2015 m. kovo 18 d., trečiadienis

"Take Me to Church"

Pirmą kartą šią dainą išgirdau music.lt rubrikoje Top40. Labai retai, tačiau kartais vis dėlto perklausau naujas siūlomas į topą dainas. Taip buvo ir tąkart. Mano mėgstamų atlikėjų beveik nebebuvo likę, tad gana greitai sužavėta daviau debiutantei 4 ar 3 balus. Po to vis nugirsdavau ją kur parduotuvėje, pridėjau į savo Spotify grojaraštį, tačiau jėgų parsisiųsti ir nuolat klausytis telefone nebuvo. Pastaruoju metu laaabai retai randu tam jėgų. 

Tačiau prieš savaitę su Liūtu važiavome paskutiniu troleibusu namo. Vėlyvas žvarbus vakaras. Nežinojau, kad grįšime taip vėlai, odinė striukytė buvo akivaizdžiai per plona. Lingavome kartu su keliais beveik miegančiais, viskam abejingais keleiviais ir trim girtuokliais. O tie kūtvėlos susikibo. Vienas ėmė grasinti kitam degtinės buteliu, atrodė trenks per galvą. Liūtas staigiai įsikišo. Kitoje stotelėje peštukai išlipo. Buvo baisu. Sustingau ne tik išorėje, bet ir viduje. Drąsuolis mano Liūtas. Ir niekada į nieką nenumoja ranka. Pasijutau ir aš šiek tiek didvyrė jo šlovės spinduliuose.

Lingavom toliau, šiek tiek labiau išsigandę (bent jau aš), šiek tiek geriau nusiteikę. Šiek tiek filosofiškesni. Tada Liūtas ir sako: "Žinai, dabar visokiuose topuose yra tokia visai gera daina... Kažkokia apie religiją. Norėčiau susirasti ją ir paklausyti". Iškart į galvą atėjo "Take Me to Church". Tačiau pavadinimas Liūtui nieko nesakė, o dainuoti nedrįsau. Tikrai nebūčiau išmykusi nieko panašaus į tą melodiją. O ir žodžių nežinojau. Tik tą vienintelę eilutę. 

Taip pat reikia pabrėžti faktą, jog Liūto kompiuteryje sugedusi garso plokštė. Rodo, kad nustatytas mute dalykas ir nieko neįmanoma padaryti. Per vieną iš ekspedicijų šią vasarą buvo toks vyrukas, kuris sutvarkė kitus du Liūto kompiuterio gedimus, tačiau šio vis tiek niekaip neįveikė. Tad tas troleibuse išreikštas noras reiškė ne tik klausimą, ar aš nežinau kas tai per daina, bet ir prašymą leisti pasinaudoti mano kompiuteriu. 

Jei maniškiame dingtų garsas iškart pirkčiau naują! Nieko nežinau. Tiesą pasakius po Naujų metų šventimo buvo nutikęs labai keistas dalykas. Vos tik įkišdavau kroviklio laidą į kompiuterį jis imdavo cypti tarsi padegtas, Buvo kraupu. Muzikos galėjau klausytis tik aparatui nesikraunat, o tai kiek erzino... Įjungus tą patį mute cypimas liaudavosi. Po kelių dienų prirėmiau Liūtą sutvarkyti tą velniavą. Buvau tikra, kad tai jis kažką padarė, kai prijunginėjo mano kompiuką prie didžiulio kolonėlių rinkinio, kad galėtume klausyti muziką per jas. 

Nukrypau net į Naujus metus.... grįžkim prie Dainiaus gimtadienio. Iš ten lingavome paskutiniu troleibusu namo. Persėdus į autobusą ėmiau vis labiau nekantrauti. Norėjau kuo greičiau grįžti namo, įjungti youtube ir sužinoti, ar atspėjau Liūtą taip keistai "užkabinusią" dainą. 

Taip iškart ir padariau. Po 10 sekundžių mano didžioji katė pareiškė, kad čia tikrai ne ta daina ir jau norėjo atimti iš manęs mano pačios kompiuką. Liepiau sulaukti priedainio. Dar po 5 sekundžių Liūtas vėl krypavo galvą: "Ne ne, čia tikrai ne ta...". Tada prasidėjo "A-aaa-men, a-aa-aa-men, a-aa-men" dalis ir... priedainis. Mano mažiukas sužibo džiugesiu ir suplojo rankutėm: "Čia ta! Ta daina!". 

Tie gėjai vaizdo klipe jį neramino iki pat dainos pabaigos, tačiau klausėme vėl ir vėl. 
Kitą vakarą klausėme įvairius koverius ir žiūrėjome gyvus Hozier pasirodymus atliekant šią dainą. 
Ir taip pat visas kitas dienas iki pat vakar. Nė neabejoju, kad kai vakar anksti nuėjau miegoti Liūtas įsijungė youtube per mano kompiuterį ir vėl jos klausė. 

Ir jis mokosi groti ją gitara, ir mokosi jos žodžius. O sekmadienį gailiai atsiduso "Kodėl aš neturiu tokio balso?". Šitai nustebino net labiau nei šeštadieninis pokalbis apie gėjus. Niekada nemaniau, kad mano mažiukas liūdi dėl savo dainuojamojo balso. Bet jis ir išmano apie muziką daugiau. Nors muzikos mokyklą metė visai pienburnis būdamas, tačiau muziką visada vertina labai profesionaliai. Ir Hozier jį pirmiausia sužavėjo tuo, jog "taip šokinėti per oktavas žiauriai sunku!". Nei aš žinau kas tos oktavos, nei ką. O jis, va - išgirdo kažkur "Maximoj" kaip žmogus moka šokinėti per oktavas ir galiausiai buvo pasiryžęs visus naujuosius topus perklausyti, kad išsiaiškintų kas tai per daina. 
Gerai, kad turi mane ^^


Šis įrašas jau labai išsiplėtė, tačiau dar noriu pasidžiaugti mūsų pokalbiu apie gėjus. 
Pietavome. Klausėme "Take Me to Church". Liūtas paklausė, kas buvo toje dėžutėje, kurią tie kaušai forsai sudegina klipe, primušę vieną iš klipo homoseksualų. Iki šiol nežinau, vis neužfiksuoju to. Atsidūstu, kaip baisu, kad taip iš tiesų būna, kaip rodoma klipe. Lietuvoje garantuotai. Man šiurpsta oda. Liūtas palinguoja galva, tačiau tvirtai sako: "Bet man jie vis tiek niekada nepatiks, nors tokiu kaip Gražulis būti ir gi nesąmonė...". Keistai į jį pažiūriu. Tiesiog akyse stovi vaizdas, kaip "Iki" apsipirkinėjo labai gėjiškų manierų vaikinas ir kaip tada Liūtas juokėsi iš jo. Rodė man kaip kokį stebuklą. Maždaug: "Žiūrėk, atėjo apsirengęs kaip McDonaldo klounas". 

O dabar mano Liūtas, nors ir patvirtino, kad gėjų niekada nemėgs, tačiau pridūrė, kad jie jam ir netrukdo. Nes ir tarp jo pažįstamų yra bent keli gėjai, tad kaip jis gali jų kažkaip taip gražuliškai nekęsti? Labai. Laaaabai juo didžiavausi ir tebesididžiuoju. Jau maniau, kad čia kažkoks kvailas vyriškas principas rodyti kaip nekenti gėjų, nes kitaip atrodys, kad ir pats toks esi. Nesąmonė. 

Tad labai džiaugiuosi, kad mano mieliausiasis pagaliau tai suprato. 

O ir "senoji išmintis" pasitvirtino - jei žinotume, kad kiekvienas iš mūsų greičiausiai pažįstame bent vieną užsislapstinusį gėjų visi būtume gerokai tolerantiškesni. 

P.S. O vakar p. Hozier sukako 25 metai. Valiooo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą