2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Kai skolos kaupiasi...

Kaip dažnai jus apima tas sunkumas, kai kartą kažko nepadarai, ima kauptis skola ir toliau to nedarai, nes skola jau tiek išdidėjusi, kad nusvyra rankos vos tik apie ją pagalvojus. 
Man tai beveik nuolatinė būsena. 

Taip ir nutrūksta grandioziniai projektai. Oh, well... vadinasi jie nebuvo pakankamai įdomūs.

Daug apie tai galvojau, kai panele.lt paskelbė ieškantys naujos bloger'ės. 
Labai rimtai svarsčiau galimybę pabandyti sudalyvauti. Sąlygose reikėjo parašyti motyvacinį laišką (lyg ir. Na, bent jau būtų logiška), atsiųsti nuorodą į savo blog'ą, dar kažką, o be visa ko ir parašyti "straipsnelį" viena iš duotų temų. Tai iškart atšipino susidomėjimą tuo konkursu. Nors vis dar maniau, būtinai pasistengsianti parašyti tą straipsniuką ir išsiųsti... Daugiausiai galvojau apie temą, kurioje reikėjo išsamprotauti kuo gali būti naudingas/geras ir pan. išsiskyrimas su vaikinu. 

Mhm... vis sukosi galvoje mintis, kad jei įvyksta išsiskyrimas, vadinasi vienas poroje buvo nelaimingas. Baisu laikyti prie savęs prisirišus žmogų, kuris dėl to nelaimingas. O juk savo mylimiems visada linkime laimės. Bent iki tol, kol jų laime esame mes patys. Savanaudiška. 
Negaliu pakęsti išsiskyrimų su drabstymaisi purvu... kokia tai buvo meilė, jei jau kitą akimirką mylavusios rankos svaido peilius?

Nesuprantu to. Juk niekada nieko panašaus nepatyriau. 

Negaliu rašyti apie tai, ko niekada nepatyriau. Negaliu rašyti platoniškų frazių, negyvų, vaškinių. 
Negaliu rašyti per prievartą.
Konkurse taip ir nesudalyvavau, 

Matyt, tai ir reiškia būti rudens žmogumi. Vieną dieną degi visomis šviesiausiomis spalvomis ir aistra veikti, o kitą - stovi plikas, darganotas. Toks buvo užpraeitas savaitgalis. Penktadienį kabineto langą palikau su tebegeltonuojančiomis liepų viršūnėmis. Pirmadienį ant jų nebebuvo nė vieno lapelio. 

52. Kaštonų alėja, Šiauliai
Pirmadienį gavome senosios buto šeiminkės prenumeruotą kosmetikos žurnaliuką. 
Liūtas ėmė vartyti. Ir "ale" susidomėjęs, nes buvo daug merginų ilgomis kojomis, nuogais pečiais ir pan. Luna: - Ką darai?
Liūtas: - Taigi čia... kaip į gėles žiūrėt.

Soundtrack: Black Veil Brides - Rebel Love Song // My outlaw eyes have seen their lies

2014 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

51. Mamos užrašai

2014 m. spalio 16 d., ketv.

51. Mamos užrašai

Mūsų mama turi begales įvairiausių užrašų. 
Užrašų knygelių, kartono kortelių, sąsiuvinių ir paskirų jų puslapių su įvairiausiais dalykėliais...

Vastybinių valiutų sąrašai, Lietuvos Raudonosios knygos gyvūnų, augalų sąrašai, popiuliarausių (tuometinių) žurnalų vyriausieji redaktoriai, savaitės dienos dešimtimis kalbų, nacionaliniai įvairiausių šalių valgiai, paukščiai, augalai.... 

Ko tik ji neprisigalvodavo... 
Visai kaip aš. Tiksliau, aš visai kaip ji. 
Įvairaus plauko užrašų knygelių pilnos pakampės. 

Tačiau viena grupė mamos užrašų šiandien mane ir prajuokino, ir nustebino, ir kiek šokiravo.
Skyrelis vadinosi "Automobiliai". Normaliai. Kažką panašaus jau esi mačiusi, tačiau kas iš tiesų slėpėsi po ta antrašte... Ogi, garsių Lietuvos žmonių vairuojamų (bent jau taip supratau) autombilių markės! :D Pasirodo mano mama tikras paparacis :D Šelmė. Įdomu ir tai, kad nors užrašams, matyt, bent 10-15 metų, negausiame sąraše esančios įžymybės iki šiol žybsi pramogų/sporto pasaulio Olimpe. Žavu. 

Sese2 Lunai: - Kokie tavo gražūs plaukai... ir aš tokių noriu. Tavo daug gražesni plaukai nei mano.
Brolis: - O mano plaukai? Tu pažiūrėk kokie gražūs. Šiandien apsikirpau.
Sese2: - Ne, tavo plaukai durni. Mano gražesni už tavo. ^^

Soundtrack: HIM - Gone With the Sin // I crave for your scent sending shivers down my spine


2014 m. spalio 15 d., trečiadienis

49. Langelis; 50. Uždarymai

2014 m. spalio 14 d., antr.

49. Langelis

Nieko nenufotografavau, tad grįžkime į savaitgalio žygį. Nesame tikri, tačiau greičiausiai čia būta tokio simbolinio kryžiaus formos langelio. Tokie (ar tiksliau, kryžiaus formos) langeliai tikrai buvo ir tebėra paplitę Gervėčiuose - lietuvių saloje Baltarusijoje. Nežinom kaip su kitais Lietuvos regionais, todėl kiek sutrikome užsukę į apleistą sodybą Suvalkijoje ir ten pamatę lyg ir tai. 

Sunku vaidinti mokslininkus, kai neturime šalia savo mokytojo, kuris atsakytų į visus klausimus.

Šiaip minėtuose Gervėčiuose kryžiaus formos langelis daržinėje kaltas norit apsisaugoti nuo gaisrų. Tačiau vėl turiu teisintis, jog nežinau ar Suvalkijoje tai galioja ir ar apskritai tie langeliai taip atrodo ^^ Na, bet juk jis mielas :))

Soundtrack: Elliot Smith - Between the Bars // The potential you'll be that you'll never see
The promises you'll only make

2014 m. spalio 15 d., treč.

50. Uždarymai

Eidama pro mažas parduotuves, mažai kam reikalingų daiktų (arba daiktų, kuriuos lengviau nusipirkti kokioje parduotuvėje "monstrėje", pvz., Ermitaže), mažose nuošaliuose gatvėse vis pagalvoju, kaip jos išsilaiko? Kaip jos vis dar gyvuoja? Ir vis tyliai palinkiu joms kuo geriau laikytis. Gyvuoti. 

Prieš kokį mėnesį pamačiau, kad Šiauliuose viena tokia parduotuvė dingo. Čia buvo šviestuvų, lempų, liustrų, žibintų ir kitokių šviečiančių daiktų parduotuvė. Mažutė tokia. Beviltiškoje gatvėje, po kurią niekas nevaikšto, kad pasidairytų po parduotuves. Net Bulvarui sunku išlaikyti tokį statusą, o kur čia dar tarp daugiabučių namų ir dar prie gatvės vienpusiu eismu. Taip ir prapuolė.

Liūdniausia galvoti ir nuvyti šalin mintis, kiek žmonių neteko darbo. Kiek prarasta investicijų ir pastangų bandant išsaugoti pro pirštus slystantį verslą. Mačiau, kaip tai išgyveno tėtė. Nieko smagaus. Tačiau gal šie šviestuvai tiesiog išsikėlė į kitas patalpas, kur parduos dar daugiau lempų?

Tačiau mintys matant tokias apleistas patalpas visada labai niūros...

Būkit stiprūs mažieji verslininkai ir didieji svajotojai!

Soundtrack: My Chemical Romance - Famous Last Words // I see you lying next to me
With words I thought I'd never speak
Awake and unafraid

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

44 - 48.

2014 m. spalio 9 d., ketv.

44. Krepšinio krepšys


Šįkart nuotrauka itin blanki, tačiau mažas malonumas fotografuoti kažkieno kiemą ir bijoti gauti iš bato į kaktą. Ir vis dėlto net apsisukau ir grįžau kelis žingsnius atgal, kad dar kartą apžiūrėčiau tą beveik meno kūrinį. 

Krepšinio krepšys obuoliukais nusėtoje aikštelėje, tarp padžiautų skalbinių, sukaltas iš kopėčių (?) ir padabintas nublukusia užuolaida. Štai kur tikra romantika ^^

Smagu pafantazuoti, kad į šį krepšį šiuo metu mėto būsima mūsų rinktinės žvaigždė, o šis krepšys taps dar vienu turistiniu objektu Šiauliuose. Būtų smagu. 

Soundtrack: Def Leppard - C'mon C'mon //  Give back the spark, come light the fuse

P.S. Eina sau... Def Leppard būgnininkas dar 1984 metais neteko kairės rankos! Visi jų geriausi hitai po tų metų išleisti... Wicked! Dabar daug atidžiau jų klausysiuosi. 

2014 m. spalio 10 d., penkt.

45. Lapų krūva

Nė pati nepajutau kai vidury gatvės išleidau tą gailų, mažo vaiko ar dar mažesnio šuniuko garsą... tokia krūva lapų... tokia... lova lapų!

Jei lankyčiau tą darželį niekas nesustabdytų nuo išsimurgdymo joje! Tačiau nesu mažas vaikas, o tik praeivė į darbą anapus tvoros... tad nuleidusi galvą nukulniavau savais keliais. Nors galvoje tebesisuko gaili mintis: tokia krūva... ir niekas joje nesivarto... 

Užtat vakare brolis davė bazaro. Nusipirko iPhone, tačiau susimovė su kortele - įdėjo ją pirštais, o ne tuo specialiu šūduku. Viskas užstrigo ir nė velnio neveikė. Susinervino. Bet taip nestipriai. Taip le pofik stiliumi. Skambina draugui, kuris remontuoja telefonus ir sako:
- Žiek, čia sesė nusipirko iPhone'ą ir užstrigdino kortelę... 

Mielas. Jo.

Soundtrack: Iron Maiden - The Trooper // And as I lay forgotten and alone
Without a tear I draw my parting groan

2014 m. spalio 11 d., šešt.

46. Epitafija

Savaitgalis buvo fantastiškių fantastiškiausias. Jau vien dėl to, kad spalio viduryje blūdijom po maikėm lyg niekur nieko. Geltoni medžiai ir tokia ryški saulė aplink atrodė kaip nufotošopinta. Tikiuosi jūsų savaitgalis buvo toks pat šiltas, mielas ir pilnas gerų įspūdžių ^^ Na, o mes su keliais draugais buvome žygyje... tiksliau turėjome būti žygyje, tačiau gavosi ekspedicija. Kadangi per dvi dienas geriausiu atveju nuėjome 18 km (kai šiaip paprastai per dieną nueinam kokį 30... gal 25) ir pakalbinome keturis pateikėjus.

Tačiau juk nuotrauka visai ne apie tai. O apie eptafiją: Koks aš buvau toks tu esi, koks aš esu toks tu būsi. Žinoma, būna įvairių jų variacijų, tačiau jei jau įeini į senas kaimo kapinaites, jei jau randi XIX a. gimusio žmogaus, aptrupėjusį antkapį, jis vis pasitinka tave su tokiais žodžiais. 
Tai taip šiurpu. Dar jei vėjas pakelia plaukus, ar šiaip kas sukrebžda netoliese, skaitant tuos žodžius taip ir norisi slėptis po lapu. 

Tačiau taip - savaitgalis buvo puikus.

Soundtrack: Katatonia - My Twin // Are you strong when you’re with him

2014 m. spalio 12 d., sekm.

47. Lapų krūvoje ^^


Vos tik spėjau penktadienį pasvajoti apie pasivoliojimą lapų krūvoje, sekmadienį galėjau tai daryti kiek norėjau ^^ Na, gerai. Laikas buvo ribotas, tačiau įkritau ir pasivarčiau tarp tų klevo lapų bent keturis kartus. O prieš paskutinį kartą gulėjau užsikasusi kokias 10 minučių :)) Saulė akino pro geltonus lapus ir mėlynutėlį dangų, tad daugiausiai markščiausi kaip koks katinas. Viskas kvepėjo nupuolusiais lapais, kai kurie jų koteliai kuteno nosį, jaučiau kaip koja ropinėja kažkoks gyvys su daug mažų kojyčių, palei ausis taip pat šiureno lapai ir šildė taip pat lapai. Viską valdė lapai. Buvo smagu. Smagu pabūti sualaukėjusiu vaiku. 

Ir jūs dar spėkit paturėti tokią progą ;) bent dešimčiai minučių ^^ 

Soundtrack: Poets of the Fall - Maybe Tommorow Is a Better Day // Against all this I contrast you, when all is lost the war is through
Hey angel, dare the winds now we can fly

2014 m. spalio 13 d., pirm.

48. Cepelinai

Geriausias daiktas šiandienoje be abejo buvo naminiai, rankų darbo ir brolio bulvių skutimo cepelinai. Tačiau niekada nė už ką nesupratau ir nesuprasiu žmonių, kurie prieš valgydami savo maistą nufotkina... Nelabai suprantu ir žmones, kurie savo dienoraščiuose rašo apie orą, o tai jau padariau šiame blog'e, tad maisto tikrai nefotgrafuosiu (kol kas...). Ypač kai tie cepelinai buvo pernelyg skanūs, kad ilgai taikytum į juos objektyvą... 

Noriu dar...

Soundtrack: Edith Piaf - Mon Manege A Moi // Vis dar nesuprantu prancūziškai, 
Vis dar dievinu Piaf (bet ne prancūzų kalbą)



2014 m. spalio 8 d., trečiadienis

43. Sovietiniai pieštukai

2014 m. spalio 8 d., treč.

43. Sovietiniai pieštukai

Ar jums, vaikai, dar yra tekę susidurti su sovietinės gamybos pieštukais? Tokiais, kurių grafitą gali ištraukti kaip siūlą ir vėl sudėti atgal ir kartais rašant jis, per daug spaudžiant, iššoka pro savo paties šikną, atsiprašant. 

Mama dar turėjo bent kelis tokius pieštukus. Ji viską baisingai saugo, tad gal ir dabar dar rasčiau pas ją kur penale... Mėgdavau išimti tokias pieštukų širdeles ir vaidinti, kad rašau kažkuo labai trapiu, labai elegantišku... tokiu nai-nai-nai daiktu. 

Vėlgi darbo metu susidūriau su vienu tokiu užsibuvėliu... Šyptelėjau. Ir kai vadovė nematė ištraukiau grafitą. Paridinėjau jį po popierių, pavarčiau tarp pirštų ir vėl sukišau atgal. Smagu ^^

Juk maištinga siela esu...

Soundtrack: BBC music - God Only Knows // But long as there are stars above you
You never need to doubt it

2014 m. spalio 7 d., antradienis

42. Sukilėlių kalnelis

2014 m. spalio 7 d., antr.

42. Sukilėlių kalnelis

Istoriškai ir vikipediškai visų pirma tai 1863 m. sukilimo dalyvių nukankinimo/žudynių/niekinimo/užkasimo vieta. Visų antra abiejų pasaulinių karų vokiečių kareivių palaidojimo vieta. Įdomu, tai kad čia pirmosios Nepriklausomybės metais pastatytas paminklas sukilėliams buvo suvokiamas kaip paminklas Nepriklausomybei. Tai labai analogiška partizanų kovoms. Dabar jas suvokiame kaip indėlį į dabartinę Nepriklausomybę, nors tos kovos buvo tragiškos ir nesėkmingos. Sukilėliai taip pat kovojo nesėkmingai, tačiau suvokta, kad prisidėjo prie pavėluotai atėjusios Nepriklausomybės. Neįtikėtina. Kažkaip... melancholiškai, prakiliai, išdidžiai liūdna. Liūdna, kad tiek daug kovojam, tiek daug praliejam kraujo Laisvei, o ji vis tiek ateina tik susiklosčius palankioms geopolitinėms sąlygoms tarp didžiųjų valstybių... 
Na, bet čia jau pernelyg rimta ežiukui....

Iš tiesų norėjau papasakoti kaip šį paminklą lankiau su savo močiute. Tėtės močiute, arba tiksliau ta močiute, kuri iš tiesų buvo mums prosenelė. Taigi šiaip kiek pamenu ji visą laiką labai sunkiai vaikščiojo. Iš kokios 7-8 klasės dar pamenu, kaip šlubčiodavo gatve su lazdele ir kitų pagalba į parduotuvę ar tiesiog pasivaikščioti. Tačiau vėlesniais metais niekur nebegalėjo išeiti. Arba tam reikėjo labai labai rimtai pasiruošti... Ji dėl to labai liūdėjo - kad nieko nebemato, nebežino kaip atrodo miestas, žmonės, visada sėdi tuose pačiuose kambariuose... 

Tačiau turiu vieną labai ryškų prisiminimą, kai ji dar vaikščiojo gana tvirtai. Ir tai tik prisiminimas, o ne nuotrauka, už kurios kabinasi ir atmintis. Taigi pamenu kaip dar neėjau į mokyklą, buvo žiema ir su močiute ėjome uždegti žvakučių prie šio paminklo. Pamenu vis didėjančią ir sunkėjančią baimę artėjant prie to milžiniško obelisko ir jo viršūnėje liepsnojančio kryžiaus. Pravirkau. Pravirkau taip garsiai, nesuvaldomai ir nesuprantamai, kad močiutė labai supyko... O tai nebuvo gerai, nes tuo metu tėveliai buvo palikę pas ją pagyventi. Turbūt darbavosi Švedijoje. 

Kitą kartą į Sukilėlių kalnelio teritoriją įžengiau tik 11 klasės pabaigoje. Visą laiką klaikiai bijojau tos vietos - pravažiuojant nežiūrėjau į tą pusę, einat pro šalį juo labiau ir laikiausi atokiai teritoriją juosiančios tvoros. Galbūt prieš tai buvusioje pastraipoje prirašiau visiškų nesąmonių ir taip niekada nebuvo, tačiau baimė tai vietai lydėjo iki pat vėlyvos paauglystės. Tačiau dabar su Sukilėlių kalneliu sutariam visai neblogai. 

Visos baimės įveikiamos, kai pradedi jas pažinti.
Ar bent žengi pirmą žingsnį į kovą ;)

Visada laukiu panašių jūsų istorijų komentaruose ^^

P.S. Iveta, esi teisi - tie medžiai vadinasi žagreniais. Niekada neįsiminsiu tokio vardo. Užtat ir ša buvau teisi - jie tolimi imigrantai iš Šiaurės Amerikos :) Ir labai smagu, kad patiko dainos ir kad apskritai jas pastebėjai :) Ir kad rašliavos apie archeologiją nepraleidai pro akis - turėjo būti nuobodu :)  Tik mažiau žiūrėk Lietuvos talentų :DD

Soundtrack: Bryan Adams - Please Forgive Me // The one thing I depend on
Is for us to stay strong With every word and every breath I'm praying

2014 m. spalio 6 d., pirmadienis

37-41....

2014 m. spalio 2 d., ketv.

37. Vamzdis ir jo gėlės

Taip ir įsivaizduoju kaip raukšlėta, geromis akimis ir grakščiomis rankomis teta sodina gėles tame žaliame žemės lopinėlyje, kurį rado šalia didesnio kvadrato (kuris taip pat numylėtas gėlėmis). Taip ir įsivaizduoju jos mažučiuką butą, kuriame augalų žalumos daugiau nei bet kokių kiniškų niekučių. Taip ir įsivaizduoju, kaip ji laisto visas tas gėles būtent tą savaitės diena, kai reikia, būtent tą valandą, būtent tokiu vandeniu, su tokiais vitaminais. Kaip ji nuolat ką nors persodina, ką nors apkarpo, ką nors perkelia į labiau saulės apšviečiamą plotelį. 
O gal viskas visai ne taip, tačiau mane žavi mintis, kad mieste yra štai tokių gamtos vaikų, kuriems žemė daugiau nei ploto vienetas. Ir tuo pačiu tai labai graudina - kad jie buvo atskirti nuo laisvo gyvenimo kus pamiškėje. Gimtame vienkiemyje... Tačiau vamzdis mato, tokie gamtos grožio prasiveržimai plačiau nei norėtų betonas spalvina dienas gera nuotaika.

Pastebėk.

Soundtrack: Tom Odell - Grow Old With Me //  And our hands they might age
And our bodies will change
But we'll still be the same
As we are


2014 m. spalio 3 d., penkt.

38. Trispalviai

Kiekvieną rudenį man atrodo, kad tai patys patriotiškiausi medžiai mūsų šalyje. Ryškiai ne vietiniai, ryškiai neturintys nė menkiausio pėdsako mūsų sąmonėje (pvz., aš nė nenutuokiu, kaip jie vadinasi) ar juo labiau tautosakoje, tačiau vis tiek kiekvieną rudenį taip išraiškingai jų lapai nuvarva geltona, žalia raudona. Tai labai keistas... sindromas. Juk ir dažnas imigrantas užsenietis mūsų šalį pamilsta labiau nei savą, ar labiau nei vidutinis lietuvis ją myli. Man dėl to liūdna, nors gal tai ir geras dalykas. Greičiausiai labiau susijęs su visokiais karmos ir reinkarnaciniais dalykais, nei mūsų šalies nastabumu, tačiau vis tiek liūdna. Vis tiek manau, kad tikrą Lietuvą mylėti ir ją pažinti, suprasti gali tik tikras lietuvis.

Būkime tikrais lietuviais, o ne gražiais imigrantais medžiais be konteksto ir šaknų.

Liūtas: – Tu toks mažiukas, kad kai miegi, kartais atrodo, kad ten tik suvelta kaldra.

Soundtrack: Caramel Members – Maironiui // Sako mirdamas mane tu keikei...


2014 m. spalio 4 d., šešt.

39. Vėliavos

Profesoriaus gimtadienis. Praėjo labai iškilmingai, labai šventiškai, nuotaikingai, gaiviai, patriotiškai. Tas dviejų šalimais plėvesuojančių vėliavų vaizdas, rudeninio miško peizaže buvo keriantis. Vis traukė žvilgsnį. Vis norėjosi sustoti ir nieko kito neveikti. Tik stebėti laužo dūmus ir kaip keičiasi apšvietimas, kaip viskas palink žaižaruoja ir alsuoja. Švente.
Ir tas jausmas, kai kažko labai labai lauki. Va, kažko tokio didelio ir iškilmingo. Dėlioji mažiausius akcentus, drabužius spintoje, vaišes šaldytuve, o tada šventė įsilieja į tave, į tavo draugus, o tada nuslūgtsa, praeina ir suvok, kad vėl nebeturi ko laukti. Tai tarsi išsipildžiusi svajonė, tik mažesnė. Tokia buvo ir mūsų Profesoriaus šventė – maža išsipildžiusi svajonė. Svajonė pamatyti jo reakciją į dovaną, svajonė pabūti su Liūtu, su draugais, svajonė grįžti į aplinką, kuri jau tapo labiau sava nei namai Šiauliuose. Buvo puiku...

O ko taip didingai lauksiu dabar?

Soundtrack: Placebo – A Million Little Pieces // I've lost the power to understand 
what it takes to be a man with my heart


2014 m. spalio 5 d., sekm.

40. Žaltys

Pirmą kartą iš taip arti mačiau žaltį. Viduryje kelio, žiopliukas galėjo užsimušti. Stovėjome būriu aplinkui ir saugojome, kad sėkmingai peršliaužtų kelią. Po kokių 20 sek. atvažiavo pirmoji mašina... Tokie sutapimai mane ir stebina, ir šiurpina. O ištiesų kad ir kur, kad ir kokia forma pamatyčiau žaltį, mintyse iškyla „Eglės žalčių karalienės“ motyvai. Lietuviai turi ne vieną epinę, nuostabią meilės istoriją/pasaką, o šioji patenka į mano mėgstamiausių trejetuką. Tiesą pasakius, po Barboros ir Žygimanto ima antrą vietą.

Kažkurį vakarą varčiau Gervėčių pasakų knygą. Ir žiūrinėjau būtent „Eglės žalčių karalienės“ variantus. Įdomiausia buvo Žilvino vardų variacija: Žulvinas, kirmėlė, dar kažkas... bent penki skirtingi vardai. Nebeprisimenu. Tokia iš manęs ir mokslininkė...

Soundtrack: Soul Stealer– Rock'n‘Hole // I wanna lay my hands on you


2014 m. spalio 6 d., pirm.

41. Segė

Archeologija būna graži.
Tačiau netikėkite Holivudu. 
Netikėkite Indiana Džounsu ar Lara Kroft.
Ypač Indiana Džounsu, mažas šmikis. Buvau pasipiktinusi tuo personažu. Bet šįkart ne apie filmus. Šįkart trumpam apie archeologiją.

Kuri graži būna toli gražu ne visada. Ji žemėta, molėta, sulyta, apėjusi rūdimis, sulūžinėjusi, neatpažįstama. 

Ir vis dėlto būna ir graži. Matyt, šį segė gražiausia ką esu radusi. Na, beveik... Juk pati radėja radėja buvau ne pati. O Profesorius. Kaip visada. Tačiau ekspedicijos vadas buvau pati. 

Tad smagu. Visada smagu rasti. In situ - tai reiškia nepajudinus iš vietos, neišplėšus kastuvu, o atvalius mentele, ar šepetėliu. O štai kas laukia po to... kita kalba. Radinių valymas, rūšiavimas, skaičiavimas, svėrimas, dėliojimas į maišelius, maišelių užrašinėjimas, markerio kvapas, matavimai, aprašymai, begalinės lentelės, brėžiniai, nesigauna, iš naujo, brėžiniai, pjūviai, interpretacijos, tekstas, atpažinti, suvokti, kodėl?, kas ir kada?, be galės nesuprantamų radinukų, begalės teksto, aprašų, fotografavimo, nuotraukų tvarkymo photoshop'u, dar reikia išsiuntinėti ko nemoki tiems kas moka, sulaukti jų atsakymų, vėl iš naujo galvoti ką tai reiškia... Tokia yra archeologija:

5 % - romantiškų kasinėjimų;
20 % - bjaurių kasinėjimų po lietumi ir šaltyje (arba karštyje);
75 % - sėdėjimo prie kompo, tarp knygų ir dėžių su radiniais. 

Soundtrack: Ozzy Osbourne - Mr. Crowley // You fooled all the people with magic
Yeah, you waited on Satan's door 

2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

36. Jie spindi!

2014 m. spalio 1 d., treč.

36. Jie spindi!

Rytinio kontakto su veidrodžiu metu supratau, kad kažkas ne taip, tačiau nesuvokiau kas... kažkas buvo labai pasikeitę. Ir tada suvokiau, kad mano plaukai faking blizga! Kaip iš tikrių tikriausios sumautos reklamos. Negalėjau tuo patikėti ir atsistebėti. To nėra buvę. TAIP nėra buvę. Dar kelias minutes visaip staipiausi, o tada nulėkiau ieškoti fotoaparato - to negalima praleisti :D 

Manau, kad akivaizdu ir galiu drąsiai teigti, kad kaltas kūdikėlių šampūnas. Jau seniai apie juos kažką girdėjau, jau seniai norėjau pabandyti, tačiau žinot... siukotis prie kūdikių prekių ir juo labiau jas pirkti gimdymui tinkamo amžiaus individui nelabai jauku, o ir apkalbų paskleisti gali to nė neketindamas. Tačiau visi šiuos namuos likę šampūnai skirti dažytiems plaukams, o mano tokie niekada nebuvo. Tad įsigijau mažą buteliuką Johnson's baby shampoo. Smagu ne tik tai, kad jei jie rašo, jog "išlaiko šviesių plaukų spalvą ir spindesį", tai ir daro, bet net rašydami "no more tears" jie taip pat nemeluoja! Dvi tiesos ant vienos pakuotės, kažkas įdomaus. 

Nežinau, koks bus tolesnis šio šampūno poveikis, tačiau tikiuosi plaukai nenuslinks. Jau ir taip slenka kuokštais. Mokykloje turėjau tokią vieną kasą iš dviejų, o dabar žiurkės uodega belikusi (apimties prasme). Tiesa, kad nepalikti visiškos reklamos, reikia pridurti, kad šiaip tas šampūnas keistas. Kažkaip neputoja, arba putoja tik vienas šonas, tai nesuprasi, ar jau visą galvą juo padengei ar dar ne. O kai išplauni, taip pat nėra to pojūčio, kad jau visas pasišalino... Kiek nejauku.

Šįvakar Sesė2 atsidarė šaldytuvą, išsiėmė mišrainės indelį ir toliau stovėdama prie atidaryto šaldytuvo (tarsi truputį į jį sulindusi) valgė tą mišrainę kabindama ją indelio dangteliu. Protinga...
Luna:  - Sese, ką darai?
Sesė2: - Nieko... 

Soundtrack: Slipknot - Duality // I've left behind this little fact: 
You cannot kill what you did not create 

2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

35. Mikriukas

2014 m. rugsėjo 30 d., antr.

35. Mikriukas

Pirmą kartą po šimto (bent jau) dienų važiaviau mikriuku. Tai labai rimta. Ir ne šiaip sau važiavau, o važiavau ir ryte, ir vakare. Ot. Kadaise taip važinėdavau kiekvieną dieną į mokyklą, tad jausmas buvo be galo keistas. Tarsi žingsnis atgal, tačiau ir tarsi žingsnis į kažką labai šilto ir spindinčio. Tokie būna prisiminimai. Taip jaučiaui ryte. 

Vakare buvo dar keisčiau. Į mikriuką įsėdo tos pačios dvi mokytojos, kurios juo važinėjo ir man einant į mokyklą. Atsisėdo į lygiai tą pačią vietą ir maloniai, tačiau priderama kelionės trukmei, greitakalbe šnekučiavosi. Abi išlipo lygiai ten pat, kur ir visada. Taip pat kaip visada į mikriuką įsėdo jauna šiaulietiškai stylish mergiotė ir atsisėdo į pirmą kėdę. Irgi kaip visada, tik mergiotės jau nebepažinau. Šiaip tokios kėdės paprastai paliekamos vyresnio amžiaus žmonėms. Jei ką... Įsėdo ir kita mergaičiukė, kuri lygiai taip pat įsėsdavo prieš tuos pačius 7 metus, tik dabar jau nebe mergaičiukė, o jauna daili panelė... Pasijutau sena. 

Tačiau apskritai jaučiausi tarsi stebėdama pati save iš šono prieš kokius 7 metus. Baugokas jausmas. Surrealus. Turbūt taip pat jausčiausi, jei kas atstatytų mūsų kambaryje dviaukštę lovą, o mano kambario dalį nuklijuotų visokiais "Justės" žurnalo plakatais... 

Tokios šios dienos - skalaujamos senojo manęs, senosios rutinos, senosios aplinkos. Labai keistos. Niekaip prie jų nepriprantu. 

O dabar pagrindinis jums kylantis klausimas - prie ko čia tos sultys? Ogi prie to, kad buvau pasibaisėjusi kokios labai jos greipfrutų ir kokios visai ne obuolių... Turi būti žiurkiuku Remiu iš "Le Troškinio", kad pajustum tuos obuolius ir kitus 30 poskonių... Man tai tik greipfrutai. Ir logiškai pamąsčius... taip ir turi būti. Obuoliai per švelnūs, kad draugautų su greipfrutais. 

Liūto esemeskė: Kai Tau gera aš šypsausi ir žinau, kad tau gera kai šypsausi, todėl šypsausi, nes tau gera ir tai verčia mane šypsotis ir šypsausi, nes noriu šypsotis kai tau gera, todėl šypsausi, o tau gera, nes aš šypsausi ir tikiuosi bus ilgai gera, nes ilgai žadu šypsotis, todėl, kad kai šypsausi - tau gera ir tai verčia mane šypsotis, kad tik Tau būtų gera. 

ŽODŽIU, LENGVIAU TIESIOG NUSIŠYPSOTI NEI TAI PERSKAITYTI, O PERSKAIČIUS SUPRASTI :) ŠYPSOKITĖS!


Soundtrack: Jamie N Commons - Devil In Me // I find it hard to see the light
In the kingdom I behold