2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Tarp dviejų Nepriklausomybių...

Mano Liūtas yra partizano anūkas. Aš apie savo giminę pokariu nieko nežinau... Baisu ir imti kapsytis, nors tėčio pavardė labai skambi. Karts nuo karto sulaukiu klausimų, ar nesu garsaus partizanų vado giminė. Viskas, ką galiu atsakyti "nemanau". Nė vieno senelio nepažinojome. Vienas mirė dar prieš man gimstant, kitas tėčio niekada neaugino. Mačiau jį tik kartą. Parvežėme namo du senukus, o vyriškas išlipdamas pasakė: "Žinok, mergaite, čia buvo tavo senelis".
Pfff, - tada pagalvojau, - seneliai vedasi savo anūkus žvejoti ir seka pasakas. Tu man ne senelis.
Niekada su tėčiu apie tai nekalbėjome. Taip nesinori kamantinėti abiejų tėvų, kadangi jų abiejų santykiai su savo tėveliais buvo komplikuoti. Taip iki galo ir nežinau, kas esu.

Tačiau su partizaniniu karu suvedė mokslininkai draugai. Pradėjau ir pati šiek tiek, nežymiai kišti prie to nagus. Tad šis įrašas skirtas Lunos dienoraščių ištraukoms apie partizanus, jų karą. Iš dalies šios nuotrupos nerišlios ir galbūt ne visada suprantamos, tačiau noriu jomis pasidalinti. Tai ir mano pačios mintys ir citatos iš pokalbių su ryšininkėmis, iš girdėtų paskaitų, kitur...

cd ba cd ba

2013 m. spalio 11 d., penkt. - <...> Tačiau šiandien daug svarbesnis rūkas. Nuo pat ryto iki vakaro apgaubęs Sajinės kalnelį. Kai pagalvoji, bent jau vakarais čia nuolat ūkanota. Jei žinotume, jog toks mikroklimatas buvo būdingas ir XX a. viduryje, tai būtų dar viena svarbi detalė partizaninio karo fone... moksliškai kalbant. Išausti iš miglos partizanai, šlapiomis kojomis - štai kas visą dieną palaikė draugiją, mano vienišoje darbo vietoje. Žavu. 

2014 m. sausio 14 d., antr. - Ištisa karta prapuolė. Miškuose, laukuose, rūsiuose, tarp grotų, išdavikų, bendražygių... Tarp kovos už Tautos laisvę ir šeimos kančios. Kraupu. Tik kodėl ir manęs tas kraupumas neapleidžia?

Ryšininkė Ona J., g. 1930 m. - Miške visi kaip lėlės buva vyrai. 
Kalėdas pas juos bunkery šventėm. Tokia eglutė šovinukais papuošta buva. 

Iš dr. Vykinto Vaitkevičiaus paskaitos: "Kovoti už laisvę, kaip tėvai ir seneliai (protėviai)" - stipriausias motyvas pasitraukti į mišką ir kovoti. 
Partizaninio karo kraštovaizdis - karas, slaptumas, motinos rauda, atminties vietos, permainingumas, baimė, dvilypis didvyriškumas. 
Iš partizano laiško: "Atima Laisvę - širdies niekada!".
"Saulei saulė teka".

Iš Algimanto Kuzmicko eilėraščio pamirštu pavadinimu:
Leiski, Lietuva, vyru būti...

2014 m. rugpjūčio 23 d., šešt. - Šiaip keistas tas saugumo jausmas miške. Ne tik tai, kad eini su kuprine ant pečių ir nebijai, kad ją kas tiesiog taip iškraustys... bet ir palikimas 22-jų žmonių nešulių viduryje dailios samanotos aikštelės, be menkiausio nerimo. Nes nieko negali nutikti, o jei kas ir užeis... ar tai gali būti blogi žmonės? Ar būna blogų žmonių miške beveik lietingą šeštadienio popietį? Nežinia. Tačiau jausmas gana keistas. Ir jaukus ^^ Nors, matyt, visiškai nepartizaniškas. 
O gal kaip tik atvirkščiai? Nežinia. 

Ryšininkė Afrozina B., g. 1930 m. - Kai grįžo iš Vorkutos, susapnavo artimą partizaną, kuris prašė nueiti ant kelio, kur vyšniom apsodintas, yra kruvini šiaudai, - sako, palaidok. 

Paskui mane nieks neatėjo (į kalėjimą) - paklausus, ar ką nors išdavė suimta. 

Ne, neturiu proanūkių - tinginiai visi. 

Ir pabaigai dar truputis įdomių pasvarstymų iš V. Vaitkevičiaus paskaitos. 

Partizanai aprašinėjo (t.y. siekė įamžinti) mūšius, kuriuose partizanai nežuvo arba žuvo labai mažai. Tuo tarpu Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ką tik sudarytame partizaninio karo vietų atlase "suregistruotos" tik tos vietos, kuriose žuvo vadai arba bent 3 partizanai. Nuo 1952 m. ir pavieniai. Taigi kyla klausimas, ką mes saugome, kokią atmintį ir ko iš jos semiamės? 

Rūkas Sajinėje - Monikos Š. nuotr.


Soundtrack: Alyte!! // Kartą prisiekęs daugel nekartosiu


3 komentarai:

  1. Eiii, mano senelis man pasakų neskaitydavo ir žvejoti nesivedė. :/ Bet vat jis buvo fainas žmogus. Jei ne aš, tai turbūt niekada nebūčiau sužinojusi apie savo prosenelį. Mano tėvai visiškai nesidomi niekuom kas buvo praeityje. Mano mama nieko (daugiau už mane) nežino apie mano prosenelius. Jos atsakymas dažniausiai būna toks: "Kas buvo - pražuvo. Kokia prasmė domėtis tuom, kas jau buvo. Kaip tau įdomu ta istorija..." Iš savo patirties siūlau pirmiausia išsiklausinėti senų žmonių. Nežinau...Dėdžių, tetų ir t.t. Jie dažniausiai turi dokumentų visokių. Kaip aš savo smalsumu priverčiau senelį parodyti man tą metalinę dėžutę su padėkų raštais, skolų rašteliais. Tokių dėžučių būna pas senukus. O jos yra LOBIS. Dar, kai krikšto mama sudarinėjo giminės medį ir skambinėjo senom tetulytėm į Žemaitiją sužinojo, kad mano kitas prosenelis buvo grafo virėjas. Ką aš čia noriu pasakyt... Manau, kad reikia ne nuo tėvų pradėt, nes jie gali ne viską žinoti. :) Bent jau man, tai taip yra... Linkiu sėkmės ieškant savo praeities. :) Ir dar linkiu sužinot viską nuo A iki Z, kad netektų, kaip man laužyti galvos dėl neaiškių dėtalių. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Miela, Iveta,

    be galiniai dėkui už tikrių tikriausią laišką :) Tačiau su lyg fraze "Bijau ir imti kapstytis", turėjau omenyje tiesioginę baimę. Baimę sužinoti, kad mano seneliai visai nebuvo tokie didvyriai kaip Liūto, o greičiausiai atvirkščiai... Abu mano tėvai vienturčiai, tad jokių senų tetulyčių neturime. Tėčio močiutės tėvų sodyba sovietmečiu buvo "nubuožinta" ir nugriauta, iš tos pusės jokių senų dokumentų nelikę, o ir pačios prosenelės. Mamos giminę pažįstu iki pro-pro-pro-prosenėlių - toje šakoje turime žymų rašytoją, tad tai nesunku atsekti. Tačiau biografų archyvinė medžiaga ir mamos pusseserės turima informacija nesutampa, tad kartais abejoju, ar tikrai. Tame krašte rašytojo pavardė labai dažna, gal ir nesame tokie artimi giminės... Taigi man būtų daug lengviau imtis archyvų ir bažnytinių metrikų tyrimų, nei ieškoti nepažįstamų "giminių" iš mamos pusės Suvalkijoje.
    Tačiau pradžioje palauksiu kol pasirodys Romo Kauniečio knygų (partizanų prisiminimų, kurių šiemet išėjo... 11 knyga, regis) rodyklė. Galbūt pradžioje užteks nusiraminimo neradus (tikiuosi) ten žinomų pavardžių stribų sąrašuose.
    O tavosios detalės, tikiu, kada nors taip pat išnirs. Arba tiesiog iki jų užaugsi ;) Šiaip ar taip, archyvai juk atviri, tereikia juos perprasti bei perlipti rusų kalbos barjerą, kai kuriais atvejais ^^

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bijoti, kad giminėje nėra jokių garsių žmonių man atrodo keista. Kas čia tokio? Mano visos prosenelės buvo namų šeimininkės, vienas iš prosenelių buvo puodžius ir ką? Visai nieko. Man kažkaip, kaip tik įdomu ir nesvarbu kokio jie ten lygio. Aš skambinčiau visiem į Suvalkiją. :D Man įdomu būtų. O dar geriau, nuvažiuočiau ten.
      Mano dėtalės neišnirs savaime, nesidomint nesužinosiu kokiam kalėjime numarino maniškį. Vienintėlis išsigelbėjimas mano teta, bet aš bijau pas ją eiti, nes ji keista. Jau prašiau, kad mane kadanors mama iki jos palydėtų, bet tas prašymas su tokiu mamos požiūriu ir liko tik prašymu be ateities. Ech... Ačiū už palinkėjimus! :)

      Panaikinti