2015 m. vasario 24 d., antradienis

Sako šauktiniai grįžo...

Kai pirmadienių ir antradienių vakarais žengiu pro darbo duris, kuprinėje guli tiesiog užvertas kompiuteris. Būnu jame palikusi kelis internetinius langus. Dažniausiai kurio nors nebaigto rašyti blog'o įrašo, ar laiško, kuris laukia atsakymo. Taip iš darbo išėjau ir šiandien. Atvėrusi naują įrašo langą ežiukui rūke, ketindama jį užpildyti pakankamai ilgoje kelionėje namo traukiniu. Tačiau pamiršau apie ką norėjau rašyti... 

Beskubėdama į taukinį taip pat pasitikrinau telefoną. Jis rodė, kad į traukinį spėsiu ir, kad nejučiomis gavau naują žinutę. O joje manasis Liūtas džiugiai pranešė, jog šiandien grąžinta šauktinių kariuomenė. Nežinau jokių detalių... tik tiek, kad studentai nebus šaukiami, o šiais metais 3000 jaunuolių, kurie nebegavo šaukimų vos sulaukę 18 metų, bus pašaukti "burtų keliu"... Daugiau nieko apie tai nežinau. Tas "burtų keliu" neskamba labai solidžiai, greičiausiai Liūtas tiesiog paaiškino taip, kad suprasčiau. Jis ir jo brolis studijuoja. Tačiau maniškis taip niekur ir neįstojo, nors šiemet aš turėjau baigti magistro, o jis - bakalauro studijas. Arba jau galėjo būti baigęs ką nors kolegijoje. 

Tai reiškia, kad mano brolis gali būti pašauktas į kariuomenę.

Mano brolis? Mano jaunėlis brolis? Lakstys po miškus (pratybose) su tikru ginklu? 
Žinoma, jis labai sportiškas ir tikrai ne kvailas. Visus šiuos metus visada turėjo savų pinigų, nors tik nuo sausio pradėjo dirbti normalų darbą. Mama kiek nusiramino. Jai vasarinės išvykos į Angliją ar Norvegiją ir pokeris bei kitų žaidimų internetiniai turnyrai susižavėjimo nekėlė. Tačiau mano brolis tikrai ne koks mamyčiukas dundukas. Jis tiesiog savo apsukrumą ir sumanumą naudoja ne visuomenės gerovei, o savo malonumui kompiuteriniuose žaidimuose. Savo malonumui žaidžia futbolą, bėgioja, važinėja "maratoninius" maršrutus dviračiu... Ir visur yra pratęs būti tarp geriausių.

O jei kas nesiseka, tiesiog meta tai ir grįžta prie to, kur yra geriausias.

Nelabai vykęs požiūris kariuomenei, ei? 

Žinoma, 3000 nėra daug, turint omenyje, kokia daugybė jaunuolių turėjo išeiti į platųjį pasaulį po šauktinių panaikinimo. Nemaža dalis gal ir studijuoja. Turint omenyje, koks ne lygis mūsuose šitaip sėdėti ant sprando mamai, kaip mano brolis, greičiausiai visai nemaža dalis. Tas nesuvokiamas poreikis turėti aukštąjį ir kuo būtiniausiai universitetinį išsilavinimą vertas atskiro blog'o įrašo...

Taigi šiuo metu mano mažą širdį kandžioja didis nerimas. Pirmą kartą gyvenime dėl savo brolio. Esu visiškai tikra, kad Liūtas kuo puikiausiai tvarkytųsi kariuomenėje (ir galbūt net galų gale sustabdys savo studijas, kad būtent ten patrauktų), tačiau mano brolis??? Ar jis susitvarkytų su tokia realybe, kuri nebūtinai būtų tokia maloni, kaip jis pratęs?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą