2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Kazys Binkis "Atžalynas"

Gimtadienio proga gavau bilietus į Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį "Atžalynas". Tokiu būdu šiandien jaučiuosi tarsi būčiau šventusi dukart ^^ Dėlto ir mielos dovanos - bilietai į renginius. 

Teatras visada nuteikia labai šventiškai ir iškilmingai. Išsitrauki kokią suknelę, kurią esi dėvėjusi tik kartą, pvz. per diplomų įteikimus. Kruopščiai išsidėlioji papuošaliukus ir susidedi rankinės turinį. 
Jau vien tai tampa mažyte švente. 

Turbūt nenustebsite perskaičiusios, jog "Atžalynas" mane be galo sujaudino.
Taip - nėra spektaklio be galingo užtaiso. Nėra spektaklio, kuris neatskleistų kokios nors socialinės problemos, kuris netrenktų per žiūrovo psichologiją, ar bent nesuvirpintų jausmų. 
O gal aš tik tokius renkuosi? 

"Atžalynas" įvykdo vieną labai galingą misiją - atskleidžia tą sovietmečio žalą, kurią visada taip sunku įvardyti žodžiais. Taip sunku išaiškinti bet kuriam užsieniečiui. Bet ir mes ne visada suvokiame, kokia buvo toji tarpukario karta, kurią visiškai sutraiškė Stalinas. Žinoma, visada buvo ir bus visokių žmonių, negalima nieko suabsoliutinti iki "visi". Tačiau jei pažvelgsime į tai ką ir rodo "Atžalynas" - tarpukario mokyklą. Jos auklėjimo principus, jos moralę, jos reikšmę visuomenės gyvenime... Gausime portretą didžios dalies tarpukario visuomenės. Nuoširdžios ir atsidavusios. Atsidavusios Tėvynei, darbui, mokslui. Kaip formavosi tuometinė šviesuomenė, kokia kaina... 
Ech, tai reikia  pamatyti ir įsijausti matant, o ne tiesiog skaitant. 
Ypač kai man ir vėl nelabai sekasi viso to išaiškinti raidėmis ir žodžiais.



Žinote, šių metų pradžioje susirašinėjau su vienu amerikiečiu. Buvo pati pradžia Ukrainos-Rusijos karo. Tasis amerikietis nusprendė pajuokauti - atsiuntė žemėlapį su konflikto "sprendimu". Žemėlapyje, pagal Ukrainoje vyraujančią kalbą (ukrainiečių arba rusų), perskėlė šalį ir padalino Ukrainai ir Rusijai. Norėjau spjauti jam į veidą, norėjau aprėkti ir taip vožtelti, kad tuoj suvoktų ką reiškia Rusijos agresija, ką reiškia būti jos okupuotai... Nes mes dar nepamiršome. 

Išžudyta, ištremta, priversta bėgti ištisa karta. Ištisi šviesuomenės, kunigijos luomai. Visiškas mąstančios visuomenės dalies genocidas. Tai ir iliustruoja iš pažiūros paprasto ir naivaus scenarijaus spektaklis. 

Po spektaklio su Liūtu patraukėme i KFC. Tiesiog norėjosi kažkio ne tokio elegantiško ir išprususio :) Tačiau dabar atsakingai pareiškiu, kad daugiau niekada ten nebeisiu. Jau vien dėl tos idiotiškos situacijos, kai kasininkė tuo pačiu ir dėlioja užsakymus. Tokiu būdu tavęs niekas neaptarnauja, nepasitinka bent kokias 5 minutes ir tas užknisa. Gerai, kad buvome vieninteliai laukę, kol pagaliau kuri baigs lakstyti su kitais užsakymais ir priims mūsiškį. Ir taip prieš minutę įėję ponai vos "nenukniso" iš po nosies atsilaisvinusios kasininkės... labai naujuku. Ypač kai net nežinai prie kurios kasos formuoti eilę, nes juk merginos laksto su dėžutėmis ir vištomis... Nejauku. 

Tualetas su koduotomis durimis taip pat nejaukus. Pasijutau kaip kokiame kalėjime. 
Bet čia jau nebesvarbu. Vis tiek į KFC jau nebeeisime. Dar ir dėl to, jog vos tik išgėrusi kokį ketvirtadalį ledinio gėrimo, net neišėjus iš kavinės jau pradėjau kimti. Žinoma, kavinė dėl to nekalta, tačiau ieškant priekabių galima ir paminėti. Pusę Ville Valo gimtadienio pramiegojau, su sunkia galva, norinčiu vemti pilvuku ir maudžiančia gerkle. 

Tačiau tas penktadienio vakaras vis tiek užsibaigė magiškai. 
Romantiškai grįžome šviežiai nusnigtomis gatvėmis, pasimėtėme sniego gniūžtėmis ir pasidalinome vaikystės prisiminimais apie sniego girgždesį, Kaldėdinius apšvietimus ir šiaip. Galiausiai laukdami autobuso pradėjome lipdyti sniego seniuką, tačiau nespėjome pabaigti. Jei kas matėte Lvovo stotelėje nebaigtą sniego seneliuką prašau juo pasirūpinti ^^


Nesirkite ir išeikite į lauką pasitikti žiemos magijos ;)

Soundtrack: HIM - Pretending // Trust is a word all lovers know
The glorious art of staining souls, my darling


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą