2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

"Vilko vartai" ir baimė iki pat dešiniojo širdies skilvelio

Šeštadienį su Liūtu ir pora geriausių draugų buvome Aistės Smilgevičiūtės ir "Skylės" albumo "Vilko vartai" pristatyme. Jau buvau pamiršusi kokia mažutė ir jauki "Forum Palace" salytė. Skaičiavau, jog tai 5-tasis koncertas, kurio atėjau pamatyti šioje salėje. 

Tą vakarą iš Aistės ir "Skylės" gavau būtent tai ko ir tikėjausi. Kokybišką, iki detalių kruopščiai parengtą koncertinę programą. Tačiau nepralenkusią, neišaugusią iki "Broliais" pasiekto lygmens.

T. Bauro nuotr. lrytas.lt
Šįkart daug atidžiau klausiausi dainų žodžių ir negalėjau atsistebėti kaip grakščiai, kaip poetiškai jie sudėlioti. Kokie grakštūs, kokie poetiški, kokie nuostabiai lietuviški žodžiai pasirinkti ir kaip jie suguldyti į tekstus. Nors negalėčiau išskirti nei vienos įstrigusios melodijos, o instrumentiniai solo atrodė kiek per ilgi, tačiau "Skylės" koncertai tuo ir žavi, kad juos vertinant negali apsiriboti tik muzika. 

Juk Aistės suknelė ir jos aksesuarai gali būti verti atskiros pastraipos! Kaip krenta tas sunkus audinys, kaip jis išsiuvinėtas ir kokia gili jo spalva :) Kaip keista, kai atlikėjau uždedamas perukas su gausiomis žilomis sruogomis ir kaip tai sukuria dar dalelę magijos, o tada išeini iš koncerto ir toliau gyveni tarp jaunimo ir jaunumo kultų. O kur dar Aistės rankų judesiai ir veido išraiškos, kai tikrai nesupranti iš kur ta mažytė, tyli moteris turi tiek jėgos, tiek nepaprastos įtaigos savyje. Kaip gale koncerto pristatomi ne tik muzikantai, tačiau ir garso, apšvietimo operatoriai, kostiumų dizainerė ir kaip supranti, kad jų atliktu darbu visą koncertą lygiai taip pat nepaliaujamai žavėjaisi. Ir kaip džiaugiausi, kad karts nuo karto minioje iškeltuose mobiliuosiuose telefonuose tas grožis nė velnio neatsiskleidė ^^

T. Bauro nuotr. lrytas.lt
Beliko paliūdėti, jog minia prie albumų paradavimo stalo ir autografus dalinančių atlikėjų buvo begalinė ir susigrūdusi. Tad pabendrauti kaip norėjosi nepavyko, o ir patys muzikantai atrodė gerokai pavargę. Nors Rokas mūsų draugams savo firminės šypsenėlės rašant palinkėjimą "atžalų šeimoje" nepagailėjo :)) 

Ir vis tik didžiausiu atsiminimu iš šio koncerto liks ne pati muzika ir ne dainos.

Kaip minėjau buvome su Liūtu. Labai jaudinausi, kad šis savaitgalis pasipainios būtent tas, kai jų neišleis iš kariuomenės namo ir teks paskutinį vakarą ieškoti kitų draugų, ką pasikviesti eiti kartu. Bet ši dalis pavyko puikiai. Nepavyko dalis kai ėmiau džiaugtis dar vienu koncertu kartu su savo mylimiausiu, kai turiu prie ko prisiglausti per meilės dainas, į ką pažvelgti ir nusišypsoti, su kuo kartu padainuoti ir palinguoti. Kai pirmą kartą manasis paliko salę ir išėjo į tualetą dar viskas buvo gerai. Tačiau dar po 15 min. jis suspaudė man ranką ir pasakė, jog jam negera. 

Kokia šalta baimė apėmė kai supratau, kad jis nebejaučia savo kūno ir visiškai nesupranta kur eina, o galiausiai susmuko ant grindų aplink save parblokšdamas tris žmones (nes kai šitaip krenta beveik 2 metrai ir beveik 100 kilogramų masės, tikrai ne juokas). Ir padarė tai be jokių bandymų sušvelninti smūgį... Maniau, jog mano klyksmas turėjo pasiekti visus iki pat scenos. Tai tetruko vos kelias sekundes, tačiau kokios jos ryškios mano atmintyje. Ir koks ryškus tas visa apimantis klausimas - kas atsitiko, kodėl? Žinoma, salė maža, šilta, pilna žmonių ir ne taip pilna oro, tačiau kad stipriausias žmogus mano mažame pasaulėlyje šitaip prarastų save. Labai labai, be galo baisus jausmas. 

Liūtui susmukus jį ėmė kelti trys vyrai ir kol jie stengėsi jis per tą laiką ir pats atsigavo. Nors vesti iš salės teko stipriai apkabinus ir ryžtingai rodyti kelią, jis vis dar ne visai suprato kur išėjimas. 

Išėjome į žvarbų nakties orą. Mano vyras susmuko ant bordiūro, tačiau po truputį ėmė sugrįžti. Iš pradžių ragino grįžti į koncertą (visiškas asilas), dar kiek pakvėpavus ir pavaikščiojus visiškai tapo atpažįstamu - ėmė daryti iš savęs žvaigždę ir juoktis iš šio mažo nuotykio. Pamaiva. Tikras liūtas - dievina visas galimybes pabūti dėmesio centre, net kai dėl to vos neįvaro kam širdies smūgio >.<

Per likusį laiką iki jo grįžimo į kariuomenę turėjau papasakoti kaip viskas buvo mažiausiai 7 kartus. O kai galiausiai vėl susitikime su savo draugais jų susirūpinimas ir noras kuo smulkiau viską sužinoti, dar labiau paglostė jo katinišką savimeilę... Net jei visas pasakojimas buvo mano, jis neprisiminė kaip pasiekė išėjimą nuo momento, kai sumurmėjo man, jog jaučiasi blogai... 

Šmikių šmikis. Ką galiu pasakyti. Ir dar alpdamas taip trenkė man per nosį, kad iki šiol skauda nors kiek pajudinus, ar perbraukus ranka. Žavinga buvo jo reakcija, kai iš netikėtumo sudejavau per stipriai ją patrynusi, o kai mylimas paklausė kas nutiko, atsakiau, kad jis man trenkė :D Vargšiukas taip susigėdo, kad net pametė savo liūtišką pompastiškumą. Nes frazė "manimi dabar reikia rūpintis" po koncerto buvo antra mėgstamiausia po "o kaip aš parkritau?"... Žavuolis.

Soundtrack: The Who - You Better You Bet //
When I say I love you you say you better

2015 m. gruodžio 1 d., antradienis

Sniegas, eglės ir kiti maži džiaugsmai

Sekmadienio rytas buvo apibarstytas šlakeliu magijos.

Kaip įprastai varčiausi lovoje iki 11 ryto. Tai miegodama, tai prabusdama ir vėl užmigdama, tai apsimesdama, kad miegu. Kaip tikra panda, net ir nebeapsimesdama mieganti, iš lovos vis tiek išsiridenau tik apie 12 ir tik tada pamačiau vaizdą už lango.

Pilkas daugiabučių kvartalas baltavo vis dar (!) neištirpusiu sniegu. Negalėjau atsistebėti ir atsikrykštauti. Tądien su Liūtu ėjome ir Katedros aikštės eglės pamatyti ir pasižadėjome kitą kartą grįžti paragauti čia Kalėdų miestelyje siūlomo kisieliaus. Tuo tarpu pasidžiaugti laiko nebuvo daug - laukė autobusas atgal į kariuomenę.

Ir vis tik savaitgalis užsibaigė pakilia nuotaika ir galvoje besisukančiais artimiausiais žmonėmis. Mintimis apie jau suplanuotas ir dar reikiamas sugalvoti dovanas, o ne įprastu apsižliumbimu, kad vėl likau viena naujai ilgai savaitei. O tai, mieli draugai, labai iškalbingas faktas apie sniego ir Kalėdinių eglių poveikį Lunos savijautai. Šiemet niekas neatrodo per anksti.

Vis svarstau ar tas sniego, kalėdinių dekoracijų ir dovanų laukimas užsitęsusi ar tikroji vaikystė?

Žinote, buvau labai piktas vaikas. Labai surūgęs, susiraukęs ir pavargęs. Tėtis vis sakydavo, kad susiraukšlėsiu nesulaukusi vestuvių (na, tam laiko dar liko). Nuo kokių 9-erių tai kartojo. Tad tuometinis mano džiaugsmas tokiais dalykais kaip sniegas ir Kalėdos buvo iki kitos brolio paleistos gniūžtės, iki kito "duok sesei - ji mažesnė" ar dar kokios vaikiškos širdgėlos.

Šiandien tasis džiugesys atrodo daug tikresnis ir vaikiškesnis nei kada anksčiau.

Arba galbūt tai tiesiog meilė? Žinote, sakoma, kad tikroji meilė padaro mus geresniais žmonėmis. Tam iliustruoti (kaip visada) galima atsigręžti į J.K. Rowling ir Hario Poterio knygas. Džeimsas Poteris mylimas Lilės tapo geresniu žmogumi - išaugo iš šaipymosi ir piktų pokštų.

Tad galbūt ir mano surūgusi vaikystė atsigriebia dabar, kai esu mylima ir įsimylėjusi.
Žavu tuo tikėti. Žinoti.

Prasidedant tokiam magiškam ir mistifikuotam laikotarpiui, linkiu sužinoti ir Jums koks gėris dar slypi jumyse ^^

- Lunalight

Soundtrack: Queen - Too Much Love Will Kill You // I feel like no-one ever told the truth to me
About growing up and what a struggle it would be

(temiškai daina visiškai priešiška įrašo turiniui, tačiau imu tikėti, kad tai viena geriausių Freddie vokalų partijų visame Queen repertuare ir pastaruoju metu tiesiog negaliu jos atsiklausyti)

P.S. Jūs ką tik perskaitėte 100-tąjį ežiuko įrašą ^^