2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Taip ir gyvenam...


Žinote, labai tikiuosi, jog būsiu iš tų bepročių mamų, kurios turės laiko ir noro aprašinėti savo vaikų pirmų dantų dygimą, nusišnekėjimus ir kitus įvairius prisidirbimus (nors kažin kada Liūtas pareiškė, kad aš būsiu "blogoji" mama, o jis "gerasis" tėtis). Tačiau iš tiesų jau galiu pradėti tai daryti ir subjektu pasirinkti Liūtą. Tiksliau mus abu. Pastaruoju metu taip sugebam pakalbėt, kad po to ir patys stebimės...

Iš kitos pusės ir Liūtas ėmė užsirašinėti mano kalbas per miegus. Taip jau išsimušė mūsų gyvenimo ritmas, jog aš einu anksti miegoti ir keliuosi dar anksčiau, o jis eina miegoti paryčiais ir keliasi nežinia kada... Tokiu būdu beveik kas vakarą ėmiau miegodama keltis ir kartais pašneku... je. O Liūtas iš to labai linksminasi. Sako dažniausiai pradedu ranka ieškoti Jo jo lovos pusėje. Neradusi atsisėdu, pakeliu jo antklodę, dar labiau pakeliu, vis tiek nerandu, paniurnu ir toliau miegu... nes Liūtas tikrai toks mažas, jog įmanoma iš pirmo karto nerasti jo po kaldra :)

Dar dažnai vidury sapno atsisėdu ir pradedu jam šypsotis, arba po kokių dviejų valandų miego pareiškiu, jog jau pavargau ir einu miegot. Galėčiau kokį kartą ir jį išbarti, kad nemiega... 

Dar prieš savaitę grįžtu visa atsibodėjusi darbu namo. Iškart gaminam vakarienę ir pasakojamės dienos įspūdžius. Liūtas pradeda: - Bet tai žinok, kokį įdomų šiandien straipsnį skaičiau...
- Apie ką?
- Apie kirmėles!
- Ką? Fui.
- Apie kirmėles, Mažiuk. Žiauriai įdomu. Nori papasakosiu? Žinok, pačios šlykščiausios yra askaridės.
Luna toliau baisisi: - Fuuuuiiii. Nenoriu nieko žinoti. Nieko nepasakok.
Liūtas entuziazmo nepraranda: - Bet žiauriai įdomu. Nu, leisk papasakot.
Emocingas Lunos pareiškimas, kad nieko nenori žinoti ir tai šlykštu.
Liūtas: - Nu, Mažiuk, nu, prašau. Nu, leisk papasakot... Aš noriu su kuo nors pasidalinti!
Taip ginčijomės kokias 7 minutes, kol galiausiai jis vis tiek ėmė pasakoti visas šlykštynes, kurias perskaitė apie žmonių organizme gyvenančias kirmėles. Šiuo metu mano rankos amžinai sausos, nes nuolat plaunu jas su muilu ir ne visada spėju tepti kremą. Ačiū, Liūtukai, už įvarytą paranoją.

Taip pat vis dar negaliu atsistebėti Liūto palyginimu: "bjaurūs kaip kūdikiai".
Miela. Tuo tarpu komplimentas: "mano pilvukas kaip trečią nėštumo mėnesį, o tavo kaip minus pirmą", neabejotinai pateko į žaviausių sąrašą :))

Dar kažkada jam aiškinau, kaip J.K. Rowling aprašinėjo burtininkų santykius su žiobarų technologijomis ir kad vienintelis žiobarų išradimas, kurį burtininkai perėmė tokį, koks yra - tai kanalizacija (radiją ir visokias transporto priemones jie vis tiek tobulino su magija). Iki jos išradimo burtininkai atlikinėjo reikaliukus belekur, o po to magiškai juos pašalindavo, tačiau galiausiai suprato, kad tai nėra labai miela ir tas žiobarų vamzdynas visai nieko dalykas. Liūtas išklausė, išklausė ir galiausiai sako:
- Aš tai kaip ilgai šiandien syse dariau... Rimtai. Net atsibodo. 

O žaviausias Liūtas būna, kai pamato veidrodį. Nes yra būtina pasimaivyti, kai matai savo atvaizdą :)) ypač vakarais, kai valomės dantis. Tada tai tikras šou prasideda. Jis aiškina, kad dėl to jo ir yra tokie balti dantys, nes visada daug maivosi juos valydamas ir taip visas procesas išsitęsia ir pagerėja...
Gal ir yra tame tiesos ^^

Taigi vat taip ir gyvenam...
Jau dvejus metus. Žavu ^^


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą