2014 m. lapkričio 25 d., antradienis

Filmų mėnuo: spalis 2014


Mėgstu biografinius filmus. Tiesiog. Nuolat nesąmoningai juos žiūrėjau, o štai jau kuris laikas pripažįstu – mėgstu biografinius filmus. Nors šis nevisai toks. Kiek domėjausi, žinių apie Džein Ostin išlikę mažai, nors jos biografijų yra prileista... 

Tačiau grįžkime prie filmo. Nepaisant nuostabių kostiumų, romantiško apšvietimo, Hario Poterio aktorių, didesnio įspūdžio filmas ir nepaliko. Jame daugybė dialogų, tačiau manęs jie neįtikino. O maištas netekėti už turtingo aristokrato... toks nelabai maištingas. Arba tiesiog filmas nesugebėjo atskleisti, tos XVIII a. pab. - XIX a. pr. atmosferos, kai moteris be vyro dar nebuvo laikoma pilnaverte visuomenės dalimi. 

Apibendrinus filmas man priminė mūsų mokyklinius spektaklius, kai valandų valandas planuodavom ką vilkėsime, kokias pagalves po maike pasikišim, kokių dekoracijų iš namų prisitempsim, o pats „scenarijus“ taip ir likdavo net neįpusėtas... 



„Protą ir jausmus“ jau buvau mačiusi, tačiau pažiūrėjusi Džein Ostin „biografiją“ panorau dar kartą pamatyti pagal jos knygą pastatytą filmą. Buvo smagu. Britų filmuose itin smagu stebėti kaip keičiasi Hario Poterio aktorių vaidmenys ir tarpusavio santykiai, tačiau apie tai dar kito filmo „aprašyme“. O filmuose su Hugh Grant‘u smagu stebėti, kaip tas pats personažo tipažas keliauja per visus filmus, o šiuo atveju net gi laikotarpius. Netikėtumų šiuo klausimu nebūna (arba dar nemačiau). 

Taigi filmas apie Džein Ostin personažus daug, daauug įdomesnis, nei apie jos gyvenimą. Matyt, normalu, kad tavo kuriami personažai gyvena įdomesnius gyvenimus nei tu pats. Nors scenarijus gana nuspėjamas, tačiau tas spirgėjimas ir laukimas to momento, kada gi berniukas gražuoliukas susimaus, o Sneipas pagaliau laimės merginą tikrai žavus. Nors „laimingoji pabaiga“ ir kiek tiesmuka, nesivarginta jos kažkaip sukčiau susukti, tačiau jaukiam–niūriam žiemos vakarui tokia ir nebūtina. 

Kažkada ir su mama žiūrėjom, manau, tokiam vakarui šis filmas ir tinkamiausias – su mama ir speigu už nuo jo saugančio lango. 


Vėlgi knygos ekranizacija (Čarlzo Dikenso) , tačiau nesu jos skaičiusi, tad viskas kiek kitaip. Nežinau, kodėl ir kada įtraukiau jį į „peržiūrėti“ sąrašą, tačiau pusę laiko krizenau ir stebėjausi tokiu savo pasirinkimu. Matyt, tai viena įvairiausių ir keisčiausių Hario Poterio aktorių sueigų apart pačių HP filmų. Ir istorija gana jaudinanti, tarsi žinai, kas bus, tačiau suvoki, jog yra kažkokia paslaptis ir su nekantrumu lauki, kada gi ji bus atskleista. Tai „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ man ir patiko labiausiai. 

Nepatiko, kaip lengvai jaunieji veikėjai leidosi, kad Belatriks Lestreidž manipuliuotų jų gyvenimais, kaip patikliai jie pakluso jos diktuojamoms taisyklėms. Nesąmonė. Nuvylėt mane vaikai.

O scenarijus toks: Belatriks gyvena apleistoje pylyje ir pasikviečia mažą berniuką pažaisti su Voldemorto dukra. Kai abu užauga Hagridas, Belatriks advokatas, rūpinasi berniuko virsmu į džentelmeną. Vo. 

Žiemos pasaka. Winter's Tale (2014)Imdb metascore - 31/100.

Kad jau pradėjome nuo elegantiško XIX a. toliau per jį ir keliaukime. Nors šiuo atveju veiksmas plyšta tarp šio ir dabartinio laikotarpio. Mane labiausiai sužavėjo, kaip nėra jokio stebėjimosi magiško pasaulio egzistavimu, kaip viskas natūraliai vyksta, persipina su tuo kas mums įprasta, ir tuo kas įprasta kokiam hobitui. Ir tas saldus grožis visame kame patiko, ir ta saldi prabanga, ir kaip visi veikėjai yra atradę savo gyvenimų pašaukimus ir profesionaliai dirba savo darbus (bent jau dabar taip prisimenu). 

Patiko neįprastas siužetas, tačiau jis gana greitai ir lengvai perprantamas, o tai kažin ar gerai. 

Nepatiko vietomis perspaustas dramatizmas, kai per vartomas akis nebematai kas vyksta (nes viskas ir taip aišku). Nepatiko pernelyg aiškios, gana grubiai įkištos į scenarijų „jungtys“ tarp tada ir dabar. Kažkaip... neskanu. 

Suprantu, kad tai dar vienas aprašymas, iš kurio nelabai suprantate žiūrėti filmą, ar ne. Dar kiek pakentėkite, leidau sau aprašymus dėlioti kaip noriu ^^ Ir manau, kad „Žiemos pasaka“ tinkama apėmus mergaitiškai, kiek vaikiškai nuotaikai. Kai norisi pilno dubens nesveiko maisto (kurio niekada nevalgote) ir Colos (kurios niekada negeriate), ir filmo, kurio šiaip ir nežiūrėtumėt. 
Bet būtų miela. 

Bado žaidynės. The Hunger Games (2012). Imdb metascore - 67/100.

Gal jau nuspėjate, kad šis filmas vėlgi buvo žiūrimas vardan švietimo ir apsišvietimo. Kiek skaitydavau aprašymą, tiek nesuprasdavau apie ką toji knygą ir jos ekranizacija. Pasirodo apie būtent tai, kaip ir rašoma – beviltiško žiaurumo „realybės šou“, kuriame nugali išžudęs visus kitus. Atrodė tikrai nesuvokiama išgalvoti tokią beprasmišką, žiaurią pramogą...

Kokie įspūdžiai? Na, tikrai geresni jei po "Saulėlydžio". Pagrindiniai aktoriai bent jau turėjo daugiau nei dvi veido išraiškas, o tai jau reikšmingas pasiekimas. Ir pati istorija regis sudėliota logiškiau, jausmingiau ir su mažiau abejotinos reikšmės dramatizmo. Tačiau tikrai neužsidegiau viena iš tų žavingų manijų, kai imi siekti peržiūrėti visus jau sukurtus filmus, o būsimas premjeras pasižymi kalendoriuose. Nemanau, kad kada nors žiūrėsiu bet kurią kitą šios serijos filmą, ar skaitysiu knygas. Kabina ne tiek, tačiau "bendram išprusimui" visai susižiūri, nors mano mažam, mielam pasaulėliui tokių žiaurybių kiek per daug. Nesakau, kad pats kūrinys iš esmės perkrautas sudraskytų kūnų ar kitokių tiesioginių šlykštybių, tačiau apskritai nenoriu tikėti, kad kur nors apskritai gali egzistuoti toks žiaurumas (taip taip - realiame pasaulyje būna ir blogiau, tačiau kai viskas taip toli (o ne tavo kompiuterio ekrane) saugumo jausmas vis tiek liūliuoja). Visiškas bet kokios laisvės ir prigimtinės teisės priimti sprendimus panaikinimas, sukurtas autorės "Bado žaidynių" pasaulyje, tokiai palubėje skrajojančiai būtybei kaip Luna nepriimtinas net kitų kūryboje.

Didžiausias mūsų visų "apribotojas" vis tiek mumyse - galvoje ir moralėje.
Tikiu ir tikėsiu tuo (tikiuosi), kad ir kas benutiktų. 

Įstrigę meilėje. Stuck in Love (2012). Imdb metascore - 49/100.

Koks beviltiškai menkas kritikų įvertinimas, tačiau kaip man patiko šioji romantinė komedija. Iš tiesų dėl dviejų, visiškai neracionalių ir nerimtų priežasčių, kurias perskaičiusios, turėtumėte atmesti mano, kaip ale kino kritikės, amplua. Tačiau apie tai vėliau.

Pirmiausia išdėstykime minusus.
Na, kokie tėvai neprieštarautų, kad jų vaikai svaigintųsi, kad ir pačiais lengviausiais narkotikais??? Taip, filme vaizduojamas šeimos modelis tikrai be galo keistas ir (bent jau man) niekur nematytas, neregėtas. Tai iš esmės ir gerai, ir kiek pernelyg perspausta. Tas rašytojo tėvo primygtinis gaminimas iš savo vaikų rašytojus taip pat kiek... trikdantis. O gal kaip tik visiškai normalus? Turbūt daugelio profesijų tėvai savo "talentus" ir "pašaukimus" bando perduoti ir savo palikuonims. Antra - kaip netikintis meile iš pirmo žvilgsnio padaras, visada raukausi nuo visokio plauko tokio plauko susižavėjimų.

Sužavėjusieji, kvailieji pliusai. Kai Lily Collins paklausia to bičelio, kokia jo mėgstamiausia daina, jis įjungia Eliot Smith - Between The Bars! Apsiverkiau, kaip ir pirmą kartą išgirdusi tą dainą prieš kokius du metus... tikrai. Ji nuostabi. Ji jautri. Ji pavojingai liūdinti.
Antra - vidurį filmo jį sustabdžiau ir ėjau aiškintis, ar Jennifer Connely iš tikrųjų nėra Lily Collins mama. Rimtai. Jos tokios panašios, kad tiesiog nebesusilaikiau nepatikrinusi. Galbūt tas panašumas tik tame, kad jos abi turi tuos pačius išskiriančius iš minios bruožus, tačiau tai mane stulbino. Apskritai, tai kaip visi šeimos nariai vieni į kitus subtiliai ar stulbinančiai panašūs, tą šeimą padarė daug realistiškesnę nei visi rašytojų keistumai...

Sakiau, kad pliusai juokingi, tačiau bendras vaizdas man patiko, nors žinau, kad pažiūrėjusi jį su Liūtu jis man išdėstytų visus tuos kritikų pastebėtus minusus ir visas mano susižavėjimas prapultų. 


Nevaidinsiu išradingos ir suktos:
kaaaaiiiip man patiko šis multikas!

Rimtai. Įlipau į traukinį ir pamačiau, kad vagonas su kupė. Maniau, apsiverksiu. Susiradusi savo kupe pamačiau, kad sėdėsiu su penkiais treninguotais bičais. Pamaniau, už ką gi ir tai,p o velnių? Kažkuris iš jų stipriai dvokė cigaretėmis, maniau apalpsiu, tačiau kai du išėjo pas kitus draugus "šventę švęst", jau kiek nusiraminau. Ir įsijungiau sesės labai išgirtą filmuką.

Ir buvo labai sunku nesijuokti garsiai.
Ir buvo visiškai dzin, jog akys karts nuo karto ašaroja, o širdutė stignsta pala pala tai kaip čia dabar bus? Juk žinote tą jausmą, kai esi tikras, kad pabaiga bus laiminga, tačiau dar nesupranti kokiu būdu.

Dar mane žavi kaip puikiai animacinių filmukų kūrėjai perprato vaikų-tėvų santykius. Pastaruoju metu jų tarpusavio ginčai ir nesusipratimai būna itin puikiai pavaizduoti. O Žagsiaus ir jo tėčio itin gerai pažįstami (manau, ne tik man). Ir šiaip tas Žagsiaus personažas... patiko tuo, jog super duper didvyriu tampa ne perėjęs kažin kokius nesuvokiamus mokymus, o tiesiog nustojęs bandyti tapti kaip visi ir atradęs tikrąjį save. Tai žavu. Tai įkvepia.

Draugystė su mielutėliu, juokingu slibinu ir savęs atradimas tikrai įkvepia.
Ir ne tik juoktis į ūsą ^^

Soundtrack: Queen - One Vision // One man, one truth, one mission

3 komentarai:

  1. Sveikute Luna:) Kadangi "spalio mėnesio" filmai kaikurie man matyti, tai brūkštelsiu ir aš savo pastebėjimus:)
    Taigi, Maištingoji Džeinė-dar nemačiau, šis filmas į mano akiratį buvo papuolęs savaitgalį, bet kažkas sutrukdė, taip ir neperžiūrėjau:(
    "Protas ir jausmai" - man patiko, bet ar dar kartą jį žiūrėčiau, nežinau, turbūt gal ne. Iš vis iš Džein Ostin filmų labiausiai patiko "Pride and Prejudice" :)
    Toliau "Didiejį lūkesčiai" - esu mačiusi vieną kartą, bet man jis nelabai patiko, tad jei kartais parodo per TV, dažniausiai perjungiu kanalą. Iš Čarlzo Dikenso labai rūpėjo pamatyti "Little Dorrit", nes buvau pradėjusi skaityti knygą (dėja anglų kalba), kurios taip ir neprisiverčiau perskaityti. Pažiūrėjau, ir pagalvojau kad jo kūriniai niūrūs:(
    Labai laukiau filmo "Žiemos pasaka"- nežinau, bet tikėjausi kažko kitokio, tad antrą kartą nebežiūrėsiu:)
    Bado žaidynės- kaip tu ir minėjai, aš taip pat tokius filmus peržiūriu vien tam, kad nebūt balta varna :D Mačiau ir antrą dalį, bet nieko įspūdingo.
    Įstrigę meilėje-nemačiau, tad nieko pasakyti negaliu.
    Iš visų išvardintų tavo filmų, 10 balų duodu multikui Kaip prisijaukinti slibiną:D Žiūrėjom visa šeima, tai kvatojausi aš su vyru labiau nei vaikai:D
    P.S. esu ir aš didžiulė žliumbikė, tad ašaros riedai kaip pupos, kur reikia ir nereikia :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui už tokį išsamų ir prtotingą komentarą, Tinčike! Labai miela, jog išsakei savo nuomonę, kuri matyt yra netgi teisingesnė (filmų atžvilgiu) negu mano :))

      Panaikinti
  2. Taigi. taigi, iš šių filmų aš mačiau tik tris - Žiemos Pasaką, Bado žaidynes ir Kaip Prisijaukinti Slibiną.
    Žiemos Pasaką žiūrėjau per praeitą Valentino dieną (neatmenu, ar minėjau tai savo blogo įraše"Like St, Valentine"). Daug, teip sakant, muilo vietų manęs nesužavėjo, bet pats filmas palyginti įdomus. :)
    Bado žaidynės man visai nieko. Kažkaip įtemptas filmas geriau nei koks nuobodybė romantinis (mano nuomone). Tik pasirodė neišbaigtas. Viso filmo metu buvo justi, kad kažkas toj jų.. šaly vyksta, bręsta sukilimas ir pan., o per pirmoji dalis buvo grynai žiūrovams supažindinti su ta visa situacija. Antroji dali, deja, taip pat neišbaigta, nes vėl rodė tas pačias žaidynes ir tik gale kažkas lyg ir pasikeitė. Trečioji dalis turėtų pagaliau viską pabaigt.
    O Kaip Prisijaukinti Slibiną ir rašyt nereikia - puikus filmas! Žiūrėjau jį dar kai kine rodė. Tai, beje, vienintelis filmas per kurį verkiau (maždaug toj vietoj, kaip Bedantį sugavo Žagsiaus tėvas). :D Siūlau pažiūrėti ir antrą dalį. Ne tokia faina kaip pirmoji, bet vistiek gera. ;)

    AtsakytiPanaikinti