2015 m. sausio 27 d., antradienis

Apie blogiausią metų dieną (jau).

Pirmadienis. Diena, kai važiuoju į darbą. Tai reiškia, jog keliuosi 4 ar 4.30 ryto. Priklausomai nuo to, ar pusryčius užtenka tik pašildyti, ar reikia dar ir pasigaminti. 

Miegojau labai prastai. Jau vien tai reiškė blogą dieną. Neišsimiegoti, kai keliesi dar daug valandų iki saulės tekėjimo, yra žiauriai blogai be jokių kitų aplinkybių. Šįkart net aš pati atsimenu, kaip vos tik užmigusi tuoj kėliausi nuo baisaus košmaro apie karą. Užmigau, kol Liūtas buvo duše. Grįžęs jis jau rado mane vėl sėdinčią lovoje ir verkiančią. Košmarai nepaleido visą naktį. Tik nežinau, ar dar kėliausi. 

Taigi ryte tikrai nesijaučiau gerai. Buvau pikta. Sriuba neskani. Rytiniai įpročiai susipainioję ir nerangūs, atrodė, jog pavėluosiu, kad ir ką bedaryčiau... Tačiau nebuvo taip blogai. Atvažiavau sėkmingai. Paburnojau dar ant tėtės, jog padovanojo batus visiškai lygiu padu (o kaip žinia, naują daiktą visada norisi nešioti, net jei jis ne iš to sezono)... tada mintys ėmė kapoti valytojus, kurie šaligatvį kaip ir nuvalė, tačiau ant jo nesimatė jokio smėlio pėdsako. Ėjau grynu švariu ledu ir neilgai trukus tėškiausi ant šiknos. Milžiniška kuprinė smūgį susilpnino, tačiau buvau tikra, jog ant klubo ir kelio vis tiek bus mėlynė... 

Darbe laukė dėžutė radinių, kurią vis atidėdavau. Ir štai galų gale teko akis į akį susidurti su ta begalybe titnagiukių, kurių nesuprantu. Sveikinome vieną bendradarbę su savaitgalį buvusiu gimtadieniu. Nemėgstu taip sveikinti nepažįstamų žmonių. Be to, supratau, jog tai reiškia, kad rytdienai pasiliksiu "uodegą" - nespėsiu iki galo sutvarkyti tos kvailos dėžutės. Taip ir buvo.

Vakare skubiai iškurpėjau į traukinį. Neturėjau bilieto atgal, tad reikėjo pasiskubinti labiau (7 min. iki traukinio bilietai nebeparduodami). Po kojomis vėl suspindo ledas ir vėl... BAM! Šįkart vožiausi ant jo veidu. Galva trenkėsi ir atšoko. Pamačiau kibirkštis. Pasirodo filmukai dėl jų nemeluoja. Vos atsisėdau. Viskas sukosi, o baisiausia, tai jog buvau viena. Pasijutau nepakeliamai viena. Nežinojau, ar atsistosiu. Darbo pastatas dar matėsi, bet kas iš to... visi bendradarbiai ratuoti, pro tą keliuką net nevažiuoja. O ir ar pažvelgtų į ant žemės besivoliojantį siluetą? 

Atsistojau. Pratrūkau vėl bliauti. Laikiau sugniaužusi antakį, kuris dėjosi į grindinį ir jutau kaip jis kyla, tiesiog taip. Po delnu. Žengiau kelis žingsnius vėl vos neišsitiesiau. Trečią kartą - kai lenkiausi pasigriebti sniego. Šaldžiau akį. Ant gniūžtės liko raudonos ir gelsvos dėmelės. Tačiau jau vėl kiek galėjau skubėjau tolyn. Šitam mieste, tokios būklės tikrai neliksiu. Norėjau kuo greičiau pasiekti traukinį, tada autobusą, tada namus ir galiausiai užmigti. Tačiau negalėjau nustoti verkti. Veidu riedėjo ašaros, tirpstantis sniegas, tačiau kraujo, regis, nebuvo tiek, kad galėtų riedėti. Pasiekiau mokyklą. Tai reiškė, jog liko visai nebedaug iki traukinių stoties. Nuo tos minties tik dar labiau susigraudinau. Tada kažkas kreipėsi į mane. Pribėgo iš už nugaros ir švelniai kepštelėjo ranką:

- Ar jums viskas gerai? Gal galiu padėti? 
Pajutau, jog tuoj vėl bliausiu. Atsakiau gana grubiai. Moksleivė, jau gimnazistė, tačiau turbūt I ar II klasės, baikščiai žvelgė didelėmis tamsiomis akimis. Jos tamsūs plaukai buvo supinti į dvi storas kasa, o gal tai buvo viena be galo stora kasa? 
- Ar tikrai niekuo negaliu padėti?

Atsakymas vėl gavosi grubus, nors norėjau užtikrinti ją, jog man labai reikia į traukinį. Tik taip būsiu namie, kur mane gaubs Liūto kvapas, nors jis ir rašė, jog grįš vėlai - susitiks su geriausiu draugu.

Iškart ėmiau apgailestauti, jog kalbėjau taip grubiai. Tačiau labiau už viską nenorėjau pavėluoti į traukinį ir laukti kito traukinių stotyje su dviem nuolatiniais jos smirdaliais. Supratau, jog atrodau tikrai ne kaip. Gal bent šįkart jie nedrįstų prieiti ir prašyti poros centų "bilietui"?

Laiptai. Daugybė tilto per geležinkelį laiptų. Kai pirmą kartą juos pamačiau, jie man baisiausiai nepatiko. Kiekviena betoninė pakopa turi po geležinį pakraščio apkaustą. O tokie slidūs po kiekvieno lietučio. Po rytinės rasos. Kojos drebėjo jais lipant. Supratau, jog dešinę ranką slegia kažin koks sunkumas. Atsistojau į bilietų kasos eilę. Kasininkė atrodė susirūpinusi. Dukart paklausė, ar tikrai nereikia iškviesti greitosios. Vadinasi, atrodžiau taip blogai. Šįkart savo atsakymu buvau labiau patenkinta. Kiek nusiraminau, jog spėjau. Išsitraukiau mažytį veidrodėlį. Jau priminiau Gvazimodą. Antakis ištinęs kaip kokio neandraliečio. Išmuštas raudonomis ir gelsvomis akimis. Dviejose vietose visai nežymiai kraujuojantys sumušimai. Žavu. 

Grįžusi supratau, jog rankai nukentėjo ne ką mažiau. Arbatos puodelis atrodė sunkus kaip pasaulis. Atsiguliau dar negrįžus Liūtui. Po penkių minučių paskambino mama. Verksmingą toną paaiškinau nuovargiu ir tuo, jog jau beveik miegojau. Ji nemanė, kad prieš darbą guluosi taip anksti. Buvo kelios minutės po aštuonių vakaro. Nusiminiau. Žinojau, jog ji norėjau papasakoti apie spektaklį, kuriame buvo savaitgalį, Buvome padovanoję du bilietus per Kalėdas. 

Ir šįkart pamenu, kaip grįžęs švelniai glostė Liūtas. Atsimenu jo rūpesčio kupiną balsą, priekaištą, kad neparašiau, kad taip susižeidžiau. Dar bent kartą klausė, ar tikrai paslydau. Vėl verkiau. Norėjau miegoti ir nieko nejausti. Skaudėjo ne tik akį ir ranką. Prisidėjo ir tas pats klubas bei kelis. Tiek ryte, tiek vakare susitrenkiau tą pačią - dešinę kūno pusę. 

Vėl važiuoju į darbą. Kažin, ar šiandien būsiu jame pirmoji, kaip įprastai, Jaučiuosi ne kaip. 
Per naktį ištino akies vokas. Dabar jis pūpso uždengdamas pusę vaizdo, kai noriu žiūrėti tiesiai ir oriai pakelta galva. Gvazimodas. Negali būti išdidi ir ori, kai akies vokas pūpso kaip raudona slyva. 

Tačiau į tą patį vagoną įlipo jauna mama ir jau gana didelis lelius. Dar kūdikio stadijoje, tačiau jau gana didelis. Tik įlipęs jis verkė. Mama ramino jį pasidėjusi ant peties. Staiga jis nurimo pamatęs mane. Pamojavau jam ir jis nusišypsojo. Abu vienas kitam šypsojomės ir supratau, kad ne taip baisiai atrodau, jei kūdikis gali šypsotis matydamas tokią slyvą.

Pabaigoje noriu pabrėžti, jog visų pirma šis įrašas vis dėlto skirtas ne blogiausiai šių metų dienai, o tai mergaitei ir traukinių stoties kasininkei, kurios taip rūpestingai teiravosi, ar gerai jaučiuosi. Be galo dėkoju jums už šį rūpestį. Iš tiesų vien dėl to pasijutau daug geriau, nors tuo metu pernelyg skubėjau, kad tai suprasčiau. 

Būkite saugūs, mieli skaitytojai.   

2 komentarai:

  1. Na ir nesėkminga diena. :/ Aš paskutinį kartą kritau, gal prieš 5 metus, kai paklausiau tėčio ar slidu ir tas atsakė, kad labai, o man pasigirdo priešingai. Lipau sau patenkinta laiptais ir staiga tik *BAMPT* , ir nutarkavau subinę į laiptus. Pamenu, kaip visą savaitę atsisėst negalėjau. Daugiau kritus, kaip ir neesu... Visada mane išgelbiaja manevringi judėsiai. Labai smagu girdėti, kad yra paslaugių žmonių, kurie pasiteirauja ar viskas gerai. Maniškiai gimnazistai netokie.. Greičiau sniegu užmėtytų, nei padėtų. Nevisi, bet dauguma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai dėkoju už komentarą, Iveta, o dar labiau už tai, jog perskaitei įrašą iki galo :) Pati labai nemėgstu tokių skundų, tad nemanau, kad būčiau perskaičiusi, tačiau juk dienoraščiai tam skirti - kad išsilietum ir pamirštum. Nors šis "dienoraštis" visų pirma skirtas jo skaitytojams, tačiau bent kartą ir ežiukas pabuvo labiau dienoraštiškas nei paprastai ^^ Tikiuosi dėl to nė viena nesupyksite :)

      O tu tikrai sėkmingas vaikis, jei daugiau nesi bent lengvai bumtelėjusi ant užpakalio apgauta klastingo ledinio kelio. Aš išsidrebiu kasmet. Bent po kartą. Tačiau dabar buvo antras kartas kai tai nutiko tikrai skaudžiai ir grėsė rimtais sveikatos sutrikimais. Tad džiugu, jog yra išvengiančių net ir menkų, krikšto tipo išsidrėbimų kiekvienais metais. Sveikinu su tuo ;)

      Panaikinti