2014 m. spalio 7 d., antradienis

42. Sukilėlių kalnelis

2014 m. spalio 7 d., antr.

42. Sukilėlių kalnelis

Istoriškai ir vikipediškai visų pirma tai 1863 m. sukilimo dalyvių nukankinimo/žudynių/niekinimo/užkasimo vieta. Visų antra abiejų pasaulinių karų vokiečių kareivių palaidojimo vieta. Įdomu, tai kad čia pirmosios Nepriklausomybės metais pastatytas paminklas sukilėliams buvo suvokiamas kaip paminklas Nepriklausomybei. Tai labai analogiška partizanų kovoms. Dabar jas suvokiame kaip indėlį į dabartinę Nepriklausomybę, nors tos kovos buvo tragiškos ir nesėkmingos. Sukilėliai taip pat kovojo nesėkmingai, tačiau suvokta, kad prisidėjo prie pavėluotai atėjusios Nepriklausomybės. Neįtikėtina. Kažkaip... melancholiškai, prakiliai, išdidžiai liūdna. Liūdna, kad tiek daug kovojam, tiek daug praliejam kraujo Laisvei, o ji vis tiek ateina tik susiklosčius palankioms geopolitinėms sąlygoms tarp didžiųjų valstybių... 
Na, bet čia jau pernelyg rimta ežiukui....

Iš tiesų norėjau papasakoti kaip šį paminklą lankiau su savo močiute. Tėtės močiute, arba tiksliau ta močiute, kuri iš tiesų buvo mums prosenelė. Taigi šiaip kiek pamenu ji visą laiką labai sunkiai vaikščiojo. Iš kokios 7-8 klasės dar pamenu, kaip šlubčiodavo gatve su lazdele ir kitų pagalba į parduotuvę ar tiesiog pasivaikščioti. Tačiau vėlesniais metais niekur nebegalėjo išeiti. Arba tam reikėjo labai labai rimtai pasiruošti... Ji dėl to labai liūdėjo - kad nieko nebemato, nebežino kaip atrodo miestas, žmonės, visada sėdi tuose pačiuose kambariuose... 

Tačiau turiu vieną labai ryškų prisiminimą, kai ji dar vaikščiojo gana tvirtai. Ir tai tik prisiminimas, o ne nuotrauka, už kurios kabinasi ir atmintis. Taigi pamenu kaip dar neėjau į mokyklą, buvo žiema ir su močiute ėjome uždegti žvakučių prie šio paminklo. Pamenu vis didėjančią ir sunkėjančią baimę artėjant prie to milžiniško obelisko ir jo viršūnėje liepsnojančio kryžiaus. Pravirkau. Pravirkau taip garsiai, nesuvaldomai ir nesuprantamai, kad močiutė labai supyko... O tai nebuvo gerai, nes tuo metu tėveliai buvo palikę pas ją pagyventi. Turbūt darbavosi Švedijoje. 

Kitą kartą į Sukilėlių kalnelio teritoriją įžengiau tik 11 klasės pabaigoje. Visą laiką klaikiai bijojau tos vietos - pravažiuojant nežiūrėjau į tą pusę, einat pro šalį juo labiau ir laikiausi atokiai teritoriją juosiančios tvoros. Galbūt prieš tai buvusioje pastraipoje prirašiau visiškų nesąmonių ir taip niekada nebuvo, tačiau baimė tai vietai lydėjo iki pat vėlyvos paauglystės. Tačiau dabar su Sukilėlių kalneliu sutariam visai neblogai. 

Visos baimės įveikiamos, kai pradedi jas pažinti.
Ar bent žengi pirmą žingsnį į kovą ;)

Visada laukiu panašių jūsų istorijų komentaruose ^^

P.S. Iveta, esi teisi - tie medžiai vadinasi žagreniais. Niekada neįsiminsiu tokio vardo. Užtat ir ša buvau teisi - jie tolimi imigrantai iš Šiaurės Amerikos :) Ir labai smagu, kad patiko dainos ir kad apskritai jas pastebėjai :) Ir kad rašliavos apie archeologiją nepraleidai pro akis - turėjo būti nuobodu :)  Tik mažiau žiūrėk Lietuvos talentų :DD

Soundtrack: Bryan Adams - Please Forgive Me // The one thing I depend on
Is for us to stay strong With every word and every breath I'm praying

1 komentaras:

  1. Fainas paminklas. Būtų įdomu aplankyt, bet viena neičiau artyn. Niekada neinu į tokias vietas viena. Labai noriu nueiti į kapinaites esančias netoli mano namų, bet viena negaliu. Prigazdino mane, kad į svetimas kapines eit negalima, tai ir tikiu prietarais - ale dvasią namo atsivesiu. Reiks paprašyt istorijos mokytojos, kad pravestų kelionę iki ten. (A klasę, tai vedė (pavydžiu, nes man irgi įdomu)). Na arba teks draugę tempt už rankovės. Stiprai, nes aš viena tokia nenormali į kapines noriu, ir dar nesavas. Tete sakė, kad ten guli rusų kariai, draugė sakė, kad kitatikiai. Nežinau kuom tikėt, o balta statula kažkokio vyro kviečia užeiti. Smalsus, bailys vaikas esu. :D
    Echam.... Taip. To pavadinimo įsimint neįmanoma, bet juk visada galėsi čia - Ežiuke žvilgtelt :) O, jei aš skaitau, tai viską perskaitau išskyrus tuos atvejus, jei dėl teksto sukyla liūdnos emocijos. Bet šiuo atveju nebuvo jokios priežasties tokioms emocijoms, tad ir skaičiau. Man įdomu. :D Negaliu, Lietuvos talentuos tokių perliukų būna (gera ir bloga prasme), kad negaliu praleist serijų. :DD

    AtsakytiPanaikinti