2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Sausio 30 - vasario 2 d. - "A Celebration of Harry Potter"

Šį savaitgalį teminiuose Hario Poterio parkuose vyksta "Hario Poterio šventė". 
Ji turi įvairią programą, kurios nė neketinu tikrinti, kad nepasidarytų dar liūdniau.

Lietuvos turizmo agentūros jau kurį laiką organizuoja temines Hario Poterio išvykas į Londoną ir Oksfordą, kurių metu aplankomos vietos, kuriose filmuotos įvairios filmų scenos bei Warner Bros studijoje įkurtą Hario Poterio parką... Kai šį rudenį pamačiau tos kelionės aprašymą kažkurios turizmo agentūros buklete... suvokiau, jog dar ilgus metus neturėsiu tam pakankamai laiko arba pinigų. Norėjosi verkti. Ruduo ir be to buvo pakankamai liūdnas, slegiantis. 

Šiaip ar taip, šventės proga nusprendžiau dar kartą peržiūrėti savo weheartit ir pinterest kolekcijas dedikuotas mano mielajam akiniuotam ir randuotam vaikystės draugui. Stengiausi atrinkti juokingiausius, nors permetus akimis, matau, jog neišvengiau ir kiek spaudžiančių širdutę. 

Tikiuosi knygų gerbėjai (jei čia tokių apskritai užklysta) atras ką nors naujo ir dar nematyto, o ne taip puikiai susipažinę su HP pasauliu, ar matę tik filmus, vis tiek bent ką supras ir taip pat maloniai pakikens ^^

Vis ieškojau progos šiam gif'ui pademonstruoti - jis be abejonės mano mylimiausias! :D


Na, o pabaigai mano pačios sudėliotas derinys šventės proga. Pagaliau radau ryžto atrasti ir suprasti, kaip gi kiti žmonės dėlioja tokius visokius derinius... šis sukurtas naudojant polyvore.com "spintą". 

Jau nuo senų senovės J.K.Rowling internete talpina naują medžiagą apie HP veikėjus. Visa tai vyksta pottermore.com puslapyje. Kuriame užsiregistravus, visų pirma keliauji pas Olivanderį pirkti lazdelės, o atvykęs į Hogvartsą esi paskiriamas į vieną iš keturių mokyklos koledžų. Tai nevyksta automatiškai - turi išspręsti savotišką testą. Taip pat jau nutiko, jog pakliuvau į Varno Nago koledžą.

Esu skaičiusi, jog pati Rowling atlikusi testą buvo paskirta į Švilpynę, o Tomas Feltonas (filmuose vaidinęs Draką Smirdžių) neperseniausiai sužinojo esąs grifukas ^^ Miela.

Visa ši įžanga buvo skirta tam, jog paaiškinčiau, kodėl derinyje vyrauja mėlyna spalva ir yra keli paukštukai ^^ Tik tiek. Ramaus likusio vakaro :)
- Lunalight


Soundtrack: Nirvana - School // No recess

2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Esi ką matai? arba Luna vaidina psichologę

Dienomis, kai vis dar buvo savaitgalis, po bespalvės pliurzės už lango vėl švelniai prisnigo.
Man visada mieliausias būtent toks sniegas - paslepiantis nesvarbu kurio metų laiko purvą. 

Romantiškai vakarieniavome su Liūtu. Romantiškai, nes per Kalėdas gavome dovanų žvakę. Tačiau tokią labai kitokią - ne, kokią išpuoštą ir įmantrią, kad gaila uždegti, o gana paprastą ir jaukią. Tad jos visai negaila ir per kiekvieną vakarienę ja džiaugiamės ^^

Kadangi Liūtas gamina, aš ploviau indus. Jis sukinėjosi šalia vaidindamas mane. Visada juokiasi iš to, jog kai jis plauna indus, aš stoviu šalia ir nieko neveikiu. Ale, tikrinu, ar gerai išplovė, nors iš tiesų man tiesiog gaila palikti jį vieną. Tai tarsi kokia išdavystė - kai jis plauna, o aš nueinu linksmintis, t.y. prie kompo (ir nesvarbu, ar dirbti, ar į MA). 

Taigi, tą savaitgalio vakarą, kai aš ploviau indus, o jis sukinėjosi aplinkui, netikėtai pareiškė:
- Kažkas ant visų mašinų nupiešė subines

Kiekvieną kartą kai jis iš lempos, taip netikėtai pasako kokią nors nesąmonę, manau, jog meluoja. 
Kiekvieną kartą tai būna tiesa. 

Nepatikliai prieinu prie lango. Žvelgiu į orandžine šviesa aplietas mašinas.
- Čia ne subinės, o paukštukai, - kietai suspaudžiu lūpytes ir grįžtu prie indų. 

Frazė "you are what you..." turi daugybių daugybę variantų ir aš net neabejoju, kad vienas iš jų "you are what you see in silly things" ar kaip nors panašiai. Tad šįkart nusprendžiau geriau būti paukštuku, o ne subine. O kuo būti labiau sekasi jums? :D


P.S. Taip - variantas "papai" taip pat buvo Liūto mintyse :))

Soundtrack: Lana del Rey - Big Eyes // Was I wrong to go on like a little fool?
It's amazing what women in love will do

2015 m. sausio 27 d., antradienis

Apie blogiausią metų dieną (jau).

Pirmadienis. Diena, kai važiuoju į darbą. Tai reiškia, jog keliuosi 4 ar 4.30 ryto. Priklausomai nuo to, ar pusryčius užtenka tik pašildyti, ar reikia dar ir pasigaminti. 

Miegojau labai prastai. Jau vien tai reiškė blogą dieną. Neišsimiegoti, kai keliesi dar daug valandų iki saulės tekėjimo, yra žiauriai blogai be jokių kitų aplinkybių. Šįkart net aš pati atsimenu, kaip vos tik užmigusi tuoj kėliausi nuo baisaus košmaro apie karą. Užmigau, kol Liūtas buvo duše. Grįžęs jis jau rado mane vėl sėdinčią lovoje ir verkiančią. Košmarai nepaleido visą naktį. Tik nežinau, ar dar kėliausi. 

Taigi ryte tikrai nesijaučiau gerai. Buvau pikta. Sriuba neskani. Rytiniai įpročiai susipainioję ir nerangūs, atrodė, jog pavėluosiu, kad ir ką bedaryčiau... Tačiau nebuvo taip blogai. Atvažiavau sėkmingai. Paburnojau dar ant tėtės, jog padovanojo batus visiškai lygiu padu (o kaip žinia, naują daiktą visada norisi nešioti, net jei jis ne iš to sezono)... tada mintys ėmė kapoti valytojus, kurie šaligatvį kaip ir nuvalė, tačiau ant jo nesimatė jokio smėlio pėdsako. Ėjau grynu švariu ledu ir neilgai trukus tėškiausi ant šiknos. Milžiniška kuprinė smūgį susilpnino, tačiau buvau tikra, jog ant klubo ir kelio vis tiek bus mėlynė... 

Darbe laukė dėžutė radinių, kurią vis atidėdavau. Ir štai galų gale teko akis į akį susidurti su ta begalybe titnagiukių, kurių nesuprantu. Sveikinome vieną bendradarbę su savaitgalį buvusiu gimtadieniu. Nemėgstu taip sveikinti nepažįstamų žmonių. Be to, supratau, jog tai reiškia, kad rytdienai pasiliksiu "uodegą" - nespėsiu iki galo sutvarkyti tos kvailos dėžutės. Taip ir buvo.

Vakare skubiai iškurpėjau į traukinį. Neturėjau bilieto atgal, tad reikėjo pasiskubinti labiau (7 min. iki traukinio bilietai nebeparduodami). Po kojomis vėl suspindo ledas ir vėl... BAM! Šįkart vožiausi ant jo veidu. Galva trenkėsi ir atšoko. Pamačiau kibirkštis. Pasirodo filmukai dėl jų nemeluoja. Vos atsisėdau. Viskas sukosi, o baisiausia, tai jog buvau viena. Pasijutau nepakeliamai viena. Nežinojau, ar atsistosiu. Darbo pastatas dar matėsi, bet kas iš to... visi bendradarbiai ratuoti, pro tą keliuką net nevažiuoja. O ir ar pažvelgtų į ant žemės besivoliojantį siluetą? 

Atsistojau. Pratrūkau vėl bliauti. Laikiau sugniaužusi antakį, kuris dėjosi į grindinį ir jutau kaip jis kyla, tiesiog taip. Po delnu. Žengiau kelis žingsnius vėl vos neišsitiesiau. Trečią kartą - kai lenkiausi pasigriebti sniego. Šaldžiau akį. Ant gniūžtės liko raudonos ir gelsvos dėmelės. Tačiau jau vėl kiek galėjau skubėjau tolyn. Šitam mieste, tokios būklės tikrai neliksiu. Norėjau kuo greičiau pasiekti traukinį, tada autobusą, tada namus ir galiausiai užmigti. Tačiau negalėjau nustoti verkti. Veidu riedėjo ašaros, tirpstantis sniegas, tačiau kraujo, regis, nebuvo tiek, kad galėtų riedėti. Pasiekiau mokyklą. Tai reiškė, jog liko visai nebedaug iki traukinių stoties. Nuo tos minties tik dar labiau susigraudinau. Tada kažkas kreipėsi į mane. Pribėgo iš už nugaros ir švelniai kepštelėjo ranką:

- Ar jums viskas gerai? Gal galiu padėti? 
Pajutau, jog tuoj vėl bliausiu. Atsakiau gana grubiai. Moksleivė, jau gimnazistė, tačiau turbūt I ar II klasės, baikščiai žvelgė didelėmis tamsiomis akimis. Jos tamsūs plaukai buvo supinti į dvi storas kasa, o gal tai buvo viena be galo stora kasa? 
- Ar tikrai niekuo negaliu padėti?

Atsakymas vėl gavosi grubus, nors norėjau užtikrinti ją, jog man labai reikia į traukinį. Tik taip būsiu namie, kur mane gaubs Liūto kvapas, nors jis ir rašė, jog grįš vėlai - susitiks su geriausiu draugu.

Iškart ėmiau apgailestauti, jog kalbėjau taip grubiai. Tačiau labiau už viską nenorėjau pavėluoti į traukinį ir laukti kito traukinių stotyje su dviem nuolatiniais jos smirdaliais. Supratau, jog atrodau tikrai ne kaip. Gal bent šįkart jie nedrįstų prieiti ir prašyti poros centų "bilietui"?

Laiptai. Daugybė tilto per geležinkelį laiptų. Kai pirmą kartą juos pamačiau, jie man baisiausiai nepatiko. Kiekviena betoninė pakopa turi po geležinį pakraščio apkaustą. O tokie slidūs po kiekvieno lietučio. Po rytinės rasos. Kojos drebėjo jais lipant. Supratau, jog dešinę ranką slegia kažin koks sunkumas. Atsistojau į bilietų kasos eilę. Kasininkė atrodė susirūpinusi. Dukart paklausė, ar tikrai nereikia iškviesti greitosios. Vadinasi, atrodžiau taip blogai. Šįkart savo atsakymu buvau labiau patenkinta. Kiek nusiraminau, jog spėjau. Išsitraukiau mažytį veidrodėlį. Jau priminiau Gvazimodą. Antakis ištinęs kaip kokio neandraliečio. Išmuštas raudonomis ir gelsvomis akimis. Dviejose vietose visai nežymiai kraujuojantys sumušimai. Žavu. 

Grįžusi supratau, jog rankai nukentėjo ne ką mažiau. Arbatos puodelis atrodė sunkus kaip pasaulis. Atsiguliau dar negrįžus Liūtui. Po penkių minučių paskambino mama. Verksmingą toną paaiškinau nuovargiu ir tuo, jog jau beveik miegojau. Ji nemanė, kad prieš darbą guluosi taip anksti. Buvo kelios minutės po aštuonių vakaro. Nusiminiau. Žinojau, jog ji norėjau papasakoti apie spektaklį, kuriame buvo savaitgalį, Buvome padovanoję du bilietus per Kalėdas. 

Ir šįkart pamenu, kaip grįžęs švelniai glostė Liūtas. Atsimenu jo rūpesčio kupiną balsą, priekaištą, kad neparašiau, kad taip susižeidžiau. Dar bent kartą klausė, ar tikrai paslydau. Vėl verkiau. Norėjau miegoti ir nieko nejausti. Skaudėjo ne tik akį ir ranką. Prisidėjo ir tas pats klubas bei kelis. Tiek ryte, tiek vakare susitrenkiau tą pačią - dešinę kūno pusę. 

Vėl važiuoju į darbą. Kažin, ar šiandien būsiu jame pirmoji, kaip įprastai, Jaučiuosi ne kaip. 
Per naktį ištino akies vokas. Dabar jis pūpso uždengdamas pusę vaizdo, kai noriu žiūrėti tiesiai ir oriai pakelta galva. Gvazimodas. Negali būti išdidi ir ori, kai akies vokas pūpso kaip raudona slyva. 

Tačiau į tą patį vagoną įlipo jauna mama ir jau gana didelis lelius. Dar kūdikio stadijoje, tačiau jau gana didelis. Tik įlipęs jis verkė. Mama ramino jį pasidėjusi ant peties. Staiga jis nurimo pamatęs mane. Pamojavau jam ir jis nusišypsojo. Abu vienas kitam šypsojomės ir supratau, kad ne taip baisiai atrodau, jei kūdikis gali šypsotis matydamas tokią slyvą.

Pabaigoje noriu pabrėžti, jog visų pirma šis įrašas vis dėlto skirtas ne blogiausiai šių metų dienai, o tai mergaitei ir traukinių stoties kasininkei, kurios taip rūpestingai teiravosi, ar gerai jaučiuosi. Be galo dėkoju jums už šį rūpestį. Iš tiesų vien dėl to pasijutau daug geriau, nors tuo metu pernelyg skubėjau, kad tai suprasčiau. 

Būkite saugūs, mieli skaitytojai.   

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Taip ir gyvenam...


Žinote, labai tikiuosi, jog būsiu iš tų bepročių mamų, kurios turės laiko ir noro aprašinėti savo vaikų pirmų dantų dygimą, nusišnekėjimus ir kitus įvairius prisidirbimus (nors kažin kada Liūtas pareiškė, kad aš būsiu "blogoji" mama, o jis "gerasis" tėtis). Tačiau iš tiesų jau galiu pradėti tai daryti ir subjektu pasirinkti Liūtą. Tiksliau mus abu. Pastaruoju metu taip sugebam pakalbėt, kad po to ir patys stebimės...

Iš kitos pusės ir Liūtas ėmė užsirašinėti mano kalbas per miegus. Taip jau išsimušė mūsų gyvenimo ritmas, jog aš einu anksti miegoti ir keliuosi dar anksčiau, o jis eina miegoti paryčiais ir keliasi nežinia kada... Tokiu būdu beveik kas vakarą ėmiau miegodama keltis ir kartais pašneku... je. O Liūtas iš to labai linksminasi. Sako dažniausiai pradedu ranka ieškoti Jo jo lovos pusėje. Neradusi atsisėdu, pakeliu jo antklodę, dar labiau pakeliu, vis tiek nerandu, paniurnu ir toliau miegu... nes Liūtas tikrai toks mažas, jog įmanoma iš pirmo karto nerasti jo po kaldra :)

Dar dažnai vidury sapno atsisėdu ir pradedu jam šypsotis, arba po kokių dviejų valandų miego pareiškiu, jog jau pavargau ir einu miegot. Galėčiau kokį kartą ir jį išbarti, kad nemiega... 

Dar prieš savaitę grįžtu visa atsibodėjusi darbu namo. Iškart gaminam vakarienę ir pasakojamės dienos įspūdžius. Liūtas pradeda: - Bet tai žinok, kokį įdomų šiandien straipsnį skaičiau...
- Apie ką?
- Apie kirmėles!
- Ką? Fui.
- Apie kirmėles, Mažiuk. Žiauriai įdomu. Nori papasakosiu? Žinok, pačios šlykščiausios yra askaridės.
Luna toliau baisisi: - Fuuuuiiii. Nenoriu nieko žinoti. Nieko nepasakok.
Liūtas entuziazmo nepraranda: - Bet žiauriai įdomu. Nu, leisk papasakot.
Emocingas Lunos pareiškimas, kad nieko nenori žinoti ir tai šlykštu.
Liūtas: - Nu, Mažiuk, nu, prašau. Nu, leisk papasakot... Aš noriu su kuo nors pasidalinti!
Taip ginčijomės kokias 7 minutes, kol galiausiai jis vis tiek ėmė pasakoti visas šlykštynes, kurias perskaitė apie žmonių organizme gyvenančias kirmėles. Šiuo metu mano rankos amžinai sausos, nes nuolat plaunu jas su muilu ir ne visada spėju tepti kremą. Ačiū, Liūtukai, už įvarytą paranoją.

Taip pat vis dar negaliu atsistebėti Liūto palyginimu: "bjaurūs kaip kūdikiai".
Miela. Tuo tarpu komplimentas: "mano pilvukas kaip trečią nėštumo mėnesį, o tavo kaip minus pirmą", neabejotinai pateko į žaviausių sąrašą :))

Dar kažkada jam aiškinau, kaip J.K. Rowling aprašinėjo burtininkų santykius su žiobarų technologijomis ir kad vienintelis žiobarų išradimas, kurį burtininkai perėmė tokį, koks yra - tai kanalizacija (radiją ir visokias transporto priemones jie vis tiek tobulino su magija). Iki jos išradimo burtininkai atlikinėjo reikaliukus belekur, o po to magiškai juos pašalindavo, tačiau galiausiai suprato, kad tai nėra labai miela ir tas žiobarų vamzdynas visai nieko dalykas. Liūtas išklausė, išklausė ir galiausiai sako:
- Aš tai kaip ilgai šiandien syse dariau... Rimtai. Net atsibodo. 

O žaviausias Liūtas būna, kai pamato veidrodį. Nes yra būtina pasimaivyti, kai matai savo atvaizdą :)) ypač vakarais, kai valomės dantis. Tada tai tikras šou prasideda. Jis aiškina, kad dėl to jo ir yra tokie balti dantys, nes visada daug maivosi juos valydamas ir taip visas procesas išsitęsia ir pagerėja...
Gal ir yra tame tiesos ^^

Taigi vat taip ir gyvenam...
Jau dvejus metus. Žavu ^^


2015 m. sausio 20 d., antradienis

Nauji metai - tos pačios bėdos

Visų pirma sveikinu visus užklydėlius su Naujais metais. 
Tikiuosi jie bus šaunūs, kūrybingi, įkvepiantys... ir niekas taip baisiai nevėluos, kaip šis įrašas. 

Mūsiškiai metai prasidėjo vakarėliu trukusiu iki 5:30 ryto. Kol apsitvarkėme, miegoti nuėjome 7...

Jau trečius metus Naujuosius sutinkame su ta pačia draugų kompanija, tik šįkart ne pas Profesorių, o pas mus - Luną ir Liūtą. Labai stresavau. Po savaitės vėl kvietėmės pas save draugus ir vėl buvo tas pats... Matyt, svečiai kažką destabilizuoja manyje. O gaila. Nes Liūtas tiesiog pražysta. Jis nepaprastai mėgsta svečius. Juos vaišinti, juokinti ir kartu pramogauti. Mielas jis.

Jau trečius metus tradiciškai Naujus metus pasitikome prisimindami senuosius.

Manieji buvo tikrai įspūdingi.

Pirmą kartą su Liūtu skridau į užsienį. Patikėkit, keliauti su Mylimuoju visai ne tas pats kas su sesėm ar mama, ar net klase. Vokietijoje lankėme jo mamą. Buvo smagu, nes ta savaitė pasitaikė žvarbiausia per visą žiemą, o Vokietijoje sprogo medžiai ^^

Pernai taip pat supratau, jog kai kuriuos įvykius jau galiu vadinti miela tradicija, jie nutiko jau trečią kartą. Tai Knygų mugė, kurioje ir susipažinau su Aiste bei Gedu;
tai Vasario 16-toji ir jos ekskursija bei vėliava vėjyje;
tai žiemos išvykos;
vasaros ekspedicijos;
bemiegės naktys gegužę-birželį.

Kovas buvo tikras rock'n'roll mėnuo. Na, tačiau tai galėjote sekti čia pat - ežiuke, tad apibendrinant galima konstatuoti, jog per 2014 m. aplankiau 10 koncertų ir 5 teatro spektaklius. Nerealiausias iš jų, apie kurį jau neturėjau jėgų rašyti, buvo "Išvarymas". Šešios (ar šešios su puse) valandos praėjo nė karto nesusimąsčius, kiek dar laiko liko. Tikrai. Žinoma, keiksmažodžių galėtų būti bent 75% mažiau (ir vis tiek būtų per daug), tačiau iš tiesų... Jame parodyta tai ko labiausiai visada ir bijau... galvodama apie tėtį, apie Liūto mamą, apie visus draugus pabirusius po platų pasaulį... kokie jie išskirtinai vieniši. 




Balandį nutiko neįtikėtinas dalykas - vedami mano plano (čia reiškia aš buvau vadas) radome naują archeologinį objektą. Je. Ir tokį ne bet kokį, o tikrai rimtą. Tikiuosi viskas su juo bus gerai ir sėkmingai tęsime ten tyrimus... Svarbiausia nesusimauti...
O jau užsiminus apie ekspedicijas, 2014 m. jose praleidau 93 dienas. Anksčiau niekada neskaičiuodavau, tačiau manau, jog tai velniškai mažai...

Birželį mano Liūtas tapo dvigubai diplomuotas ir išspardė savo pasipūtusiems kursiokams šiknas. Maži šikniai. Na, o aš įgavau teisę imti leidimus archeologiniams tyrimams. Irgi neblogai. Bet tai buvo taaaip pavėluotai, kad net neįdomu.




Visomis kokiomis prasmėmis magiškas buvo rugpjūtis. Išsipildė svajonė number 1! 
Plačiau apie visa tai galite paskaityti šio blog'o archyve, jei kartais pamiršote, kaip beprotiškai labai laukiau ir norėjau, ir myliu HIM :))

Rugsėjis ir spalis buvo vieni tragiškiausių mėnesių per pastaruosius tris metus.
Jaučiuosi esanti visiškoje tremtyje - atlikinėjau praktiką Šiauliuose. Be Liūto ir draugų.
Buvo be galo ilgu ir liūdna.

Lapkritį nutiko net keli padidinto svarbumo dalykai:
1) grįžusi iš tremties švenčiau gimtadienį ir vienu metu sutikau daugybę draugų;
2) mūsų bute apsigyveno šuniukas! Jup. Kol kas jis mažas, žioplas, viską kandžioja ir loja, tačiau tikiuosi išaugs į padorų, pūkuotą, milžinišką meškį! :)
3) nusipirkau stalą! Taip, tai yra padidinto svarbumo dalykas, nes anksčiau savo svarbiausius užrašus bei kompiuterį laikiau drabužių lentynoje, arba vis atsikasdavau plotelį ant Liūto stalo. Tad dabar esu visiškai savarankiška ir turiu nuosavą erdvę mūsų kambaryje ^^ Be to, pagaliau galėjau atsivežti visas Hario Poterio knygas, kadangi jau yra kur kas susidėti :))
4) gavau darbą. Tokį tikrą. Kur vyksta visokie dalykėliai susiję su Sodra. O svarbiausia, jog pagal specialybę! Taip, taip būna ^^ Aišku, bėda ta, kad dabar dvi dienas į savaitę tenka keltis 4 ryto, tačiau nieko tokio. Tik du kartus per savaitę. Be to iki valiai atsivažinėju traukiniais ^^

Tada atėjo gruodis.

O jame nutiko taip pat šis tas labai ypatingo - iš Kanados trumpam grįžo geriausia draugė. Buvau su ja susitikusi vos valandą. Dar beveik tris žiūrėjome kartu baletą (o tai ne tas pats, kas tiesiog susitikti), tačiau buvo labai magiška nešti į Jos namus Kalėdų dovanas ir matyti tokią laimingą Jos mamą. Susirašinėti sms žinutėmis ir tiesiog žinoti, jog ji čia pat :))

Visas kitas gruodis buvo gana sumautas. Tiesą pasakius, ir šventės ne tokios kaip visada.
Kai nusimenu, Liūtas iki šiol šypsodamas kartoja frazę "It's the worst Christmas I've ever had"... Buvau nepatenkinta daugybe dalykų... tuo jog mama staiga nusprendė nebesilaikyti kelių esminių šeimos tradicijų, daugeliu dovanų sau ir savo dovanomis kitiems (ypač tuo, jog tėtė Sesei 2 nupirko tokią pat dovaną kaip aš ir spėkit, kas dėlto turėjo pirkti naują.... >.<)... Žodžiu, bambėjau nemažai, o labiausiai dėl dovanų ir Liūtas tuo begaliniai džiaugėsi :D

Taip metai ir prabėgo... Žiūrėsim ką atneš šie.
Kol kas labai aišku tiek:
arba visiškai susimausiu, arba sužibėsiu.

Jei prie kompiuterio praleisčiau mažiau niekinio ir daugiau darbingo laiko, viskas būtų daug aiškiau.
Bet juk visada sugebu susiimti, ar ne? Nesusimauk ir šįkart!