2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Filmų mėnuo: rugsėjis 2014

Rugpjūčio įrašas apie peržiūrėtus filmus susilaukė nemažai simpatijų, todėl galbūt tai taps gana pastovia rubrika ežiuke. Nuo paskutinio įrašo su Liūtu peržiūrėjome tik keturis filmus, tačiau nemažai kartų kursavau maršrutu Vilnius-Šiauliai-Vilnius, o tokių kelionių metu stengiuosi naudotis proga ir pažiūrėti kokią romantinę nesąmonę, kurios Liūtas su manimi nė už ką nežiūrėtų. Taip pat nemažai filmų pažiūrėjau būdama be Jo namie Šiauliuose. Iš liūdesio, ilgesio ir šiaip mergaitiškos melancholijos, daugelis filmų vėl gi labai lengvi ir nuspėjamais siužetais. 

Šis įrašas yra skirtas pirmai daliai filmų, kurios mačiau nuo rugpjūčio vidurio. O pavadinime dominuoja "rugsėjis" tik tam, kad rimčiau atrodytų. .

Tiesa, atkreipiu Jūsų dėmesį, jog jei tingite skaityti tekstus, galite tiesiog peržiūrėti youtube'j treilerį, paspaudę ant filmo pavadinimo ;)

Klystkeliai. Sideways (2004). Imdb metascore - 94/100.

Oh, shit, net nemaniau, jog šis filmas taip gerai įvertintas. Ir dar laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų!? Na, gerai... 

Taigi, "Klystkelius" pasirinkome, nes tai mėgstamiausias geriausio Liūto draugo filmas, o tas draugas turi tikrai labai išrankų skonį, visus filmus išanalizuoja visokiausiais lygmenimis ir jam taip lengvai neįtiksi. 

Siužetas. Du draugai - vienas save įsimylėjęs reklamų aktorius ruošiasi vesti turtingą ir gražią merginą, kitas - depresuotas, nusivylęs gyvenimu, nedrįstantis išspausdinti parašytos knygos anglų kalbos mokytojas. Prieš vestuves rašytojas išsiveža savo kiek plevėsą ir nė kiek neinteligentišką draugą į savaitės ilgio kelionę po geriausius Kalifornijos vynuogynus ir visokias prašmatnius vynų dalykėlius. Vieno tikslas - supažindinti draugą su geriausiais vynais, išmokyti juos ragauti ir visų kitų enologiškų reikalų, kito - paskutinį kartą permiegoti su kita moterimi prieš vedant (dar būtų neblogai, jei ir draugas permiegotų). 

Taip ir vystosi jų kelionė - tarp intelektualių pokalbių apie vyną ir idiotiškų pasvarstymų apie santuoką. Radikalu, ar ne? Kai pagalvoji filme tikrai nėra daug veiksmo, tačiau begalės pokalbių, o turint omenyje, jog gautas Oskaras būtent už scenarijų... tai labai iškalbinga. Tačiau manyje likusi stipriausia emocija po šio filmo buvo pasipiktinimas aktoriumi ir jo mąstymu. Nu, tikrai... vėl pykstu. Tačiau iš tiesų tai tikrai sveika komedija. Nevulgari ir visiškai buka, tačiau su labai intelektualių kitų veikėjų apsuktu tuo vienu... aktoriumi. Iš ko ir kylą visas linksmumas. 

Mistinė upė. Mystic River (2003). Imdb metascore - 84/100.

Detektyvas. Tai pirmas dalykas, kurį turėtumėte žinoti apie šį filmą. 

Clint Eastwood - tai antras dalykas, kurį turėtumėte žinoti. 

Na, o trečia - laimėti du Oskarai (geriausias aktorius ir geriausias antro plano aktorius) bei dar keturios šio apdovanojimo nominacijos.

Taigi, žmogžudystės tyrimas, kuriame nuo pat pradžių visi kaltumo akcentai ir įtarimai dedami ant vieno iš trijų pagrindinių personažų, o tau belieka atkakliai ieškoti, kur gi čia tas kabliukas, juk tikrai negali būti tas. 

O tie trys personažai, tai vaikystės geriausi draugai, iš kurių vienas tapo mafijoziškos grupuotės vadeiva, antras - policininku, o trečias - tyliu, ramiu, niekuo neišsiskiriančiu vidutinioku. 
Spėkit, kurio iš jų dukters žmogžudystė čia bus tiriama, kuris turės tą žmogžudystę išnarplioti ir kuris bus tuo pagrindiniu įtariamuoju... 

Tačiau įdomiausia man šiame filme buvo ne vadinamasis mindfuck'o dėsnis ir kaip nepriekaištingai, skoningai jis išrutuliotas, o herojų žmonų laikysenos. Kaip apžaidžiama būtent jų charakteriais, psichologija ir kokia iš to galutinė kylanti išvada. 

Nepaisant viso mano prikurpto čia teksto įvertinkite pirmas tris paminėtas šio filmo charakteristikas ir jau tada spręskite, žiūrėti ar ne. O manasis patarimas visada liks - žiūrėti, apgalvoti ir atsirinkti kas tinka jums. 


<-- Šitas paveiksliukas mano weheartit kolekcijose atsirado maždaug 2012 metų birželį ir nuo tada vis būdavo įdomu iš kokio filmo tas vaizdelis. Tai va, čia viena juokingiausių šio filmo scenų. 

Specialiai dėjau trumpesnį treilerį, tačiau nesunkiai rastumėte ir su pačia juokingiausia šio filmo scena. Ir daugybe kitų... ir gali atrodyti, kad štai pažiūrėjote treilerį, prisijuokėte ir jau viskas kaip ir aišku. Žiūrėti filmo nebereikia. Pripažinkime pilna filmų, kurių treileriai geresni už pačius filmus... 
Tačiau jei paklaustumėte manęs, kaip praleisti smegenus atpalaiduojantį vakarą su kvailais juokeliais, vis tiek siūlyčiau šį filmą. 

Tai visiškai standartinė holivudinė romantinė komedija, su pokštais, iš kurių jau visi kartą gyvenime esame juokęsi, tačiau tikrai ne iš tų pačių aktorių. O šis filmas juos turi tikrai puikius (jei ne per menkai pasakiau). 

Ir nors buvo nemažai vietų, kur užsidengdavaus akis sakydavau "ne-ne-ne, nu mulki/mulke tu, nesakyk/nedaryk taip", vis tiek tikiu, kad kada nors žiūrėsiu šį filmą antrą kartą (galbūt kiek prasukdama minėtas scenas). Gal jau nebe su Liūtu (nors ir jam buvo tikrai smagu), tačiau liūdesėlių debesėliams išsklaidyti labai tinkama priemonė. 

Nematomas frontas. The Invisible Front (2014).

Kad eisime su Liūtu į šį filmą žinojome be žodžių. Tik vasara vis bėgo toli nuo civilizacijos ir man vis bijojosi, jog seansai kino salėse baigsis, o mes taip ir nespėsim... Tačiau viskas buvo gerai. Vėlyvą rugsėjo pabaigos vakarą praleidome jaukiojoje "Pasakoje" su gana pilna salyte tokių pat vėluojančių.

Tiesa ta, jog mudu su Liūtu esame kiek „sugadinti“ savo mokslinio požiūrio į partizaninį karą. Dėl to Liūtui filmas nelabai patiko. Jis matė kelias gana grubas klaidas ir pan. Tačiau mane viskas žavėjo. Visą laiką neapleido nuojauta, kad paprastam lietuviui ir net gi užsieniečiui, filmas turėtų būti iš tiesų patrauklus ir įdomus. Įtraukiantis. O galbūt net įkvėps pasisodinti prie diktofono savo pačių senelį ar bobutę ir išklausinėti šeimos istoriją. Kiek tie senoliai gali papasakoti... Svarbiausia nepavėluoti.

Tikiuosi visi spėjote, arba dar turėsite kokią progą, pamatyti šį gana menišką ir kartu gana dokumentišką filmą (iš tiesų pusiausvyra išlaikyta puikiai). Vis dėlto tai ne vienas tų filmų, kurį sąžinė leistų piratauti interneto platybėse...   

Turiu nemažą sąrašą filmų, kuriuos norėčiau pamatyti. Šis jame buvo daugiau nei pusmetį. Visų pirma dėl to, jog gerą dalį vaikystės praleidau tėtės foto prekių parduotuvėje. Ateidavau po pamokų ir laukdavau arba mikriuko, arba kol pats tėtė parveš namo. Manau, jau esu minėjusi, jog kai pirmą kartą po kelerių metų tėčiui uždarius savąją, atėjau į svetimą foto prekių parduotuvę mygom apsiverkiau. Tas kvapas ir tie pardavėjo klausimai. Tas prekių išdėliojimas ir mašinų burzgimas... Visa tai mano vaikystė.

Galiausiai Robin Williams‘o mirtis buvo tas spyris pagaliau pažiūrėti šį filmą. Ir... labiausiai sujaudino pati pradžia – titrai. Kai rodomas visas nuotraukų foto laboratorijoje gaminimo procesas. Visa kita filme vystosi lėtai, nuspėjamai, nors gale taip ir likau nesupratusi, ar filmo kulminacija buvo tikra, ar tik dar vienas vaizdingai parodytas Robin veikėjo įsivaizdavimas. Tai iki šiol neduoda ramybės. Tačiau ne tiek, kad ieškočiau interneto platybėse režisieriaus, scenaristų ar dar ko pasiaiškinimų.
Iš tiesų filme gana įspūdingai atskleista vienatvės žala. Ir tai baugina... kaip imama persekioti sužavėjusi atsitiktinė asmenybė, kaip domėjimasis ja perauga į fanatišką persekiojimą, kaip nekaltas susidomėjimas virsta griaunančia manija. Palengva, tačiau neišvengiamai. Ir Robin vaidyba šimtu su virš procentų tai atskleidžia. 

Tačiau jei jums nėra aktualūs tokie psichologiniai niuansai, jei nejaučiate foto prekių parduotuvėms didelių sentimentų, nemanau, kad šis filmas jums.  

Lengvabūdė pirmūnė. Easy A (2010). Imdb metascore - 72/100.

Šis filmas kažin kokiais būdais vis lindo į akis. Nesupratau kodėl, tačiau po „Crazy, Stupid, Love“ ir dar kartą sužavėjusios Emmos Stone vaidybos ten, nusprendžiau, jog Liūtui nematant galima pabandyti pažiūrėti ir iš pirmo žvilgsnio idiotišką komediją. Tačiau paaiškėjo, kad ši komedija nėra idiotiška iš pirmo žvilgsnio... Ji buvo idiotiška visas pirmas 15 ar 20 minučių ir galiausiai nebeturėjau kantrybės viso to žiūrėti. Pffe.
Visą tą laiką galvojau: „Ne, nu, višta tu, kodėl taip darai?“ ir tai žlugdė. Negaliu pakęsti kai atrodo puikios merginos, ima elgtis kvailai, kad kažką kažkam įrodytų... Nesąmonė.

Mano mielos skaitytojos, visada būkite savimi ir nesukite galvos, kaip tapti kuo nors kitu – vis tiek susimausit ir laimės Jums tai nepridės. Aleliuja.

Tačiau teisybės dėlei reikia pabrėžti, jog šiaip atsiliepimai visur apie šį filmą geri (tai vien rodo aukštas imdb kritikų įvertinimas), tad gal esu vienintelė iš begalybės, kuri jo net neįpusėjo žiūrėti... 

Yra filmų, kuriuos reikia pažiūrėti, kad suprastum kas vyksta internete. Ypač jei aktyviai ieškote iliustracijų savo blog‘ams, komentarams ar šiaip, tokiuose puslapiuose kaip weheartit, ar pinterest, ar tumblr. Dėl šių priežasčių esu mačiusi ir Twilight vieną dalį, ir High School Musical vieną dalį, ir net ištisus du sezonus The Vampire Dairys... Esu giliai įsitikinusi, jog negali peikti to, ko nesi matęs. Lygiai taip pat kaip ir girti.

O šį filmą dabar galiu girti ramia sąžine. Galbūt priešinga reakcija filmo apie vėžiu sergančius jaunuolius atveju būtų ir nejautri, ir nepadori, tačiau šįkart nereikia vaidinti kažin ko. Verkiau nuoširdžiai, juokiausi nuoširdžiau, dūsavau „aww“ taip pat. Tad viskas čia gerai. Žiūrėkite ir semkitės jėgų gyventi savo mielai paprastų gyvenimų be nuolatinės mirties nuojautos, be sąžinės griaužimo, jog jūsų būklė skaudina artimuosius, jog jie tiek dė jūsų aukoja. Visa tai vėl psichologiniai, empatiški reikalai, kurie neduoda Lunai ramybės po kas antro filmo. Tačiau neabejoju, jog daugelis jau vis tiek neatsispyrėte kritikų ir paprastesnių piliečių liaupsėms, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ jau matėte ir jau turite apie jį savo nuomonę ^^

Soundtrack: INXS - Devil Inside // Here come the world, with the look in its eye

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą