2014 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Netekome pirmosios Mokytojos.

Ne ta prasme, jog pradinių klasių, tačiau apskritai.
Mirė pirmoji mokytoja iš gana gausaus jų tarpo. Ir iškart pati svarbiausia – Auklėtoja.
Kiek kartų skirtingi klasiokai buvo pavadinę Ją močiute ir kaip vaikiškai pasipūtėliškai Ii dėl to džiaugdavosi... Kiek kartų ir pati sakydavo, kad mes Jai tikri Jos vaikai. Feisbukas. Vėl tokią žinią sužinau per feisbuką, vėl mažiausiai viena diena pavėluotai – kaip mane tai siutina. O pirmadienį buvo sukilęs toks noras paskabinti geriausiai savo klasiokei. Pasidžiaugti, jog pradėjau dirbti, jog mažomis Kalėdomis tapo nusipirktas rašomasis stalas, jog šiaip pasiilgau. Būčiau paleidusi nesutramdomas dūdas vidury troleibuso...

Mūsų klasė buvo ypatinga, todėl reikėjo ir ypatingos Auklėtojos. Tokią ir turėjom. Nuo pat penktos klasės. Aštuonerius metus pynė mums kasas prieš koncertus, rišo berniukams kaspinus po kaklu, gynė prieš mokytojus, organizavo keliones, augino žmonėmis. Visada siekė, kad būteme geriausi (tai buvo ir Jos stiprybė, ir didžiausias minusas). Ir kaip didžiavosi kai daugiau nei pusė visų „raudonų“ atestatų atiteko būtent mūsų klasės vaikiams. Kaip verkė, kad daugiau niekada nebeims auklėtinių, nes tokių vaikų ir nebebus.

Ir buvo teisi. Tiek dėl, to jog niekada nebeturėjo auklėtinių, tiek dėl to, jog tokių vaikų nebebuvo. Mūsų karta paskutinė mokėsi gimnazijoje nuo pradinių klasių. Dabar kasmet ateina banda pirmokų gimnazistų, iš kurių žmones sunkiai bepaauginsi. Kaip Ji mums guodėsi, kad naujai atėję devintokai nesugeba atlikti veiksmo „-7+3“, nors „3-7“ problemų nekelia. Kaip Ji nuolat pokštaudavo per mūsų begalines keliones ir virdavo rytais sriubą. Kaip mokė ne tik matematikos, tačiau ir pagarbos, supratingumo, kietumo, pilietiškumo, higienos, mergaites būti damomis, o berniukus – džentelmenais. Ir iš tiesų, kai 11 klasėje viskas susimaišė pagal A–B lygius mūsų berniukai auklėjo kitų klasių vaikinus, kad mergaites visada reikia suleisti į klasę pirmas (išskyrus, žinoma, pirmą pamoką, kai visi kovoja už geriausias vietas). Įsivaizduokit pirmu numeriu nuskustą raumenų kalną imantį už pakarpos kokį stileivią ir sakant: „Tu durnas, ar kokia Karolina (jei nugriebtasis vardu Karolis)? Panelėms pirmenybė“. Žinoma, mes visada sakėme, jog turime tris auklėtojus – du iš jų dar ilgai gyvuos. Esi tikra.

Tačiau, miela Auklėtoja, Jūs išauginote mus tikrais piliečiais. Visus ambicingais ir stipriais. Nė vieno už grotų – (turint omenyje, kad esame didžiulė klasė iš Šiaulių) jau pasiekimas! Pareigingi ir pasitempę. Elegantiški ir kiek pašėlę. Su Jūsų įkvėpta šypsena.

Tokius matau savo klasės draugus, nors nesame patys draugiškiausi...

Tiesiog būkite laisva ir pagaliau gerai pailsėkite, miela Auklėtoja. 
Ramiai.


1 komentaras: