2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

"Vilko vartai" ir baimė iki pat dešiniojo širdies skilvelio

Šeštadienį su Liūtu ir pora geriausių draugų buvome Aistės Smilgevičiūtės ir "Skylės" albumo "Vilko vartai" pristatyme. Jau buvau pamiršusi kokia mažutė ir jauki "Forum Palace" salytė. Skaičiavau, jog tai 5-tasis koncertas, kurio atėjau pamatyti šioje salėje. 

Tą vakarą iš Aistės ir "Skylės" gavau būtent tai ko ir tikėjausi. Kokybišką, iki detalių kruopščiai parengtą koncertinę programą. Tačiau nepralenkusią, neišaugusią iki "Broliais" pasiekto lygmens.

T. Bauro nuotr. lrytas.lt
Šįkart daug atidžiau klausiausi dainų žodžių ir negalėjau atsistebėti kaip grakščiai, kaip poetiškai jie sudėlioti. Kokie grakštūs, kokie poetiški, kokie nuostabiai lietuviški žodžiai pasirinkti ir kaip jie suguldyti į tekstus. Nors negalėčiau išskirti nei vienos įstrigusios melodijos, o instrumentiniai solo atrodė kiek per ilgi, tačiau "Skylės" koncertai tuo ir žavi, kad juos vertinant negali apsiriboti tik muzika. 

Juk Aistės suknelė ir jos aksesuarai gali būti verti atskiros pastraipos! Kaip krenta tas sunkus audinys, kaip jis išsiuvinėtas ir kokia gili jo spalva :) Kaip keista, kai atlikėjau uždedamas perukas su gausiomis žilomis sruogomis ir kaip tai sukuria dar dalelę magijos, o tada išeini iš koncerto ir toliau gyveni tarp jaunimo ir jaunumo kultų. O kur dar Aistės rankų judesiai ir veido išraiškos, kai tikrai nesupranti iš kur ta mažytė, tyli moteris turi tiek jėgos, tiek nepaprastos įtaigos savyje. Kaip gale koncerto pristatomi ne tik muzikantai, tačiau ir garso, apšvietimo operatoriai, kostiumų dizainerė ir kaip supranti, kad jų atliktu darbu visą koncertą lygiai taip pat nepaliaujamai žavėjaisi. Ir kaip džiaugiausi, kad karts nuo karto minioje iškeltuose mobiliuosiuose telefonuose tas grožis nė velnio neatsiskleidė ^^

T. Bauro nuotr. lrytas.lt
Beliko paliūdėti, jog minia prie albumų paradavimo stalo ir autografus dalinančių atlikėjų buvo begalinė ir susigrūdusi. Tad pabendrauti kaip norėjosi nepavyko, o ir patys muzikantai atrodė gerokai pavargę. Nors Rokas mūsų draugams savo firminės šypsenėlės rašant palinkėjimą "atžalų šeimoje" nepagailėjo :)) 

Ir vis tik didžiausiu atsiminimu iš šio koncerto liks ne pati muzika ir ne dainos.

Kaip minėjau buvome su Liūtu. Labai jaudinausi, kad šis savaitgalis pasipainios būtent tas, kai jų neišleis iš kariuomenės namo ir teks paskutinį vakarą ieškoti kitų draugų, ką pasikviesti eiti kartu. Bet ši dalis pavyko puikiai. Nepavyko dalis kai ėmiau džiaugtis dar vienu koncertu kartu su savo mylimiausiu, kai turiu prie ko prisiglausti per meilės dainas, į ką pažvelgti ir nusišypsoti, su kuo kartu padainuoti ir palinguoti. Kai pirmą kartą manasis paliko salę ir išėjo į tualetą dar viskas buvo gerai. Tačiau dar po 15 min. jis suspaudė man ranką ir pasakė, jog jam negera. 

Kokia šalta baimė apėmė kai supratau, kad jis nebejaučia savo kūno ir visiškai nesupranta kur eina, o galiausiai susmuko ant grindų aplink save parblokšdamas tris žmones (nes kai šitaip krenta beveik 2 metrai ir beveik 100 kilogramų masės, tikrai ne juokas). Ir padarė tai be jokių bandymų sušvelninti smūgį... Maniau, jog mano klyksmas turėjo pasiekti visus iki pat scenos. Tai tetruko vos kelias sekundes, tačiau kokios jos ryškios mano atmintyje. Ir koks ryškus tas visa apimantis klausimas - kas atsitiko, kodėl? Žinoma, salė maža, šilta, pilna žmonių ir ne taip pilna oro, tačiau kad stipriausias žmogus mano mažame pasaulėlyje šitaip prarastų save. Labai labai, be galo baisus jausmas. 

Liūtui susmukus jį ėmė kelti trys vyrai ir kol jie stengėsi jis per tą laiką ir pats atsigavo. Nors vesti iš salės teko stipriai apkabinus ir ryžtingai rodyti kelią, jis vis dar ne visai suprato kur išėjimas. 

Išėjome į žvarbų nakties orą. Mano vyras susmuko ant bordiūro, tačiau po truputį ėmė sugrįžti. Iš pradžių ragino grįžti į koncertą (visiškas asilas), dar kiek pakvėpavus ir pavaikščiojus visiškai tapo atpažįstamu - ėmė daryti iš savęs žvaigždę ir juoktis iš šio mažo nuotykio. Pamaiva. Tikras liūtas - dievina visas galimybes pabūti dėmesio centre, net kai dėl to vos neįvaro kam širdies smūgio >.<

Per likusį laiką iki jo grįžimo į kariuomenę turėjau papasakoti kaip viskas buvo mažiausiai 7 kartus. O kai galiausiai vėl susitikime su savo draugais jų susirūpinimas ir noras kuo smulkiau viską sužinoti, dar labiau paglostė jo katinišką savimeilę... Net jei visas pasakojimas buvo mano, jis neprisiminė kaip pasiekė išėjimą nuo momento, kai sumurmėjo man, jog jaučiasi blogai... 

Šmikių šmikis. Ką galiu pasakyti. Ir dar alpdamas taip trenkė man per nosį, kad iki šiol skauda nors kiek pajudinus, ar perbraukus ranka. Žavinga buvo jo reakcija, kai iš netikėtumo sudejavau per stipriai ją patrynusi, o kai mylimas paklausė kas nutiko, atsakiau, kad jis man trenkė :D Vargšiukas taip susigėdo, kad net pametė savo liūtišką pompastiškumą. Nes frazė "manimi dabar reikia rūpintis" po koncerto buvo antra mėgstamiausia po "o kaip aš parkritau?"... Žavuolis.

Soundtrack: The Who - You Better You Bet //
When I say I love you you say you better

2015 m. gruodžio 1 d., antradienis

Sniegas, eglės ir kiti maži džiaugsmai

Sekmadienio rytas buvo apibarstytas šlakeliu magijos.

Kaip įprastai varčiausi lovoje iki 11 ryto. Tai miegodama, tai prabusdama ir vėl užmigdama, tai apsimesdama, kad miegu. Kaip tikra panda, net ir nebeapsimesdama mieganti, iš lovos vis tiek išsiridenau tik apie 12 ir tik tada pamačiau vaizdą už lango.

Pilkas daugiabučių kvartalas baltavo vis dar (!) neištirpusiu sniegu. Negalėjau atsistebėti ir atsikrykštauti. Tądien su Liūtu ėjome ir Katedros aikštės eglės pamatyti ir pasižadėjome kitą kartą grįžti paragauti čia Kalėdų miestelyje siūlomo kisieliaus. Tuo tarpu pasidžiaugti laiko nebuvo daug - laukė autobusas atgal į kariuomenę.

Ir vis tik savaitgalis užsibaigė pakilia nuotaika ir galvoje besisukančiais artimiausiais žmonėmis. Mintimis apie jau suplanuotas ir dar reikiamas sugalvoti dovanas, o ne įprastu apsižliumbimu, kad vėl likau viena naujai ilgai savaitei. O tai, mieli draugai, labai iškalbingas faktas apie sniego ir Kalėdinių eglių poveikį Lunos savijautai. Šiemet niekas neatrodo per anksti.

Vis svarstau ar tas sniego, kalėdinių dekoracijų ir dovanų laukimas užsitęsusi ar tikroji vaikystė?

Žinote, buvau labai piktas vaikas. Labai surūgęs, susiraukęs ir pavargęs. Tėtis vis sakydavo, kad susiraukšlėsiu nesulaukusi vestuvių (na, tam laiko dar liko). Nuo kokių 9-erių tai kartojo. Tad tuometinis mano džiaugsmas tokiais dalykais kaip sniegas ir Kalėdos buvo iki kitos brolio paleistos gniūžtės, iki kito "duok sesei - ji mažesnė" ar dar kokios vaikiškos širdgėlos.

Šiandien tasis džiugesys atrodo daug tikresnis ir vaikiškesnis nei kada anksčiau.

Arba galbūt tai tiesiog meilė? Žinote, sakoma, kad tikroji meilė padaro mus geresniais žmonėmis. Tam iliustruoti (kaip visada) galima atsigręžti į J.K. Rowling ir Hario Poterio knygas. Džeimsas Poteris mylimas Lilės tapo geresniu žmogumi - išaugo iš šaipymosi ir piktų pokštų.

Tad galbūt ir mano surūgusi vaikystė atsigriebia dabar, kai esu mylima ir įsimylėjusi.
Žavu tuo tikėti. Žinoti.

Prasidedant tokiam magiškam ir mistifikuotam laikotarpiui, linkiu sužinoti ir Jums koks gėris dar slypi jumyse ^^

- Lunalight

Soundtrack: Queen - Too Much Love Will Kill You // I feel like no-one ever told the truth to me
About growing up and what a struggle it would be

(temiškai daina visiškai priešiška įrašo turiniui, tačiau imu tikėti, kad tai viena geriausių Freddie vokalų partijų visame Queen repertuare ir pastaruoju metu tiesiog negaliu jos atsiklausyti)

P.S. Jūs ką tik perskaitėte 100-tąjį ežiuko įrašą ^^


2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

It's a very Happy day :)

Viešpatėliau, kitais metais Villei bus 40! 

Siaubas... tai dar blogiau nei 30. O aš jau jaudinuosi dėl draugų, kuriems tuoj 30. 

Na, bet svarbiausia vis dėlto per gimtadienius ne skaičiuoti metus, o pasidžiaugti šviesa, kurią skleidžia tą dieną gimęs žmogus. 

O Ville, jo muzika, jo grupė nušvietė labai didelę dalį mano pasaulio. Tiesą pasakius, tik dabar susivokiau, kad Valo ir reiškia šviesą suomiškai. 

Štai kaip giliai šis vyrukas mane paveikęs - kai imi rašyti metaforomis to net nejausdamas. 

Žavu.

Bučkis ir dideliausi sveikinimai dėdei, kuris įkvepia, suteikia stiprybės ir tiesiog ištaško :) 

Soundtrack: HIM - Killing Loneliness // With the warmth of your arms you saved me

2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Autobusų istorijos

Grįžimas po vasaros į miestą kasmet būna labai surrealistiškas. Absoliučiai visą vasarą, išskiriant kokias 2 savaites joje, paprastai praleidžiu archeologiniuose tyrimuose. Paprastai kur nors viduryje laukų, kartais su, kartais be interneto, be prekybos centrų, be reklaminių stendų, be pasiutusio eismo ir garuojančio nuo karščio asfalto. Dažnai ne dušo, arba šiaip tiek purvina, kad neatsiplauna, dažnai be lovos, tačiau visada labai sočiai, maitinama namų maistu :) 

Taigi po trijų mėnesių sugrįžti į miesto ritmą būna gana keista ir ne visada malonu.

Pastebi labai daug įvairių dalykų. Kiek aukštai iškilo naujas pastatas, kiek reklamų stendų pasikeitė ir kiek daug keistų aplink žmonių. Miestiečiai nepaprastai keisti.

Tačiau šiemet itin atkreipiau dėmesį į naują tendenciją viešajame transporte - atsisėsti į kėdę prie praėjimo, o ant esančios prie lango susikrauti tašes. Arba nieko ten nekrauti. Tiesiog palikti laisvą. Tačiau tai reiškia, kad neturintis kur atsisėsti žmogus, turėtų jūsų paprašyti praleisti atsisėsti.

Itin nervino tie atvejai, kai autobuse/troleibuse pastebimai pilnėjant žmonių, tokie ponai ir ponios nė negalvoja savanoriškai pasislinkti prie lango, kad laisva vieta būtų laisvai pasiekiama. Ne. Sėdi. Mąsliai filosofiškai žvelgia į visatos tolius. - Atsiprašau, ar galėtumėte leisti atsisėsti? Įsižeidusiai pasuka galvą į prašantį, suraukia nosį, pasuka į šoną vieną koją - tipo, praeikit, tada dar labiau suraukia nosį, kai bandančio prasibrauti į laisvą vietą žmogaus užpakalis makaluojasi filosofui palei veidą. Žavinga. 

Tačiau labiausiai nustebino kelios kelionės trapmiestiniais autobusais su ta pačia situacija. Čia tai tikrai ant kėdžių prie lango būdavo susikraunamos tašės ir striukės, o pilnėjant žmonių toliau sėdima taip pat tarsi bilietas už 10 eurų pirktas ir tašei su striuke...

Moralas - prašau nebūkit autobusų tūndros, draugai.

Nors dabar to vėl nepastebiu. Turbūt vėl tapau statistine miestiete. 

Soundtrack: The Ark - Disease // I believe I could get throug it, I could even get into it,
But only you can make me do it

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

IRON MAIDEN gros Kaune!

Prieš 8 minutes. 

Skambina Liūtas iš kariuomenės:
- Na, mažiukai, tai kaip tavo dienelė praėjo?
- Gerai gerai... darbe... IRON MAIDEN!!!! Mažiukai, IRON MAIDEN atvažiuoja į Lietuvą! O dieve... A. A. A. Iron Maiden, Mažiukai, oi, aš tuoj apsiverksiu. Oi, jau apsiverkiau. 

Juokiasi:
- Tai kas dabar bus?
- Kas bus, kas bus? "Iš kur bapkių gaut" bus. Iron Maiden, Liūtukai, tu jauti? 

Ir te bus ši didinga akimirka amžiams įrašyta interneto istorijoje.

Ačiū music.lt už nuostabių nuostabiausią naujieną! 

Ir kaip gerai, kad bilietus pradės pardavinėti po gimtadienio :D
Yra šansas "užsidirbti" per tą laiką ^^

Gali būti, kad birželio 23 d. bus diplomų įteikimas.
Bet kam rūpi - būsiu Kaune :D




2015 m. spalio 23 d., penktadienis

HP 1!

Gavau savo iliustruotą "Hario Poterio ir Išminties akmens" kopiją!

Oooo, kad būtumėt matę kaip išsišiepiau paštininkei atnešus didelį paketą, o ne mažiuką su telefono dėkliuku! :D Ką gi, nusimato bent viena nemiegojimo ir nevalgymo diena ^^

Jaučiuosi geriau nei per Kalėdas ^^


2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Eilėje knygyne...

Vakar stovėjome eilėje knygyne ir už mūsų atsistojo berniukas su "Haris Poteris ir Išminties akmuo" knyga rankose. Ir aš taip susigraudinau. Ir aš taip jam užpavydėjau. Jis tuoj tuoj, šią knygą (greičiausiai) skaitys pirmą kartą ir pažins Hario Poterio pasaulį pirmą kartą. Ir tai bus tokia magija, kuri (greičiausiai) pakeis pusę jo pasaulio. Ir jis pradės tą nuostabią, pavojingą, jaudinančią kelionę, pažins daugybę nepaprastų veikėjų... Ir aš jau žinau, kada skaitydamas jis juoksis, o kada verks.
Ir tai bus magiška.

Sveikinu, berniuk :)


2015 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Nebe aš

Ar tai jau depresija? Kai žvelgi į save tuo pačiu metu prieš du metus ir nesupranti, kaip taip galėjo būti? Prieš du metus galėjau vienu metu būti ekspedicijoje, ruošti vestuvinę dovaną nuostabiausiems draugams, perskaityti seminarų tekstus, netgi juos suprasti ir turėti ką apie juos pasakyti. Dar tuo pačiu sekti vykstantį krepšinio čempionatą, pildyti dienoraštį ir begaliniai džiaugtis rudeniu. Oi, ir dar tuo metu mes kraustėmės! Beprotiška. 

Dabar kiekviena diena vienoda - ankstyvas rytas // vis dar ankstyvas rytas // oi, pamiršau papusryčiauti, tai palauksiu pietų // hmm, jau šito šiandien nebepadarysiu // hmm, ir šito nebespėsiu // oi, jau turėčiau eiti miegoti // fak, jau antra nakties...

Na, ką aš čia... Dar tik pirma su puse tokios dienos. Tačiau... Vienai sunku kovoti su tokiomis dienomis. 
Dienomis, kurios turi tik darbų sąrašą, tačiau neturi dienotvarkės. 
Dienomis, kai neskamba skambutis, kai laiko nestyguoja jokie susitikimai. 

Dar tik kelios dienos, kai mano mielas Liūtas išėjo mokytis ginti Tėvynę. 
Tėvynę jis labai myli, labai ją supranta ir labai tiksliai žino kas svarbiau už svarbų.
Maniau, kad pradžioje viena namuose jausiuosi tarsi jis būtų tik laikinai išvykęs. Tik savaitgaliui į Skaudvilę, tik liko nakvoti pas geriausią bičiulį, kai užsivakarojo bare, tik eis miegoti kiek vėliau nei aš - dar dirba kompiuteriu gretimame kambaryje. 

Tačiau jau pati pirma naktis buvo pragariška. 
Inkščiau iš ilgesio, blaškiausi po visą butą ieškodama servetėlių, desperatiškai ieškojau jo kvapo pataluose. O net to nebuvo. 

Žinojau tai tuo pat balandžio ir vis tiek, vėl būti vienišai - sunku. 
Kai niekam niekam nerūpi kada nuėjai miegoti, ką veikei, kada ir kiek valgei, kaip atrodai. 
Kai gali visus iš eilės apgauti, kad tau viskas gerai. Tekste tereikia uždėti šypsenėlę, kalbant laiku įkvėpti ir iškvėpti, o ką nors sutikus taip apsidžiaugi, taip vertinį tą akimirksnį tarp dviejų vienatvių, kad meluoti ir nereikia. Tik nuleisti negirdomis nuostabą, kad esi tokios geros nuotaikos. 
"O mes manėm...". "O mes taip bijojom...".

Vienui vienas žmogus toli ir ilgam. Vienui vienas, dieną su puse, o iš manęs jau tik griuvėsių krūva. 
Shit, net vėl pradėjau klausyti Tokio Hotel.


2015 m. kovo 30 d., pirmadienis

18 goin' on 55!

Į Kauno "Žalgirio arenoje" vykstančius koncertus vykstu tik labai, labai rimtais atvejais. 

Red Hot Chili Peppers.
Lenny Kravitz.
Slash.
Apocalyptica.

Visi jie buvo verti visų pastangų ir transporto nepatogumų... Dėl Adamso abejojau, nors kelios savaitės iki paskelbiant apie jo koncertą, svarsčiau, kad tikrai norėčiau, jei tik vėl atvyktų į Lietuvą. Kaunas kiek baidė. Nors "Žalgirio" arena visa galaktika geresnė už "Siemens'ą" mažių mažiausiai akustine prasme, tačiau grįžimo namo problema visada išlieka ir kiekvieną kartą išsisprendžia vis kitaip. O šįkart koncertą stebėjome su vairuojančia klasioke, tad grįžimą namo išsprendė ji ^^

Tuo tarpu atvykau kaip įprastai - traukiniu, dar gera valandėlė iki durų 5 areną atidarymo.
Nepasigailėjau. Kiek pavaikštinėjau arenos prieigose, pažioplinėjau į Merūną bei kitus žmogus "Akropolyje" ir galiausiai atsistojau į eilę prie įėjimo arenon. Žmonių eilės jau buvo spėjusios susiformuoti, tačiau vis dar tuo keistu principu, kai ties centriniais vartais jų daugybių daugybės, o ties šoniniais po 2-3 žmones ar jų poras. Nors skirtumo visiškai jokio... Tad pradėjau savo laukimą mažutėje eilėje arenos išorėje. Tada kitoje tokioje pat mažutėje, prie įėjimo į pačią arenos salę. Oras leido atvažiuoti tik su odine striukyte, tad rūbinėje dėl išgyvenimo grumtis neteko ^^
Labai tuo džiaugiausi ir prieš, ir po koncerto :)

Belaukiant didžiojo suleidimo į pačią salę prie durų priėjo striukas, tačiau raumeningas apsauginis ir labai maloniai bei smagiai nusiteikusiai išdėstė, kad kreipiasi į mus kaip į geriausias vietas koncerte turėsiančius, arčiausiai scenos būsiančius žmones ir perduoda atlikėjo prašymą jo pasirodymo nefilmuoti ir nefotografuoti. 

Su tokiu dalyku susidūriau pirmą kartą, tačiau visiškai tam pritariau.

Ilgas laukimas pasiteisino. Užsiėmiau vietą sau ir klasiokei prie apsauginės tvorelės, nors ir ne visai taip arti centrinio mikrofono, kaip būčiau norėjusi. Kita vertus, kažin ar lygiai 20 val. pasirodžiusi draugė būtų galėjusi prasibrauti kur arčiau vidurio... Įsitaisėme tikrai patogiai, o laukti ilgai nebereikėjo... Jau į sceną Bryan'as ir grupė žengė šmaikščiai - didžiajame ekrane buvęs atlikėjo portretas nuo albumo "Reckless" viršelio (kurio 30-mečio garbei ir rengtas visas turas) ėmė maivytis išplėsdamas akis ir išsižiodamas :)


O po to scena tiesiog sprogo nuo Bryan'o ir jo pagrindinio gitaristo Keith Scott energijos, lakstymų nuo vieno scenos galo prie kito, juokelių, tiesiog bendravimo su publika ją giriant ar pristatinėjant dainas. Apsiverkiau per "Heaven", taip gražiai ji skambėjo milžiniško disko rutulio šviesų ir žiūrovų telefonų švieselių apšviestoje arenoje. O pirmojo jos stulpelio pats Adams'as nė nedainavo, visut viską ištraukė pati minia ir atrodė jis vis tempia ir tempia gumą, norėdamas išgirsti, kaip gerai mokame jo dainos žodžius (visa tai galite kuo puikiausiai girdėti nuorodoje į dainą) :D Kai daugiau žmonių iš to juokėsi nei dainavo, prisijungė ir pats Adams'as :D Taip pat ir "All For Love". Tai buvo paskutinių paskutiniausia daina ir prieš ją pats Bryan'as paprašė visus uždegti mobiliųjų švieseles. Buvo magiška. Ir neįtikėtinai šviesu!

Keith Scott (P. Mantauto, lrytas.lt nuotr.)
Och, taip... "Let Me Down Easy"... Buvau girdėjusi tik Roger'io Daltrey (The Who vokalisto, nors pačią dainą parašė pats Bryan Adams ir dar vienas dėdė) originalą . Ir ta daina mane sužavėjo. Sužavėjo tuo, kad tai viena tų apgaulingų dainų, kurioje dainuojama apie skaudžius išgyvenimus pagal linksmą, kojas kilnojančią melodiją. Tai visiškai atskira dainų kategorija (bent jau man tai tikrai, reiktų ir tuo labiau pasidomėti ^^"). Tačiau nors Bryan dainą pradėjo gana linksma gaida, tačiau ilgainiui, vien akustinei gitarai pritariant, ji išsivystė į širdį gniaužiantį ir draskantį , atvira žaizda pulsuojantį skausmą. Kimus Jo balsas tam idealus. Tąkart tarsi prikimęs nuo nesiliaujančios raudos, o ne kelias naktis besitęsiančių šėlionių, kaip dažnai atrodo per visą eilę kitų dainų. Ir man atrodė, kad visa minia pamiršo kvėpuoti.
Arba ėmė tramdyti ašaras.

Grįžtant prie linksmosios gaidos - negalėjau patikėti Tinos Turner sužibėjimu tame koncerte :D
Žinoma, šmaikščiu, Adams'išku būdu. Dainos "It's Only Love" įžangoje į didįjį ekraną sugrįžo "Reckless" albumo viršelis ir jame esantis Bryan'o portretas vėl ėmė vaipytis, ale dainuoti kelias "It's Only Love" eilutes... Tinos balsu. Juokiausi dusdama, tačiau per gitarų įžangą dar spėjau paaiškinti draugei, kad šią dainą Bryan'as kadaise įrašė su Tina Turner ir mes ką tik ją... išgirdome :)

Sugroję visą "Reckless" albumą nuo pradžios iki galo, grupė prakalbo apie vakaro pabaigą, tačiau tuoj pat nuramino, kad Bryan'as turi išleidęs dar 12 albumų, tad gali groti toliau. Šis pokštas dar bent kartą pasikartojo ir vis tiek buvo be galo juokingas bei mielas ^^ Pagyrūnas. Ir vis tiek neįtikėtinai paprastas... Ar būna taip?

Nepaisant visų anksčiau buvusių dainų aprašymų man labiausiai vis tiek patiko "Straight From the Heart" - taip jau būna, kai netikėtai atrandi naują dainą (kuriai 100 metų) ir ji tave įtraukia. O Justei "Cloud Number Nine". Tad abi buvome labai patenkintos, nors "Simorono žirgo" garso takelio nebuvimas kiek liūdino...

(A. Aleksandravičiaus, kaunodiena.lt nuotr.)
Galiausiai labai sužavėjo vaizdo operatorių darbas ir visa koncerto vizualizacija. Tiek paprasti (tačiau jokiu būdu ne prasti) iš anksto paruošti dainų apipavidalinimai didžiuosiuose ekranuose, tiek darbas su tiesiogiai filmuojamu vaizdu, kuriam pridėti įvairūs efektai. Atrodė tikrai įspūdingai. Bent kiek sekiau juos, nes šiaip su drauge galėjome 98% koncerto mėgautis puikiausiai matomu gyvu Bryan'u ir jo grupės nariais. Ir tai buvo fantastiška. Vėliau ji džiaugėsi, kad galėjo matyti jo akių spalvą :D

Dėl to labai savimi džiaugiuosi, - kad sudariau ne taip ir dažnai į tokius koncertus atvykstančiai draugei kuo puikiausias sąlygas stebėti puikų puikų pasirodymą. Kiekvienas juokelis, kiekvienas gitaristo išsidirbinėjimas iki galo atidirbtas, iki galo surepetuotas, tačiau vis tiek iki galo nuoširdus ir įkvėpiantis dalintis ta nepaprasta, magnetiška energija, kuri galima tik tarp mylimos roko žvaigždės ir jo klausytojo. O dar geriau, to klausytojo, kuris jo pasirodymo pralaukė n valandų, norėdamas užsiimti geriausią stovimą vietą, ar pirko sėdimą bilietą, vos tik jiems pasirodžius prekyboje. Ir tokie profesionalūs atlikėjai, kaip B. Adams'as ir jo komanda, tai puikiai jaučia. Ir tai suteikia jiems jėgų vėl ir vėl būti nuoširdiems, grojant prieš 30 metų pasauliniais hitais tapusias dainas bei kartojant tuos pačius pokštus per visą koncertinį turą. Ir tai magiška. Ir dėl to ėmiau suprasti tą porelę, kuri už manęs laukė, kol būsime įleisti į salę ir skaičiavo, jog tai jau trečias Bryan'o Adamso koncertas, kuriame jie bus. Nesistebėsiu savimi, jei pati kada nors taip pasakysiu :)

P. Mantauto, lrytas.lt nuotr.
Ir toliau nesuprantu tik vieno - kodėl po galais, recenzijas rašantiems žurnalistams taip nepakeliamai sunku ištaisyti dainų sąrašo klaidas jau po koncerto, arba dar geriau - pasitikrinti, koks apskritai yra aprašomo turo dainų sąrašas? Nejau nė vienas negirdėjote apie setlist.fm??? Tikrai labai patikimas šaltinis.... Išbandytas, tikrintas nuo 2012 ir apvylė gal kokius du kartus... O tai po kiekvieno koncerto, kiekvieno dienraščio recenzijoje same shit... Būtinai vardydami, kokie atlikėjo hitai buvo sugroti koncerto metu, pamini bent vieną, kurio nė velnio nebuvo...

Žiauriai užknisa. Šįkart visi kaip vienas rėkia apie "Have You Ever Realy Loves a Women?".
O trečdalis straipsnio komentarų skirti tam, kad ištaisytų šią klaidą... Užknisa.

Dar gana keistas daiktas buvo labai mažas fotografų skaičius. Turiu omenyje, kad labai mažai jų įleido fotografuoti ir labai greitai išvarė... Turbūt net pirmai dainai nepasibaigus. Nors nebesu dėl to tikra. Galbūt čia taip pat buvo kokie nors specialūs Bryan'o pageidavimai ir todėl delfi'yje sudėtos mobiliaku darytos nuotraukos, o music.lt apskritai nėra jokių... Kiek apmaudu dėl to, tačiau su Juste vis tiek sugebėjome pasibūti trejuose dienraščiuose :cool: Say "Pleeeeaaaase forgive me"! :D


P. Mantauto, lrytas.lt nuotr.
Apibendrinus - labai labai nesigailiu, jog buvau įtraukta į šią klasiokės avantiūrą. Nė viena nebūtume nuėjusios į šį koncertą, jei netyčinis užsiminimas apie jį per Kalėdas ir abiems tai tapo dar viena dovana viena kitai. O Liūtas iki pat pusės dviejų nakties, kai pagaliau nuėjome miegoti, stebėjosi, kodėl aš visiškai nepavargusi, nors tiek prastovėjau ir prasidaviau, ir koks vėl keistas mano užkimęs balsas ^^

P.S. Taikliausios, labiausiai patikusios normalių recenzijų citatos (visos iš F.M. Leščiauskaitės recenzijos, music.lt):

Po koncerto absoliučiai aišku yra viena: Bryano Adamso humoro jausmas yra proporcingai geras jo muzikiniams gebėjimams.

Vieną iš dainų jis pristatė kaip niekam nežinomą ir niekam neįdomią. Saviironija buvo vienas iš koncerto varikliukų.

Dar vienas dalykas, vertas atskiros pastraipos, yra grupės, su kuria atvažiavo Bryanas Adamsas, gitaristas. Kas buvo, tas žino, jog į jį žiūrėti buvo lygiai taip pat įdomu, kaip į patį atlikėją. Muzikantas mėtė gitarą, grojo dantimis, grojo ir atsigulęs, ir atsistojęs, o šokinėjimas, panašu, jo antrasis pomėgis po grojimo. Jei jis namie, kepdamas kiaušinienę pusryčiams, valydamasis dantis, klodamasis lovą ar rišdamasis batų raištelius šokinėja, tai greičiausiai jau nieko nenustebins.

P.P.S. Jei domėjotės koncertu ir visur skaitėte apie tai kaip B. Adamsas išsirinko iš publikos vieną žavią savanorę ir visą dainą liepė jai šokti, su pamokymais kaip tai daryti, o po to padovanojo marškinėlius, tai ji šoko jam dainuojant "If Ya Wanna Be Bad Ya Gotta Be Good"... Gal pasidarys aiškiau, kodėl galėjo būti gana stipriai drovu pagal ją šokti ir dar kai mama sėdi šalia :D

2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Pavasaris...

Įdomu, kiek blog'ų seku? Tik dabar (kai neturiu interneto) ryšio apie tai susimąsčiau. Žinoma, svarbesnis klausimas, kiek iš jų aktyvūs, tačiau gana drąsiai sakau, kad mažiausiai keturiuose iš paskutinieji įrašai (tai reiškia skaityti šiandien) šlovina pavasarį...


O man iš siaubo stingsta visi skysčiai organizme. 
Akys sunkios nuo nemiegojimo, nuo blogo miego, nuo košmarų ir alergijos. 
Oda sausa ir byra nuo manęs velniop...
Širdis tai savo ritmu veržiasi lauk, tai stingsta kartu su krauju. 
Karts nuo karto nesutramdau aimanos, ašarų ir keiksmų. Tiesiog taip. 
Tiesiog gatvėje. Tiesiog, kai manau, kad niekas negirdi.
Šeštadienio vakarą Liūtas tekinas bėgo į miegamąjį raminti mano verksmo. Pamanė, kad vėl susapnavau košmarą. O man tiesiog nepakeliamai sunku būti su savimi. 

Vos tik lieku viena. Vos tik atsiveriu tą nelemtą word dokumentą "1 skyrius". 
1 skyrius! Aš net pirmo skyriaus dar nė velnio neturiu!

Magistro darbo įteikimo terminas nenumaldomai artėja, o aš niekaip nerandu jėgų į jį įsivažiuoti. Dar net nesusipažinau su būtina literatūra, o kur dar visokie grybukai, kurie netikėtai išlenda netyčiomis. 
Nuotraukos priedams neparuoštos, lentelės neparuoštos, literatūra neperskaityta, žemėlapiai neparuošti, garso įrašai neiššifruoti... Nieko nieko nieko. Tuščia šiuo klausimu visur ir galvoje, ir mintyse, ir pačioje sieloje. 

Bandau priminti sau, kad rašyti tokius rašto darbus labai įdomu. 
Tai tarsi detektyvo narpliojimas. Dėliojimas atskirų puzlės dalių iš skirtingų šaltinių, tačiau niekas neveikia. Galva neveikia. Mintys blokuoja, bet kokią informaciją susijusią su šiuo reikalu. 

Pavasaris man be galo blogas ženklas. Tai ženklas, kad iš "dar daugybė laiko" liko "jau nebespėsiu". 
Nežinau prie ko tai prives, tačiau tikrai nebematau savęs kukliai pozuojant su magne cum laude
O metai su puse to siekiant praėjo labai puikiai. Ir galų gale vis tiek lieka tik šūdai ir tamsa. 

Tad kiekvieno laimė mane truputį gniuždo.
O kiekvienas Liūtiškas apkabinimas ramina trumpiau, nes dalį apkabinimo pasiglemžia išgąstis, kad tuoj tas apkabinimas baigsis ir nerimas bei baimės vėl viską aptemdys. 

Nepamainomas tokiai nuotaikai atspindėti paveikslas ir soundtrack'as:


2015 m. kovo 18 d., trečiadienis

"Take Me to Church"

Pirmą kartą šią dainą išgirdau music.lt rubrikoje Top40. Labai retai, tačiau kartais vis dėlto perklausau naujas siūlomas į topą dainas. Taip buvo ir tąkart. Mano mėgstamų atlikėjų beveik nebebuvo likę, tad gana greitai sužavėta daviau debiutantei 4 ar 3 balus. Po to vis nugirsdavau ją kur parduotuvėje, pridėjau į savo Spotify grojaraštį, tačiau jėgų parsisiųsti ir nuolat klausytis telefone nebuvo. Pastaruoju metu laaabai retai randu tam jėgų. 

Tačiau prieš savaitę su Liūtu važiavome paskutiniu troleibusu namo. Vėlyvas žvarbus vakaras. Nežinojau, kad grįšime taip vėlai, odinė striukytė buvo akivaizdžiai per plona. Lingavome kartu su keliais beveik miegančiais, viskam abejingais keleiviais ir trim girtuokliais. O tie kūtvėlos susikibo. Vienas ėmė grasinti kitam degtinės buteliu, atrodė trenks per galvą. Liūtas staigiai įsikišo. Kitoje stotelėje peštukai išlipo. Buvo baisu. Sustingau ne tik išorėje, bet ir viduje. Drąsuolis mano Liūtas. Ir niekada į nieką nenumoja ranka. Pasijutau ir aš šiek tiek didvyrė jo šlovės spinduliuose.

Lingavom toliau, šiek tiek labiau išsigandę (bent jau aš), šiek tiek geriau nusiteikę. Šiek tiek filosofiškesni. Tada Liūtas ir sako: "Žinai, dabar visokiuose topuose yra tokia visai gera daina... Kažkokia apie religiją. Norėčiau susirasti ją ir paklausyti". Iškart į galvą atėjo "Take Me to Church". Tačiau pavadinimas Liūtui nieko nesakė, o dainuoti nedrįsau. Tikrai nebūčiau išmykusi nieko panašaus į tą melodiją. O ir žodžių nežinojau. Tik tą vienintelę eilutę. 

Taip pat reikia pabrėžti faktą, jog Liūto kompiuteryje sugedusi garso plokštė. Rodo, kad nustatytas mute dalykas ir nieko neįmanoma padaryti. Per vieną iš ekspedicijų šią vasarą buvo toks vyrukas, kuris sutvarkė kitus du Liūto kompiuterio gedimus, tačiau šio vis tiek niekaip neįveikė. Tad tas troleibuse išreikštas noras reiškė ne tik klausimą, ar aš nežinau kas tai per daina, bet ir prašymą leisti pasinaudoti mano kompiuteriu. 

Jei maniškiame dingtų garsas iškart pirkčiau naują! Nieko nežinau. Tiesą pasakius po Naujų metų šventimo buvo nutikęs labai keistas dalykas. Vos tik įkišdavau kroviklio laidą į kompiuterį jis imdavo cypti tarsi padegtas, Buvo kraupu. Muzikos galėjau klausytis tik aparatui nesikraunat, o tai kiek erzino... Įjungus tą patį mute cypimas liaudavosi. Po kelių dienų prirėmiau Liūtą sutvarkyti tą velniavą. Buvau tikra, kad tai jis kažką padarė, kai prijunginėjo mano kompiuką prie didžiulio kolonėlių rinkinio, kad galėtume klausyti muziką per jas. 

Nukrypau net į Naujus metus.... grįžkim prie Dainiaus gimtadienio. Iš ten lingavome paskutiniu troleibusu namo. Persėdus į autobusą ėmiau vis labiau nekantrauti. Norėjau kuo greičiau grįžti namo, įjungti youtube ir sužinoti, ar atspėjau Liūtą taip keistai "užkabinusią" dainą. 

Taip iškart ir padariau. Po 10 sekundžių mano didžioji katė pareiškė, kad čia tikrai ne ta daina ir jau norėjo atimti iš manęs mano pačios kompiuką. Liepiau sulaukti priedainio. Dar po 5 sekundžių Liūtas vėl krypavo galvą: "Ne ne, čia tikrai ne ta...". Tada prasidėjo "A-aaa-men, a-aa-aa-men, a-aa-men" dalis ir... priedainis. Mano mažiukas sužibo džiugesiu ir suplojo rankutėm: "Čia ta! Ta daina!". 

Tie gėjai vaizdo klipe jį neramino iki pat dainos pabaigos, tačiau klausėme vėl ir vėl. 
Kitą vakarą klausėme įvairius koverius ir žiūrėjome gyvus Hozier pasirodymus atliekant šią dainą. 
Ir taip pat visas kitas dienas iki pat vakar. Nė neabejoju, kad kai vakar anksti nuėjau miegoti Liūtas įsijungė youtube per mano kompiuterį ir vėl jos klausė. 

Ir jis mokosi groti ją gitara, ir mokosi jos žodžius. O sekmadienį gailiai atsiduso "Kodėl aš neturiu tokio balso?". Šitai nustebino net labiau nei šeštadieninis pokalbis apie gėjus. Niekada nemaniau, kad mano mažiukas liūdi dėl savo dainuojamojo balso. Bet jis ir išmano apie muziką daugiau. Nors muzikos mokyklą metė visai pienburnis būdamas, tačiau muziką visada vertina labai profesionaliai. Ir Hozier jį pirmiausia sužavėjo tuo, jog "taip šokinėti per oktavas žiauriai sunku!". Nei aš žinau kas tos oktavos, nei ką. O jis, va - išgirdo kažkur "Maximoj" kaip žmogus moka šokinėti per oktavas ir galiausiai buvo pasiryžęs visus naujuosius topus perklausyti, kad išsiaiškintų kas tai per daina. 
Gerai, kad turi mane ^^


Šis įrašas jau labai išsiplėtė, tačiau dar noriu pasidžiaugti mūsų pokalbiu apie gėjus. 
Pietavome. Klausėme "Take Me to Church". Liūtas paklausė, kas buvo toje dėžutėje, kurią tie kaušai forsai sudegina klipe, primušę vieną iš klipo homoseksualų. Iki šiol nežinau, vis neužfiksuoju to. Atsidūstu, kaip baisu, kad taip iš tiesų būna, kaip rodoma klipe. Lietuvoje garantuotai. Man šiurpsta oda. Liūtas palinguoja galva, tačiau tvirtai sako: "Bet man jie vis tiek niekada nepatiks, nors tokiu kaip Gražulis būti ir gi nesąmonė...". Keistai į jį pažiūriu. Tiesiog akyse stovi vaizdas, kaip "Iki" apsipirkinėjo labai gėjiškų manierų vaikinas ir kaip tada Liūtas juokėsi iš jo. Rodė man kaip kokį stebuklą. Maždaug: "Žiūrėk, atėjo apsirengęs kaip McDonaldo klounas". 

O dabar mano Liūtas, nors ir patvirtino, kad gėjų niekada nemėgs, tačiau pridūrė, kad jie jam ir netrukdo. Nes ir tarp jo pažįstamų yra bent keli gėjai, tad kaip jis gali jų kažkaip taip gražuliškai nekęsti? Labai. Laaaabai juo didžiavausi ir tebesididžiuoju. Jau maniau, kad čia kažkoks kvailas vyriškas principas rodyti kaip nekenti gėjų, nes kitaip atrodys, kad ir pats toks esi. Nesąmonė. 

Tad labai džiaugiuosi, kad mano mieliausiasis pagaliau tai suprato. 

O ir "senoji išmintis" pasitvirtino - jei žinotume, kad kiekvienas iš mūsų greičiausiai pažįstame bent vieną užsislapstinusį gėjų visi būtume gerokai tolerantiškesni. 

P.S. O vakar p. Hozier sukako 25 metai. Valiooo.

2015 m. kovo 13 d., penktadienis

Mėgstamiausi "youtube" dalykai ^^

Youtube yra toks dalykas, į kurį karts nuo karto kažkaip patenki ir kažkokiu būdu pradedi ten klajoti.

Kartais ateinu paklausyti dainos (ar jos versijos), kuri yra tik ten. Gana dažnai aplamai naujausias dainas perklausau (pagal music.lt nuorodas). Praeitą savaitę baigiau klausyti Hario Poterio audio knygas (ir jei klausiate, ar labiau mėgstu Jim Dale, ar Stephen Fry įgarsinimą, tai mano atsakymas - S. Fry).


Karts nuo karto su Liūtu darome youtube vakarėlį. Tai reiškia, kad į paieškos laukelį vedame įvairias "funny videos" užklausos variacijas. Smagiausios būna įvairios kompiliacijos, tačiau jose vyrauja visokie auto įvykiai ir tai kiek užknisa....


 Šiaip ar taip, šiandien dalinuosi mėgstamiausiais Lunos filmukais iš įvairaus plauko klajonių po internetą. Jie susiveda į dvi kategorijas: juokingi ir dainuojantys, tačiau jei gerai pamenu, tai matau ir vieną jautrų :)


Tikiuosi atrasite ir ką nors nematyto, nors labai tuo abejoju ^^ Tad geriau linkiu tiesiog prisiminti ir iš naujo pasilinksminti su rinktiniais Lunos vaizdeliais :) Kiekvienas jų atsidarys naujame lange paspaudus ant pavadinimo.



Disney Medley 

https://www.youtube.com/watch?v=IOoMztym1LU

Nežinau kiek laiko jau žinau šių vaikinų pasirodymą. Nežinau kas kiek laiko grįžta tas nesutramdomas poreikis vėl perklausyti (ir peržiūrėti) šį Disnėjaus filmukų dainų mišinį. Drįstu teigti, kad būtent po šio pasirodymo popiuliarumo youtube ėmė dygti ir visi kiti profesionaliomis kameromis nufilmuoti, su kruopščiai parinktais kostiumais ir makiažais atlikti, tačiau į Disnėjaus princeses orientuoti variantai. Tuo tarpu šis buvo paruoštas ir atliktas nepaprastai nuoširdžiai, paprastai, su labai gera nuotaika, tad tuo ir išlieka man mieliausias ^^ Be to pasirinktos vyriškų veikėjų dainos, tad net jei nuo šio įrašo kilo visi kiti, šis vis tiek išlieka originaliausias ir pasirinkto turinio prasme. 


Bum-piaria

https://www.youtube.com/watch?v=EC-jau-fpJY

Užklausos "best commercials" ar "funny commercials" yra vienas patikimiausių pasirinkimų ieškant kokio paįvairinimo tarp daugybės nevykusių avarijų bei save žalojančių bepročių, kuriuos siūlo paprasta "funny videos" paieška... Vis dėl to ši reklama išsiskiria šaunia, užkabinančia dainele. Tarp visų tų "i love..." gali įstrigti vienui viena frazė, tačiau tapti kažin kokiu patvirtinimu, kad kažkas kas vyksta dabar tau patinka, vos tik tavasis "i love..." variantas suskamba galvoje. Na, ir užfilosavau... :D Geriau tiesiog paklausykit ^^ 


Harry Potter in 99 sec.

https://www.youtube.com/watch?v=Bc2ELyADhTA

Aš nebūčiau aš, jei nepasiūlyčiau ko nors iš Hario Poterio serijos... Šįkart tai dainelė, sutraukianti 7 knygų ir 8 filmų turinį į 99 sekundes ^^ Ji tiesiog smagi, tačiau perspėju - taip pat gali užsikabliuoti ir nepalikti ramiai minčių :) 


Dagilėlis - Truly Madly Deeply

https://www.youtube.com/watch?v=Tp4Ax9Ova_Y

Šis filmukas nelabai kokios kokybės, tačiau esmė tame kaip puikiai jis iliustruoja vieną fenomeną. Akustiškai atlikta pošlykštė popsinė daina gali suskambėti nuostabių nuostabiausiai! Lygiai tą patį galiu pasakyti apie savo mėgstamiausią įvairių talentų konkursų bičą iš Amerikos bei jo atliktą If Tomorrow Never Comes versiją. Perspėju - gali prireikti nosinaičių ašaroms ir snargliams ^^ 


Jei norite įvertinti "Dagilėlio" galią perdirbant būtent "Truly Madly Deeply", originalą tikrai nesunkiai rasite. Jei nenorite žalotis savo muzikinių pojūčių, siūlau to nedaryti. Aš ištvėriau 15 sek., Liūtas privertė išklausyti beveik pusę minutės! Maniau, užbaladosiu negyvai jį su tapke. 


Ozzy - Who the fuck is Justin Bieber?

https://www.youtube.com/watch?v=r0hfg1htnM4

Legendinis ir tiek ^^


Ask a friend - Ville Valo

https://www.youtube.com/watch?v=ExBAOjpeUFE

Ir kaip gi be Ville? Nepamenu, kurį video iš tos serijos išrinkau, tačiau be jokios abejonės krizenau tiek, kad kartais reikėjo kiek atsukti atgal, nes kažką praklausiau :)) 



Taylor Swift dainuojantis policininkas

https://www.youtube.com/watch?v=8XFBUM8dMqw

Šitą dėdę policininką vairuojantį ir dainuojantį pagal Taylor Swift, turbūt visi spėjote pamatyti. Bent jau lrytas.lt tikrai atskirą naujieną buvo sukūrę šiam filmukui. Žinoma, pasipylė komentarai, kad čia viskas surežisuota, kad kai policininkas su kuo pasisveikina, nesimato, kad pravažiuotų kokia mašina (nes su kieme gėles laistančia tetule Mjurele tikrai negalėjo pasisveikinti...)... Tačiau mano nuomone taip komentuoti gali tik visiški surūgėliai, kurie patys nėra dainavę nei mašinoje, nei duše, nei ruošdami pietus, nei siurbdami kilimą. Ir kurie apskritai neturi mėgstamos dainos, į kurią galėtų įsijausti. Tad man jų gaila. O aš nuolat panašiai išsidirbinėju, tad... 

man čia viskas visai natūraliai atrodo :)) 

Ivan Mládek - Jožin z bažin

https://www.youtube.com/watch?v=S3tG1X5ewAg

Paskutiniai bičai iš dainuojančių gvardijos. Kai pirmą kartą Liūtas šitą parodė, nesupratau stingti iš siaubo, ar juoktis. Kai antrą kartą parodė, jau nuoširdžiai juokiausi ir bandžiau atkartoti pritariančio dėdės judesiukus. Ir šiaip tokiame giliame sovietmetyje, dainuoti apie Josefą iš pelkės labai drąsu turėjo būti... 


Emotional baby

https://www.youtube.com/watch?v=nIsCs9_-LP8

Šitą taip pat turėjote vienu ar kitu būdu matyti, tačiau tikiuosi nesupyksite jei priminsiu. Šiaip ar taip, po truputį pereiname į grynąją "funny videos" kategoriją. Kai žiūrėjau šitą... šitą pati tiek verkiau, tiek juokiausi. Tai sudomino Liūtą ir jis atslinko pažiūrėti, kas gi taip keistai mane veikia. Keletą kartų žiūrėjome kartu. Galų gale jis išmoko, kad ant apatinės lūpos uždėta viršutinė yra vienas pagrindinių buvimo mielu įrankių ir dabar dažnai tai naudoja! Mažas šmikutis... per tai jau ne vieną pyragą jam iškepiau.  


Šokančios sesės:

https://www.youtube.com/watch?v=to7uIG8KYhg

Taip... "funny babies" viena mėgstamiausių mano užklausų per youtube vakarėlius :) 

Šiame vaizdelyje esmė yra pačioje pradžioje, kaip jos susižvalgo, tarsi sutaria "pirmy" ir pradeda linguoti :)) Ir melodytė tokia smagi, labai užkrečia ;) Tik šio filmuko "prestižą" kiek sugadina vėlesni tų pačių tėvelių bandymai kas metus taip pat filmuoti savo dukrytes. Dabar joms kokie 3-4 metai ir akivaizdu, kad jos filmuojamos nelabai savo noru... kiek... kvaila. 

19 žmonių šokantys, kai jų nemato

https://www.youtube.com/watch?v=0OHqN-xgGAw

Čia viena linksmiausių teminių filmukų kompiliacija. Tikrai. Ne per ilga ir labai taikliai parinkta.

Kokie vis dėl to keistuoliai sutvėrimai tie žmonės... :DD

Šuo užpuola Darth Vader

https://www.youtube.com/watch?v=JA3lhkj3a88

Kai pirmą kartą žiūrėjau šitą filmuką tiek juokiausi, kad pusės jo beveik nemačiau :D

Va čia tai tikrai labai juokingas savęs susižalojimo vaizdelis. Ir dar atkreipkit dėmesį kaip juokiasi kitas džedajus, kai į sceną žengia šuo :))

Sapnuojantis šuo

https://www.youtube.com/watch?v=z2BgjH_CtIA

Labai trumpas ir vis tiek smagus. Bent vieno nevalymo suprunkštimo visada vertas vaizdelis.

Mėgstu jį. Be to man labai patinka žinoti, kad šunys sapnuoja. Tada aišku, kad jų gyvenimas pasidaro daug įdomesnis. Juk pusė dienos pramiega, laukdami kol iš darbų grįš šeimininkai ir jų vaikai ^^

Liūtukas Kristijanas

https://www.youtube.com/watch?v=btuxO-C2IzE

Na, o pabaigai šis tas paverkimui. Kai pirmą kartą mačiau šį vaizdelį, maniau, kad bus daug kraujo, tad finale labai nuoširdžiai apsiverkiau. Be to tas "I don't wanna miss a thing" skambantis fone ašaras dar labiau suintensyvina :))


Tai tiek tų Luniškų vaizdelių. Labai dėkui už dėmesį.

Tikiuosi su šiais filmukais bent vienas vakaras tapo smagesnis ^^


2015 m. vasario 24 d., antradienis

Sako šauktiniai grįžo...

Kai pirmadienių ir antradienių vakarais žengiu pro darbo duris, kuprinėje guli tiesiog užvertas kompiuteris. Būnu jame palikusi kelis internetinius langus. Dažniausiai kurio nors nebaigto rašyti blog'o įrašo, ar laiško, kuris laukia atsakymo. Taip iš darbo išėjau ir šiandien. Atvėrusi naują įrašo langą ežiukui rūke, ketindama jį užpildyti pakankamai ilgoje kelionėje namo traukiniu. Tačiau pamiršau apie ką norėjau rašyti... 

Beskubėdama į taukinį taip pat pasitikrinau telefoną. Jis rodė, kad į traukinį spėsiu ir, kad nejučiomis gavau naują žinutę. O joje manasis Liūtas džiugiai pranešė, jog šiandien grąžinta šauktinių kariuomenė. Nežinau jokių detalių... tik tiek, kad studentai nebus šaukiami, o šiais metais 3000 jaunuolių, kurie nebegavo šaukimų vos sulaukę 18 metų, bus pašaukti "burtų keliu"... Daugiau nieko apie tai nežinau. Tas "burtų keliu" neskamba labai solidžiai, greičiausiai Liūtas tiesiog paaiškino taip, kad suprasčiau. Jis ir jo brolis studijuoja. Tačiau maniškis taip niekur ir neįstojo, nors šiemet aš turėjau baigti magistro, o jis - bakalauro studijas. Arba jau galėjo būti baigęs ką nors kolegijoje. 

Tai reiškia, kad mano brolis gali būti pašauktas į kariuomenę.

Mano brolis? Mano jaunėlis brolis? Lakstys po miškus (pratybose) su tikru ginklu? 
Žinoma, jis labai sportiškas ir tikrai ne kvailas. Visus šiuos metus visada turėjo savų pinigų, nors tik nuo sausio pradėjo dirbti normalų darbą. Mama kiek nusiramino. Jai vasarinės išvykos į Angliją ar Norvegiją ir pokeris bei kitų žaidimų internetiniai turnyrai susižavėjimo nekėlė. Tačiau mano brolis tikrai ne koks mamyčiukas dundukas. Jis tiesiog savo apsukrumą ir sumanumą naudoja ne visuomenės gerovei, o savo malonumui kompiuteriniuose žaidimuose. Savo malonumui žaidžia futbolą, bėgioja, važinėja "maratoninius" maršrutus dviračiu... Ir visur yra pratęs būti tarp geriausių.

O jei kas nesiseka, tiesiog meta tai ir grįžta prie to, kur yra geriausias.

Nelabai vykęs požiūris kariuomenei, ei? 

Žinoma, 3000 nėra daug, turint omenyje, kokia daugybė jaunuolių turėjo išeiti į platųjį pasaulį po šauktinių panaikinimo. Nemaža dalis gal ir studijuoja. Turint omenyje, koks ne lygis mūsuose šitaip sėdėti ant sprando mamai, kaip mano brolis, greičiausiai visai nemaža dalis. Tas nesuvokiamas poreikis turėti aukštąjį ir kuo būtiniausiai universitetinį išsilavinimą vertas atskiro blog'o įrašo...

Taigi šiuo metu mano mažą širdį kandžioja didis nerimas. Pirmą kartą gyvenime dėl savo brolio. Esu visiškai tikra, kad Liūtas kuo puikiausiai tvarkytųsi kariuomenėje (ir galbūt net galų gale sustabdys savo studijas, kad būtent ten patrauktų), tačiau mano brolis??? Ar jis susitvarkytų su tokia realybe, kuri nebūtinai būtų tokia maloni, kaip jis pratęs?


2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Tarp dviejų Nepriklausomybių...

Mano Liūtas yra partizano anūkas. Aš apie savo giminę pokariu nieko nežinau... Baisu ir imti kapsytis, nors tėčio pavardė labai skambi. Karts nuo karto sulaukiu klausimų, ar nesu garsaus partizanų vado giminė. Viskas, ką galiu atsakyti "nemanau". Nė vieno senelio nepažinojome. Vienas mirė dar prieš man gimstant, kitas tėčio niekada neaugino. Mačiau jį tik kartą. Parvežėme namo du senukus, o vyriškas išlipdamas pasakė: "Žinok, mergaite, čia buvo tavo senelis".
Pfff, - tada pagalvojau, - seneliai vedasi savo anūkus žvejoti ir seka pasakas. Tu man ne senelis.
Niekada su tėčiu apie tai nekalbėjome. Taip nesinori kamantinėti abiejų tėvų, kadangi jų abiejų santykiai su savo tėveliais buvo komplikuoti. Taip iki galo ir nežinau, kas esu.

Tačiau su partizaniniu karu suvedė mokslininkai draugai. Pradėjau ir pati šiek tiek, nežymiai kišti prie to nagus. Tad šis įrašas skirtas Lunos dienoraščių ištraukoms apie partizanus, jų karą. Iš dalies šios nuotrupos nerišlios ir galbūt ne visada suprantamos, tačiau noriu jomis pasidalinti. Tai ir mano pačios mintys ir citatos iš pokalbių su ryšininkėmis, iš girdėtų paskaitų, kitur...

cd ba cd ba

2013 m. spalio 11 d., penkt. - <...> Tačiau šiandien daug svarbesnis rūkas. Nuo pat ryto iki vakaro apgaubęs Sajinės kalnelį. Kai pagalvoji, bent jau vakarais čia nuolat ūkanota. Jei žinotume, jog toks mikroklimatas buvo būdingas ir XX a. viduryje, tai būtų dar viena svarbi detalė partizaninio karo fone... moksliškai kalbant. Išausti iš miglos partizanai, šlapiomis kojomis - štai kas visą dieną palaikė draugiją, mano vienišoje darbo vietoje. Žavu. 

2014 m. sausio 14 d., antr. - Ištisa karta prapuolė. Miškuose, laukuose, rūsiuose, tarp grotų, išdavikų, bendražygių... Tarp kovos už Tautos laisvę ir šeimos kančios. Kraupu. Tik kodėl ir manęs tas kraupumas neapleidžia?

Ryšininkė Ona J., g. 1930 m. - Miške visi kaip lėlės buva vyrai. 
Kalėdas pas juos bunkery šventėm. Tokia eglutė šovinukais papuošta buva. 

Iš dr. Vykinto Vaitkevičiaus paskaitos: "Kovoti už laisvę, kaip tėvai ir seneliai (protėviai)" - stipriausias motyvas pasitraukti į mišką ir kovoti. 
Partizaninio karo kraštovaizdis - karas, slaptumas, motinos rauda, atminties vietos, permainingumas, baimė, dvilypis didvyriškumas. 
Iš partizano laiško: "Atima Laisvę - širdies niekada!".
"Saulei saulė teka".

Iš Algimanto Kuzmicko eilėraščio pamirštu pavadinimu:
Leiski, Lietuva, vyru būti...

2014 m. rugpjūčio 23 d., šešt. - Šiaip keistas tas saugumo jausmas miške. Ne tik tai, kad eini su kuprine ant pečių ir nebijai, kad ją kas tiesiog taip iškraustys... bet ir palikimas 22-jų žmonių nešulių viduryje dailios samanotos aikštelės, be menkiausio nerimo. Nes nieko negali nutikti, o jei kas ir užeis... ar tai gali būti blogi žmonės? Ar būna blogų žmonių miške beveik lietingą šeštadienio popietį? Nežinia. Tačiau jausmas gana keistas. Ir jaukus ^^ Nors, matyt, visiškai nepartizaniškas. 
O gal kaip tik atvirkščiai? Nežinia. 

Ryšininkė Afrozina B., g. 1930 m. - Kai grįžo iš Vorkutos, susapnavo artimą partizaną, kuris prašė nueiti ant kelio, kur vyšniom apsodintas, yra kruvini šiaudai, - sako, palaidok. 

Paskui mane nieks neatėjo (į kalėjimą) - paklausus, ar ką nors išdavė suimta. 

Ne, neturiu proanūkių - tinginiai visi. 

Ir pabaigai dar truputis įdomių pasvarstymų iš V. Vaitkevičiaus paskaitos. 

Partizanai aprašinėjo (t.y. siekė įamžinti) mūšius, kuriuose partizanai nežuvo arba žuvo labai mažai. Tuo tarpu Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ką tik sudarytame partizaninio karo vietų atlase "suregistruotos" tik tos vietos, kuriose žuvo vadai arba bent 3 partizanai. Nuo 1952 m. ir pavieniai. Taigi kyla klausimas, ką mes saugome, kokią atmintį ir ko iš jos semiamės? 

Rūkas Sajinėje - Monikos Š. nuotr.


Soundtrack: Alyte!! // Kartą prisiekęs daugel nekartosiu


2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Pagaliau - vasario 16 d.

Neprisimenu, kurios formos dienoraštyje, tačiau viename iš jų kartą liejau apmaudą, jog parduotuvės turi kokių tik nori formų pripumpuoti kiču kokias tik nori šventes. Kalėdos ir Velykos, Vėlinės ir Helovynas, Valentino diena ir Joninės... Visokios akcijos, atrakcijos jų proga. Specialios lentynos ir ištisos salės jų dekoracijoms, vaišėms ir kam tik nori. Tada svarsčiau, o kada bus didysis išpardavimas Valstybės atkūrimo proga? Kada ši diena taps ne tik proga ramia sąžine pradrybsoti prieš teliką, o ir smagia iškilme su šeima papietauti kavinėje, nueiti į filmą, koncertą. Koncertai šiuo klausimu paprastai nenuvilia. Nors jau nebežinau. Manosios valstybinių švenčių tradicijos susiklostė kiek nepriklausomai nuo pasiūlos

Tačiau šįkart ne apie tai. Šįkart norėjau pasidžiaugti, jog pirmą kartą pamačiau (o gal tik šįmet pastebėjau?) specialią akciją Vasario 16-tosios proga. Geležinkelio stotis ir Lietuvos geležinkelių traukinius puošia trispalviai plakatai, skelbiantys, jog vasario 16-tą kelionės traukiniu kainuos kažkiek (nemažai) procentų pigiau. Žinoma, akcija bus tik tą vieną dieną ir reikia turėti lojalumo kortelę. Tačiau vis tiek miela. Man miela. Ypač kai siūloma kelionė traukiniu tokią ypatingą dieną.

Tiek ir tenorėjau.

Nieko ypatingo.

Bet miela.


Soundtrack: Pearl Jam - Sirens // Just to know we're safe
I am a grateful man

2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Sausio 30 - vasario 2 d. - "A Celebration of Harry Potter"

Šį savaitgalį teminiuose Hario Poterio parkuose vyksta "Hario Poterio šventė". 
Ji turi įvairią programą, kurios nė neketinu tikrinti, kad nepasidarytų dar liūdniau.

Lietuvos turizmo agentūros jau kurį laiką organizuoja temines Hario Poterio išvykas į Londoną ir Oksfordą, kurių metu aplankomos vietos, kuriose filmuotos įvairios filmų scenos bei Warner Bros studijoje įkurtą Hario Poterio parką... Kai šį rudenį pamačiau tos kelionės aprašymą kažkurios turizmo agentūros buklete... suvokiau, jog dar ilgus metus neturėsiu tam pakankamai laiko arba pinigų. Norėjosi verkti. Ruduo ir be to buvo pakankamai liūdnas, slegiantis. 

Šiaip ar taip, šventės proga nusprendžiau dar kartą peržiūrėti savo weheartit ir pinterest kolekcijas dedikuotas mano mielajam akiniuotam ir randuotam vaikystės draugui. Stengiausi atrinkti juokingiausius, nors permetus akimis, matau, jog neišvengiau ir kiek spaudžiančių širdutę. 

Tikiuosi knygų gerbėjai (jei čia tokių apskritai užklysta) atras ką nors naujo ir dar nematyto, o ne taip puikiai susipažinę su HP pasauliu, ar matę tik filmus, vis tiek bent ką supras ir taip pat maloniai pakikens ^^

Vis ieškojau progos šiam gif'ui pademonstruoti - jis be abejonės mano mylimiausias! :D


Na, o pabaigai mano pačios sudėliotas derinys šventės proga. Pagaliau radau ryžto atrasti ir suprasti, kaip gi kiti žmonės dėlioja tokius visokius derinius... šis sukurtas naudojant polyvore.com "spintą". 

Jau nuo senų senovės J.K.Rowling internete talpina naują medžiagą apie HP veikėjus. Visa tai vyksta pottermore.com puslapyje. Kuriame užsiregistravus, visų pirma keliauji pas Olivanderį pirkti lazdelės, o atvykęs į Hogvartsą esi paskiriamas į vieną iš keturių mokyklos koledžų. Tai nevyksta automatiškai - turi išspręsti savotišką testą. Taip pat jau nutiko, jog pakliuvau į Varno Nago koledžą.

Esu skaičiusi, jog pati Rowling atlikusi testą buvo paskirta į Švilpynę, o Tomas Feltonas (filmuose vaidinęs Draką Smirdžių) neperseniausiai sužinojo esąs grifukas ^^ Miela.

Visa ši įžanga buvo skirta tam, jog paaiškinčiau, kodėl derinyje vyrauja mėlyna spalva ir yra keli paukštukai ^^ Tik tiek. Ramaus likusio vakaro :)
- Lunalight


Soundtrack: Nirvana - School // No recess

2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Esi ką matai? arba Luna vaidina psichologę

Dienomis, kai vis dar buvo savaitgalis, po bespalvės pliurzės už lango vėl švelniai prisnigo.
Man visada mieliausias būtent toks sniegas - paslepiantis nesvarbu kurio metų laiko purvą. 

Romantiškai vakarieniavome su Liūtu. Romantiškai, nes per Kalėdas gavome dovanų žvakę. Tačiau tokią labai kitokią - ne, kokią išpuoštą ir įmantrią, kad gaila uždegti, o gana paprastą ir jaukią. Tad jos visai negaila ir per kiekvieną vakarienę ja džiaugiamės ^^

Kadangi Liūtas gamina, aš ploviau indus. Jis sukinėjosi šalia vaidindamas mane. Visada juokiasi iš to, jog kai jis plauna indus, aš stoviu šalia ir nieko neveikiu. Ale, tikrinu, ar gerai išplovė, nors iš tiesų man tiesiog gaila palikti jį vieną. Tai tarsi kokia išdavystė - kai jis plauna, o aš nueinu linksmintis, t.y. prie kompo (ir nesvarbu, ar dirbti, ar į MA). 

Taigi, tą savaitgalio vakarą, kai aš ploviau indus, o jis sukinėjosi aplinkui, netikėtai pareiškė:
- Kažkas ant visų mašinų nupiešė subines

Kiekvieną kartą kai jis iš lempos, taip netikėtai pasako kokią nors nesąmonę, manau, jog meluoja. 
Kiekvieną kartą tai būna tiesa. 

Nepatikliai prieinu prie lango. Žvelgiu į orandžine šviesa aplietas mašinas.
- Čia ne subinės, o paukštukai, - kietai suspaudžiu lūpytes ir grįžtu prie indų. 

Frazė "you are what you..." turi daugybių daugybę variantų ir aš net neabejoju, kad vienas iš jų "you are what you see in silly things" ar kaip nors panašiai. Tad šįkart nusprendžiau geriau būti paukštuku, o ne subine. O kuo būti labiau sekasi jums? :D


P.S. Taip - variantas "papai" taip pat buvo Liūto mintyse :))

Soundtrack: Lana del Rey - Big Eyes // Was I wrong to go on like a little fool?
It's amazing what women in love will do

2015 m. sausio 27 d., antradienis

Apie blogiausią metų dieną (jau).

Pirmadienis. Diena, kai važiuoju į darbą. Tai reiškia, jog keliuosi 4 ar 4.30 ryto. Priklausomai nuo to, ar pusryčius užtenka tik pašildyti, ar reikia dar ir pasigaminti. 

Miegojau labai prastai. Jau vien tai reiškė blogą dieną. Neišsimiegoti, kai keliesi dar daug valandų iki saulės tekėjimo, yra žiauriai blogai be jokių kitų aplinkybių. Šįkart net aš pati atsimenu, kaip vos tik užmigusi tuoj kėliausi nuo baisaus košmaro apie karą. Užmigau, kol Liūtas buvo duše. Grįžęs jis jau rado mane vėl sėdinčią lovoje ir verkiančią. Košmarai nepaleido visą naktį. Tik nežinau, ar dar kėliausi. 

Taigi ryte tikrai nesijaučiau gerai. Buvau pikta. Sriuba neskani. Rytiniai įpročiai susipainioję ir nerangūs, atrodė, jog pavėluosiu, kad ir ką bedaryčiau... Tačiau nebuvo taip blogai. Atvažiavau sėkmingai. Paburnojau dar ant tėtės, jog padovanojo batus visiškai lygiu padu (o kaip žinia, naują daiktą visada norisi nešioti, net jei jis ne iš to sezono)... tada mintys ėmė kapoti valytojus, kurie šaligatvį kaip ir nuvalė, tačiau ant jo nesimatė jokio smėlio pėdsako. Ėjau grynu švariu ledu ir neilgai trukus tėškiausi ant šiknos. Milžiniška kuprinė smūgį susilpnino, tačiau buvau tikra, jog ant klubo ir kelio vis tiek bus mėlynė... 

Darbe laukė dėžutė radinių, kurią vis atidėdavau. Ir štai galų gale teko akis į akį susidurti su ta begalybe titnagiukių, kurių nesuprantu. Sveikinome vieną bendradarbę su savaitgalį buvusiu gimtadieniu. Nemėgstu taip sveikinti nepažįstamų žmonių. Be to, supratau, jog tai reiškia, kad rytdienai pasiliksiu "uodegą" - nespėsiu iki galo sutvarkyti tos kvailos dėžutės. Taip ir buvo.

Vakare skubiai iškurpėjau į traukinį. Neturėjau bilieto atgal, tad reikėjo pasiskubinti labiau (7 min. iki traukinio bilietai nebeparduodami). Po kojomis vėl suspindo ledas ir vėl... BAM! Šįkart vožiausi ant jo veidu. Galva trenkėsi ir atšoko. Pamačiau kibirkštis. Pasirodo filmukai dėl jų nemeluoja. Vos atsisėdau. Viskas sukosi, o baisiausia, tai jog buvau viena. Pasijutau nepakeliamai viena. Nežinojau, ar atsistosiu. Darbo pastatas dar matėsi, bet kas iš to... visi bendradarbiai ratuoti, pro tą keliuką net nevažiuoja. O ir ar pažvelgtų į ant žemės besivoliojantį siluetą? 

Atsistojau. Pratrūkau vėl bliauti. Laikiau sugniaužusi antakį, kuris dėjosi į grindinį ir jutau kaip jis kyla, tiesiog taip. Po delnu. Žengiau kelis žingsnius vėl vos neišsitiesiau. Trečią kartą - kai lenkiausi pasigriebti sniego. Šaldžiau akį. Ant gniūžtės liko raudonos ir gelsvos dėmelės. Tačiau jau vėl kiek galėjau skubėjau tolyn. Šitam mieste, tokios būklės tikrai neliksiu. Norėjau kuo greičiau pasiekti traukinį, tada autobusą, tada namus ir galiausiai užmigti. Tačiau negalėjau nustoti verkti. Veidu riedėjo ašaros, tirpstantis sniegas, tačiau kraujo, regis, nebuvo tiek, kad galėtų riedėti. Pasiekiau mokyklą. Tai reiškė, jog liko visai nebedaug iki traukinių stoties. Nuo tos minties tik dar labiau susigraudinau. Tada kažkas kreipėsi į mane. Pribėgo iš už nugaros ir švelniai kepštelėjo ranką:

- Ar jums viskas gerai? Gal galiu padėti? 
Pajutau, jog tuoj vėl bliausiu. Atsakiau gana grubiai. Moksleivė, jau gimnazistė, tačiau turbūt I ar II klasės, baikščiai žvelgė didelėmis tamsiomis akimis. Jos tamsūs plaukai buvo supinti į dvi storas kasa, o gal tai buvo viena be galo stora kasa? 
- Ar tikrai niekuo negaliu padėti?

Atsakymas vėl gavosi grubus, nors norėjau užtikrinti ją, jog man labai reikia į traukinį. Tik taip būsiu namie, kur mane gaubs Liūto kvapas, nors jis ir rašė, jog grįš vėlai - susitiks su geriausiu draugu.

Iškart ėmiau apgailestauti, jog kalbėjau taip grubiai. Tačiau labiau už viską nenorėjau pavėluoti į traukinį ir laukti kito traukinių stotyje su dviem nuolatiniais jos smirdaliais. Supratau, jog atrodau tikrai ne kaip. Gal bent šįkart jie nedrįstų prieiti ir prašyti poros centų "bilietui"?

Laiptai. Daugybė tilto per geležinkelį laiptų. Kai pirmą kartą juos pamačiau, jie man baisiausiai nepatiko. Kiekviena betoninė pakopa turi po geležinį pakraščio apkaustą. O tokie slidūs po kiekvieno lietučio. Po rytinės rasos. Kojos drebėjo jais lipant. Supratau, jog dešinę ranką slegia kažin koks sunkumas. Atsistojau į bilietų kasos eilę. Kasininkė atrodė susirūpinusi. Dukart paklausė, ar tikrai nereikia iškviesti greitosios. Vadinasi, atrodžiau taip blogai. Šįkart savo atsakymu buvau labiau patenkinta. Kiek nusiraminau, jog spėjau. Išsitraukiau mažytį veidrodėlį. Jau priminiau Gvazimodą. Antakis ištinęs kaip kokio neandraliečio. Išmuštas raudonomis ir gelsvomis akimis. Dviejose vietose visai nežymiai kraujuojantys sumušimai. Žavu. 

Grįžusi supratau, jog rankai nukentėjo ne ką mažiau. Arbatos puodelis atrodė sunkus kaip pasaulis. Atsiguliau dar negrįžus Liūtui. Po penkių minučių paskambino mama. Verksmingą toną paaiškinau nuovargiu ir tuo, jog jau beveik miegojau. Ji nemanė, kad prieš darbą guluosi taip anksti. Buvo kelios minutės po aštuonių vakaro. Nusiminiau. Žinojau, jog ji norėjau papasakoti apie spektaklį, kuriame buvo savaitgalį, Buvome padovanoję du bilietus per Kalėdas. 

Ir šįkart pamenu, kaip grįžęs švelniai glostė Liūtas. Atsimenu jo rūpesčio kupiną balsą, priekaištą, kad neparašiau, kad taip susižeidžiau. Dar bent kartą klausė, ar tikrai paslydau. Vėl verkiau. Norėjau miegoti ir nieko nejausti. Skaudėjo ne tik akį ir ranką. Prisidėjo ir tas pats klubas bei kelis. Tiek ryte, tiek vakare susitrenkiau tą pačią - dešinę kūno pusę. 

Vėl važiuoju į darbą. Kažin, ar šiandien būsiu jame pirmoji, kaip įprastai, Jaučiuosi ne kaip. 
Per naktį ištino akies vokas. Dabar jis pūpso uždengdamas pusę vaizdo, kai noriu žiūrėti tiesiai ir oriai pakelta galva. Gvazimodas. Negali būti išdidi ir ori, kai akies vokas pūpso kaip raudona slyva. 

Tačiau į tą patį vagoną įlipo jauna mama ir jau gana didelis lelius. Dar kūdikio stadijoje, tačiau jau gana didelis. Tik įlipęs jis verkė. Mama ramino jį pasidėjusi ant peties. Staiga jis nurimo pamatęs mane. Pamojavau jam ir jis nusišypsojo. Abu vienas kitam šypsojomės ir supratau, kad ne taip baisiai atrodau, jei kūdikis gali šypsotis matydamas tokią slyvą.

Pabaigoje noriu pabrėžti, jog visų pirma šis įrašas vis dėlto skirtas ne blogiausiai šių metų dienai, o tai mergaitei ir traukinių stoties kasininkei, kurios taip rūpestingai teiravosi, ar gerai jaučiuosi. Be galo dėkoju jums už šį rūpestį. Iš tiesų vien dėl to pasijutau daug geriau, nors tuo metu pernelyg skubėjau, kad tai suprasčiau. 

Būkite saugūs, mieli skaitytojai.