2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

24-26...

2014 m. rugsėjo 19 d.

24. Knygos...lapelis

Ar pamenate tuos laikus, kai bibliotekos dar nebuvo kompiuterizuotos ir viršelio atvarte turėjo tokius lapelius, pavadinus "Knygos grąžinimo terminų lapelis"? 

Kartais jų buvo priklijuota keli sluoksniai. 
Kartais vietoje "oficialaus" lapelio kasos čekis.
Kartais jie buvo tokie seni, kad atrodė rudesni už pačios knygos puslapius.

Man jie patiko.
Dariau analizę kas kiek laiko knyga paimama. Taip pat pagal įrašų skaičių galėjai bandyti spėti, ar knyga įdomi. Juk jei daug žmonių ėmė, turėtų būti visai nieko. Taip pat labai knietėjo tie skaičiukai po pasvirojo brūkšnio... skaitytojo bilieto numeris. Įsivaizdavau, kad tai galėtų būti likimo ženklas. Romantiškos istorijos pradžia ir esmė - kiekvieną kartą, visai netyčia paimti knygą, kurią jau skaitė žavus nepažįstamasis. Toks pat jautrus ir apsiskaitęs kaip aš pati.

Ach. Tačiau jokio besikartojančio skaitytojo numerio nepastebėjau. Nors kita vertus, taip ir nežinau, ar nebuvo kokio romantiško, jautraus ir apsiskaičiusio berniuko, kuris vis imdavo knygas, kurias jau buvau perskaičiusi aš pati. Cha. 

Nors iš tiesų paprastai stengdavausi imti tą knygą, kurioje buvo mažiausiai įrašų. Na, jei yra keli egzemplioriai tos pačios knygos. Man atrodė, kad neskaitomos knygos liūdi. O kam patiktų 20 metų gulėti toje pat lentynoje?

2014 m. rugsėjo 20 d.

25. "Plėšti čia"






Pakelkit rankas kas pirmiau dantimis ir nagais sudraskote produkto pakuotę nei pamatote tą kamputį, ar raudoną juostelę "Plėšti čia", "Atidaryti čia" ar pan. ... Man tai nutinka nuolat. Ir net su tais pačiais produktais! Shame on me...










2014 m. rugsėjo 21 d.

26. 9 aukštas

Šiandien visai to neplanavusi, visai impulsyviai išsikviečiau liftą ir pakilau į devintą - patį aukštutinį - mūsų daugiabučio aukštą.

Nežinau ko ten tikėjausi, tačiau mane visada traukė pažiūrėti kaip gi ten viskas atrodo - paskutiniame aukšte.

Kol gyvenau Saulėtekyje slapta eidavau gerti arbatos į bendrabučio 16 aukštą. Kai jausdavausi nebe pakeliamai blogai. Kai matydavau, kad kambariokėms darosi sunku apsimesti, jog nepastebi. Kad joms darosi nemalonu.

Ten įsitaisydavau ant laiptų į liftus ir ant stogo priešais milžinišką langą į pušų viršūnes. Tiesa, ramybės studentų bendrabutyje visur mažai. Tad tokias iškylas rengdavau per atostogas (kai visi išvažinėję į gimtines) arba naktimis. Jei nebijojau.

Taigi šiandien pirmą kartą pakilau į dabartinio gyvenamo būsto viršutinį aukštą. Visų pirma nustebino grotos per pusę dalinančios laiptų aikštelę, į kurią atsiveria lifto durys. Už grotų - durys ant stogo, tad gal ir gerai. Tada supratau, kad laiptinė neįtikėtinai švari. Tiksliau sienos neįtikėtinai švarios. Baltumas beveik akinantis. Jau aštuntame aukšte pasitiko pirmoji išpurkšta širdis ant sienos, tačiau be jokių keiksmų. O šiaip ir toliau sienos stebino baltumu. O prie lifto ant palangės pūpsojo mažiukai vazonėliai su žydinčiomis gėlytėmis. Net atsidūsėjau garsu, kaip miela ^^

Dabar bandau įsivaizduoti, kaip atrodo tas butas, kuriame šios gėlės greičiausiai tiesiog nebetilpo :)
Turėtų būti labai malonus.

Liūtas: Kam tėtis atvežė tuos sausainius? Negaliu susilaikyti jų nevalgęs.

Soundtrack: Nick Cave and the Bad Seeds - O Children! // Hey, little train! Wait for me
I once was blind but now I see

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą