2015 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Nebe aš

Ar tai jau depresija? Kai žvelgi į save tuo pačiu metu prieš du metus ir nesupranti, kaip taip galėjo būti? Prieš du metus galėjau vienu metu būti ekspedicijoje, ruošti vestuvinę dovaną nuostabiausiems draugams, perskaityti seminarų tekstus, netgi juos suprasti ir turėti ką apie juos pasakyti. Dar tuo pačiu sekti vykstantį krepšinio čempionatą, pildyti dienoraštį ir begaliniai džiaugtis rudeniu. Oi, ir dar tuo metu mes kraustėmės! Beprotiška. 

Dabar kiekviena diena vienoda - ankstyvas rytas // vis dar ankstyvas rytas // oi, pamiršau papusryčiauti, tai palauksiu pietų // hmm, jau šito šiandien nebepadarysiu // hmm, ir šito nebespėsiu // oi, jau turėčiau eiti miegoti // fak, jau antra nakties...

Na, ką aš čia... Dar tik pirma su puse tokios dienos. Tačiau... Vienai sunku kovoti su tokiomis dienomis. 
Dienomis, kurios turi tik darbų sąrašą, tačiau neturi dienotvarkės. 
Dienomis, kai neskamba skambutis, kai laiko nestyguoja jokie susitikimai. 

Dar tik kelios dienos, kai mano mielas Liūtas išėjo mokytis ginti Tėvynę. 
Tėvynę jis labai myli, labai ją supranta ir labai tiksliai žino kas svarbiau už svarbų.
Maniau, kad pradžioje viena namuose jausiuosi tarsi jis būtų tik laikinai išvykęs. Tik savaitgaliui į Skaudvilę, tik liko nakvoti pas geriausią bičiulį, kai užsivakarojo bare, tik eis miegoti kiek vėliau nei aš - dar dirba kompiuteriu gretimame kambaryje. 

Tačiau jau pati pirma naktis buvo pragariška. 
Inkščiau iš ilgesio, blaškiausi po visą butą ieškodama servetėlių, desperatiškai ieškojau jo kvapo pataluose. O net to nebuvo. 

Žinojau tai tuo pat balandžio ir vis tiek, vėl būti vienišai - sunku. 
Kai niekam niekam nerūpi kada nuėjai miegoti, ką veikei, kada ir kiek valgei, kaip atrodai. 
Kai gali visus iš eilės apgauti, kad tau viskas gerai. Tekste tereikia uždėti šypsenėlę, kalbant laiku įkvėpti ir iškvėpti, o ką nors sutikus taip apsidžiaugi, taip vertinį tą akimirksnį tarp dviejų vienatvių, kad meluoti ir nereikia. Tik nuleisti negirdomis nuostabą, kad esi tokios geros nuotaikos. 
"O mes manėm...". "O mes taip bijojom...".

Vienui vienas žmogus toli ir ilgam. Vienui vienas, dieną su puse, o iš manęs jau tik griuvėsių krūva. 
Shit, net vėl pradėjau klausyti Tokio Hotel.