2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Filmų mėnuo: 2014 lapkritis

Visų pirma nepaprastai džiugu, jog atsirado Jūsų komentarų su nuomonėmis apie Lunos matytus filmus ^^ Tai labai miela ir (dažnu atveju) suteikia daugiau informacijos, nei mano pasvaigimai :)


Turbūt buvo nesunku nuspėti, jog po entuziastingo susižavėjimo pirmuoju filmu apie Žagsulį ir Bedantį imsiuosi ir antrosios dalies. Tiesą pasakius, taip nekantravau jį pamatyti, jog žiūrėjau kada papuolė, kada tik rasdavau laiko: 15 min. kol verda koldūnai, 10 min. kol Liūtas neliepė skaityti rimtą knygą, o ne filmukus žiūrėti, 20 min. kol užimtas dušas, 20 min. traukinyje... taip ir sužiūrėjau jį. 

Šiaip tai nebuvo pati geriausia mintis, tačiau tikiuosi abu šiuos filmukus priversti pažiūrėti ir Liūtą, tad... gal dar turėsiu progą ^^ Bet kuriuo atveju antrąją dalimi nė kiek nenusivyliau. Tas pats žavus humoras, tos pačios mielos ir išraiškingos veikėjų grimasos, o jau Žagsiaus tėvo mielųjų charakterio savybių atskleidimas iš vis topas buvo! Nuspėjamumas niekada filmui nėra į gera, tačiau ir šįkart jis buvo su tuo jauduliu "juk taip negali būti, na, kada gi viskas bus gerai?". Trumpai ir aiškiai - "Kaip prisijaukinti slibiną" tikrai neprarado kokybės štampo ir aš begaliniai laukiu trečio filmo. Iš pradžių perskaičiau, kad jis pasirodys 2015 vasarą - džiūgavau kaip dalzelinukė. Po to sužinojau, jog premjerą nukelia į 2016 vasarą, nes 2015 pasirodys antra žuviuko Nemo dalis... bet nenoriu aš jokio Nemo, noriu Bedančio! 

Dar keli atsiliepimai: Sesė2 sakė, kad būtinai žiūrėčiau antrą dalį, nes ji net geresnė nei pirma.
Snow of Ashes komentavo, kad yra atvirkščiai, tačiau aš nė neabejoju, jog jei jau pažiūrėjote pirmą dalį antrosios rekomenduoti nebereikia ^^ 

Infiltruoti. The Departed (2006). Imdb metascore - 86/100.

Toliau solidus filmas pagal Liūto skonį. Stulbinantis, susišlavęs keturis Oskarus (tarp jų kaip metų filmas ir už geriausią scenarijų), puikiausi aktoriai (eilę metų augau manydama, kad Leo tik "Titaniko" vertas, o dabar visus filmus su juo norisi pažiūrėti), daug veiksmo, šaudynių, žudynių, beprasmių ir netikėtų žudynių ir... nelabai aišku kas laimi. Geriečiai ar blogiečiai. Na, bet nelabai aišku ir kas jie tokie yra. Daugeliui, matyt, šį reikalą apsprendžia simpatijos patiems aktoriams, o ne jų vaidmenys. Šioje vietoje, matyt, teisus kažkas kas rašė, jog keturiems aktoriams, kurie paprastai gauna pagrindinius vaidmenis, sunku sutilpti į vieną filmą :))

Iš tiesų su šiuo filmu viskas labai gerai. Tiesiog puiku. Nors kodėl tiek veikėjų nužudyti reikėjo aš nežinau... ir dar gana šlyktokokai... bet apskritai, jei kada pakliūtumėt į tokią situaciją, kai vaikinas nori veiksmo filmo, o jūs romantinio, dėl "Infiltruotų" laisvai galite nusileisti. Verta ;)


Pradžia. Inception (2010). Imdb metascore - 74/100.

Vieną dieną filmai su DiCaprio tikrai baigsis, tačiau taip jau sutapo, kad čia ir vėl jis. Ir vėl laimėjęs keturis Oskarus. Ir vėl nuo-iki Liūto skonio. Ne tik su šaudynėm ir gaudynėm, ir puikiu scenarijumi, tačiau dar ir su mind-fuck žanro prieskoniu. Labiausiai (man) šis filmas įspūdingas tuo, jog sukuria tokią fantastinę, tačiau puikiai išvystytą idėją ir ją nuosekliai, sklandžiai rutulioja. Sapnai, protų valdymas, ateities projektavimas, kas būtų jei būtų, ir kas yra jei buvo... Viskas sklandu ir įtaigu.

Tik nežinau... dabar niekaip neprisimenu čia buvus bent vieno silpno veikėjo... Na, žinote, tokio kuris stiprių, heoriškų draugų kompanijoje palūžtų. Tokio kaip Piteris Trumpulis, ar tas plikas bičas "Matricoje", kuris prašė robotų suteikti jam žymaus aktoriaus gyvenimą... Kai yra tokių veikėjų filmas tampa tikroviškesnis, o kai visi tik stiprūs, drąsūs, vikrūs... imi jaustis šiek tiek menkysta, ar čia tik man taip?

O tačiau labai patiko Joseph Gordon-Levitt veikėjas. Tiksliau pamatyti patį aktorių tokio kieto, šaltakraujio (gerąja prasme), tvirto veikėjo vaidmenyje, kai iki šiol atsimenu jį kaip naivų, mielą įsimylėjėlį iš "Užsispyrėlės sutramdymo" (10 Things I Hate About You). Tikrai miela.

Mirties įrankiai: Kaulų miestas. The Mortal Instruments: City of Bones (2013). Imdb metascore - 33/100.

Žinote, man tikrai labai patinka Lily Collins. Nežinau kodėl, tačiau patinka. Ar tuo jog yra Phil'o Collins'o dukra, ar savo besišypsančiomis akimis, ar bendrai išvaizda. Tačiau jau kaip nemoka rinktis vaidmenų (arba kaip negauna normalių), tai tikrai darosi liūdna...

Filmą žiūrėjau, nes: a) jame be L. Collins vaidina ir vienas iš keturių gražiausių blondinų vyrukų, kurie pirmi šauna į galvą (kartu su Kurtu, Heather Leadger ir Liūtu) - Jamie Campbell Bower;
b) per SP buvo tikrai puiki šio filmo rūbų kolekcija ir tuo būdu jis patenka į "apsišvietimui" reikiamų pažiūrėti filmų sąrašą;
c) sirgau kaip šikna, Liūtas išvažiavo su draugais į konferenciją, kur ir aš norėjau, ir dėl viso to labai liūdėjau, o kai taip liūdžiu visada užsibaigiu su va tokiais filmais...

Nu, ir ką... ketvirtadalį filmo pradūsavau koks gražus Jamie, pusę raukiausi kas ten per wtf dalykai vyksta ir dūsavau: "Na, nedaryk taip, durniau tu", o kokį trečdalį pučiau nosį ir skaudžiai kosėjau. O kur dar tos darželinukų lygio meilės isterijos...

Nežinau... tikiuosi čia vienas tų atvejų, kai filmas visiškai susimauna palyginus su knyga, nes šiaip nieko gero apie jį kaip ir neturiu pasakyti apart to ką jau pasakiau. Geriau žiūrėkit, bet kurį iš anų trijų...

Tai tiek apie lapkritį. Iš tiesų šiuo metu matau, jog penki iš eilės filmai buvo su apyšliktėmis arba labai šlykščiomis žudynėmis, arba su šiaip daug žudynių, tad tikiuosi, jog per gruodį dar spėsiu pamatyti bent vieną mielą, gerą, smagų filmą apie Kalėdų Senį ir jo elfus... O tai jau liūdna darosi (kad ir kokie tų žudynių scenarijai bebūtų).

Soundtrack: The Doors - Touch Me // Now, I'm gonna love you
'Till the heavens stop the rain

2014 m. gruodžio 6 d., šeštadienis

Svajonės

Sako, svajones pildo krentančios žvaigždės.
Sako, svajones pildo šuliniai.

Sako, svajones pildo įvairaus plauko statulos įvairiuose miestuose.
Sako, ir monetos fontanuose. 

Kartais svajones pildo pabarbenimas į vienodą valandą ir minutes rodantį laikrodį.
O šiuo metų laiku daug vilčių dedame į Senį Kalėdą...

Tačiau aš ėmiausi tikėti, jog svajonėms visų pirma reikia įduoti mini materiją pasaulyje, o ne tik paleisti mintį į vėjus. Tai tarsi pasodinti sėklą, tarsi padrėbti molio, iš kurio toji svajonė kerotų ir augtų. Taip ir įsivaizduoju, kaip būtent prie tokios "materijos" ima kibti tos spindinčios auksu fėjų dulkelės, angelų sparnų plunksnelės, gėlės iš kaukų apsiaustų, dvasių ūkai ir pamažu svajonė tampa tikrove. 

Kaip rašantis žmogus savo svajones užrašinėju. 
Tai visai puikiai sekasi. 

Kitam, galbūt labiau patiktų pasistatyti prieš akis norimos mašinos modeliuką, ar šiaip pirkinių koliažą pasikabinti. Mano mama prie šaldytuvo sega kelionių aprašymus... 

Tačiau aš rašau. 

Viskas prasidėjo nuo vienos Valentino dienos, kai gyvenau bendrabutyje su kamabriokėmis, kurios žiūrėjo televizorių... Čia beveik ne pasiteisinimas :)) Na, galite įsivaizduoti: Valentino diena, laida apie visokius būrimus ir kitus šakar-makar... Žiauriai mielas vakaras. Tačiau negalėjau neišgirsti paskutinio (nebepamenu kokios) būrėjos patarimo, kaip atrasti meilę. Instrukcijos daugmaž tokios:

Sulauki jauno mėnulio (o, fak, o gal pilnaties?... Bet man atrodo norai pildosi per jaunatį...).
Paimi popieriaus lapą ir aprašai, kokio mylimojo norėtum.
Smulkiai. Nuo sveikatos būklės, piniginės būklės iki naudojamo nagų lako spalvos. 
Popieriuką saugiai pasidedi. Geriausiai į krikštolinę vazą, tačiau tinka bent koks permatomas indas.
Kitą vakarą viską žodis žodis nurašai nuo pirmo popieriuko ant antro ir vėl abu ramiai pasidedi.
Taip viso kartoji devynis vakarus iš eilės (šitą tai tikrai prisimenu. Ramiai ;) ).

O tada su savo krikštolo vaza lauki aprašytojo princo. Per metus turi pasirodyti fronte ;) 

Nepaleido manęs visa šita instrukcija kelis mėnesius. Kol galiausiai balandį sulaukusi jaunaties ir atsakingai apmąsčiusi visą reikalą sėdau ir sudėjau jį į popierių. Visi tie lapai ramiai tebestyro stiklinėje ant knygų lentynos. O Liūtui jau ne kartą aiškinau, kad jis užburtas ir neturi kito pasirinkimo :)) Mano mieliausiasis Liūtas, jau daugybių daugybę kartų būčiau be Jo prapuolusi.

O dabar buriame kartu. Ir šįkart įvairiausius pirkinius. Paimam vokelį. Užrašom kam į jį taupysim ir... taupom. 

Magija paprasta, tačiau veiksminga. 

Tą "jei atvažiuotų HIM" užrašiau grynai iš lempos. Iš jau įsisenėjusios kibirkšties. Tačiau nelabai betikėjau, jog tie suomiški šmikiai kada beįžengs ant Lietuvos žemelės. Ir še tau...
Septynerius metus laukiau kaip dundukas, o tik konkrečiai užrašius, kad n o r i u, nepraėjo nė pusė metų... magija. Ne kitaip.

Taigi, Mielieji, svajokite ir nebijokite savo svajonių sukonkretinti, apipavidalinti ir visiems svajonių pildymu užsiimantiems veikėjams pateikti aiškias instrukcijas ko norite. 
Juk ir jiems bus taip lengviau ;)


Soundtrack: HIM - The Funeral of Hearts (live At The Orpheum Theater) // She was the wind carrying in All the troubles and fears you've for years tried to forget