2014 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Netekome pirmosios Mokytojos.

Ne ta prasme, jog pradinių klasių, tačiau apskritai.
Mirė pirmoji mokytoja iš gana gausaus jų tarpo. Ir iškart pati svarbiausia – Auklėtoja.
Kiek kartų skirtingi klasiokai buvo pavadinę Ją močiute ir kaip vaikiškai pasipūtėliškai Ii dėl to džiaugdavosi... Kiek kartų ir pati sakydavo, kad mes Jai tikri Jos vaikai. Feisbukas. Vėl tokią žinią sužinau per feisbuką, vėl mažiausiai viena diena pavėluotai – kaip mane tai siutina. O pirmadienį buvo sukilęs toks noras paskabinti geriausiai savo klasiokei. Pasidžiaugti, jog pradėjau dirbti, jog mažomis Kalėdomis tapo nusipirktas rašomasis stalas, jog šiaip pasiilgau. Būčiau paleidusi nesutramdomas dūdas vidury troleibuso...

Mūsų klasė buvo ypatinga, todėl reikėjo ir ypatingos Auklėtojos. Tokią ir turėjom. Nuo pat penktos klasės. Aštuonerius metus pynė mums kasas prieš koncertus, rišo berniukams kaspinus po kaklu, gynė prieš mokytojus, organizavo keliones, augino žmonėmis. Visada siekė, kad būteme geriausi (tai buvo ir Jos stiprybė, ir didžiausias minusas). Ir kaip didžiavosi kai daugiau nei pusė visų „raudonų“ atestatų atiteko būtent mūsų klasės vaikiams. Kaip verkė, kad daugiau niekada nebeims auklėtinių, nes tokių vaikų ir nebebus.

Ir buvo teisi. Tiek dėl, to jog niekada nebeturėjo auklėtinių, tiek dėl to, jog tokių vaikų nebebuvo. Mūsų karta paskutinė mokėsi gimnazijoje nuo pradinių klasių. Dabar kasmet ateina banda pirmokų gimnazistų, iš kurių žmones sunkiai bepaauginsi. Kaip Ji mums guodėsi, kad naujai atėję devintokai nesugeba atlikti veiksmo „-7+3“, nors „3-7“ problemų nekelia. Kaip Ji nuolat pokštaudavo per mūsų begalines keliones ir virdavo rytais sriubą. Kaip mokė ne tik matematikos, tačiau ir pagarbos, supratingumo, kietumo, pilietiškumo, higienos, mergaites būti damomis, o berniukus – džentelmenais. Ir iš tiesų, kai 11 klasėje viskas susimaišė pagal A–B lygius mūsų berniukai auklėjo kitų klasių vaikinus, kad mergaites visada reikia suleisti į klasę pirmas (išskyrus, žinoma, pirmą pamoką, kai visi kovoja už geriausias vietas). Įsivaizduokit pirmu numeriu nuskustą raumenų kalną imantį už pakarpos kokį stileivią ir sakant: „Tu durnas, ar kokia Karolina (jei nugriebtasis vardu Karolis)? Panelėms pirmenybė“. Žinoma, mes visada sakėme, jog turime tris auklėtojus – du iš jų dar ilgai gyvuos. Esi tikra.

Tačiau, miela Auklėtoja, Jūs išauginote mus tikrais piliečiais. Visus ambicingais ir stipriais. Nė vieno už grotų – (turint omenyje, kad esame didžiulė klasė iš Šiaulių) jau pasiekimas! Pareigingi ir pasitempę. Elegantiški ir kiek pašėlę. Su Jūsų įkvėpta šypsena.

Tokius matau savo klasės draugus, nors nesame patys draugiškiausi...

Tiesiog būkite laisva ir pagaliau gerai pailsėkite, miela Auklėtoja. 
Ramiai.


2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Filmų mėnuo: spalis 2014


Mėgstu biografinius filmus. Tiesiog. Nuolat nesąmoningai juos žiūrėjau, o štai jau kuris laikas pripažįstu – mėgstu biografinius filmus. Nors šis nevisai toks. Kiek domėjausi, žinių apie Džein Ostin išlikę mažai, nors jos biografijų yra prileista... 

Tačiau grįžkime prie filmo. Nepaisant nuostabių kostiumų, romantiško apšvietimo, Hario Poterio aktorių, didesnio įspūdžio filmas ir nepaliko. Jame daugybė dialogų, tačiau manęs jie neįtikino. O maištas netekėti už turtingo aristokrato... toks nelabai maištingas. Arba tiesiog filmas nesugebėjo atskleisti, tos XVIII a. pab. - XIX a. pr. atmosferos, kai moteris be vyro dar nebuvo laikoma pilnaverte visuomenės dalimi. 

Apibendrinus filmas man priminė mūsų mokyklinius spektaklius, kai valandų valandas planuodavom ką vilkėsime, kokias pagalves po maike pasikišim, kokių dekoracijų iš namų prisitempsim, o pats „scenarijus“ taip ir likdavo net neįpusėtas... 



„Protą ir jausmus“ jau buvau mačiusi, tačiau pažiūrėjusi Džein Ostin „biografiją“ panorau dar kartą pamatyti pagal jos knygą pastatytą filmą. Buvo smagu. Britų filmuose itin smagu stebėti kaip keičiasi Hario Poterio aktorių vaidmenys ir tarpusavio santykiai, tačiau apie tai dar kito filmo „aprašyme“. O filmuose su Hugh Grant‘u smagu stebėti, kaip tas pats personažo tipažas keliauja per visus filmus, o šiuo atveju net gi laikotarpius. Netikėtumų šiuo klausimu nebūna (arba dar nemačiau). 

Taigi filmas apie Džein Ostin personažus daug, daauug įdomesnis, nei apie jos gyvenimą. Matyt, normalu, kad tavo kuriami personažai gyvena įdomesnius gyvenimus nei tu pats. Nors scenarijus gana nuspėjamas, tačiau tas spirgėjimas ir laukimas to momento, kada gi berniukas gražuoliukas susimaus, o Sneipas pagaliau laimės merginą tikrai žavus. Nors „laimingoji pabaiga“ ir kiek tiesmuka, nesivarginta jos kažkaip sukčiau susukti, tačiau jaukiam–niūriam žiemos vakarui tokia ir nebūtina. 

Kažkada ir su mama žiūrėjom, manau, tokiam vakarui šis filmas ir tinkamiausias – su mama ir speigu už nuo jo saugančio lango. 


Vėlgi knygos ekranizacija (Čarlzo Dikenso) , tačiau nesu jos skaičiusi, tad viskas kiek kitaip. Nežinau, kodėl ir kada įtraukiau jį į „peržiūrėti“ sąrašą, tačiau pusę laiko krizenau ir stebėjausi tokiu savo pasirinkimu. Matyt, tai viena įvairiausių ir keisčiausių Hario Poterio aktorių sueigų apart pačių HP filmų. Ir istorija gana jaudinanti, tarsi žinai, kas bus, tačiau suvoki, jog yra kažkokia paslaptis ir su nekantrumu lauki, kada gi ji bus atskleista. Tai „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ man ir patiko labiausiai. 

Nepatiko, kaip lengvai jaunieji veikėjai leidosi, kad Belatriks Lestreidž manipuliuotų jų gyvenimais, kaip patikliai jie pakluso jos diktuojamoms taisyklėms. Nesąmonė. Nuvylėt mane vaikai.

O scenarijus toks: Belatriks gyvena apleistoje pylyje ir pasikviečia mažą berniuką pažaisti su Voldemorto dukra. Kai abu užauga Hagridas, Belatriks advokatas, rūpinasi berniuko virsmu į džentelmeną. Vo. 

Žiemos pasaka. Winter's Tale (2014)Imdb metascore - 31/100.

Kad jau pradėjome nuo elegantiško XIX a. toliau per jį ir keliaukime. Nors šiuo atveju veiksmas plyšta tarp šio ir dabartinio laikotarpio. Mane labiausiai sužavėjo, kaip nėra jokio stebėjimosi magiško pasaulio egzistavimu, kaip viskas natūraliai vyksta, persipina su tuo kas mums įprasta, ir tuo kas įprasta kokiam hobitui. Ir tas saldus grožis visame kame patiko, ir ta saldi prabanga, ir kaip visi veikėjai yra atradę savo gyvenimų pašaukimus ir profesionaliai dirba savo darbus (bent jau dabar taip prisimenu). 

Patiko neįprastas siužetas, tačiau jis gana greitai ir lengvai perprantamas, o tai kažin ar gerai. 

Nepatiko vietomis perspaustas dramatizmas, kai per vartomas akis nebematai kas vyksta (nes viskas ir taip aišku). Nepatiko pernelyg aiškios, gana grubiai įkištos į scenarijų „jungtys“ tarp tada ir dabar. Kažkaip... neskanu. 

Suprantu, kad tai dar vienas aprašymas, iš kurio nelabai suprantate žiūrėti filmą, ar ne. Dar kiek pakentėkite, leidau sau aprašymus dėlioti kaip noriu ^^ Ir manau, kad „Žiemos pasaka“ tinkama apėmus mergaitiškai, kiek vaikiškai nuotaikai. Kai norisi pilno dubens nesveiko maisto (kurio niekada nevalgote) ir Colos (kurios niekada negeriate), ir filmo, kurio šiaip ir nežiūrėtumėt. 
Bet būtų miela. 

Bado žaidynės. The Hunger Games (2012). Imdb metascore - 67/100.

Gal jau nuspėjate, kad šis filmas vėlgi buvo žiūrimas vardan švietimo ir apsišvietimo. Kiek skaitydavau aprašymą, tiek nesuprasdavau apie ką toji knygą ir jos ekranizacija. Pasirodo apie būtent tai, kaip ir rašoma – beviltiško žiaurumo „realybės šou“, kuriame nugali išžudęs visus kitus. Atrodė tikrai nesuvokiama išgalvoti tokią beprasmišką, žiaurią pramogą...

Kokie įspūdžiai? Na, tikrai geresni jei po "Saulėlydžio". Pagrindiniai aktoriai bent jau turėjo daugiau nei dvi veido išraiškas, o tai jau reikšmingas pasiekimas. Ir pati istorija regis sudėliota logiškiau, jausmingiau ir su mažiau abejotinos reikšmės dramatizmo. Tačiau tikrai neužsidegiau viena iš tų žavingų manijų, kai imi siekti peržiūrėti visus jau sukurtus filmus, o būsimas premjeras pasižymi kalendoriuose. Nemanau, kad kada nors žiūrėsiu bet kurią kitą šios serijos filmą, ar skaitysiu knygas. Kabina ne tiek, tačiau "bendram išprusimui" visai susižiūri, nors mano mažam, mielam pasaulėliui tokių žiaurybių kiek per daug. Nesakau, kad pats kūrinys iš esmės perkrautas sudraskytų kūnų ar kitokių tiesioginių šlykštybių, tačiau apskritai nenoriu tikėti, kad kur nors apskritai gali egzistuoti toks žiaurumas (taip taip - realiame pasaulyje būna ir blogiau, tačiau kai viskas taip toli (o ne tavo kompiuterio ekrane) saugumo jausmas vis tiek liūliuoja). Visiškas bet kokios laisvės ir prigimtinės teisės priimti sprendimus panaikinimas, sukurtas autorės "Bado žaidynių" pasaulyje, tokiai palubėje skrajojančiai būtybei kaip Luna nepriimtinas net kitų kūryboje.

Didžiausias mūsų visų "apribotojas" vis tiek mumyse - galvoje ir moralėje.
Tikiu ir tikėsiu tuo (tikiuosi), kad ir kas benutiktų. 

Įstrigę meilėje. Stuck in Love (2012). Imdb metascore - 49/100.

Koks beviltiškai menkas kritikų įvertinimas, tačiau kaip man patiko šioji romantinė komedija. Iš tiesų dėl dviejų, visiškai neracionalių ir nerimtų priežasčių, kurias perskaičiusios, turėtumėte atmesti mano, kaip ale kino kritikės, amplua. Tačiau apie tai vėliau.

Pirmiausia išdėstykime minusus.
Na, kokie tėvai neprieštarautų, kad jų vaikai svaigintųsi, kad ir pačiais lengviausiais narkotikais??? Taip, filme vaizduojamas šeimos modelis tikrai be galo keistas ir (bent jau man) niekur nematytas, neregėtas. Tai iš esmės ir gerai, ir kiek pernelyg perspausta. Tas rašytojo tėvo primygtinis gaminimas iš savo vaikų rašytojus taip pat kiek... trikdantis. O gal kaip tik visiškai normalus? Turbūt daugelio profesijų tėvai savo "talentus" ir "pašaukimus" bando perduoti ir savo palikuonims. Antra - kaip netikintis meile iš pirmo žvilgsnio padaras, visada raukausi nuo visokio plauko tokio plauko susižavėjimų.

Sužavėjusieji, kvailieji pliusai. Kai Lily Collins paklausia to bičelio, kokia jo mėgstamiausia daina, jis įjungia Eliot Smith - Between The Bars! Apsiverkiau, kaip ir pirmą kartą išgirdusi tą dainą prieš kokius du metus... tikrai. Ji nuostabi. Ji jautri. Ji pavojingai liūdinti.
Antra - vidurį filmo jį sustabdžiau ir ėjau aiškintis, ar Jennifer Connely iš tikrųjų nėra Lily Collins mama. Rimtai. Jos tokios panašios, kad tiesiog nebesusilaikiau nepatikrinusi. Galbūt tas panašumas tik tame, kad jos abi turi tuos pačius išskiriančius iš minios bruožus, tačiau tai mane stulbino. Apskritai, tai kaip visi šeimos nariai vieni į kitus subtiliai ar stulbinančiai panašūs, tą šeimą padarė daug realistiškesnę nei visi rašytojų keistumai...

Sakiau, kad pliusai juokingi, tačiau bendras vaizdas man patiko, nors žinau, kad pažiūrėjusi jį su Liūtu jis man išdėstytų visus tuos kritikų pastebėtus minusus ir visas mano susižavėjimas prapultų. 


Nevaidinsiu išradingos ir suktos:
kaaaaiiiip man patiko šis multikas!

Rimtai. Įlipau į traukinį ir pamačiau, kad vagonas su kupė. Maniau, apsiverksiu. Susiradusi savo kupe pamačiau, kad sėdėsiu su penkiais treninguotais bičais. Pamaniau, už ką gi ir tai,p o velnių? Kažkuris iš jų stipriai dvokė cigaretėmis, maniau apalpsiu, tačiau kai du išėjo pas kitus draugus "šventę švęst", jau kiek nusiraminau. Ir įsijungiau sesės labai išgirtą filmuką.

Ir buvo labai sunku nesijuokti garsiai.
Ir buvo visiškai dzin, jog akys karts nuo karto ašaroja, o širdutė stignsta pala pala tai kaip čia dabar bus? Juk žinote tą jausmą, kai esi tikras, kad pabaiga bus laiminga, tačiau dar nesupranti kokiu būdu.

Dar mane žavi kaip puikiai animacinių filmukų kūrėjai perprato vaikų-tėvų santykius. Pastaruoju metu jų tarpusavio ginčai ir nesusipratimai būna itin puikiai pavaizduoti. O Žagsiaus ir jo tėčio itin gerai pažįstami (manau, ne tik man). Ir šiaip tas Žagsiaus personažas... patiko tuo, jog super duper didvyriu tampa ne perėjęs kažin kokius nesuvokiamus mokymus, o tiesiog nustojęs bandyti tapti kaip visi ir atradęs tikrąjį save. Tai žavu. Tai įkvepia.

Draugystė su mielutėliu, juokingu slibinu ir savęs atradimas tikrai įkvepia.
Ir ne tik juoktis į ūsą ^^

Soundtrack: Queen - One Vision // One man, one truth, one mission

2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Kazys Binkis "Atžalynas"

Gimtadienio proga gavau bilietus į Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį "Atžalynas". Tokiu būdu šiandien jaučiuosi tarsi būčiau šventusi dukart ^^ Dėlto ir mielos dovanos - bilietai į renginius. 

Teatras visada nuteikia labai šventiškai ir iškilmingai. Išsitrauki kokią suknelę, kurią esi dėvėjusi tik kartą, pvz. per diplomų įteikimus. Kruopščiai išsidėlioji papuošaliukus ir susidedi rankinės turinį. 
Jau vien tai tampa mažyte švente. 

Turbūt nenustebsite perskaičiusios, jog "Atžalynas" mane be galo sujaudino.
Taip - nėra spektaklio be galingo užtaiso. Nėra spektaklio, kuris neatskleistų kokios nors socialinės problemos, kuris netrenktų per žiūrovo psichologiją, ar bent nesuvirpintų jausmų. 
O gal aš tik tokius renkuosi? 

"Atžalynas" įvykdo vieną labai galingą misiją - atskleidžia tą sovietmečio žalą, kurią visada taip sunku įvardyti žodžiais. Taip sunku išaiškinti bet kuriam užsieniečiui. Bet ir mes ne visada suvokiame, kokia buvo toji tarpukario karta, kurią visiškai sutraiškė Stalinas. Žinoma, visada buvo ir bus visokių žmonių, negalima nieko suabsoliutinti iki "visi". Tačiau jei pažvelgsime į tai ką ir rodo "Atžalynas" - tarpukario mokyklą. Jos auklėjimo principus, jos moralę, jos reikšmę visuomenės gyvenime... Gausime portretą didžios dalies tarpukario visuomenės. Nuoširdžios ir atsidavusios. Atsidavusios Tėvynei, darbui, mokslui. Kaip formavosi tuometinė šviesuomenė, kokia kaina... 
Ech, tai reikia  pamatyti ir įsijausti matant, o ne tiesiog skaitant. 
Ypač kai man ir vėl nelabai sekasi viso to išaiškinti raidėmis ir žodžiais.



Žinote, šių metų pradžioje susirašinėjau su vienu amerikiečiu. Buvo pati pradžia Ukrainos-Rusijos karo. Tasis amerikietis nusprendė pajuokauti - atsiuntė žemėlapį su konflikto "sprendimu". Žemėlapyje, pagal Ukrainoje vyraujančią kalbą (ukrainiečių arba rusų), perskėlė šalį ir padalino Ukrainai ir Rusijai. Norėjau spjauti jam į veidą, norėjau aprėkti ir taip vožtelti, kad tuoj suvoktų ką reiškia Rusijos agresija, ką reiškia būti jos okupuotai... Nes mes dar nepamiršome. 

Išžudyta, ištremta, priversta bėgti ištisa karta. Ištisi šviesuomenės, kunigijos luomai. Visiškas mąstančios visuomenės dalies genocidas. Tai ir iliustruoja iš pažiūros paprasto ir naivaus scenarijaus spektaklis. 

Po spektaklio su Liūtu patraukėme i KFC. Tiesiog norėjosi kažkio ne tokio elegantiško ir išprususio :) Tačiau dabar atsakingai pareiškiu, kad daugiau niekada ten nebeisiu. Jau vien dėl tos idiotiškos situacijos, kai kasininkė tuo pačiu ir dėlioja užsakymus. Tokiu būdu tavęs niekas neaptarnauja, nepasitinka bent kokias 5 minutes ir tas užknisa. Gerai, kad buvome vieninteliai laukę, kol pagaliau kuri baigs lakstyti su kitais užsakymais ir priims mūsiškį. Ir taip prieš minutę įėję ponai vos "nenukniso" iš po nosies atsilaisvinusios kasininkės... labai naujuku. Ypač kai net nežinai prie kurios kasos formuoti eilę, nes juk merginos laksto su dėžutėmis ir vištomis... Nejauku. 

Tualetas su koduotomis durimis taip pat nejaukus. Pasijutau kaip kokiame kalėjime. 
Bet čia jau nebesvarbu. Vis tiek į KFC jau nebeeisime. Dar ir dėl to, jog vos tik išgėrusi kokį ketvirtadalį ledinio gėrimo, net neišėjus iš kavinės jau pradėjau kimti. Žinoma, kavinė dėl to nekalta, tačiau ieškant priekabių galima ir paminėti. Pusę Ville Valo gimtadienio pramiegojau, su sunkia galva, norinčiu vemti pilvuku ir maudžiančia gerkle. 

Tačiau tas penktadienio vakaras vis tiek užsibaigė magiškai. 
Romantiškai grįžome šviežiai nusnigtomis gatvėmis, pasimėtėme sniego gniūžtėmis ir pasidalinome vaikystės prisiminimais apie sniego girgždesį, Kaldėdinius apšvietimus ir šiaip. Galiausiai laukdami autobuso pradėjome lipdyti sniego seniuką, tačiau nespėjome pabaigti. Jei kas matėte Lvovo stotelėje nebaigtą sniego seneliuką prašau juo pasirūpinti ^^


Nesirkite ir išeikite į lauką pasitikti žiemos magijos ;)

Soundtrack: HIM - Pretending // Trust is a word all lovers know
The glorious art of staining souls, my darling


2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Filmų mėnuo: rugsėjis 2014

Rugpjūčio įrašas apie peržiūrėtus filmus susilaukė nemažai simpatijų, todėl galbūt tai taps gana pastovia rubrika ežiuke. Nuo paskutinio įrašo su Liūtu peržiūrėjome tik keturis filmus, tačiau nemažai kartų kursavau maršrutu Vilnius-Šiauliai-Vilnius, o tokių kelionių metu stengiuosi naudotis proga ir pažiūrėti kokią romantinę nesąmonę, kurios Liūtas su manimi nė už ką nežiūrėtų. Taip pat nemažai filmų pažiūrėjau būdama be Jo namie Šiauliuose. Iš liūdesio, ilgesio ir šiaip mergaitiškos melancholijos, daugelis filmų vėl gi labai lengvi ir nuspėjamais siužetais. 

Šis įrašas yra skirtas pirmai daliai filmų, kurios mačiau nuo rugpjūčio vidurio. O pavadinime dominuoja "rugsėjis" tik tam, kad rimčiau atrodytų. .

Tiesa, atkreipiu Jūsų dėmesį, jog jei tingite skaityti tekstus, galite tiesiog peržiūrėti youtube'j treilerį, paspaudę ant filmo pavadinimo ;)

Klystkeliai. Sideways (2004). Imdb metascore - 94/100.

Oh, shit, net nemaniau, jog šis filmas taip gerai įvertintas. Ir dar laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų!? Na, gerai... 

Taigi, "Klystkelius" pasirinkome, nes tai mėgstamiausias geriausio Liūto draugo filmas, o tas draugas turi tikrai labai išrankų skonį, visus filmus išanalizuoja visokiausiais lygmenimis ir jam taip lengvai neįtiksi. 

Siužetas. Du draugai - vienas save įsimylėjęs reklamų aktorius ruošiasi vesti turtingą ir gražią merginą, kitas - depresuotas, nusivylęs gyvenimu, nedrįstantis išspausdinti parašytos knygos anglų kalbos mokytojas. Prieš vestuves rašytojas išsiveža savo kiek plevėsą ir nė kiek neinteligentišką draugą į savaitės ilgio kelionę po geriausius Kalifornijos vynuogynus ir visokias prašmatnius vynų dalykėlius. Vieno tikslas - supažindinti draugą su geriausiais vynais, išmokyti juos ragauti ir visų kitų enologiškų reikalų, kito - paskutinį kartą permiegoti su kita moterimi prieš vedant (dar būtų neblogai, jei ir draugas permiegotų). 

Taip ir vystosi jų kelionė - tarp intelektualių pokalbių apie vyną ir idiotiškų pasvarstymų apie santuoką. Radikalu, ar ne? Kai pagalvoji filme tikrai nėra daug veiksmo, tačiau begalės pokalbių, o turint omenyje, jog gautas Oskaras būtent už scenarijų... tai labai iškalbinga. Tačiau manyje likusi stipriausia emocija po šio filmo buvo pasipiktinimas aktoriumi ir jo mąstymu. Nu, tikrai... vėl pykstu. Tačiau iš tiesų tai tikrai sveika komedija. Nevulgari ir visiškai buka, tačiau su labai intelektualių kitų veikėjų apsuktu tuo vienu... aktoriumi. Iš ko ir kylą visas linksmumas. 

Mistinė upė. Mystic River (2003). Imdb metascore - 84/100.

Detektyvas. Tai pirmas dalykas, kurį turėtumėte žinoti apie šį filmą. 

Clint Eastwood - tai antras dalykas, kurį turėtumėte žinoti. 

Na, o trečia - laimėti du Oskarai (geriausias aktorius ir geriausias antro plano aktorius) bei dar keturios šio apdovanojimo nominacijos.

Taigi, žmogžudystės tyrimas, kuriame nuo pat pradžių visi kaltumo akcentai ir įtarimai dedami ant vieno iš trijų pagrindinių personažų, o tau belieka atkakliai ieškoti, kur gi čia tas kabliukas, juk tikrai negali būti tas. 

O tie trys personažai, tai vaikystės geriausi draugai, iš kurių vienas tapo mafijoziškos grupuotės vadeiva, antras - policininku, o trečias - tyliu, ramiu, niekuo neišsiskiriančiu vidutinioku. 
Spėkit, kurio iš jų dukters žmogžudystė čia bus tiriama, kuris turės tą žmogžudystę išnarplioti ir kuris bus tuo pagrindiniu įtariamuoju... 

Tačiau įdomiausia man šiame filme buvo ne vadinamasis mindfuck'o dėsnis ir kaip nepriekaištingai, skoningai jis išrutuliotas, o herojų žmonų laikysenos. Kaip apžaidžiama būtent jų charakteriais, psichologija ir kokia iš to galutinė kylanti išvada. 

Nepaisant viso mano prikurpto čia teksto įvertinkite pirmas tris paminėtas šio filmo charakteristikas ir jau tada spręskite, žiūrėti ar ne. O manasis patarimas visada liks - žiūrėti, apgalvoti ir atsirinkti kas tinka jums. 


<-- Šitas paveiksliukas mano weheartit kolekcijose atsirado maždaug 2012 metų birželį ir nuo tada vis būdavo įdomu iš kokio filmo tas vaizdelis. Tai va, čia viena juokingiausių šio filmo scenų. 

Specialiai dėjau trumpesnį treilerį, tačiau nesunkiai rastumėte ir su pačia juokingiausia šio filmo scena. Ir daugybe kitų... ir gali atrodyti, kad štai pažiūrėjote treilerį, prisijuokėte ir jau viskas kaip ir aišku. Žiūrėti filmo nebereikia. Pripažinkime pilna filmų, kurių treileriai geresni už pačius filmus... 
Tačiau jei paklaustumėte manęs, kaip praleisti smegenus atpalaiduojantį vakarą su kvailais juokeliais, vis tiek siūlyčiau šį filmą. 

Tai visiškai standartinė holivudinė romantinė komedija, su pokštais, iš kurių jau visi kartą gyvenime esame juokęsi, tačiau tikrai ne iš tų pačių aktorių. O šis filmas juos turi tikrai puikius (jei ne per menkai pasakiau). 

Ir nors buvo nemažai vietų, kur užsidengdavaus akis sakydavau "ne-ne-ne, nu mulki/mulke tu, nesakyk/nedaryk taip", vis tiek tikiu, kad kada nors žiūrėsiu šį filmą antrą kartą (galbūt kiek prasukdama minėtas scenas). Gal jau nebe su Liūtu (nors ir jam buvo tikrai smagu), tačiau liūdesėlių debesėliams išsklaidyti labai tinkama priemonė. 

Nematomas frontas. The Invisible Front (2014).

Kad eisime su Liūtu į šį filmą žinojome be žodžių. Tik vasara vis bėgo toli nuo civilizacijos ir man vis bijojosi, jog seansai kino salėse baigsis, o mes taip ir nespėsim... Tačiau viskas buvo gerai. Vėlyvą rugsėjo pabaigos vakarą praleidome jaukiojoje "Pasakoje" su gana pilna salyte tokių pat vėluojančių.

Tiesa ta, jog mudu su Liūtu esame kiek „sugadinti“ savo mokslinio požiūrio į partizaninį karą. Dėl to Liūtui filmas nelabai patiko. Jis matė kelias gana grubas klaidas ir pan. Tačiau mane viskas žavėjo. Visą laiką neapleido nuojauta, kad paprastam lietuviui ir net gi užsieniečiui, filmas turėtų būti iš tiesų patrauklus ir įdomus. Įtraukiantis. O galbūt net įkvėps pasisodinti prie diktofono savo pačių senelį ar bobutę ir išklausinėti šeimos istoriją. Kiek tie senoliai gali papasakoti... Svarbiausia nepavėluoti.

Tikiuosi visi spėjote, arba dar turėsite kokią progą, pamatyti šį gana menišką ir kartu gana dokumentišką filmą (iš tiesų pusiausvyra išlaikyta puikiai). Vis dėlto tai ne vienas tų filmų, kurį sąžinė leistų piratauti interneto platybėse...   

Turiu nemažą sąrašą filmų, kuriuos norėčiau pamatyti. Šis jame buvo daugiau nei pusmetį. Visų pirma dėl to, jog gerą dalį vaikystės praleidau tėtės foto prekių parduotuvėje. Ateidavau po pamokų ir laukdavau arba mikriuko, arba kol pats tėtė parveš namo. Manau, jau esu minėjusi, jog kai pirmą kartą po kelerių metų tėčiui uždarius savąją, atėjau į svetimą foto prekių parduotuvę mygom apsiverkiau. Tas kvapas ir tie pardavėjo klausimai. Tas prekių išdėliojimas ir mašinų burzgimas... Visa tai mano vaikystė.

Galiausiai Robin Williams‘o mirtis buvo tas spyris pagaliau pažiūrėti šį filmą. Ir... labiausiai sujaudino pati pradžia – titrai. Kai rodomas visas nuotraukų foto laboratorijoje gaminimo procesas. Visa kita filme vystosi lėtai, nuspėjamai, nors gale taip ir likau nesupratusi, ar filmo kulminacija buvo tikra, ar tik dar vienas vaizdingai parodytas Robin veikėjo įsivaizdavimas. Tai iki šiol neduoda ramybės. Tačiau ne tiek, kad ieškočiau interneto platybėse režisieriaus, scenaristų ar dar ko pasiaiškinimų.
Iš tiesų filme gana įspūdingai atskleista vienatvės žala. Ir tai baugina... kaip imama persekioti sužavėjusi atsitiktinė asmenybė, kaip domėjimasis ja perauga į fanatišką persekiojimą, kaip nekaltas susidomėjimas virsta griaunančia manija. Palengva, tačiau neišvengiamai. Ir Robin vaidyba šimtu su virš procentų tai atskleidžia. 

Tačiau jei jums nėra aktualūs tokie psichologiniai niuansai, jei nejaučiate foto prekių parduotuvėms didelių sentimentų, nemanau, kad šis filmas jums.  

Lengvabūdė pirmūnė. Easy A (2010). Imdb metascore - 72/100.

Šis filmas kažin kokiais būdais vis lindo į akis. Nesupratau kodėl, tačiau po „Crazy, Stupid, Love“ ir dar kartą sužavėjusios Emmos Stone vaidybos ten, nusprendžiau, jog Liūtui nematant galima pabandyti pažiūrėti ir iš pirmo žvilgsnio idiotišką komediją. Tačiau paaiškėjo, kad ši komedija nėra idiotiška iš pirmo žvilgsnio... Ji buvo idiotiška visas pirmas 15 ar 20 minučių ir galiausiai nebeturėjau kantrybės viso to žiūrėti. Pffe.
Visą tą laiką galvojau: „Ne, nu, višta tu, kodėl taip darai?“ ir tai žlugdė. Negaliu pakęsti kai atrodo puikios merginos, ima elgtis kvailai, kad kažką kažkam įrodytų... Nesąmonė.

Mano mielos skaitytojos, visada būkite savimi ir nesukite galvos, kaip tapti kuo nors kitu – vis tiek susimausit ir laimės Jums tai nepridės. Aleliuja.

Tačiau teisybės dėlei reikia pabrėžti, jog šiaip atsiliepimai visur apie šį filmą geri (tai vien rodo aukštas imdb kritikų įvertinimas), tad gal esu vienintelė iš begalybės, kuri jo net neįpusėjo žiūrėti... 

Yra filmų, kuriuos reikia pažiūrėti, kad suprastum kas vyksta internete. Ypač jei aktyviai ieškote iliustracijų savo blog‘ams, komentarams ar šiaip, tokiuose puslapiuose kaip weheartit, ar pinterest, ar tumblr. Dėl šių priežasčių esu mačiusi ir Twilight vieną dalį, ir High School Musical vieną dalį, ir net ištisus du sezonus The Vampire Dairys... Esu giliai įsitikinusi, jog negali peikti to, ko nesi matęs. Lygiai taip pat kaip ir girti.

O šį filmą dabar galiu girti ramia sąžine. Galbūt priešinga reakcija filmo apie vėžiu sergančius jaunuolius atveju būtų ir nejautri, ir nepadori, tačiau šįkart nereikia vaidinti kažin ko. Verkiau nuoširdžiai, juokiausi nuoširdžiau, dūsavau „aww“ taip pat. Tad viskas čia gerai. Žiūrėkite ir semkitės jėgų gyventi savo mielai paprastų gyvenimų be nuolatinės mirties nuojautos, be sąžinės griaužimo, jog jūsų būklė skaudina artimuosius, jog jie tiek dė jūsų aukoja. Visa tai vėl psichologiniai, empatiški reikalai, kurie neduoda Lunai ramybės po kas antro filmo. Tačiau neabejoju, jog daugelis jau vis tiek neatsispyrėte kritikų ir paprastesnių piliečių liaupsėms, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ jau matėte ir jau turite apie jį savo nuomonę ^^

Soundtrack: INXS - Devil Inside // Here come the world, with the look in its eye

2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

Apie "žliumbimą"

Vakar sėdim su Liūtu virtuvėj. Prisivalgę ir viskuo patenkinti, geriam arbatą.
Staiga jo akyse žybteli siutas. Nesunku suprasti, kad tuoj imsis ko nors nedoro - erzinti Luną. Pakels aukštyn kojom, ims kutenti arba dainuoti dainelę "Mažiukas katukas"... Tačiau šįkart sako:
- Nori padarysiu taip, kad apsiverktum?
Luna patempia lūpą, akys ima drėgti. O Liūtas juokiasi:
- Ai-nu, net nieko nereikia daryti. Kaip tau taip išeina?
Mažas šmikis dideliu kailiu.

O kaip man taip išeina pati nežinau. Apsiverkiu dėl įvairių įvairiausiai dalykų, arba pati nežinau kodėl, arba Liūtas klausia "Kas nutiko?" ir aš tik tada suprantu, kad tikrai kažkas nutiko ir prasideda... koncertas. 

Iš pradžių Liūtą tai gerokai trikdė. Tiksliau jis visada jautėsi dėl kažko kaltas. Ir netikėdavo, jog nėra kol nepaaiškindavau, kodėl verkiu. Ir visada galų gale paaiškindvau, net jei kartais tie paaiškinimai buvo tokie: buvo pikta bibliotekininkė, o prie "Rimi" elgeta paprašė litų ir man labai jo gaila. 

Tokiu būdu pavyko pasiekti, jog Liūtas nebesijaučia kaltas, kiekvieną kartą kai nei iš šio, nei iš to "įkrenta kažkas į abi akytes". To pasekoje išsivystė keturios pagrindinės jo reakcijos į mano ašaras. Joms ir skirtas šis įrašas. 

- miela reakcija. Situacija: būnam kambaryje, kur rodo "Auksinį balsą" (mes tikrai jo šiaip nežiūrim) ir šmėžteli ištrauka, kurioje Edgaras Lubys (kuris turbūt nebenori būti vadinamas Amberlife'u, tačiau tokius įpročius pakeisti laaabai sunku) atliko "Wicked Game" HIM versiją! Luna pokalbyje nebedalyvauja, sustingo, išplėtė akis, jos po truputį šlampa, jos spokso į ekraną ir jau virpa apatinė lūpa. Dar kažką vapa apie HIM'us...

O Liūtas tik juokiasi: "Na, Mažiukai, kas gi čia nutiko?". Dar juokiasi. Galiausiai apkabina ir vis tiek juokiasi ir kartoja: "Keistas, tu mielas Mažiukas esi". Miela.



- supratinga reakcija. Tai tokia reakcija, kai į rimtą verksmo sukėlėją Liūtas sureaguoja labai rimtai, tačiau vis tiek švelniai. Nei juokiasi, nei pašiepia, tiesiog apkabina, kartoja, kad viskas gerai ir galiausiai sugalvoja kokį būdą pralinksminti. Atneša mano pačios saldainių, ar pagroja gitara.

Tada jautiesi saugiausia ir mylimiausia pasaulyje.



- pamokslautojo reakcija. Šita tai užknisa. Kai visai netyčia praskysti dėl... ko nors su kuo nori susitvarkyti pati, o Liūtas ima porinti ką ir kaip reiktų daryti. Ypač jei tai susiję su sveikata. Tame tarpe ir neišsimiegojimu. Tada už vis labiausiai norisi tylaus, ramaus glėbio, o ne pasakojimo apie tai kad per mažai valgau, alinu save be reikalo, neturėčiau taip kažko sureikšminti ir stengtis, ar dar kaip panašiai...

- supykusi reakcija. Pati bjauriausia ir dėkui-die pasitaikiusi tik du kartus. Kai net kantriajam ir meiliajam Liūtui trūksta kantrybė, arba ji tiesiog persitempia. Sunku paaiškinti, kada taip nutinka. Kartą buvo kai tikrai susipykom ir jis neketino guosti dėl to, jog yra koks yra, o mane tai liūdina. Kartą nuvyliau jį, o jis tarsi atsisakė guosti dėl to, jog pati prisidirbau... Būna labai baisu. Labai.

Tačiau miegas išsprendžią ir šią (kaip ir daugelį kitų) problemą.

Taip ir gyvenam - aš bliaunu, Jis stebisi ir kada nors parašys iš to mokslinį darbą... Trečioji Mažiuko ašarų liauka, arba kaip merginos nedehidratuoja ciklo metu. 

Soundtrack: Sonata Arctica - 8th Commandment //
Stay for a while, stay forever 
Sing for the times you are bound to be brave


2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

The Beach Boys

Šiandien pusiau tyčia, pusiau ne išsiaiškinau, jog tą pusę gyvenimo, kai domėjausi muzika, buvau susidariusi visiškai klaidingą nuomonę apie grupę "The Beach Boys". 

Buvau giliai įsitikinusi, jog tai Timberleiko kartos vaikinų grupė. Na, žinote... nufilmavę bent vieną vaizdo klipą atlapotais marškiniais lietuje, su daug "uuu-uu-u" ir "aaa-aa-a" background'e ir nepriekaištingai sinchroniška choreografija bei dar nepriekaištingesniais raumenimis ir šypsenomis. 

O tai ką galvoti, kai toks pavadinimas? 

Pasirodo, tai jau gana solidūs dėdės. 
Savo veiklą pradėjo dar negimus mano tėveliams - 1961 m.
Nors vikipedijos straipsnis prasideda žodžiais "- tai amerikiečių roko grupė" jie nė už ką man to neįrodys. Žinoma, sujungus skirtumus tarp amerikiečių ir europiečių bei tuometinio ir šiuolaikinio roko supratimo... kompromise greičiausiai taip ir yra. Na, juos tikrai paprasta supainioti su bitlais tad... tai jau daug pasako apie jų muzikos stilių. Šiaip ar taip "jų įtaka pop muzikai neginčijama, tad gal taip ir palikime juos prie pop muzikos, su begale įvairių įtakų psichodeliniui ir glam rokui. 

Kurį laiką jie pas mane groja ir jau kelis kartus aiktelėjau "ai, tai čia jų daina". Tai įvyko klausantis:

- God Only Knows - šią aš be jokių abejonių myliu
- California Dreamin' - ech, paaiškėjo, jog tai koveris, o originalią dainą įrašė kiti amerikiečiai nemažiau žaviu pavadinimu
The Mamas & The Papas.

Taigi va. Ką dar rašo viki?

Pardavė apie 100-350 milijonų įrašų.
Rolling Stone žurnalo "100 geriausių visų laikų muzikantų" sąraše jie yra 12-toje vietoje. 
Į Rokenrolo šlovės muziejų pateko 1988 metais. 
Jų ankstyvieji hitai suformavo Kalifornijos valstijos įvaizdį?! (Respect)
2001 metais gavo Grammy už gyvenimo pasiekimus.
O jei atsiversime M-1 Plius geriausių visų laikų TOP 1000 The Beach Boys - California Dreamin' versiją rasime 326-toje vietoje (kai tuo tarpu originalą - 816-toje - žavu!). 

Su ja ir užbaikime įrašą, nes tenorėjau parodyti, kaip susidarytas nežinia iš kur įspūdis gali subliukšti į pilką, bjaurią masę. Tereikia leisti sau atsimerkti.



Soundtrack: The Mamas & The Papas - California Dreamin' // All the leaves are brown and the sky is gray

Iššūkiai

Nuostabu...
Kol prisiruošiau rašyti pamiršau du iš trijų punktų, apie kuriuos turėjau rašyti.
Žavu, Luna. You go...

Pradedant nuo to ką prisimenu, tai nepamenu kaip radau, tokį puslapį-blog'ą-naujienų portalą, kuriame buvo straipsniukas apie 30 iššūkių 30-čiai dienų. Buvo įdomu peržvelgti ir dar smagiau pamatyti, jog iššūkis "Kiekvieną dieną padaryk po nuotrauką" įvardytas kaip "hard". Je, beibi.
Vadinasi buvau visai kieta su tom savo 50-čia dienų! 

Šiaip iš to sąrašo būtų labai smagu įvykdyti tokius iššūkius kaip:

#1 - kiekvieną dieną parašyk kam nors "aš-tai-mėgstu-tavyje" raštelį/žinutę/el.laišką.
Taikinys be abejo Liūtas, tačiau aš jam ir taip visada pasakau, kai tik jis padaro ką nors, kas man labai patinka. Pavyzdžiui, vaflius iškepa... noriu vaflių...

#7 - kiekvieną dieną išbandyk naują receptą.
Žinoma, be abejo, tikrių tikriausiai būtų labai smagu, tačiau... šiuo metu labai labai intensyviai taupome. Aš Kalėdoms, abu su Liūtu - teisėms ir mašinai bei begalei kitų reikalų. Tad kol negausiu savo nusistatytos vertės atlyginimo, tol nieko nebus... 

#12 - kasdien perskaityk po knygos skyrių.
Negaliu perskaityti tik skyriaus.... visada "suėdu" pusę knygos ir kitą dieną (tiksliau tą pačia dieną tik po trupučio miego) atrodau kaip zombis... be to, šiuo metu turiu skaityti mokslinę literatūrą ir rašyti baigiamąjį darbą... Žinoma, tai reiškia, kad neskaitau nieko iš vis... bet - ša. Tai slapatis.
#23 - kasdien atsikelk anksti.
Jau tokia misija neįmanoma, kad galiu ir apsiverkti. Tačiau kaip būna gera, kai dėl kokių nors priežasčių būnu tiesiog priversta atsikelti anksti... tada tiek daug visko spėji, kad net pačiai keista. 

Apskritai visi tokie iššūkiai yra labai žavūs. Tas pradinis užsidegimas ir entuziazmas. Optimizmas. Atrodo, jog turi papildomus plaučius kvėpuoti. Po to kažkas spragteli ir viskas užstringa. Imi tai daryti per prievartą, be 5 minučių vidurnakčio, bėgdama paknopstomis, kaip Pelenė iš baliaus. 
O jau tada du keliai - arba susimauni ir viskas taip ir baigiasi (tyliai arba labai dramatiškai);
- arba perlipi per save ir po to savimi labai didžiuojiesi. 

To antro daikto nelabai esu patyrusi. Todėl baisoka dar kada nors imtis panašių iššūkių. 
Juk pačios matote, kiek daug visokių "bet" mano "planuose". 
Kiek daug ilgos tylos tarpų ežiuko archyve. 

Ir vis dėlto, esu kompiuteryje išsisaugojusi kelis paprastesnius blog'o iššūkius. 
O jeigu... atvejui.





Tačiau esu daug apie tai galvojusi. Juk tai taip būdinga Lunai - daug galvoti ir mažai veikti.
Ir priėjau išvados, jog kol būsiu viena nieko nebus. Reikia kompanijos. Tokiu būdu tokie dalykai turėtų veikti. Tiksliai žinoti, jog būsi prastesnis už kažką, jei neįkelsi įrašo... Jup. 

Taigi iškilmingai pareiškiu, jei atsirastų norinčių imtis kurio nors iš šių reikalų visai sutikčiau.
Na, gerai sutikčiau. 

Net jei neturite savo blog'o - juk būtų galima tiesiog pridėti komentarą prie Lunos įrašo su savo "penkiais mėgstamiausiais valgiais". 

Uf... kaip sunku dalinti pažadus. 

Soundtrack: Black Veil Brides - Goodbye Agony // And then I see that even angels never die