2014 m. spalio 6 d., pirmadienis

37-41....

2014 m. spalio 2 d., ketv.

37. Vamzdis ir jo gėlės

Taip ir įsivaizduoju kaip raukšlėta, geromis akimis ir grakščiomis rankomis teta sodina gėles tame žaliame žemės lopinėlyje, kurį rado šalia didesnio kvadrato (kuris taip pat numylėtas gėlėmis). Taip ir įsivaizduoju jos mažučiuką butą, kuriame augalų žalumos daugiau nei bet kokių kiniškų niekučių. Taip ir įsivaizduoju, kaip ji laisto visas tas gėles būtent tą savaitės diena, kai reikia, būtent tą valandą, būtent tokiu vandeniu, su tokiais vitaminais. Kaip ji nuolat ką nors persodina, ką nors apkarpo, ką nors perkelia į labiau saulės apšviečiamą plotelį. 
O gal viskas visai ne taip, tačiau mane žavi mintis, kad mieste yra štai tokių gamtos vaikų, kuriems žemė daugiau nei ploto vienetas. Ir tuo pačiu tai labai graudina - kad jie buvo atskirti nuo laisvo gyvenimo kus pamiškėje. Gimtame vienkiemyje... Tačiau vamzdis mato, tokie gamtos grožio prasiveržimai plačiau nei norėtų betonas spalvina dienas gera nuotaika.

Pastebėk.

Soundtrack: Tom Odell - Grow Old With Me //  And our hands they might age
And our bodies will change
But we'll still be the same
As we are


2014 m. spalio 3 d., penkt.

38. Trispalviai

Kiekvieną rudenį man atrodo, kad tai patys patriotiškiausi medžiai mūsų šalyje. Ryškiai ne vietiniai, ryškiai neturintys nė menkiausio pėdsako mūsų sąmonėje (pvz., aš nė nenutuokiu, kaip jie vadinasi) ar juo labiau tautosakoje, tačiau vis tiek kiekvieną rudenį taip išraiškingai jų lapai nuvarva geltona, žalia raudona. Tai labai keistas... sindromas. Juk ir dažnas imigrantas užsenietis mūsų šalį pamilsta labiau nei savą, ar labiau nei vidutinis lietuvis ją myli. Man dėl to liūdna, nors gal tai ir geras dalykas. Greičiausiai labiau susijęs su visokiais karmos ir reinkarnaciniais dalykais, nei mūsų šalies nastabumu, tačiau vis tiek liūdna. Vis tiek manau, kad tikrą Lietuvą mylėti ir ją pažinti, suprasti gali tik tikras lietuvis.

Būkime tikrais lietuviais, o ne gražiais imigrantais medžiais be konteksto ir šaknų.

Liūtas: – Tu toks mažiukas, kad kai miegi, kartais atrodo, kad ten tik suvelta kaldra.

Soundtrack: Caramel Members – Maironiui // Sako mirdamas mane tu keikei...


2014 m. spalio 4 d., šešt.

39. Vėliavos

Profesoriaus gimtadienis. Praėjo labai iškilmingai, labai šventiškai, nuotaikingai, gaiviai, patriotiškai. Tas dviejų šalimais plėvesuojančių vėliavų vaizdas, rudeninio miško peizaže buvo keriantis. Vis traukė žvilgsnį. Vis norėjosi sustoti ir nieko kito neveikti. Tik stebėti laužo dūmus ir kaip keičiasi apšvietimas, kaip viskas palink žaižaruoja ir alsuoja. Švente.
Ir tas jausmas, kai kažko labai labai lauki. Va, kažko tokio didelio ir iškilmingo. Dėlioji mažiausius akcentus, drabužius spintoje, vaišes šaldytuve, o tada šventė įsilieja į tave, į tavo draugus, o tada nuslūgtsa, praeina ir suvok, kad vėl nebeturi ko laukti. Tai tarsi išsipildžiusi svajonė, tik mažesnė. Tokia buvo ir mūsų Profesoriaus šventė – maža išsipildžiusi svajonė. Svajonė pamatyti jo reakciją į dovaną, svajonė pabūti su Liūtu, su draugais, svajonė grįžti į aplinką, kuri jau tapo labiau sava nei namai Šiauliuose. Buvo puiku...

O ko taip didingai lauksiu dabar?

Soundtrack: Placebo – A Million Little Pieces // I've lost the power to understand 
what it takes to be a man with my heart


2014 m. spalio 5 d., sekm.

40. Žaltys

Pirmą kartą iš taip arti mačiau žaltį. Viduryje kelio, žiopliukas galėjo užsimušti. Stovėjome būriu aplinkui ir saugojome, kad sėkmingai peršliaužtų kelią. Po kokių 20 sek. atvažiavo pirmoji mašina... Tokie sutapimai mane ir stebina, ir šiurpina. O ištiesų kad ir kur, kad ir kokia forma pamatyčiau žaltį, mintyse iškyla „Eglės žalčių karalienės“ motyvai. Lietuviai turi ne vieną epinę, nuostabią meilės istoriją/pasaką, o šioji patenka į mano mėgstamiausių trejetuką. Tiesą pasakius, po Barboros ir Žygimanto ima antrą vietą.

Kažkurį vakarą varčiau Gervėčių pasakų knygą. Ir žiūrinėjau būtent „Eglės žalčių karalienės“ variantus. Įdomiausia buvo Žilvino vardų variacija: Žulvinas, kirmėlė, dar kažkas... bent penki skirtingi vardai. Nebeprisimenu. Tokia iš manęs ir mokslininkė...

Soundtrack: Soul Stealer– Rock'n‘Hole // I wanna lay my hands on you


2014 m. spalio 6 d., pirm.

41. Segė

Archeologija būna graži.
Tačiau netikėkite Holivudu. 
Netikėkite Indiana Džounsu ar Lara Kroft.
Ypač Indiana Džounsu, mažas šmikis. Buvau pasipiktinusi tuo personažu. Bet šįkart ne apie filmus. Šįkart trumpam apie archeologiją.

Kuri graži būna toli gražu ne visada. Ji žemėta, molėta, sulyta, apėjusi rūdimis, sulūžinėjusi, neatpažįstama. 

Ir vis dėlto būna ir graži. Matyt, šį segė gražiausia ką esu radusi. Na, beveik... Juk pati radėja radėja buvau ne pati. O Profesorius. Kaip visada. Tačiau ekspedicijos vadas buvau pati. 

Tad smagu. Visada smagu rasti. In situ - tai reiškia nepajudinus iš vietos, neišplėšus kastuvu, o atvalius mentele, ar šepetėliu. O štai kas laukia po to... kita kalba. Radinių valymas, rūšiavimas, skaičiavimas, svėrimas, dėliojimas į maišelius, maišelių užrašinėjimas, markerio kvapas, matavimai, aprašymai, begalinės lentelės, brėžiniai, nesigauna, iš naujo, brėžiniai, pjūviai, interpretacijos, tekstas, atpažinti, suvokti, kodėl?, kas ir kada?, be galės nesuprantamų radinukų, begalės teksto, aprašų, fotografavimo, nuotraukų tvarkymo photoshop'u, dar reikia išsiuntinėti ko nemoki tiems kas moka, sulaukti jų atsakymų, vėl iš naujo galvoti ką tai reiškia... Tokia yra archeologija:

5 % - romantiškų kasinėjimų;
20 % - bjaurių kasinėjimų po lietumi ir šaltyje (arba karštyje);
75 % - sėdėjimo prie kompo, tarp knygų ir dėžių su radiniais. 

Soundtrack: Ozzy Osbourne - Mr. Crowley // You fooled all the people with magic
Yeah, you waited on Satan's door 

1 komentaras:

  1. Tas medis auga pas mane kieme, tai yra jų gauga visi 4, o gal net 5. Tiksliai nepamenu. Lygtai Žagrenis vadinasi, to irgi nepamenu. :D Geros dainos parinktos po nuotraukomis. O, ta sagė (lygtai turėtų būt sagė) tikrai šauni. Ir aiškus archeologijos aprašymas šaunus. Man patiko. Duodu 3 taip ^^ :)

    AtsakytiPanaikinti