2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

16. Pasaga ir 17. Ukraina

2014 m. rugsėjo 11 d.

16. Pasaga

(Šita nuotrauka mane jau užkniso... Pusvalandį bandau ją apversti, o bloggeris vis tiek sumautai paverstą vaizdą įdeda... >.<)

Prieš kiek daugiau nei metus gavau kuo puikiausią paaiškinimą, kaip pakabinta ką reiškia pasaga. Iš Profesoriaus, todėl tas paaiškinimas gana sklandus :)

Taigi.

Pagrindinis, labiausiai paplitęs Lietuvoje yra "U" formos pasagos pakabinimas. Tai tarsi puodas, kuriame kaupiama skalsa. Todėl tai turtų simbolis.

Mažiau paplitęs mūsų kaimuose ir vienkiemiuose - tokia pasaga, kokia turi būti nuotraukoje - apversta "U". Ji aiškinama kaip vartai, pro kuriuos į namus kviečiama ta pati skalsa, arba Laimė. 

Šiems paaiškinimams neturiu nuorodos į jokį mokslinį veikalą, tačiau man jie tokie paprasti, tokie logiški, jog privalo būti teisingi :))

2014 m. rugsėjo 12 d.

17. Ukraina

Šiaulių dienos. 

Tradicinė įvairiausių miesto įstaigų (visų pirma mokyklų ir darželių) bei įmonių eisena. 

Šiemet tikrai visai graži, o ne tiesiog žmonių minia, kaip pamenu iš paskutinio karto, kai ją mačiau. 

Tačiau itin nustebino Tėvynės Sąjungos partija. 

Šioji Ukrainos vėliava buvo... milžiniška. Tiksliau - ilgėliška.

Atrodė, reikia suspėti nufotografuoti, kol ji apima visą horizontą, tačiau ji tęsėsi ir tęsėsi... Buvo neįtikėtina. Labai šauniai padirbėta. 

Iš tiesų įvykiai Ukrainoje mane neramina nuo pat pradžios. Nesuvokiama man tai. Niekaip nesuprantu. Kas ne taip? Kas ne taip sukasi tų žmonių galvose, kas nesisuka, kad jie neprisimena / nebeprisimena, ką reiškia karas... O šito karo akivaizdžiai kai kas nori, akivaizdžiai jį planuoja ir bando vykdyti... Niekaip negaliu to suvokti. 

Sapnuoju košmarus, paplūstu ašaromis glausdamasis prie Liūto, skaniai ir sočiai valgydama, susisupusi į švarią ir šiltą antklodę, patogiai žiūrėdama mėgstamą filmą... Vis apsiverkiu apimta to jausmo, kad štai visa tai turiu, tačiau tai taip laikina, taip lengvai nušluojama... dėl idiotiškos valdžios, dėl kliedinčių iliuzijų apie neteisėtai sugriautą sovietų sąjungą. Ne, nesistengsiu to rašyti didžiosiomis raidėmis. Joje nebuvo nieko didaus. Nieko žmogiško. Tik patys žmonės. Išsigandę ir gąsdinami, mulkinami ir liūliuojami mėšlo. Siekiantys išlaukti. Išlaukėme. Ir mintis, kad galime prarasti Laisvę... mane žlugdo. Jau dabar. 

Todėl iš visų jėgų branginu tai ką turiu šią vienintelę akimirką, nes kitą viskas ką turėsiu gali būti tik prisiminimas apie tai, ką turiu dabar.



Soundtrack: Tom Odell - Can't Pretend // I guess that's love I can't pretend 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą