 3 pažįstamus,
susiradau apie 4 naujus pažįstamus,
sutikau 6 nuostabius būrius žmogčių.

Pažiūrėjau 4 koncertus,
gavau 6 Ville žvilgsnius,
2 Ville šypsenas,
3 Linde žvilgsnius
ir 2 Burton.

Kai stovi pirmoje eilėje taip ir gaunasi. Nesvarbu, kad nuo scenos tamsoje nė velnio nesimato minios veidų (kol jų neapšviečia), tačiau tai buvo man skirti žvilgsniai ir šypsenos.
Man man man.

Išvada: svajonė išsipildė.

X dalis – po 5 dienų

Šiandien pirmą kartą po Karklės vėl turėjau progą pasiklausyti muzikos per ausinuką. Žinoma, dabar jis užkimštas HIM‘ais. Manau, kad kaip paprastai (turiu omenyje po gyvai pamatyto koncerto) susierzinsiu. Tačiau nė velnio! Ville balsas skambėjo dar mieliau (jei taip gali būti) ausiai. Ritmai iš naujo kilnojo kojas, o koncerte skambėjusios dainos spaudė nevalingą šypseną, prieš akis vėl ir vėl kilo kepurėtas Ville siluetas, prieblandoje besitaršantys Linde dredai bei Burton cigarečių dūmai. Labai netikėtas ir be galo malonus potyris. Nesu tokio patyrusi. Paprastai po koncerto ima norėtis pailsėti nuo išgirstos grupės. O dabar tarsi iš naujo juos įsimylėjau ^^
  


P.S. Ir taip - aš esu facebook HIM;ų paskelbtoje publikos nuotruakoje. Be-be-be :))


7 komentarai:

  1. Tavo nuotykiai Karklėje puikiai įskaitomi Luna:) Smagumėlis :D Žiūrėjau koncertą online, tik dėja tai visiškai skirtingas dalykas, nei būni prie scenos:( Įsivaizduoju, įspūdžiai neišdildomi ir dar ilgai suksis galvoje :)
    P.s. galėjai nuotraukoje save apibrėžti :D :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Suprasti nematytą raštą buvo sunku, bet po ilgo skaitymo ėjo suprasti. ^^ Kaip tau pasisekė.. Žiauriai džiaugiuosi už tave! Policijos mašina važiavai pirmą kartą? ;o Man jau teko du kartus važiuoti ^^ Labai linksmas jausmas (nebijokit, važiavau į treniruotę su kitais jaunaisiais policininkais) :D O, žinok, atlikėjai kreipia dėmesį į tuos kurie stovi priekije. Kai, aš buvau KPS fiestoje ir braukiausi prakaitą nuo kaktos, tai Tautinio Brando narys sako: Va, čia jau karšta pas mus priekyje, mergina jau vedinasi :D O, kaip laikosi galas?! :D O, toje FB nuotraukoje matau savo draugelką su raudonais akiniais.. Pačiam priekį stovėjo.. ech.. :D Sekasi žmonėms :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man, kaip ir Ivetai, kuo toliau, tuo lengviau ėjosi skaityti, tačiau kelių žodžių, kad ir kaip norėčiau, neįskaičiau. Ir tiek to. Iš tikro tai keista buvo matyti nufotografuotą dienoraštį, ir įkeltą į blog‘ą. Toks dienoraštis dienoraštyje :D Bet tu šaunuolė, kad, kaip pati rašei „Radviliškio miške“ pagavai ryšį ir įkėlei šviežiausius įspūdžius iš Karklės.
    Beje, dailus dienoraštis, toks mielas ^^
    Tuos baltarusus, kuriuos minėjai, transliavo online. Iš dainų tekstų ir jų kalbų, skirtų publikai, nelabai supratau, kas gali jų klausyti :D Po kurio laiko, išjungiau garsą visiškai, nes pradėjo erzinti jie,dar ir dabar galvoj skamba ‘’ я живу в танке’’. Tikriausiai, jei būčiau ten, gailėčiausi, kad po ranka neturėjau ausų kamštukų :D
    O likusieji namuose Marijono nepamatė, nes jis uždraudė save transliuoti. Tačiau įdomiai gavosi, nes iš esmės, mes neturėjom jo ne tik nematyti, bet ir negirdėti, o koncerto kuo puikiausiai klausėmės :D
    Che, po septynių kavos puodelių, išmauktų per vakarą, ir aš sulaukiau HIM'ų. Iš pradžių gailėjausi, kad nevykau viena, bet paskui įsijaučiau, išsibudinau ir pradėjau mėgautis koncertu taip, lyg būčiau ten... Tuo labiau, kad po kurio laiko davė ir mums garso daugiau, nors ir prieš tai jo tikrai pakako :D O, garsu ir vaizdu nenusivyliau, įsivaizduoji, per visą koncertą nebuvo nei vieno trukdžio! Taigi, tie kompiuteriai, kurie galėjo skristi per langą, tikrai išsaugojo savo gyvybę ;D O ir youtubėj, pripažinkim, kad vaizdelis neblogas, bent jau nenusileidžia savo kokybe kitiems HIM'ų koncertams :D
    P.s. Beveik esu įsitikinusi, kad tave suradau. Jei taip, tai marškinėliai tikri išdavikai :D
    P.p.s. Matau, Liūtas tortu liko patenkintas, na, o kitaip ir būti negalėjo ;D

    AtsakytiPanaikinti
  4. O vargeli, nors imk ir apsiverk - su didžiausiom pastangom įskaitau tik kas trečią žodį.. velnias.
    Tai pakomentuosiu ką supratau :D
    Visų pirma, be galo džiaugiuosi už tave, jog teko patirti tą jausmą stovint pirmoje eilėje, taip pat džiaugiuosi, kad Lunai šitokia galybė him'ų žvilgsnių nuskilo, ir dar sveikinu suradus save toje nuotraukoje. Įsivaizduoju koks jausmas aiškiausiai matyti savo atvaizdą toje publikoje, šalia tos grupės. Puikumėlis, ar ne? :)
    Aš savęs nematau nė pro kur, tikriausiai užstoja koks stuobrys, nes visgi šalia scenos buvau ganėtinai arti. :)
    Manyčiau, jog mano spėjimas, kur esi tu, sutaptų su Liambos, bet visgi pritariu Ernestai jog galėjai save pažymėti. :D
    Ir nors perskaičiau (gal būtų tiksliau - įskaičiau) tikrai ne viską, labai smagu sulaukti iš Lunos šviežienų, juolab - šitokių vykusių! :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Luna, ar Gasas tikrai fotkinosi? Man regis jis filmavo viską ^^ http://youtu.be/qo2zGQhU5rc

    AtsakytiPanaikinti
  6. Matosi, kad įspūdžiai liko neišdildomi. Labai norėčiau ir aš kada Karklės festivalyje sudalyvaut ir pajust tą beprotiškai gerą jausmą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, įspūdžiai buvo stiprūs labiau dėl to, jog pamačiau savo mylimiausią grupę pasaulyje (nuo 15 metų), o dėl to, kad pati Karklė kažkuo labai ypatinga ^^

      Panaikinti