2014 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

34. Bagdonavičiaus namas

2014 m. rugsėjo 29 d., pirm.

34. Bagdonavičius namas

Pastaruoju metu namus skirstau į tuos, kuriuose norėčiau įsikurti ir į tuos, kuriuose ne. Dar į tuos, kuriuose norėčiau atgaivinti ir tada įsikurti. Šiai kategorijai priklauso visokie nuostabaus buvusio grožio dvarai, vienkiemiai ar šiaip kaimo namukai prie ežero. Žodžiu, - svajok didžiai, kad taptum didžiu.

Dar trinant mokyklos koridorius Šiauliuose akį jau buvo patraukęs Bagdonavičiaus medinukas Aušros alėjoje. Manau, gatvės pavadinimas nekilnojam turtui taip pat labai svarbus.

Labiausiai tada žavėjo įėjimo kolonos.
Medinės, puoštos raižiniais... kaip matote nelabai matosi čia tų raižinių, tačiau kažkodėl labai romantiškai juos atsimenu. Tačiau tikrai neišgalvoju to namo erdvumo ir smulkiai "sugraduotų" langų rėmų; sulaukėjusio sodo ir kūrybinės senojo šeimininko auros. Prikelti tokį namą būtų... nepaprasta. Vėl įleisti į jį saulę ir šurmulį, gal Liūtas net grotų pianinu? Pyragų aromatus ir pokalbius iki paskutinių taxi ^^

Tačiau kol nežinau, kokia mano paskirtis šiame pasaulyje, tokios svajonės tik slegia mintis... ne tau, ne pagal tavo galimybes, tu nesugebi ir nesugebėsi... Norėčiau pagaliau žinoti, kas yra mano galimybėms...

Draugė - Kiek gavai iš chemijos kontrolinio?
Sesė2: - Devynis.
Draugė: - A..... Tu gal nesveika?
Sesė2: - Trololololon...

P.S. Gerardas Bagdonavičius buvo puikus dailininkas su dar keliais profesiniais titulais. Su mama dar šį savaitgalį stebėjomės, kaip jis sugebėjo tiek visko aplankyti ir viską, ką aplankė, nupaišyti. Bent ekskiziškai. Tačiau tokie prieškariniai eskiziukai, praėjus dviejų kariuomenių frontams ir viską paleidus pelenais paskui save, tampa prarastų gyvenimų ir vertybių dėlionėmis.

Soundtrack: Ewert and the Two Dragons - Good Man Down // She tried and she tried to forget the past and all her past crimes

2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

33. Karlsonas

2014 m. rugsėjo 28 d., sekm.

33. Karlsonas

Žinau, kad mano nuotraukos nuobodžios. Praėjo dar tik 33 dienos, o man jau ima viskas nusibosti, Tačiau tai jau daugiau nei maniau ištversianti... 

Kai pamatėme šį bičiuką ant vienos bibliotekos stogo abi su mama kiek sutrikome ir nevalyvai dėjome žingsnį atgal. Tada paėjome kelis pirmyn, vėl atgal ir galiausiai mama pirma išsitraukė fotoaparatą. O aš galvojau apie tai kaip jos močiutė mane mokė visada vaikščioti išdidžiai pakelta galva. Ji buvo be galo elegantiška moteris. Visada norėjau būti kaip ji. Deja, man taip neišeina. Dažniau būni šiurkšti ir kerėpliška. Ir galvą paprastai esu nukarinusi, akis paslėpusi po akiniais nuo saulės, kad niekas per daug nekreiptų dėmesio. Tačiau bet kurio miesto stogai dažnai pateikia štai tokių netikėtumų. Vien dėl jų verta bandyti pakelti akis aukštyn.

Pakilios naujos savaitės...

Liūtas: - Mažiukai, man baigias maists, ką daryt?Dar ne, bet jau tuoj...

2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

32. Chaimas

2014 m. rugsėjo 27 d., šešt.

32. Chaimas

Su mama lankėme įvairiausius su žydais susijusius objektus Šiauliuose. Ir šiaip objektus. Buvo smagu. Smagu ką nors veikti su mama. Tik tiek, kad ryte pakilau su plyštančia iš skausmo gerkle ir tas penkių valandų pasiblaškymas po vėjuotas gatves nepagerino situacijos. 

Keista, kaip kadaise buvusi tokia skaitlinga ir įtakinga bet kurio miesto gyvenimui bendruomenė, dabar dažnai nebeatpažįstama dabartinių miestų gyvenime...
Ir viskas dėl vieno bepročio degančiom akim... 
Kuriam davė valdžią. Kraupu.

O šiaip, šitas dėdė tai Chaimas Frenkelis. 
Pačioje XX a. pradžioje Šiauliuose atidarė odos fabriką, kuris vėliau tapo batų fabriku. Toje pačioje XX a. pradžioje šio pono turtas siekė 25 milijonus rublių! Jūs įsivaizduojat tokius pinigus Lietuvoje XX a. pradžioje? Aš iš vis nemaniau, kad taip būdavo. O še tau. 
Įdomu ir tai, kad jo fabrikas garsėjo neperšlampamais raudonais padukais. 
Tik taip ir nesuprantu, ar tai tie padukai, kurie dedami į bato vidų, ar lietuviški Louboutin'ų protėviai?

O šiaip net mama sakė, kad nors gyvena Šiauliuose 45 metus, viską, ką pasakojo gidė, girdėjo pirmą kartą. Miela. 

Nepabijokite pabūti turistais savo mieste ir imsite jį matyti kitaip. 

Spalvoto likusio savaitgalio.
Nesloguokite ir nekosėkite.

-Lunalight

31. Gėlė

2014 m. rugsėjo 26 d., penkt.

31. Gėlė

Šiandien pastebėjau, jog mano naujoje darbavimosi vietoje auga lygiai tokia pat gėlė, kaip buvo pas močiutę aplink veidrodį. Žinote, pas močiutes daugybė amžinų daiktų.
Tokia amžina buvo ir ta gėlė-vijoklis. Riebiais lapais aplipusi veidrodžio stiklą. Tiesą pasakius, savęs per tuos lapus nelabai ir matydavai. Tai buvo idealus veidrodis vaidinti princesę bokšte ir valandų valandas šukuotis plaukus, vaidinti, kad flomasteriu dažaisi lūpas ^^ Ypač kai viskas nukibdavo tomis baltų žiedų kekėmis... Taip ir likau svajokle, romantike. Bet nieko tokio. Močiutės manimi rūpinasi. 

Ačiū Jums Abiems. 

Luna: - Patinka?
Mr. Aloha: - Taigi jo, juk kažką sukapojo. 
[apie kirčių žymes ant archeologinių radinių muziejuje. je.]

Soundtrack: HIM - Venus Doom // Don't lose yourself in this suffering yet Hold on

(lydausi nuo šio bridge'o ano 2007)

30. Kelias namo

2014 m. rugsėjo 25 d.

30. Kelias namo

Ar turite kokį peizažą, kuriame stebite kaip keičiasi metų laikai?
Medį už lango? Daugiabučio vijoklį? Nuosavą gėlių darželį?

Man toks visada buvo kelias į Šiaulius, o dar svarbiau - kelias namo. 
Tas kelio vingis, kuris sekundės dalį atrodo begalinis. Iš abiejų pusių apsuptas linkstančių šakų. O kas svarbiausia - kiekvieną kartą tuo keliu važiuoju ypatingomis progomis.

Kalėdoti. Daužyti kiaušinių. Nupjauti vasarinės žolės sode. Valgyti rudeninių gimtadienio tortų. 

Ir visada metų laikai leidžiasi ant automobilio tomis keičiančiomis spalvas medžių šakomis. 
Va, tokiomis akimirkomis ir pasijaučiu tikru žmogumi - gamtos ciklo dalimi. 

O Liūtas šiandien iškrėtė tikrą kiaulystę! Skambina ir sako:
- Radau po televizoriumi šokoladą, iš kur jis ten?

Rado mano paslėptą šokoladą dviem dienom anksčiau nei turėjau jam pasakyti, kad pasiimtų... 
Šmikis. Ir kokio velnio patalynės stalčiuje ieškoti elektros lempučių?!

Soundtrack: Birdy - 1901 // It's not a miracle we needed,
No I wouldn't let you think so.

2014 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

29. Mama

2014 m. rugsėjo 24 d. 

29. Mama (vėl be nuotraukos, kaip nekeista, tačiau laiku!)

Šiandien su mama padėjome gatvėje pagalbos paprašiusiai moteriai. Na, tiksliau (be abejo) mama padėjo. Moteris per anksti po stiprių vaistų išgėrė alkoholio - jai buvo labai bloga, sunkiai klausė kojos. Palydėjome ją iki namų, laiptais į butą, kuriame nėra lifto, pagavau pro duris ištrūkusią katę. Tikiuosi jai pavyko pasiekti lovą ir atsigauti. Tikiuosi daugiau nieko pavojingo nenutiko. 

Mama buvo be galo švelni, nuolat drąsino tą moterį, gyrė, kad jai gerai sekasi, kai suklupdavo leisdavo pačiai atsistoti. Labai rūpestingai kelis kartus perklausė ar jau tikrai nebereikia pagalbos, ar tikrai jaučiasi saugi ir pasirūpins savimi. Palaukėme kol spragtelėjo užrakinamos durys. Ir patraukėme savais keliais. 

Labai didžiuojuosi savo mama. Didžiuojuosi, nes ji labai mylima mokytoja. Visada padeda sesėms su namų darbais, nors po to pati pamokoms ruošiasi iki gilios nakties. Bara švelniai ir su sveika pašaipėle. Viskuo žavisi ir domisi. Ir ne tik tam, kad paruoštų įdomius klausimus protų mūšiams. 

Nes ji saugusysis išsaugojęs savo vidinį vaiką.
Didžiuokitės savo mamomis :)

Ramių sapnų.

Kažkaip viskas jau ir pasimiršo po tiek saldumynų, - pasakė mama po 15 minučių pravaikščiotų saldainių parduotuvėje. 

Soundtrack: Gerard Way - Brother // So many nights just shake me down 
To the place we heard the rain

27. Lietus; 28. Bėgiai

2014 m. rugsėjo 22 d.

27. Lietus (be nuotr.)

Visą dieną lijo. Ar žinote, kada man lietus patinka labiausiai? Kai jis lyja nuo pat to momento, kai turi žengti pro duris į miestą. Kai jis tarsi kviečia lysti po skėčiu ir klausytis kaip barba į įtemptą medžiagą. Tas garsas žavus/ Nuo jo ir muzika ausinuke tampa dar žavesnė. Tačiau vasarą galutinai sulaužiau savo skėtį. O naujo neįsigijau. Vis tas noras nusipirkti tikrai gerą daiktą kai galėsiu, o ne beleką iš to ką turiu. Tad į lietų žengiau pasmerkta sušlapti. Peršlapti.

Lijo ir ant piliakalnio žiebiant Baltų vienybės dienos laužą, klausantis sutartinių ir per tamsų tamsų mišką ieškant kelio. Tik kai prieangyje ieškojome vietos sudėti šešiolikai porų batų nurimo. Žavu. Niekada gyvenime nebuvau tokia šlapia. Permirko net odinė striukė. Be galo keistas jausmas. Ji tapo tokia sunki, jog žvilgsniu vis tikrinau, ar tai mano striukė. Sušalau. Nepadėjo nei pats karščiausias vanduo duše, nei antklodė. Tik kai Liūtas prisiglaudė ir amžinai šiltomis rankomis trynė kojas, jos nusikratė žąsies odos. Buvo keista.

Keista, kai įprasti dėsniai nustoja veikę kaip įprastai. Tačiau nebijokite to, o priimkite su smalsumu. Ir viskas bus gerai.

Luna: - Ei, tu rauni man plaukus. (netyčia prisėdus)
Liūtas (sumirksi. nusišypso): ... Iš meilės. 


2014 m. rugsėjo 23 d.

28. Bėgiai


O šiandien viena tų dienų, kai viskas slysta pro pirštus. Ir net kai ketvirtas dieną sutiktas žmogus pagaliau pasitaiko malonus, net nustembi – juk šiandien ta prastoji diena. Ta diena kai paaiškėja, kad įkyrus popierizmas dar nebaigtas, nes vėl kažką padarei ne taip. Ta diena kai net Liūtas pyksta, nes tau vėl norisi verkti. Ta diena kai rūbininkė sumirksi: „Ne, mes lagaminų nesaugome – čia, va, parašyta. Nežinau ką daryti“ (kitaip tariant von iš čia, bitch). Ta diena kai sėdi į traukinį ir vyksti ten, kur plėšaisi tarp šeimos šilumos ir visa ko kito brangaus nutolimo.

Taip. Žmogus su už save sunkesniu lagaminu nereikalingas.
Ir vis dėlto vienas berniukas tiesiog iš oro ėmė aiškinti, kad ir jam į trečią aukštą, todėl gali užnešti mano bagažą. Po to jis tuoj pat nusileido į kiemelį, kur rūkė laukdamas paskaitos.
Miela. Labai daug kas priklauso nuo vis dėlto.

Linkėjimai.

– Luna 

Brolis: - Bet tai kai sunku pirkt rūbus. Valandą pravaikščiojau, nieko neradau, nusipirkau čipsų.

Soundtrack: Sonata Arctica - Shy // Make sure that you can't see me, hoping you will see me

2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

24-26...

2014 m. rugsėjo 19 d.

24. Knygos...lapelis

Ar pamenate tuos laikus, kai bibliotekos dar nebuvo kompiuterizuotos ir viršelio atvarte turėjo tokius lapelius, pavadinus "Knygos grąžinimo terminų lapelis"? 

Kartais jų buvo priklijuota keli sluoksniai. 
Kartais vietoje "oficialaus" lapelio kasos čekis.
Kartais jie buvo tokie seni, kad atrodė rudesni už pačios knygos puslapius.

Man jie patiko.
Dariau analizę kas kiek laiko knyga paimama. Taip pat pagal įrašų skaičių galėjai bandyti spėti, ar knyga įdomi. Juk jei daug žmonių ėmė, turėtų būti visai nieko. Taip pat labai knietėjo tie skaičiukai po pasvirojo brūkšnio... skaitytojo bilieto numeris. Įsivaizdavau, kad tai galėtų būti likimo ženklas. Romantiškos istorijos pradžia ir esmė - kiekvieną kartą, visai netyčia paimti knygą, kurią jau skaitė žavus nepažįstamasis. Toks pat jautrus ir apsiskaitęs kaip aš pati.

Ach. Tačiau jokio besikartojančio skaitytojo numerio nepastebėjau. Nors kita vertus, taip ir nežinau, ar nebuvo kokio romantiško, jautraus ir apsiskaičiusio berniuko, kuris vis imdavo knygas, kurias jau buvau perskaičiusi aš pati. Cha. 

Nors iš tiesų paprastai stengdavausi imti tą knygą, kurioje buvo mažiausiai įrašų. Na, jei yra keli egzemplioriai tos pačios knygos. Man atrodė, kad neskaitomos knygos liūdi. O kam patiktų 20 metų gulėti toje pat lentynoje?

2014 m. rugsėjo 20 d.

25. "Plėšti čia"






Pakelkit rankas kas pirmiau dantimis ir nagais sudraskote produkto pakuotę nei pamatote tą kamputį, ar raudoną juostelę "Plėšti čia", "Atidaryti čia" ar pan. ... Man tai nutinka nuolat. Ir net su tais pačiais produktais! Shame on me...










2014 m. rugsėjo 21 d.

26. 9 aukštas

Šiandien visai to neplanavusi, visai impulsyviai išsikviečiau liftą ir pakilau į devintą - patį aukštutinį - mūsų daugiabučio aukštą.

Nežinau ko ten tikėjausi, tačiau mane visada traukė pažiūrėti kaip gi ten viskas atrodo - paskutiniame aukšte.

Kol gyvenau Saulėtekyje slapta eidavau gerti arbatos į bendrabučio 16 aukštą. Kai jausdavausi nebe pakeliamai blogai. Kai matydavau, kad kambariokėms darosi sunku apsimesti, jog nepastebi. Kad joms darosi nemalonu.

Ten įsitaisydavau ant laiptų į liftus ir ant stogo priešais milžinišką langą į pušų viršūnes. Tiesa, ramybės studentų bendrabutyje visur mažai. Tad tokias iškylas rengdavau per atostogas (kai visi išvažinėję į gimtines) arba naktimis. Jei nebijojau.

Taigi šiandien pirmą kartą pakilau į dabartinio gyvenamo būsto viršutinį aukštą. Visų pirma nustebino grotos per pusę dalinančios laiptų aikštelę, į kurią atsiveria lifto durys. Už grotų - durys ant stogo, tad gal ir gerai. Tada supratau, kad laiptinė neįtikėtinai švari. Tiksliau sienos neįtikėtinai švarios. Baltumas beveik akinantis. Jau aštuntame aukšte pasitiko pirmoji išpurkšta širdis ant sienos, tačiau be jokių keiksmų. O šiaip ir toliau sienos stebino baltumu. O prie lifto ant palangės pūpsojo mažiukai vazonėliai su žydinčiomis gėlytėmis. Net atsidūsėjau garsu, kaip miela ^^

Dabar bandau įsivaizduoti, kaip atrodo tas butas, kuriame šios gėlės greičiausiai tiesiog nebetilpo :)
Turėtų būti labai malonus.

Liūtas: Kam tėtis atvežė tuos sausainius? Negaliu susilaikyti jų nevalgęs.

Soundtrack: Nick Cave and the Bad Seeds - O Children! // Hey, little train! Wait for me
I once was blind but now I see

2014 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

23. Žaliasis tiltas

2014 m. rugsėjo 18 d.

23. Žaliasis tiltas

Pagrindinis daiktas, kurį universitete sužinojau apie Žaliąjį tiltą: per pilnatį Kultūros paveldo departamentas ir visokie atskiri svarbūs dėdės iš paveldo srities, sulaukia padidėjusio kiekio skambučių, kad reikia nuversti Žaliojo tilto skulptūras. Nes jos sovietinės, nes šlovina sovietmetį, o mes nenorime, kad sovietmetis būtų buvęs po mūsų Saule. 

Deja, sovietmetis buvo. To nepaneigsi. 
Su visu savo siaubu, teroru, melu ir išsisukinėjimu. Su visu savo mentalitetu, kurio atšvaitai tebelaksto tarp daugelio mūsų akių. 

Pirkti beleką, tarsi vis dar būtų deficitas.
Apsivalgyti, tarsi kitą kartą nebesulauksi eilėje prie geros dešros.
Apsimesti, kad dirbi. Suklastoti penkmečio planą, nes jis kvailas.
Pavogti ką iš darbo, nes už jo užmokestį vis tiek nieko nenusipirksi. 
Bijoti kaimyno ir brolio. Linksėti galva, kai valdžia tau šika po nosimi. 

Būti tokiu kaip visi.
Apsimesti, kad neturi asmenybės.

Kažin, ar visa tai panaikinsime nuvertę Žaliojo tilto skulptūras. Panašu, kad kai kurios jų ir pačios ketina nusiversti. Tačiau kol nepriimsime savęs ir savo istorijos, tokios kokia ji yra, netapsime geresniais žmonėmis už tuos, kuriais mus norėjo padaryti. 

Tad šiuo įrašu linkiu tapti geresniais.
Labos nakties. 

Liūto dienos... pasakymas: Grįšim rytoj. Tik nežinau kada, nes važiuosim pro Ukmergę (iš Kauno į Vilnių). Tarp penkių - šešių, bet gali nutikti, kad ir septintą.

Soundtrack: HIM - Razorblade Kiss // You've got to let me dream

2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

19 - 22, arba veiksmas ima slysti iš rankų

2014 m. rugsėjo 14 d.

19. Hogvartsas

Galutinai nusprendžiau, jog mano kompiukui trūksta haripoteriško rando. Tai visai menka problema (kai esi Šiauliuose), tiesiog palėpėje atvėriau savo Hario Poterio skrynią (tiesiogine to žodžio prasme - tai rimta, nemanykit kitaip). 
O jau tada problema tapo išsirinkti tinkamą lipduką... Jergau... ir ko tik ten nėra. Visokio plauko iškarpos, plakatai, lipdukai, šūdukai... antspaudai, pieštukai, raktų pakabukai, kojinės, dėlionės... saldainių dėžutės, sviestinių sausainių dėžė, visokios kitokios... netgi tokie nuo žemės paviršiaus išnykę daiktai kaip kępsai! Pati savimi neatsistebėjau. Koks apsėstas buvau vaikas. 

Nieko keisto, kad Hario Poterio klausimu susigalvojau naują (vis dar beveik naują) užsiėmimą – skaityti knygas angliškai (nuo pradžių be abejo) ir tuo pačiu metu klausyti audio knygos. Labai įdomu. Tas dėdė (kurio pavardės nepamenu) skaito labai įtaigiai, nors norisi, kad daugelio veikėjų balsai skambėtų kaip kino aktorių ir vis nustembi, kad taip nėra... Vis tiek po tokio skaitymo jautiesi kaip išniręs iš dar kitokio pasaulio nei tiesiog skaitydamas knygą, ar žiūrėdamas filmą. Labai keista. Keista ir žinoti, kad perskaityti Išminties akmenį tereikia mažiau nei 9 valandų! 

(Harry Potter and the Deathly Hallows part 2)

2014 m. rugsėjo 15 d.

20. Oranžinis vakaras

Tokie vakarai savyje turi kažko spindinčio ir žaižaruojančio. Kažko jaukaus ir tikro. Kažko kuo norisi dalintis. Norisi šypsotis ir visiems būti geru. Ir kad aplink tave visi būtų geri. Oranžiniai vakarai, nuauksinti saulės, kaip Liūto marškiniai. Turi savyje kažką tokio mielai rudeniško, tačiau tuo pačiu ir vasariškai šilto.

Linkiu atrasti oranžinio vakaro magiją, net jei tai pirmadienio vakaras, o jūs tik siurbčiojate atšalusią arbatą daugiabučio balkone. Nes magija ten, kur ją nusprendi matyti.

bacdbacd
Ir atsitiko tai kas turėjo atsitikti - ne tik praleidau kelias dienas įrašų, tačiau vieną jų iš viso nepadariau nuotraukos. Nes fotografuoti viešose vietose labai nejauku. Kvailas jausmas. Nesusitvarkau su juo. 

Soundtrack: Fleetwood Mac - The Chain // Damn your love, damn your lies

2014 m. rugsėjo 16 d.

21. Vilniaus kiemeliai

Vilniaus senamiestį sudaro trys dalys: turistiniai maršrutai, išgertuvių landynės ir kiemeliai.
Pastarieji man nepaprastai patinka. Kad ir į kurį nedrąsiai įkištum nosį, visur pasijusi patekęs į kitą pasaulį, visur rasi kažin kokią keistą, mielą, šypseną-nuostabą-susižavėjimą keliantį... kažką. Na, kaip, pavyzdžiui, apibūdinti šitą medžio spaudžiamą mergaitę? Neįtikėtina.

Kiemeliai ypatingi ir tuo, kad eidamas į juos jautiesi tarsi peržengtum kažin kokią ribą. Privačią erdvę. Bent mane apima jausmas, kad darau kažką nelabai leistino, apima nuotykio jaudulys. Labai keista reakcija, tačiau ji vis kartojasi. 

Ir nuotykis atsikleidžia, kai už namo fasado, kurį praeini bent kartą į mėnesį, atrandi kažką štai tokio...

Taigi kurkite sau nuotykius, mažiukai, ir bus įdomiau gyventi ;)

Liūto dienos frazė: Aš dėl tavęs viską padaryčiau.... tik neliepk labai sunkiai, gerai?

Soundtrack: Free - All Right Now //  Maybe we can see things the same

2014 m. rugsėjo 17 d.

22. Saldumynai

Nuo mažens buvau smaližė. Mamos močiutė atrodė geriausia pasaulyje, nes kiekvieną kartą atveždavo įvairiausių saldainių. Kai kurie jų, nors išnykę iš prekybos centrų lentynų, tebekelia nostalgiją. 

Vis dar esu nepalaužiama smagurė. Liūtas rimtai susirūpinęs mano dantukais. Tačiau labiau nei valgyti saldumynus man patinka tos akimirkos, kai reikia jų pripirkti daugybę. Kaip buvo, pavyzdžiui, darant Liūto gimtadienio tortą. Ėmiau iš lentynos viską už ko kliuvo akis. Geras jausmas. Toks shopoholiškas, tačiau geras. O gal būtent todėl ir geras?

Dar labai patinka po tokio apsipirkimo, viską sudėti į vieną krūvą ir ta krūva grožėtis ^^ Tiesiog taip. Be jokių kitų papildomų specialiųjų efektų. Kaip šiandien. Šiandien rinkau saldumynus, kuriuos išslapstysiu po namus prieš vėl išvažiuodama į Šiaulius. Kai dabar savaitei grįžau į Vilnių, spintoje radau trečdalį juodojo šokolado, o Liūtas paaiškino, kad per dieną suvalgo po dvi skilteles. Jau kol aš šalia (bent jau netiesiogiai), jokių dietų nebus. Nain. 

Linkiu savo noru nesikankinti ir jums ;) Mėgaukitės viskuo kas jums miela. Ypač kai to nusipelnote. Po kontrolinio, ar kai liūdna ^^

Soundtrack: Megadeth - A Tout Le Monde // Moving on is a simple thing
What it leaves behind is hard


2014 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis

18. Lapų spardymo metas

2014 m. rugsėjo 13 d.

18. Lapų spardymo metas

Jau galima po truputį pradėti džiaugtis geriausiu rudens smagumu - lapų spardymu. Tiesa, tie lapai kažkokie purvini ir pernelyg sudžiūvę, bet nieko. Smagu. 

Bet iš tiesų nė velnio nesmagu, nors šiandien dariau daugybę smagių dalykų:

spardžiau lapus;
blūdinėjau su sese;
pietavau su tėčiu;
buvau Dailės Galerijoje;
pirkau mugėje Kalėdines dovanas ir šiaip dovanas;
mačiau pramoginės simfoninės muzikos koncertą;
mačiau Jeronimą Milių tiesiai sau prieš nosį, puikiai dainuojantį, - ne kokioje Siemens arenoje;
mačiau nuostabų fejerverką ir stovėjau po juo, kai krito paskutiniai blizgučiai...

Tačiau viskas taip melancholiškai liūdna. Ar kartais jaučiate tokį nepakenčiamą egzistencinį liūdesį?
Kai viskas aplink liudija, jog turite švęsti gyvenimą civilizuotame pasaulyje, tačiau kuo viskas aplink džiugiau, tuo jums liūdniau? 

Šiandien man tokia diena. 

Tad sėdėkime iki ryto prie kompo ir veikime nesąmones, dėl kurių po to gailėsimės. 
O iš tiesų man tereikia prisiglausti prie tos plačios krūtinės, tarp saugių rankų, prie kvepiančių marškinių... ir vėl galėčiau šokinėti aplinkui kaip suknistas balionėlis. 

5,5 dienos be Liūto ir aš vėl isterikė. Miela.

Soundtrack: The Rolling Stones - Paint It Black // No colors anymore I wanted to be black

2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

16. Pasaga ir 17. Ukraina

2014 m. rugsėjo 11 d.

16. Pasaga

(Šita nuotrauka mane jau užkniso... Pusvalandį bandau ją apversti, o bloggeris vis tiek sumautai paverstą vaizdą įdeda... >.<)

Prieš kiek daugiau nei metus gavau kuo puikiausią paaiškinimą, kaip pakabinta ką reiškia pasaga. Iš Profesoriaus, todėl tas paaiškinimas gana sklandus :)

Taigi.

Pagrindinis, labiausiai paplitęs Lietuvoje yra "U" formos pasagos pakabinimas. Tai tarsi puodas, kuriame kaupiama skalsa. Todėl tai turtų simbolis.

Mažiau paplitęs mūsų kaimuose ir vienkiemiuose - tokia pasaga, kokia turi būti nuotraukoje - apversta "U". Ji aiškinama kaip vartai, pro kuriuos į namus kviečiama ta pati skalsa, arba Laimė. 

Šiems paaiškinimams neturiu nuorodos į jokį mokslinį veikalą, tačiau man jie tokie paprasti, tokie logiški, jog privalo būti teisingi :))

2014 m. rugsėjo 12 d.

17. Ukraina

Šiaulių dienos. 

Tradicinė įvairiausių miesto įstaigų (visų pirma mokyklų ir darželių) bei įmonių eisena. 

Šiemet tikrai visai graži, o ne tiesiog žmonių minia, kaip pamenu iš paskutinio karto, kai ją mačiau. 

Tačiau itin nustebino Tėvynės Sąjungos partija. 

Šioji Ukrainos vėliava buvo... milžiniška. Tiksliau - ilgėliška.

Atrodė, reikia suspėti nufotografuoti, kol ji apima visą horizontą, tačiau ji tęsėsi ir tęsėsi... Buvo neįtikėtina. Labai šauniai padirbėta. 

Iš tiesų įvykiai Ukrainoje mane neramina nuo pat pradžios. Nesuvokiama man tai. Niekaip nesuprantu. Kas ne taip? Kas ne taip sukasi tų žmonių galvose, kas nesisuka, kad jie neprisimena / nebeprisimena, ką reiškia karas... O šito karo akivaizdžiai kai kas nori, akivaizdžiai jį planuoja ir bando vykdyti... Niekaip negaliu to suvokti. 

Sapnuoju košmarus, paplūstu ašaromis glausdamasis prie Liūto, skaniai ir sočiai valgydama, susisupusi į švarią ir šiltą antklodę, patogiai žiūrėdama mėgstamą filmą... Vis apsiverkiu apimta to jausmo, kad štai visa tai turiu, tačiau tai taip laikina, taip lengvai nušluojama... dėl idiotiškos valdžios, dėl kliedinčių iliuzijų apie neteisėtai sugriautą sovietų sąjungą. Ne, nesistengsiu to rašyti didžiosiomis raidėmis. Joje nebuvo nieko didaus. Nieko žmogiško. Tik patys žmonės. Išsigandę ir gąsdinami, mulkinami ir liūliuojami mėšlo. Siekiantys išlaukti. Išlaukėme. Ir mintis, kad galime prarasti Laisvę... mane žlugdo. Jau dabar. 

Todėl iš visų jėgų branginu tai ką turiu šią vienintelę akimirką, nes kitą viskas ką turėsiu gali būti tik prisiminimas apie tai, ką turiu dabar.



Soundtrack: Tom Odell - Can't Pretend // I guess that's love I can't pretend 

2014 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

15. Obuoliukai

2014 m. rugsėjo 10 d.

15. Obuoliukai

Šiandien vieno beprotiškiausių, labiausiai trenkto žmogučio Gimtadienis. Pačios geriausios klasiokės. Tos pačios, kuri dovanojo meškutį su ožiaragio ženklu. 

Dažnai apie ją galvoju kai valgau obuolius. Būtent jie buvo jos sveikos gyvensenos pagrindas paauglystėje, kai iš apvalaino bjauriojo ančiuko virto grakščia ir visų mėgstama (o dar dažniau mylima) gulbe. Sveika mityba ir sportas. Ypač sportas ir ypač sveika mityba. Ji turėjo didelės valios ir nemenko proto, sudėlioti viską taip, kad pasiektų geriausių rezultatų. Vis dar ja didžiuojuosi, nors greičiausiai jau praėjo koks 10 metų! Jėėėėėėėėzau, kokios mes jau senos!

Taigi, mielosios, visada atsiminkite, kad tik Jūs pačios žinote kas esate ir galite pasiekti viską dėl ko tik ryžtingai užsispirsite. Eikite savo keliu aukštai iškeltomis galvomis ;) Nes Jūs gražios, nes ruduo gražius, o nuo žolės pakeltas obuolys skaniausias. 

Gražių ir giedrų sapnų ^^

Soundtrack: Within Temptation - All I Need // All my agony fades away
When you hold me in your embrace

2014 m. rugsėjo 9 d., antradienis

14. Centrinis parkas

2014 m. rugsėjo 9 d.

14. Centrinis parkas

Centrinis parkas. Visų pirma tai vieta, kurioje įsimylėjau neužmirštuoles. Faktas, kad bent vieną pavasarį ten viskas taip nuostabiai mėlynavo, jog nuo to laiko neužmirštuolės man mieliausios. Ir tai žino visi kas netingi! :) 

Paskutinį pavasarį Liūtas jų puokštę nupirko iš senutės prie Kudirkos aikštės be jokios progos. Tiesiog prisiminęs, kad man jos labai patinka. Jis dažnai taip daro - ką nors mielo ir ypatingo be jokios progos. Stengiuosi neatsilikti ir aš. 

Darykite staigmenas, draugai, nes tik tada žinai, kad žmogui iš tiesų rūpi. O ne tik progomis.

Soundtrack: Judas Priest - Angel // Hold me inside your wings and stay
Oh! Angel take me far away


13. Snoras

2014 m. rugsėjo 8 d.

13. Snoras 

He's alive... - pasakytų babuinas ir nukurnėtų į džiunglių gilumą. 

Iš tiesų (kartais manau), kad tik Šiauliuose gali išlikti tokie perliukai, kurie regis mieste nuo amžių amžių.

Pavyzdžiui, senasis dėdė prie Motinystės fontano (priešais Tris nykštukus), kuris siūlo padaryti jums nuotrauką prie tų pačių Trijų nykštukų arba žaliuojančio bulvaro fone. Dar pas jį galima pasisverti. Labai mielas. Sėdi per dienų dienas, amžių amžius ir klausosi savo mažos radijytės.

Lygiai tokia pat Šiaulių ikona - jo kaimynė knygų pardavėja. Lygiai taip pat nuo begalybės būna priešais Didždvario gimnaziją su savo ratuotu prekystaliu nukrautu knygų knygomis. Kartą Liūtas pirko iš jos knygą, tai taip ėmė protingai pasakoti apie tą knygą, kad kažkaip net nustebau... Ji turbūt vienintelė knygų pardavėja perskaičiusi visas savo parduodamas knygas! Cha, pabandykite kokiame "Pegase" padaryti apklausą, kiek pardavėjų kiek savo parduodamų knygų yra perskaičiusios... 

Dar Šiaulių neįsivaizduočiau be visada taip pat galingai įdegusios tetos, kuri prie Naujojo Dvaro IKI pardavinėja spaudą. Ji nėra tokia simpatiška, tačiau kai mačiau ją paskutinį kartą atrodė daug geriau nei pamenu ją iš mokyklos laikų. 

Ir tai yra įrodymas, kad vietas kuria ne tik architektūra ir lankytini objektai. Ne tik supermarketai ir elegantiškos kavinukės. Žmonės yra svarbu. Žmonės patys kuria savo miesto, savo lankytinų objektų auras ir padaro jas iš tiesų ypatingas. Nes tik žmogus yra tikras. Net jei kuria begales netikrų daiktų.

Soundtrack: Led Zeppelin - Whole Lotta Love //  Way, way down inside, I'm gonna give you my love, I'm gonna give you every inch of my love

2014 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

12. Sausainiukai

2014 m. rugsėjo 7 d.

12. Sausainiukai

Rytoj išvažiuoju į Šiaulius ir nežinau kada vėl grįšiu į Vilnių. Gal jau poryt, o gal tik penktadienį. Bet kuriuo atveju tai neabejotinai bus ilgiausias išsiskyrimas su Liūtu nuo draugystės pradžios! Siaubas kažkoks.

Šiaip ar taip, bandžiau aprūpinti Liūtą skanėstais. Žinoma, šita sausainių lėkštė jau apytuštė, o ir liko tik apdegusiais kraštais... Miela. 

Bus liūdna. Ir dar dėl tokio kvaila reikalo, kaip praktika. Nesąmonė. Man viskas viskas labai nepatinka...


Soundtrack: Aistė Smilgevičiūtė ir "Skylė" - Kas gi paukštį nupraus? // Nutūpęs laisvės ilgesys su saulė paukštį kėlė

11. Vestuvės

2014 m. rugsėjo 6 d.

11. Vestuvės

Ateina gyvenime toks užknisantis metas, kai visi aplinkui ima vestis ir tuoktis. Nespėji apsižvalgyti, kaip lieki paskutinė nežieduota iš vaikystės kaimo mafijos komandos, kaip viena po kitos pavardes pakeičia klasiokės ir facebook'e nebesupranti kas tai per žmonės.

Šįryt vestuvės atvažiavo į mūsų daugiabučio... gatvę. Nesupratau kodėl... atvyko jaunikis su pabroliais ir muzikantu, vėliau iš kažkur atsirado rausvomis sukniomis papuoštos pamergės. Taip ir nepamačiau, ar į tuos tris blizgančius mersedesus įsėdo ir nuotaka. Būtų žiauriai keista. Kas čia per apeiga? Atvažiuoti jaunikiui su visu pulku pasiimti nuotakos iš buto? Nesuprantu. O ko jiems čia reikėjo? Na, tikrai. Niekaip nesuprantu ir mane tai kiek varo į neviltį. Nors ne taip ir svarbu. Kiekvienas šventę kuria, kaip išmano, kaip supranta šventiškumą

Šiaip nėra liūdna stebėti kaip visi aplinkui ima vestis ir žieduotis. Žinoma, jei tie visi ima kviesti į ceremonijas, tada bėdelė... Vestuvės brangiai kainuoja ne tik jauniesiems, bet ir svečiams. Liūdna, kai apie vaikystės kaimo mafijos draugės vestuves sužinai iš sumauto facebook'o. Štai kas yra nepaprastai liūdna. Ir aš jau abejoju, ar man tas daiktas apskritai reikalingas...

Dienos moralas: sekite draugų gyvenimus realybėje, rašykite laiškus, bet atvirlaiškius, visokiomis niekinėmis progomis. Neleiskite draugams pamiršti, kad jie jums svarbūs. 
Bent kol bent kiek jaučiate, kad esate svarbūs ir jiems. 

O ir taip juk ne visada būna.

Soundtrack: Metallica - The Day That Never Comes // I'll splatter color on this gray

2014 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

10. Tiūtė

2014 m. rugsėjo 5 d.

10. Tiūtė

Taip, tai Vilniaus miesto viešasis autobusas.
Taip, jame kabo tiūtė

Tik kokia jos patekimo ten istorija taip ir lieka neaišku...
Ar tai dramatiškas atsisveikinimas, ar tiesiog netyčinis palikimas, ar paauglių išsidirbinėjimas?... Nežinia.

Įdomu būti sužinoti, ar vairuotojas ją nukabino po darbo dienos? O gal net nepastebėjo, kad ji atsirado? Išvargęs ir prislėgtas kasdienių rūpesčių, kasdienių išgyvenimų... Būtų labai liūdna. Manau, autobuse kabanti tiūtė bent vienai akimirkai gali sukelti šypseną. :)

O mama visada sakydavo, kad aš buvau didžiausia verksnė  iš visų keturių vaikų. Aš manau, kad jai taip tik atrodė, nes buvau pirmas jos vaikas ir viskas kas atrodė hiperbolizuotai. Liūtas mano, kad niekuo nuo to laiko nepasikeičiau ir toliau esu didžiausias jam žinomas verksniukas. Miela. 

Soundtrack: Motörhead - Born to Rise Hell // What are you waiting for?
What do you think you were created for?

9. Įkurtuvės

2014 m. rugsėjo 9 d.

9. Įkurtuvės

Po trijų savaičių su žiupsniu bus metai kaip persikraustėme iš bendrabučio į butą. 
Tai kol nesuėjo senaties terminas pagaliau pavyko suorganizuoti žmogiškas įkurtuves. Du kartus tas planas buvo žlugęs ne dėl mūsų kaltės, tad ne taip blogai ir jaučiamės ^^ Tačiau visas šventiškumas jau buvo nuslūgęs, tad kai pasveikinome šiandienos jubiliatą, nustebau, kad Profesorius tebetęsė kalbą. Apie tai kaip per tiek laiko jau ne vienas iš susirinkusių draugų spėjo pas mus ir pernakvoti, ir papusryčiauti, ir krepšinį pažiūrėti...

TRYS TAŠKAI! GO, KŠYŠTOVAI!

Na, taip labai netikėtai ir mielai gavome įkurtuvių dovaną - keramikinį arbatinį. 
Miiiiilžiną! Tilpo kokie 3 litrai. Mielą tokį. Bet tiek indų ploviau, kad taip ir skauda kojas... 

Soundtrack: Lietuva - Slovėnija, ketvirtas kėlinys, 02:50

P.S. Jei manote, kad jūsų draugas, simpatija, tėtis nesikeikia, pažiūrėkite su juo krepšinį. 
Jie v i s i keikiasi...

2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Ville inteviu

Visiems, kas vis dar svarsto, kur rasti tą Ville interviu iš Karklės, kurio nuotraukas matėme pasklidusias internete, tai jis čia:
penkiTv.

Klausimai tai visiškai vištiški. Atrodo, tarsi klausinėtų to paties per tą patį, tik kitais žodžiais. Ir kas per mada žurnalistų klausinėti, ką muzikantai prisimena iš praeito vizito prieš... 13 metų? Nu, fak, ką patys prisimintumėt?

Bet gal mergaitė tiesiog jaudinosi. Turbūt jaunesnė už mane, o toks žavuolis prieš nosį. Nors su Mikutavičiumi normaliai bendravo, o juk taip pat nieko dėdė ^^

Soundtrack: System of a Down - Question! // Sweet berries ready for two ghost 
are no different than you

8. Beržas

2014 m. rugsėjo 3 d.

8. Beržas

Liūtui turbūt jau atsibodo, kad kai tik pamatau ant namo stogo arba balkone augantį beržiuką ar kitą žalumyną, tampau jį už rankovės ir sakau: Aaaaach, žiūrėk žiūrėk, medis! 

Drįstu teigti, jog jei būčiau beržas būtinai augčiau ant senamiesčio stogo.
Juk taip romantiška. Nors geriau pagalvojus... Nežinia. Greičiau kaip tik labai vienišas jautiesi. 
Vienui vienas beržiukas tarp čerpių. Kas apčioj vis tiek nematai, o dangus juk vis tiek visur vienodai pilkas ir vienodai mėlynas. Taip... matyt, noriu būti beržu ant stogo, nes esu vienišė. Miela. 

Soundtrack: Placebo - Hold on to Me // I am a small and gentle man
Who carries the world upon his shoulders

7. Skylutė

2014 m. rugsėjo 2 d.

7. Skylutė



Nes tikrai lengviau šiukšles sukišti į nago dydžio skylutę, nei normalią šiukšliadėžę...

2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

6. Pirmakursiai

2014 m. rugsėjo 1 d.

6. Pirmakurisiai


Pirmakursių ratelis po kaštonais, prie Dalios. Juk tai buvo neseniai, na, tikrai neseniai...
Tas nedrąsus prisistatymas: vardas, iš kur esi, kas nors ale juokingo... Žinoma, geriausiu atveju įsimeni 15% visų tų vardų. Paprastai tai simpatiški vaikinai ir žmonės atvykę iš tau artimų miestų/miestelių/kaimų. Taip pat labiau išsišokę, labiausiai charizmatiški, daugiausiai besireiškiantys. Ir tas jausmas, kad tavo paties vardo niekas nežinos dar bent du mėnesius... Miela.

Prognozuoju, jog bent 8 žmonės iš to ratelio atkris per pirmą pusmetį. 
Ir tai nieko blogo. Tikrai blogai, kai studentai kankinasi keturis metus gadindami nervus sau, dėstytojams (nors daugeliui visiškai vienodai...) ir grupės kolegoms. Ir galiausiai vis tiek ieškaisi bet kokio darbo. Bet kokios galimybės Gyventi. Ne ne. Jau geriau nuo pat pradžių ieškoti tos tikrosios sau Skirtos vietos. 

Nebijokite klysti. Nebijokite pripažinti, kad suklydote. Nebijokite bandyti iš naujo, ieškoti iš naujo!
Toks būtų mano linkėjimas pirmakursiams, jei būčiau dekanė ^^

2014 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Nauja apklausa -->

Visų pirma sveikinu su mano mėgstamiausiu metų laiku - Rudeniu ^^
  
Antra - dėkoju visiems atsakinėjusiems į pirmą apklausą. 

Rezultatai tebelieka tokie pat mane nustebinę, kokie buvo pačioje apklausos pradžioje.

Išaiškinote man, jog labiausiai mėgstate dienoraščių tipo blog'us apie asmeninius bloger'ių išgyvenimus. Šie blog'ai surinko 69% balsų.

Žavu. Dabar galvoju, kad galbūt čia slypi ir serialų sėkmė - žmogams patinka stebėti svetimas dramas ir pamiršti savas? Bet čia nieko blogo. Tiesiog keista. :) 

Antroje vietoje liko super-duper blog'ai apie viską. 
Su daugybe straipsnių tipo įrašų iš įvairių sričių. 
Šie blog'ai surinko 26% balsų. 
Daug, tačiau faktas, kad iš manęs nieko panašaus negalima tikėtis. a) per mažai išmanau;
b) per daug tingiu;
c) turiu per mažai laiko ir gyvenimų :)

7% balsų gavo teminiai blog'ai apie kokį tai nors realų amatą, hobį, ar kitą reikalą. Kaip pavyzdį buvau pateikusį kulinariją. Prie jos ir lieku. Faktas, kad tam reikia didaus atsidavimo ir meilės analizuojamai temai. Vienas didžiausių mano gyvenimo liūdesėlių, jog tokios temos dar nesu atradusi. Kitaip tariant - vietos po saule. Bet apie tai gal kitą kartą. Kol kas sveikinam Beatą ir visus beačiukus ^^

Blog'ai apie žaidimus, ar visokias kitokias fantazijas taip ir liko be balsų. Vargšė ledinė arbata, vargšai Liambos, Mirnos, Eleanoor buvę ir naujas Chadės blog'as apie superpanelę. Tačiau faktas, kad tokie blog'ai turi tūkstantines peržiūras man taip ir lieka mįslė o.O Kažkur galai vis tiek prasilenkia :)

bacdbacd

Naujoje apklausoje klausiu apie tą po kiekvienu įrašu sekančią skiltį soundtrack

Mane nuolat ir visur lydi muzika. Anksčiau ištisai sukosi music.lt susikurtas grojaraštis, tačiau šią vasarą... juos supakavo, taip tariant. Ten nebegalima klausytis dainų. Bloviau, kaip zuikį pagavusi. Tikrai. Dabar klausytis muzikos tapo kiek sudėtinga. Youtube užknisa savo reklamom, be to ten kurti grojaraštį nėra patogu, o ir žiūrėti visą video klipą užsinori... Be to nemanau, kad yra dainų sumaišymo funkcija. Užknistų visada klausytis tų pačių dainų pagal tą patį eiliškumą... Kompaktai labai apkrauna kompiuterį, juo sunkiau dirbti. Tačiau muzika vis tiek visur ir visada tebelydi. You see? He lives in you... Liūtas man pažadėjo pažiūrėti kartu Liūtą Karalių ir jis to pažado laikysis!

O jus kviečiu užpildyti apklausos laukelį dešinėje. 
Nieko rimto, man tiesiog šiaip įdomu. Didelės analizės iš to nedarysiu. Net išvadų! :) 
Net pranešu, kad ši apklausa neturės jokios įtakos soundtrack skiltelės ateičiai.
Labai motyvuoja, ja? Bet man tikrai įdomu. Ir tikrai tiesiog šiaip. ^^

Ir dar!

Man vėl užplaukė noras sukurti Lunai atskirą pašto dėžutę. Galite nuomones ir komentarus siųsti tiesiai ten:

lunalight.eziukasruke@gmail.com

Bus lengviau atrašinėti. O tai dabar vis suku galvą kaip tai padaryti. Juk jūs negaunate pranešimų į el. paštus, kad atrašiau į jūsų komentarą po įrašu. Taip ir blaškausi tarp dviejų SP ir visiško neatrašymo ^^" Gal dabar būsiu pavyzdingesnė :)

Gražios ir šventiškos dienos visiems švenčiantiems :))

Tegul tradiciškai šią dieną duodami pažadai sau, šiemet išsipildo bent 60% ;)


Soundtrack: Vytautas Kernagis - Nuo mano lango // Per visą naktį lyg šiltą paukštį nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį savo švelnumą