2015 m. vasario 24 d., antradienis

Sako šauktiniai grįžo...

Kai pirmadienių ir antradienių vakarais žengiu pro darbo duris, kuprinėje guli tiesiog užvertas kompiuteris. Būnu jame palikusi kelis internetinius langus. Dažniausiai kurio nors nebaigto rašyti blog'o įrašo, ar laiško, kuris laukia atsakymo. Taip iš darbo išėjau ir šiandien. Atvėrusi naują įrašo langą ežiukui rūke, ketindama jį užpildyti pakankamai ilgoje kelionėje namo traukiniu. Tačiau pamiršau apie ką norėjau rašyti... 

Beskubėdama į taukinį taip pat pasitikrinau telefoną. Jis rodė, kad į traukinį spėsiu ir, kad nejučiomis gavau naują žinutę. O joje manasis Liūtas džiugiai pranešė, jog šiandien grąžinta šauktinių kariuomenė. Nežinau jokių detalių... tik tiek, kad studentai nebus šaukiami, o šiais metais 3000 jaunuolių, kurie nebegavo šaukimų vos sulaukę 18 metų, bus pašaukti "burtų keliu"... Daugiau nieko apie tai nežinau. Tas "burtų keliu" neskamba labai solidžiai, greičiausiai Liūtas tiesiog paaiškino taip, kad suprasčiau. Jis ir jo brolis studijuoja. Tačiau maniškis taip niekur ir neįstojo, nors šiemet aš turėjau baigti magistro, o jis - bakalauro studijas. Arba jau galėjo būti baigęs ką nors kolegijoje. 

Tai reiškia, kad mano brolis gali būti pašauktas į kariuomenę.

Mano brolis? Mano jaunėlis brolis? Lakstys po miškus (pratybose) su tikru ginklu? 
Žinoma, jis labai sportiškas ir tikrai ne kvailas. Visus šiuos metus visada turėjo savų pinigų, nors tik nuo sausio pradėjo dirbti normalų darbą. Mama kiek nusiramino. Jai vasarinės išvykos į Angliją ar Norvegiją ir pokeris bei kitų žaidimų internetiniai turnyrai susižavėjimo nekėlė. Tačiau mano brolis tikrai ne koks mamyčiukas dundukas. Jis tiesiog savo apsukrumą ir sumanumą naudoja ne visuomenės gerovei, o savo malonumui kompiuteriniuose žaidimuose. Savo malonumui žaidžia futbolą, bėgioja, važinėja "maratoninius" maršrutus dviračiu... Ir visur yra pratęs būti tarp geriausių.

O jei kas nesiseka, tiesiog meta tai ir grįžta prie to, kur yra geriausias.

Nelabai vykęs požiūris kariuomenei, ei? 

Žinoma, 3000 nėra daug, turint omenyje, kokia daugybė jaunuolių turėjo išeiti į platųjį pasaulį po šauktinių panaikinimo. Nemaža dalis gal ir studijuoja. Turint omenyje, koks ne lygis mūsuose šitaip sėdėti ant sprando mamai, kaip mano brolis, greičiausiai visai nemaža dalis. Tas nesuvokiamas poreikis turėti aukštąjį ir kuo būtiniausiai universitetinį išsilavinimą vertas atskiro blog'o įrašo...

Taigi šiuo metu mano mažą širdį kandžioja didis nerimas. Pirmą kartą gyvenime dėl savo brolio. Esu visiškai tikra, kad Liūtas kuo puikiausiai tvarkytųsi kariuomenėje (ir galbūt net galų gale sustabdys savo studijas, kad būtent ten patrauktų), tačiau mano brolis??? Ar jis susitvarkytų su tokia realybe, kuri nebūtinai būtų tokia maloni, kaip jis pratęs?


2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Tarp dviejų Nepriklausomybių...

Mano Liūtas yra partizano anūkas. Aš apie savo giminę pokariu nieko nežinau... Baisu ir imti kapsytis, nors tėčio pavardė labai skambi. Karts nuo karto sulaukiu klausimų, ar nesu garsaus partizanų vado giminė. Viskas, ką galiu atsakyti "nemanau". Nė vieno senelio nepažinojome. Vienas mirė dar prieš man gimstant, kitas tėčio niekada neaugino. Mačiau jį tik kartą. Parvežėme namo du senukus, o vyriškas išlipdamas pasakė: "Žinok, mergaite, čia buvo tavo senelis".
Pfff, - tada pagalvojau, - seneliai vedasi savo anūkus žvejoti ir seka pasakas. Tu man ne senelis.
Niekada su tėčiu apie tai nekalbėjome. Taip nesinori kamantinėti abiejų tėvų, kadangi jų abiejų santykiai su savo tėveliais buvo komplikuoti. Taip iki galo ir nežinau, kas esu.

Tačiau su partizaniniu karu suvedė mokslininkai draugai. Pradėjau ir pati šiek tiek, nežymiai kišti prie to nagus. Tad šis įrašas skirtas Lunos dienoraščių ištraukoms apie partizanus, jų karą. Iš dalies šios nuotrupos nerišlios ir galbūt ne visada suprantamos, tačiau noriu jomis pasidalinti. Tai ir mano pačios mintys ir citatos iš pokalbių su ryšininkėmis, iš girdėtų paskaitų, kitur...

cd ba cd ba

2013 m. spalio 11 d., penkt. - <...> Tačiau šiandien daug svarbesnis rūkas. Nuo pat ryto iki vakaro apgaubęs Sajinės kalnelį. Kai pagalvoji, bent jau vakarais čia nuolat ūkanota. Jei žinotume, jog toks mikroklimatas buvo būdingas ir XX a. viduryje, tai būtų dar viena svarbi detalė partizaninio karo fone... moksliškai kalbant. Išausti iš miglos partizanai, šlapiomis kojomis - štai kas visą dieną palaikė draugiją, mano vienišoje darbo vietoje. Žavu. 

2014 m. sausio 14 d., antr. - Ištisa karta prapuolė. Miškuose, laukuose, rūsiuose, tarp grotų, išdavikų, bendražygių... Tarp kovos už Tautos laisvę ir šeimos kančios. Kraupu. Tik kodėl ir manęs tas kraupumas neapleidžia?

Ryšininkė Ona J., g. 1930 m. - Miške visi kaip lėlės buva vyrai. 
Kalėdas pas juos bunkery šventėm. Tokia eglutė šovinukais papuošta buva. 

Iš dr. Vykinto Vaitkevičiaus paskaitos: "Kovoti už laisvę, kaip tėvai ir seneliai (protėviai)" - stipriausias motyvas pasitraukti į mišką ir kovoti. 
Partizaninio karo kraštovaizdis - karas, slaptumas, motinos rauda, atminties vietos, permainingumas, baimė, dvilypis didvyriškumas. 
Iš partizano laiško: "Atima Laisvę - širdies niekada!".
"Saulei saulė teka".

Iš Algimanto Kuzmicko eilėraščio pamirštu pavadinimu:
Leiski, Lietuva, vyru būti...

2014 m. rugpjūčio 23 d., šešt. - Šiaip keistas tas saugumo jausmas miške. Ne tik tai, kad eini su kuprine ant pečių ir nebijai, kad ją kas tiesiog taip iškraustys... bet ir palikimas 22-jų žmonių nešulių viduryje dailios samanotos aikštelės, be menkiausio nerimo. Nes nieko negali nutikti, o jei kas ir užeis... ar tai gali būti blogi žmonės? Ar būna blogų žmonių miške beveik lietingą šeštadienio popietį? Nežinia. Tačiau jausmas gana keistas. Ir jaukus ^^ Nors, matyt, visiškai nepartizaniškas. 
O gal kaip tik atvirkščiai? Nežinia. 

Ryšininkė Afrozina B., g. 1930 m. - Kai grįžo iš Vorkutos, susapnavo artimą partizaną, kuris prašė nueiti ant kelio, kur vyšniom apsodintas, yra kruvini šiaudai, - sako, palaidok. 

Paskui mane nieks neatėjo (į kalėjimą) - paklausus, ar ką nors išdavė suimta. 

Ne, neturiu proanūkių - tinginiai visi. 

Ir pabaigai dar truputis įdomių pasvarstymų iš V. Vaitkevičiaus paskaitos. 

Partizanai aprašinėjo (t.y. siekė įamžinti) mūšius, kuriuose partizanai nežuvo arba žuvo labai mažai. Tuo tarpu Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ką tik sudarytame partizaninio karo vietų atlase "suregistruotos" tik tos vietos, kuriose žuvo vadai arba bent 3 partizanai. Nuo 1952 m. ir pavieniai. Taigi kyla klausimas, ką mes saugome, kokią atmintį ir ko iš jos semiamės? 

Rūkas Sajinėje - Monikos Š. nuotr.


Soundtrack: Alyte!! // Kartą prisiekęs daugel nekartosiu


2015 m. vasario 4 d., trečiadienis

Pagaliau - vasario 16 d.

Neprisimenu, kurios formos dienoraštyje, tačiau viename iš jų kartą liejau apmaudą, jog parduotuvės turi kokių tik nori formų pripumpuoti kiču kokias tik nori šventes. Kalėdos ir Velykos, Vėlinės ir Helovynas, Valentino diena ir Joninės... Visokios akcijos, atrakcijos jų proga. Specialios lentynos ir ištisos salės jų dekoracijoms, vaišėms ir kam tik nori. Tada svarsčiau, o kada bus didysis išpardavimas Valstybės atkūrimo proga? Kada ši diena taps ne tik proga ramia sąžine pradrybsoti prieš teliką, o ir smagia iškilme su šeima papietauti kavinėje, nueiti į filmą, koncertą. Koncertai šiuo klausimu paprastai nenuvilia. Nors jau nebežinau. Manosios valstybinių švenčių tradicijos susiklostė kiek nepriklausomai nuo pasiūlos

Tačiau šįkart ne apie tai. Šįkart norėjau pasidžiaugti, jog pirmą kartą pamačiau (o gal tik šįmet pastebėjau?) specialią akciją Vasario 16-tosios proga. Geležinkelio stotis ir Lietuvos geležinkelių traukinius puošia trispalviai plakatai, skelbiantys, jog vasario 16-tą kelionės traukiniu kainuos kažkiek (nemažai) procentų pigiau. Žinoma, akcija bus tik tą vieną dieną ir reikia turėti lojalumo kortelę. Tačiau vis tiek miela. Man miela. Ypač kai siūloma kelionė traukiniu tokią ypatingą dieną.

Tiek ir tenorėjau.

Nieko ypatingo.

Bet miela.


Soundtrack: Pearl Jam - Sirens // Just to know we're safe
I am a grateful man