2014 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

27. Lietus; 28. Bėgiai

2014 m. rugsėjo 22 d.

27. Lietus (be nuotr.)

Visą dieną lijo. Ar žinote, kada man lietus patinka labiausiai? Kai jis lyja nuo pat to momento, kai turi žengti pro duris į miestą. Kai jis tarsi kviečia lysti po skėčiu ir klausytis kaip barba į įtemptą medžiagą. Tas garsas žavus/ Nuo jo ir muzika ausinuke tampa dar žavesnė. Tačiau vasarą galutinai sulaužiau savo skėtį. O naujo neįsigijau. Vis tas noras nusipirkti tikrai gerą daiktą kai galėsiu, o ne beleką iš to ką turiu. Tad į lietų žengiau pasmerkta sušlapti. Peršlapti.

Lijo ir ant piliakalnio žiebiant Baltų vienybės dienos laužą, klausantis sutartinių ir per tamsų tamsų mišką ieškant kelio. Tik kai prieangyje ieškojome vietos sudėti šešiolikai porų batų nurimo. Žavu. Niekada gyvenime nebuvau tokia šlapia. Permirko net odinė striukė. Be galo keistas jausmas. Ji tapo tokia sunki, jog žvilgsniu vis tikrinau, ar tai mano striukė. Sušalau. Nepadėjo nei pats karščiausias vanduo duše, nei antklodė. Tik kai Liūtas prisiglaudė ir amžinai šiltomis rankomis trynė kojas, jos nusikratė žąsies odos. Buvo keista.

Keista, kai įprasti dėsniai nustoja veikę kaip įprastai. Tačiau nebijokite to, o priimkite su smalsumu. Ir viskas bus gerai.

Luna: - Ei, tu rauni man plaukus. (netyčia prisėdus)
Liūtas (sumirksi. nusišypso): ... Iš meilės. 


2014 m. rugsėjo 23 d.

28. Bėgiai


O šiandien viena tų dienų, kai viskas slysta pro pirštus. Ir net kai ketvirtas dieną sutiktas žmogus pagaliau pasitaiko malonus, net nustembi – juk šiandien ta prastoji diena. Ta diena kai paaiškėja, kad įkyrus popierizmas dar nebaigtas, nes vėl kažką padarei ne taip. Ta diena kai net Liūtas pyksta, nes tau vėl norisi verkti. Ta diena kai rūbininkė sumirksi: „Ne, mes lagaminų nesaugome – čia, va, parašyta. Nežinau ką daryti“ (kitaip tariant von iš čia, bitch). Ta diena kai sėdi į traukinį ir vyksti ten, kur plėšaisi tarp šeimos šilumos ir visa ko kito brangaus nutolimo.

Taip. Žmogus su už save sunkesniu lagaminu nereikalingas.
Ir vis dėlto vienas berniukas tiesiog iš oro ėmė aiškinti, kad ir jam į trečią aukštą, todėl gali užnešti mano bagažą. Po to jis tuoj pat nusileido į kiemelį, kur rūkė laukdamas paskaitos.
Miela. Labai daug kas priklauso nuo vis dėlto.

Linkėjimai.

– Luna 

Brolis: - Bet tai kai sunku pirkt rūbus. Valandą pravaikščiojau, nieko neradau, nusipirkau čipsų.

Soundtrack: Sonata Arctica - Shy // Make sure that you can't see me, hoping you will see me

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą