2016 m. lapkričio 22 d., antradienis

40

40 skamba kaip tikrai labai didelis skaičius. O būtent tiek sueina Ville Valo. Net nelabai aišku, baugu ar džiugu tai. Nes kai imi suvokti, kad tavo mylimas muzikantas realiai sensta ir pats staiga pajauti, jog eini ta pačia linkme. 

Bet kuriuo atveju labių labiausiai norisi linkėti vidinės ramybės ir harmonijos. Šypsotis tik nuoširdžiai, dirbti tai kas artima ir būti tarp žmonių, kurie įprasmina visa ką pasiekei pats.

Gali atrodyti keistas toks linkėjimas žmogui, kuris niekada jo neperskaitys. Minimum dėl kalbos barjero. Tačiau jaučiu ir pati vis dar turinti teisę galvoti Gimtadienio norus. Tad to paties linkiu ir sau.

Gražios dienos.

Soundtrack: Ville Valo - Olet Mun Kaikuluotain 

2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Filmas "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti"

Nesunku nuspėti, kaip labai laukiau šio filmo. Nesunku įsivaizduoti, kaip likus mėnesiui iki oficialios filmo pasirodymo kino teatruose datos, ėmiau tikrinti Forum Cinemas puslapį, ar dar negalima įsigyti bilietų į pirmąjį filmo seansą. 

Nesunku įsivaizduoti ir kaip nieko nebegalvojau, kai tie bilietai pasirodė ir kaip kankinančiai lėtai slinko dienos iki vakar dienos, kaip dar lėčiau tiksėjo minutės iki bent 18 val. vakaro, kai jau buvo padoru palikti namus ir patraukti link kino teatro ^^

Pirmiausia ten įžengusi nusiėmiau skarą ir atsitraukiau striukę, kad geriau matytųsi Varno Nago megztinis. Tuo tarpu Liūtas kuo giliau į kišenę susigrūdo savo juodai-geltonai dryžuotą Šiaulių šaliką, kad niekas nepagalvotų, jog ir jis toks pat beprotis kaip aš (juodai-geltonai dryžuotas šalikas puikiai tinka Švilpynės mokiniui :D). 

Po vis taip pat ilgo laukimo prie kino salės, kai į ją žmonės pradėti leisti tik 2 minutės iki oficialios seanso pradžios, pagaliau kiek nurimau. O tai tas jaudinimasis varė iš proto. 

Ir prasidėjo. Ir akys lakstė tarp vaizdo ekrane, bandė pamatyti ir pagrindinį veiksmą, ir detales, ir subtitrus, ir išgirsti originalų tarimą. Vos tik vėl įsižiebus šviesoms, pradėjus skirstytis žmonėms, man galva jau ūžė nuo daugybės klausimų ir kuo labiau artėjome prie namų, tuo daugiau man tų klausimų kilo. Ir šį įrašą jau rašau keturias valandas ir niekaip negaliu pabaigti. Labai sunku išlaikyti paslaptis (net neabejoju, jog tai galioja ir šiam filmui ne tik Prakeikto vaiko knygai) ir tuo pačiu aprašyti matytą filmą...

Turbūt viso vakar vakaro esmė buvo tame, jog magija sugrįžo. Ne visi sprendimai man patiko, daugybė jų dar ir kaip nustebino bei suintrigavo. Turbūt blogiausia tai, jog po visa ko neradau nusiraminimo, o kaip tik - norisi kuo greičiau sulaukti kitų filmų ir viską išsiaiškinti! Per paskutines 24 valandas Liūtas jau mažiausiai septynis kartus klausė: Kodėl tau būtina viską žinoti? Bet argi galima kitaip gyventi??? 

Pagaliau pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad greičiausiai visa, ką buvau užmačiusi, paskaičiusi internete apie filmo veiksmą ir esmę gali būti netiesa, arba maža tiesa. Njutas į Niujorką atvyksta visai ne ieškoti naujų fantastinių gyvūnų ir jų aprašyti, ir ne Šiaurės Amerikos gyvūnų pažinti. Ir Grindevaldo vaidmuo filme visai ne epizodinis. Jis tiesiog esminis! Nesvarbu, kad Depp'as pasirodo vos 20 sekundžių... Viskas taip painu! Nieko nuostabaus, kad tai pirmame filme užveltai painiavai reikės ne dar dviejų, o keturių filmų! 1926-1945. Čia gi didžiulis laiko tarpas!

Ech, turbūt nieko nebus ir reikia pradėti ieškoti paguodos buzzfeed puslapyje, kur visi poteriški reikalai būna aptariami :D Pottermore dar nėra to, ko man reikia. O reikia, kad kas nors iškeltų tuos pačius klausimus, kaip aš. Galbūt pamėtėtų kokių užuominų, kurias praleidau pro akis. Ir gal net paaiškintų, kur dingo kai kurios internete matytos scenos, o gal aš tiesiog jas pražiopsojau? Nekantarauju sulaukti galimybės ir antrą kartą pažiūrėti filmą, ir įsigyti oficialų scenarijų. O visam tam reikia.... susirasti darbą! Et. 



2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Mažas kvailas dalykas

Šiandien ketinau aprašyti dar vieną perskaitytą knygą (kadangi po paskutinio ir pirmo įrašo šia tema perskaičiau jau dvi), tačiau nenumatytos aplinkybės... sniegas... nepatogi kėdė... na, žinot kaip būna ^^

Bet kuriuo atveju, nors neturiu jokio rimto naujo įrašo, tačiau kai ką aptikau internete, kuo negaliu nepasidalinti. Ir kas pasirodė įdomu ir smagu, ir labai prajuokino. Tiesiog šiaip:


Negalėjau nesijuokti iš šio žmogučio... nesėkmės. Ypač kai jis juokiasi iš jos kartu :) 
Žinoma, sukilo noras patikrinti ir savo laimę. Tik pamačiusi, kokia knyga guli arčiausiai supratau, jog gali blogai baigtis, tačiau vis dėlto... nebuvo taip blogai kaip galėjo būti. Kalbu apie Jurgio Baltrušaičio poezijos rinkinį, o žinant šį poetą galėjau sulaukti ko nors negailestingai pesimistiško ir tamsaus. Tad eilutė

Dievas davė judviem kelią naują

nors ir labai keistas, tačiau dar neblogiausiais variantas :) 

Tuo tarpu arčiausiai Liūto gulėjo "Spec. tarnybų patvirtintas išlikimo vadovas".... Žiauriai romantiška... Ir žinoma 2006 puslapis nenuvylė:

Po avarijos išsaugokite rankšluosčius, paklodes... 

Galvok ką nori po tokio >.< Ech, net tokiu paprastu būdu sunku priversti savo mielą pabūti saldžiai romantišku :D

Kadangi po gimtadienio įrašo be galo šauniai ir mane džiuginančiai atsiliepėte į iššūkį pasidomėti savo gimimo dienomis, tai dabar komentaruose lauksiu įdomių, keistų, smagių ir visokių kitokių knygų bei jų eilučių ^^ Nes tai juk tiesiog smagu :) 

2016 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Gimiau: 2:10

Gimiau ne pačiu gražiausiu metų laiku, nors pilnos kišenės kaštonų rodo, kad ruduo man visai mielas.
Gimiau vidury nakties, tad mamai nepatogumų stengiausi sukelti kaip tik beišgalėjau.
Tačiau šio įrašo esmė visai ne apie mane, o apie pačią lapkričio 6-tą ^^

Kai girdime datas įvairiuose kontekstuose, kiekvienam ausys išsitempia išgirdus būtent savo gimimo dieną, tad prieš kelias savaites skyriau laiko išsiaiškinti, kas gi gero ir nelabai nutiko būtent per mano gimtadienį. Kas gimė, kas mirė, o kas šiaip... buvo. 

Taigi... Gimtadieniai.

Tarp tos pačios dienos gimtuvininkų radau nemažai įdomių žmonių. Tarp jų du Ispanijos valdovus sirgusius rimtomis psichinėmis ligomis, buvusią A. Švarcnegerio žmoną bei lietuvių kalbininką Kazimierą Būgą. Vis tik žymiausius, labiausiai matytus ir kitaip nusipelniusius sudėjau į iliustracijų galeriją:


Na, o pabaigai keli veikėjai, kurių pristatinėti daug nereikia, bet kažkaip ir daug džiaugsmo dalintis gimimo diena su jais nėra... na, nebent pirmuoju asmeniu :D


Mirtadieniai

Ne tokia smagi galerija, tačiau ir susidedanti vos iš dviejų žmonių. Uff.


Na, o pabaigai galima paminėti ir šiaip dienas, kurios minimos lapkričio 6-tą. Pavyzdžiui, tai tarptautinė Gamtos išteklių išnaudojimo karui ir ginkluotiems konfliktams prevencijos diena. Nežinau, ar gerai išverčiau, nes bet kuriuo atveju skamba visiškai wtf?: International Day for Preventing the Exploitation of the Environment in War and Armed Conflic.

Gerai, pereikim prie labiau suprantamų dalykų. Pavyzdžiui, Švedijoje lapkričio 6-toji yra minima karaliaus Gustavo II Adolfo diena, t.y. Vėliavos diena, o Suomijoje ta pačia proga - Švedijos paveldo diena. Gražu ir broliška. Ir suprantama.

Taip pat internete galima rasti informacijos, jog lapkričio 6-tąją Lietuvoje yra paskelbta Pyragų diena. Tai "Išsipildymo akcijos" dalis, kai žmonės kviečiami kepti pyragus, juos parduoti (daugiausiai biuruose, mokyklose, universitetuose ir t.t.), o gautus pinigėlius paaukoti Išsipildymo akcijai. Tiesa, čia vėl daug neaiškumų, nes tikslią informaciją apie būtent lapkričio 6-tą, kaip Pyragų dieną, radau tik keliuose nelabai patikimuose šaltiniuose, o pačios Išsipildymo akcijos puslapyje Pyragų diena šiemet kaip ir buvo penktadienį (11-04). Tai nesuprantu... ar čia tik šiemet perkėlė į darbo dieną, ar tai tiesiog kilnojama data ir tik anksčiau sutapo su lapkričio 6-ta, ar kaip yra?

Tad ir po lietuviška saule reikia bent vieno suprantamesnio įvykių akcento. O juo kuo puikiausiai gali būti 1906 m., kai šią dieną Vilniuje įvyko operos "Birutė" premjera ^^ Gražu ir poetiška. Ir suprantama ^^

Žinote, jau ilgą laiką stebiu kelis blog'us, kuriuos iš esmės laikau profesionaliais. T.y. blog'us, kurie turi tūkstančius peržiūrų, šimtus sekėjų, nuolatinius įrašus, daugybę komentatorių, organizuoja rimtus konkursus, rašo popsinėmis (čia nieko įžeidžiančio, tiesiog... nenuneigsi to kas yra populiaru ir tiek) temomis ir mažiau asmeniniais reikalais bei šiaip gauna materialinės naudos iš savo blog'o. 

Vienas bendresnių tokių blog'ų bruožas - pabaigoje įrašo užduoti savo skaitytojams visiškai neretorinį klausimą. Taip kaupiami komentarai, nors atsakyti į tuos komentarus blogger'is ne visada turi laiko ir pasitenkina paprastu thanks

Labai nenorėčiau kopijuoti visų tų blog'ų. Labai nenorėčiau bandyti strakalioti ir įstoti į vieną eilę su tokiais blog'ais kažką nuo jų kopijuodama. Tačiau. Šįkart labai rimtai noriu paklausti:

o kokių įdomių žmonių yra gimę ar įvykių nutikę jūsų gimimo dieną? ^^

2016 m. spalio 28 d., penktadienis

HP maratonas: įspūdžiai (2 dalis)

Taigi, po jau aprašyto šeštadienio su visais jo nuotykiais ir jauduliais, pamiegojusi gal 4 valandas, atkeliavau į Forum Cinemas: Vingis dar trims Hario Poterio filmams. Turiu pasakyti, kad sekmadienio rytą iš Pilaitės pasiekti Vingį yra tikra šikna... Niekas tiesiogiai nevažiuoja, persėdimų turi laukti belekiek laiko ir galiausiai tokį palyginus nedidelį atstumą įveiki per kokias dvi valandas, arba ateini pėsčiom ir tiek. 

Na, bet nuo žiobariškų problemų grįžtam prie tikrosios magijos.
Oi, dar tik pridursiu, kad labai nesąžiningu laikau faktą, kad praleidau visut visus filmus su Sirijumi!
Taip ir suvoki kaip nesąžininga, jog Haris savo krikštatėvį pažinojo vos 3 metus, iš kurių vienerius tikėjo jį esant vieną pavojingiausių burtininkų pasaulio nusikaltėlių...

Spalio 23, sekmadienis


Ilgą laiką maniau, kad mėgstamiausia mano Hario Poterio knyga yra Azkabano kalinys arba Mirties relikvijos. Tačiau kai ėmiau klausyti audioknygų supratau, jog vis dėlto tai Netikras princas. Knyga kurioje tiek daug meilės intrigų, idiotiškų/juokingų situacijų, pažįstame Voldemortą kaip niekada anksčiau, o knygos pabaigoje esame paliekami ant slenksčio nepaprastų atradimų, nuotykių ir paslapčių. Tas suvokimas mane visada labai jaudina! 

Na, o dabar vis dėlto apie filmą, o ne knygas :) Vėlgi ką labiausiai patiko pastebėti vėl žiūrint 6-tą HP filmą, o ką pastebėjau tik dabar :)) 

1) Hario žvilgsniukas per Trimito Šliužių klubo vakarienę, kai Hermiona pasako, jog jos tėvai dantistai... jis tikrai būtent toks, kaip išaiškino brangūs internautai ČIA ^^

2) Trimito žvilgsniukas, kai Haris vienintelis atsistoja įėjus vakarienėn pavėlavusiai Džinei... jis nuostabus :D

3) Tonks kreipėsi į Lupiną Sweetheart, nors labai gaila, kad jų meilės isotrija filmuose nėra detalizuojama, tačiau tokia mažutė užuomina labai pradžiugino ^^

4) Sneipo veidas, kai stebi sceną ligoninėje po Ronio nunuodijimo (na, žinote, atbėga Levanda, Hermiona jau sėdi šalia Ronio, jos aiškinasi tarpusavyje...) bylote bylojantis: Why do I live?

5) supratau, jog visada pratrūkstu ašaroti, kai mirus Dumbuldorui iš arti parodoma padam Pomfri. Ne jam krentan iš bokšto, ne tariant žodžius Severus, please, ne kylant uždegtiems lazdelių galiukams, o būtent tos atsidavusios, išdidžios moters ašaros prakiurdo ir mane pačią.



Akivaizdu, kad ties šeštu filmu jau buvo mažiau komentarų, nei praėjusiame įraše. O likusius du sekmadienio filmus, skirtus Mirties relikvijoms, taip pat norisi sutraukti į vieną ir tiesiog paanalizuoti buvusią filmuose publiką.

1) Jau minėjau, daugybę įvairių žiūrovų stiliaus detalių. Ypač patiko tai, jog buvo nemažai Klastūnyno atributika pasipuošusių. Kaip taisyklė, tai žinoma labai simpatiški vaikinai... ir ryškios merginos. Bet esmė ta, jog žmonės nesibijo šio koledžo "stigmos", galbūt net yra atlikę Rowling skirstymo testą ir puikiai suvokia savo koledžo vertybes. Ir labai tikiuosi, kad tai ne kokie mulkiai norintys tik kietai atrodyti :D

2) Jau minėjau ir tai, kad salė pratrūko ploti kartu su filmo herojais pirmojo filmo pabaigoje. Tačiau tokių plojimų buvo ne vienas ir sekmadienį jų pasipylė net daugiau! :) Vien Hogvartso mūšio scenose plota, kai Makgonagal susigrumia su Sneipu, kai ta pati Makgonagal ištaria tas nuostabias eilutes I always wanted to use that spell, kai pasibučiuoja Ronis ir Hermiona ir t.t.

Mane pačią tokia entuziastinga reakcija linksmino. Nesinorėjo joje dalyvauti, tik klausytis visų tų plojimų ir šūksnių bei suprasti - mūsų daug.

3) Tas pats supratimas neapleido ir tais momentais, kai atrodė salė nustodavo kvėpuoti, tiesiog sustingdavo ir ištempdavo ausis prieš nuostabiausius filmų juokelius, įspūdingiausias frazes, o tada pratrūkdavo juoktis, arba ploti, arba...

4) ... tiesiog pakartodavo tą frazę choru su herojumi. Tai neabejotinai buvo geriausias dalykas žiūrint filmus kartu su beveik 500 žmonių. Voldemorto sušnypštimai, ar ištęstas Dobio freeee, iškuždėtas Always, ir net ištisi sakiniai: Dobby is a free elf and Dobby has come to save Harry Potter and his friends. Buvo... tikrai magiška. Dėkui labai kiekvienam prie to prisidėjusiam.

5) Įsitaisiusi savo vietoje prieš pirmuosius filmus ėmiausi mėgstamos veiklos tokių renginių metų - stebėjau įeinančius žmones. Netrukau suprasti, jog absioliuti jų dauguma daugmaž mano amžiaus, buvo labai fainų vaikų drąsiai vaikštinėjančių po salę be jokių suaugusiųjų ir buvo dar viena svarbi grupė žmonių, kuri ypač suintrigavo. Tėvai su vaikais.

O pagrindinė intriga ir klausimas matant tokias šeimynas buvo - ar tai vaikai atsivedė tėvus pažiūrėti Hario Poterio, ar tėvai vaikus? ^^ Labai miela būtų galvoti apie antrą variantą :))

Tiek tų magiškų, poteriškų įspūdžių. Po kelių savaičių, tikiuosi, susitiksime įraše apie visiškai naują burtininkų pasaulio erą ^^

Dėkui visiems ištvėrusiems šiuos rašinius iki galo.
Magiško penktadienio! ^^

Soundtrack: Within Temptation - Our Farewell // So sorry your world is tumbling down
I will watch you through these nights

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

HP maratonas: įspūdžiai (1 dalis)

Taigi po savaitės darbų ir kitų reikalų laikas sugrįžti į praėjusį savaitgalį bei pasidalinti Hario Poterio filmų maratono, vykusio Forum Cinemas "Vingis", įspūdžiais ^^

Pirmiausia reikia paminėti, kad praeita savaitė man buvo tvarkinga, nepriekaištinga nuotaikų svyravimo švytuoklė: viena diena labai bloga, viena - labai gera, viena - laaaabai bloga, kita - pati geriausia. Toje švytuoklėje penktadienis pateko į tarpą "laaaabai bloga". Sekmadienis taip pat. Tad abi tas dienas, kai galėjau ateiti į šį renginį iš tiesų nenorėjau nieko kito, kaip tik kuo mažiau žmonių aplinkui, arba kad jie visi tylėtų, arba kad nežiūrėtų į mane, arba kad tiesiog kuo greičiau salė paskęstų tamsoje ir galėčiau nebebūti savimi.

Taigi... ką turiu papasakoti?

Spalio 21, penktadienis 


Pirmuosius filmus mačiau seniausiai ir labiausiai jaudinausi juos vėl matydama. Liūtas jų su manimi nebežiūri. Visi gi turi savo kantrybės limitus :D Ir jau kurį laiką norėjau patikrinti, ar tikrai į pirmąjį filmą pateko scenos, kuriose Emma Watson murma kitų aktorių eilutes, ar ČIA tik šiaip... mitas? Deja... kad ir kaip stengiausi visą laiką stebėti tik Hermioną, nepavyko nieko tokio pastebėti ^^

Tačiau iš esmės žiūrėdama pirmąją dalį didžiuliame ekrane be jokių vertimų ir subtitrų pastebėjau daugybę naujų dalykų. Bent kokius 6-7 tikrai, tačiau apgailėtinai jų nebeprisimenu. Na, kelis pamenu... 

Pavyzdžiui, iki tol nepastebėjau, kad kai Haris įbėga į 9 su trim ketvirčiais peroną ir pirmą kartą pamato Hogvarsto ekspresą, prie traukinio yra Nevilis su... su savo močiute! Arba to, jog Fredas ir Džordžas filme taip pat skanduoja "We got Potter!", kai Haris paskiriamas į Grifų Gūžtą, kaip ir aprašoma knygoje ^^

Bet kuriuo atveju jau nuo pirmo filmo jautėsi, kad žiūriu jį su būriu ne ką prastesnių pakvaišėlių, nei aš pati. Minia ilgesingai atsiduso vos tik ekrane sumirgėjo tie oranžiniai garažai pristatantys filmo kompaniją :D O gale filmo Grifų Gūžtai laimėjus mokyklos taurę visa salė ėmė ploti :) 

Buvaukine.lt nuotr.
Jau nekalbu apie daugybę žmonių su koledžų šalikais, Hogvartso marškinėliais, o sekmadienį net buvo atėjusių su burtininkų apsiaustais, smailiagalėmis skrybėlėmis ar pliušine pelėda narvelyje ^^ Na, arba pagalvėmis, pižamomis ir pledais, kas irgi labai miela ir suprantama, turint galvoje, jog kai kurie kino teatre praleido visas tris dienas :) 


Antro filmo metu jau buvau gudresnė ir pasiruošiau pieštuką bei popieriaus skiautę įspūdžiams pasižymėti. Tiesa, tų popieriaus lapų šiandien ieškojau kokias 40 minučių, tačiau... Štai ką naujo ar naujai atrasto pasižymėjau apie antrąjį filmą:

1) iki šiol nepastebėjau kaip Haris baisiai nustemba, o po to ima juoktis, kai ponas Vizlis, sužinojęs, jog sūnūs parsiskraidino Harį iš Sario, paklausia jų: How did it go? 

2) teorija, jog Drako knygyne išplėštas puslapis iš knygos ir yra puslapis apie Basiliską, kurį Hermiona gniaužė rankoje, kai buvo sustingdyta atrodo tikrai reali ir įdomi filmo interpretacija!
Plačiau apie tai ČIA ^^ 

3) filme labai akivaizdžiai parodyta, jog Liucijus Smirdžius išties grąžino Džinei į katilą dvi knygas "Gražmenų ir juodulių" knygyne. 

4) scenoje Kings Kroso stotyje susmėžavo ir tas pats sargybinis, kurio Haris klausė kur yra platforma 9 su trim ketvirčiais pirmame filme ^^

5) Herbalogijos pamokos scenoje Hermiona taip atsidūsta prieš atsakydama į Diegavirtės užduotą klausimą. Tai vienas tų atsidusimų, kurie išsiveržia prieš ką nors be galo malonaus ir atrodo tik dabar supratau, kokį nuostabų malonumą mokymasis išties teikė Hermionai :) 

6) Beveik Begalvis Nikas kažkuriame scenų perėjime pasisveikina su Persiu ir... miss Clearewater
Vis tik filmai nepraleido to fakto, kad šioje knygoje Persis susiranda merginą ^^

7) scenoje, kai Haris ir Ronis bėga nuo vorų Uždraustajame miške matyti kvadratinės apšvietimo lempos;

8) team McSnape - kaip Makgonagal ir Sneipas susivienija prieš Lokhartą, ragindami eiti gelbėti Džinės į Paslapčių kambarį. Tai taaaaiiiip gražiai sudėliota. 

9) scenoje kai Haris ir Ronis čiuožia tuneliu į Paslapčių kambarį prieš akis iškilo neperseniausiai atrasta iliustracija ir tiesiog negalėjau nesišypsoti :D

Nemaniau, kad įrašas tiek išsiplės. Jis jau per ilgas, kad būtų padoru skelbti, tad gal kitą dalį maratono vis tik paliksiu kitam kartui :) 

Gražaus visiems vakaro. Suvalgykim ką nors skanaus. Labai noriu, bet nemėgstu valgyti viena :D

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Placebo, Ryga

Šeštadienį, kai buvo spalio 22, važiavau į Placebo koncertą Rygoje. Po to vakaro užsidėjau pliusiuką ties viena paskutinių originalaus "noriunoriunoriu pamatyti gyvai šią grupę" sąrašo pozicija. O ir jokių kitų bilietų į koncertus nebeliko. Tad jausmas po visko labai dvigubas - ir džiugus, ir pilnas tos tuštumos, kai nebeturi ko laukti. 


Taigi koncerto diena buvo ypač ilga. Važiuoti iš Vilniaus į Rygą pro Kauną nėra trumpiausia kelionė, kurią būtų galima sugalvoti... Jei užsukimas į Kauną jums atrodo blondinės apsižioplinimas, tai čia toks kelionės į koncertą organizatorių sprendimas. 

Žinodama, kad lauks ilga kelionė pirkau sėdimą bilietą, tačiau atvykus paaiškėjo, kad patekimas į stovimą sektorių nėra labai atidžiai saugomas, o prie scenos susibūrę dar ne tiek ir daug žmonių, tad galų gale likau prie scenos. Nors turima pozicija buvo antra blogiausia stovima vieta, kurią esu turėjusi. Paprastai mėgstu į koncertus atvykti ypač anksti, užsiimti vietą prie apsauginės tvorelės ir matyti atlikėjus scenoje be jokių trikdžių. Tad koncerto stebėjimas galų gale kėlė dviprasmiškus jausmus ir nebežinau, kas geriau - ar stovima vieta gana, tačiau ne visai arti scenos, ar sėdima gal ir tarp mėmių, tačiau pirmoje eilėje.


Nežinau, ar taip sutapo, ar aš tiesiog per daug dramatizuoju, tačiau susidarė įspūdis, kad koncertą stebėjau kelių sankryžoje, kurioje nuolat kažkas veržėsi pro tavo šoną eidamas kažkur... Žinoma, daugelis tų keliautojų brovėsi arčiau scenos, kas itin itin erzino ir nuolat jaukė panirimą muzikon. Ypač tas nuolatinis brovimasis suerzino per I Know. Tooookia daina, tooookia gili, tokia mana, taip puikiai atliekama buvo ir staiga jauti kaip esi suspaudžiama tarp žmonių, Brian dingsta iš tavo akiračio ir po vėl pasikeitusios tavo padėties scenos atžvilgiu, kurį laiką visai jo nebematai! 

Ech... aš kaip visada koncertų aprašymuose daugiau dėmesio skiriu jo klausytojams, o ne patiems muzikantams. Tad pereinant prie paties pasirodymo...


Pradėsiu nuo to, kad garso kokybė nebuvo pati mieliausia ausiai. Kažkuriuo metu supratau, jog suvokiu dainos žodžius tik todėl, kad moku juos atmintinai, o per tokias dainas kaip Devil in the Detail ar Exit Wounds, likau gana pasimetusi. 

Bet kuriuo atveju, šiuose koncertuose Placebo neabejotinai nuoširdžiai daro tai, ką ir žadėjo - groja daugybę mylimiausių, pamirštų, seniausiai grotų ir atrinktų iš įvairiausių albumų dainas. Nors nebuvo tokio hito kaip Meds, o Every Me and Every You buvo ne sugrota, o parodyta vaizdo klipu koncerto pradžioje, kiekvienas fanas gavo bent po vieną TĄ dainą, kurį jį pakylėjo aukščiau kitų, ar nuo kurios buvo galima apsiašaroti iš džiaugsmo. Patikėkit, mergaitė didžią dalį koncerto stovėjusi šalia ne kartą taip ir padarė ^^

Man tokiomis dainomis buvo Too Many Friends, jau minėta I Know, For That it's Worth, Loud Like Love, Protect Me From What I Want (buvo labai keista vėl girdėti ją tik angliškai. Pati visada klausau pusiau prancūziškos versijos ^^), bisinis Nancy Boy ir, žinoma, tikras karūnos centrinis rubinas, viena klausomiausių, viena daugiausiai emocijų sukelianti, daugiausiai reikšmės man turinti - 
Running Up That Hill


Šita daina viena tų, kuri pažymi kažkurį tavo vystymosi laikotarpį ir visam laikui įsirašo į gyvenimo garso takelį. Daina rišanti daugybę prisiminimų, patirčių, svarbių žmonių ir tuo net skausminga. Jau vien pamačius ją setlist'e dar prieš koncertą, širdelė stabtelėjo, kad patikėtų ta galimybe išgirsti ją atliekant gyvai. 

Atskiros istorijos nusipelno ir Without You I'm Nothing, kurios metu didžiuosiuose ekranuose buvo rodomi vaizdai iš to įsiminto karto, kai daina buvo atlikta su Davidu Bowie. Va, čia buvo mano ašarų pakalnės didysis momentas.

Apskritai viso koncerto metu (na, išskyrus tik per Jesus Son, kuri pernelyg nauja) neapleido jausmas, kad nė neįtariau kaip labai esu pasiilgusi visų tų dainų, jog buvau pamiršusi, kokios jos man nuostabios, svarbios ir kalbančios. 

Nežinočiau, tai sakyčiau, kad mano sesė :) O šiaip labai graži, labai puikiai viso koncerto emocijas apibendrinanti nuotrauka ^^
Ir vis dar nepraeina netikrumo jausmas, kuris apėmė koncertui pasibaigus. Toji liūdna melancholija, kuri skatina visų vengti, slėptis ir nežinoti nei kas tu, nei kas bus toliau. 

Grįžau namo gal apie 4, o gal 5 ryto ir po kelių valandų neramaus pamiegojimo jau vykau į antrą man, trečią kitiems Hario Poterio maratono dalį. Apie tai ir bus kitas įrašas ^^ 

Gražaus visiems vakaro ir dėkui perskaičiusiems :)

Soundtrack: Placebo - Without You I'm Nothing // You've never seen the lonely me at all

P.S. Visos nuotraukos iš latviško delfi, autorius lyg ir nenurodytas. Be galo gražios nuotraukos puslapyje tvnet.lv, tačiau nė vienos nepavyko "ištraukti" blog'ui :/

2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Harry Potter and the Chamber of Secrets

Visada malonu, kai jūsų siuntinys ateina kiek anksčiau nei nurodė tikėtis siuntų tarnyba. Tačiau kai siuntinys tavo namuose anksčiau trimis savaitėmis jau visai ne juokai! O jei turime omenyje, kad tai naujausias iliustruotas Hario Poterio knygos leidimas, džiugesys darosi pavojingas sveikatai ir aplinkiniams :))) 

Tikėjausi, jog atėjo brolio gimtadienio dovana, tačiau kai pamačiau pašto moterį atnešant ne minkštą, beformį paketėlį, o kartoninį knygos įpakavimą, net cyptelėjau iš laimės. Ir tas 15 minučių iki namų ėjau su nesutramdoma šypsenėle: Eat slugs, Muggles. Man šiandien geriausia diena per visą spalį ^^

Turint omenyje, jog vakar jaučiausi kaip tikra šūdo krūva, šis nuotaikos pasikeitimas geriausias įrodymas, kad magija egzistuoja :) Ir atsiprašau, kad įkyriu su tuo Poteriu, tiesiog taip viskas sutapo ^^

O įrašą užbaigsiu su mieliausia iliustracija. Ir tai, žinoma, Dobis, nors buvau užsispyrusi išsirinkti ne Dobį, tačiau jūs tik pažiūrėkit į jį:


P.S. Vakar mačiau du negyvus gyvūnus; šiandien - vėl du! Ir vienas jų guli prie mūsų laiptinės įėjimo. Žiauriai nejauku. Žiauriai man nepatinka. Tik džiaugiuosi, kad nežinau jokio su tuo susijusio prietaro, nors nejaukumo ir blogos nuojautos jausmai vis tiek suima.

Soundtrack: Nirvana - Smells Like a Teen Spirit // Oh, well, wathever, nevermind

2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Ilga kaip šimtmečiai diena


Autorius: Čingizas Aitmatovas
Išleidimo data/vieta: 1980, Sovietų sąjunga

Žanras: mokslinė fantastika

Kodėl ėmiausi skaityti? Mūsų namuose knygos į lentynas išdėliotos pagal temą, o tada pagal abėcėlę (autoriaus pavardę), o jei tai nepatogu - pagal knygų dydį. Grožinės literatūros turime labai mažai. Vos viena lentyna pagrindinėje bibliotekoje ir dar keliolika (daugiausiai vaikiškos) kitame kambaryje. Vis žiūrėdama į tą nedidelę eilutę knygų nusprendžiau, kad tiek tai jau tikrai galiu perskaityti ir pradėjau nuo pradžių. Pagal abėcėlę pirmas lentynoje ir gulėjo Aitmatovas ir poetiško pavadinimo jo knyga. 

Apie ką ši knygą pagal protingus žmones internete? Istorinės atminties praradimą - mankurtiškumą. Kaip žmogus verčiamas atsisakyti savo prigimties ir gyventi pagal įstatymus, kurie prieštarauja žmogiškumui. Apie pačią prigimtį. Apie paprastą žmogų ir jo pasaulį. Bei jo kupranugarį.

Apie ką man ši knyga? Pastaruoju metu pagrindinis motyvas, kurį matau visuose veikaluose apie sovietmetį, - kaip sistema pati kūrė sau priešus. Kaip net ja tikintys, arba joje ramiai gyvenantys žmonės galiausiai gauna nuo jos per kuprą ir pati sistema, pati iš savęs priverčia žmogų su ja kovoti. Ja nebetikėti ir nebepasitikėti. 

Ką noriu pacituoti: "Jis suprato, kad jam reikia trūks plyš sugauti auksinę mekre, nes tai, ką pajuto nėščia Ukubala, buvo jos talgakas*. <...> Verslinio žvejo žmona ir turėjo panorėti to, kas susiję su vyro darbu. Jai paties dievo prisakyta įsigeisti savo akimis išvysti ir savo rankose pajusti tos didžiulės žuvies auksą. Iš nuogirdų Jedigėjus žinojo, kad jeigu nėščios moters talgakas lieka nepatenkintas, tai tas gali pakenkti kūdikiui įsčiose.
O Ukubalos talgakas pasirodė esantis toks neįprastas, kad jinai pati neišdrįso prisipažinti to garsiai, o Jedigėjus ir neragino to padaryti, neklausinėjo, kadangi buvo nežinia, ar sugebės jis pagauti tokią retą žuvį. 

* Talgak - nėščios moters noras paragauti kokio ypatingo skonio valgio, kokio nors troškimo patenkinimas."

Kas patiko labiausiai: kirgizų legendos, kupranugario gyvenimo aprašymai, buities aprašymai bei šviesių žmonių šviesos nešimas, kai visos formaliosios jėgos bando ją atimti, sutrypti ir pakasti kaip netinkamą. 

Ne taip labai patiko: tai kas žanro pavadinime nusakoma, kaip mokslinė fantastika ^^" 

Bendras asmeninis/subjektyvus vertinimas: 9/10


2016 m. spalio 18 d., antradienis

Hario Poterio maratonas

Sėdžiu sau darbe. Svajoju, galvoju, mintis vejasi mintį, kai dirbi mechanišką darbą. 
Tokiais momentais darbe dažnai kompiuteryje būna įjungta wikipedia, imdb ir šiaip google, nes nuolat iškyla kokių nors keistų klausimų. Pavyzdžiui, šiandien užsimaniau pasitikslinti kada bus naujausių Karibų piratų, vaidybinio Gražuolė ir Pabaisos bei kada tiksliai tiksliai Fantastinių žvėrių premjeros. Ar tik šiandien ne lygiai mėnuo iki pastarosios? 

Ir tikrai. Lygiai mėnuo. Tačiau kas labiau patraukė akį už bet ką kita, tai jog pirmas filmas Forum Cinemas puslapyje, skiltyje "Greitai matysite" ne kas kitas, o "Haris Poteris ir Išminties akmuo"!

Ir pasirodo, jog šį savaitgalį Vilniuje vyks Hario Poterio filmų maratonas! Visi aštuoni filmai per 3 dienas!
Fantastika!


Pamenu, kai tokiame maratone buvome su geriausia drauge Šiauliuose. Žinoma, tada buvo 2004, ir maratoną sudarė vos trys Poterio filmai, iš kurių laukiamiausias, naujausias Azkabano kalinys ^^ Kai pagalvoji, tai net klausimas ar jau Fenikso brolija buvo išversta į lietuvių kalbą ir pasirodžiusi knygynuose :D Ech... auksiniai laikai. Kai turėjai ko laukti, ko tikėtis ir kuo tikėti :D

Dabartinis maratonas išties didelis iššūkis! Aštuoni filmai per tris dienas. Iššūkis ir piniginei, ir užpakaliui ir nervams. Nuo pernelyg didelio susijaudinimo ir džiaugsmo bet kas gali atsitikti :D

Tačiau iškyla vienas didelis BET ir NU, KODĖL? Nes šį šeštadienį, spalio 22, kai rodys 3-5 HP filmus, aš važiuosiu į Placebo koncertą! Na, ir sutapk tu man taip! Būtent taip.... Ech. 

Autobusas į Rygą išvyksta 13 val., tad net į Azkabano kalinį nėra jokių šansų spėti. Liūtas savaitgalį bus ekspedicijoje, tad nėra kam parsivežti manęs naktį, kai grįšiu, tai... po koncerto dar laukia ir smagi kokių 5 km kelionė namo... Žodžiu. Gyveni žmogus nuobodžiai ir pasyviai beveik du mėnesius ir tada BAM - ateina tas vienas šeštadienis, į kurį supuola visos tau nepalankiausios aplinkybės, nes nori veikti tą dieną tiesiog per daug! 

Iš esmės džiaugiuosi, kad dėl Placebo jau buvo aišku, kad negalėsiu važiuoti į šio savaitgalio ekspediciją. Jau praėjusią savaitę šikniukas tiek atšalo, o rankos sušerpėtojo, kad iki šiol neatsigauna. Jau tie vyrai... aiškink neaiškinęs tu jiems, kad spalio vidurys ne pats geriausias metas archeologijai ^^" 

Bet kuriuo atveju Varno nago džemperis neseniai išskalbtas ir puikiai tiks bent dviem vakarojimams kino teatre su mėgstamiausiais personažais ir būriu tokių pat bepročių :) Kiek mačiau į Išminties akmenį jau parduota virš 100 bilietų ir maždaug 250, tad...  kas susitiksim? :D


2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Romantika...

Tik įsivaizduokit. Paruošiat vakarienę. Turit įkvėpimo ir paruošiat šį tą skanesnio, įdomesnio ir sudėtingesnio. Padengiat stalą vienodomis lėkštėmis ir stiklinėmis, maistą jose taip pat padėliojat ale kaip restorane, uždegate kvapnią žvakę gražiausioje žvakidėje, paliekate tik mažiausiai intensyvią šviesą virtuvėje, uždedate kokį ramų ir romantišką kompaktą, specialiai nepersirengiate suknelės, su kuria buvote mieste iki šio gražaus momento, kai pagalvojote, kad viduryje savaitės visai nusipelnote romantiško vakaro su savo mylimuoju be jokios progos. 

Tada pranešate savo mylimam, kad vakarienė jau paruošta. Dar minutėlę palaukiate. Ir tada ateina jūsų nuostabiausias mylimiausias ir šauniausias:

I've got a pen!Bam! Išjungiama jūsų neintensyvi švieselė. Bam! Įjungiamos visos virtuvės šviestuvo lemputės * I've got an apple! * Bam! Išjungiamas radijas, patraukiama iš centro žvakutė ir paserviruoti padažai * Mažiukai, kokį video turiu tau parodyt! .... * Mylimasis jau stato savo išmanųjį į jūsų žvakutės vietą ir spaudinėja mygtukus youtube. Tada pamato jūsų veidą...


Aš turbūt kažką prisidirbau, bet nežinau ką... * Tyla. Nekalta šypsenėlė * Ką prisidirbau? * Klausia nedrąsiu balseliu, bet vis tiek su vaikiška šypsenėle *

Neee, nieko...

Soundtrack: David Bowie - Starman // He'd like to come and meet us
But he thinks he'd blow our minds

2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

PMS

PMS - priešmenstruacinis/permenstruacinis/pomenstruacinis sindromas. 
Štai kaip tai teisingai skamba mano žodyne.


Maždaug dvi su puse savaitės per mėnesį. Kai turiu laiko ilgiau, o kai neturiu - trumpiau. Galima ryte jaustis nirvanoje su pasauliu, per pietus skraidyti po senamiestį su Thunderstruck melodija po širdimi, o nuo 16 val. imti graudintis, nerimauti, visose vietose su visais žmonėmis jaustis blogai, o nuo 20 val. jau nebegalėti nežliumti... Nes nuo savęs tai neužsidarysi kitame kambaryje.

Taigi bus dvi su puse savaitės ir +-4 valandos į mėnesį. Bliovimo, slėpimosi, vengimo, nenorėjimo, negalėjimo, isterijos, bejėgiškumo, beviltiškumo, kaltės, skaudžios tylos, tylios paniekos ir dar tylesnio nekenčiu. O svarbiausia - nežinojimo. Kodėl, nuo ko, kaip, kas, ar galiu - ne, negali man padėti. Aš juk pati nežinau kas yra...

Ir tiesiog taip yra. Ir nors pasiusk negali kitaip.


Soundtrack: Jamie N'Commons - The Preacher // There's blood in their eyes and blood in their hearts

2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Kūdikis, rupke!

Lubinas griūte įgriuvo per slenkstį. Išbalęs, kelioniniu apsiaustu, susitaršiusiais žilais plaukais. Atsitiesęs jis apžvelgė kambarį žiūrėdamas, kas jame yra, ir garsiai sušuko:
 Berniukas! Davėme jam Tedo vardą, Doros tėvo garbei!
Hermiona suspigo:
- Ką? Tonks... Tonks pagimdė?
 Taip, taip, Tonks pagimdė!  šaukė Lubinas. Visi ėmė linksmai kažką šūkauti, su palengvėjimu dūsauti, Hermiona ir Fler aičiojo:
- Sveikiname!
 Kūdikis gimė, rupke!  stebėjosi Ronis, tarsi pirmą kartą išgirdęs apie tokį stebuklą. 

J.K. Rowling "Haris Poteris ir Mirties relikvijos". Vilnius, 2008, p. 408409.

Neprisimenu, ar tai buvo vakaras kai su geriausia drauge kartu sėdėjome mūsų namo balkone ir slėpdamosios už plačių lentų turėklų stebėjome gatvę, ar tai dariau viena. Bet kuriuo atveju, po to vakaro viename iš pirmųjų mano dienoraščių atsirado įrašas apie tąkart matytas dvi senutes. Jos lėtai slinko pagrindine kaimo gatve, susikibusios už parankių, sukišusios galvas įdomiam pokalbiui, o gal šviežiausioms paskaloms. Ėjo į vakarus, link ryškiaspalvio saulėlydžio. Tokio, kuris visą aplinką nudažo švytinčia oranžine spalva. Ir tada, būdama 12 ar 13 metų, rašiau, kad tikiuosi kada nors šitaip mūsų kaimo gatvėmis slinkti kartu su savo dabartine geriausia drauge. 

O užvakar ta pati geriausia draugė pranešė, kad balandžio pabaigoje tapsiu teta Luna!

Jei cituoti pažodžiui, kaip tada sureagavau, tai skambėtų taip: Jęeewehshdifn!

Jei ieškoti citatos, kuri geriausiai apibūdintų kaip jaučiausi ir jaučiuosi iki šiol, tai ją jau perskaitėte šio įrašo pradžioje. Lygiai kaip kasdienė mirtis, taip ir kasdienis gimimas niekaip neįsiskverbia į mūsų sąmonę ir suvokimą, kol nepaliečia per artimiausius, svarbiausius žmones. 

Leliukas! Mano geriausia draugė turės leliuką! Mažą mažučiuką Roberčiuką! Neįtikėtina... 

Liūtas į šią naujieną reagavo lygiai taip pat kaip Ronis. Visiškai. Tarsi niekada anksčiau negirdėjęs apie tokį dalyką. Galiausiai po paros suprato, kad ši naujiena jam labiausiai asocijuojasi su tokia istorija.

Pastaruoju metu jis nieko kito neveikia, kaip skaito visokiausias partizanų ir jų ryšininkų baudžiamąsias bylas. Ar tai susiję su jo doktorantūros tema? Nė velnio. Bet jau antra ar trečia savaitė tvarkingai nieko kito neveikia. 

Taigi. Kai sužinojo, kad mano draugė laukiasi prisiminė, jog paskutinio apsilankymo archyve metu skaitė apie 6 brolius, kurie žuvo partizanaudami. Ir kaip tai perskaitęs net jis susirūpino, kad žūti 6 vaikams iš vienos šeimos labai skaudu (šiaip jam tokios mintys retai šauna į galvą). Bet dar po kelių minučių sužinojo, kad toje šeimoje iš viso buvo 23 vaikai, iš kurių 18 sulaukė pilnametystės (tai reiškia, kad 5 mirė mažiukai).

Ir tada labai susirūpinęs klausė  tai 6 daug ar ne?

Soundtrack: Cradle of Filth - Nymphetamine (žiauriai į temą...) // Six feet deep is the incision
In my heart, that barless prison

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

In memoriam

Šįryt kokias 20 minučių kalbinau Liūtą keltis. Norėjau pusryčiauti kartu, o jis vis miegojo, o aš vis alkau. 
Galiausiai baigėsi kantrybė ir nuėjau teptis sumuštinių.

Kai dar po 7-8 minučių iš miegamojo pusės išgirdau šaižų "Kas per šūdas?" mintyse susikurpė keli scenarijai.

Pirmasis - kažkas išdaužė mūsų darbo kambario balkono langus, kažkaip pateko į kambarį ir jį nusiaubė.
Antrasis - po lova buvo negyva žiurkė ir Liūtas keldamasis ant jos užlipo.
Trečiasis - sprogo ir išsilydė jo kompas sugadindamas stalą ir krūvą knygų aplink. Ir t.t.

Atbėgus į kambarį pasitiko visiškai kitokia, tačiau tokia pat nereali atrodžiusi žinia - mirė Donskis.

Kokia vis dėl to keista ta mirtis. Kokia nesuvokiama, nors kasdienė. Kaskart netikėta, kaskart ne laiku, kaskart sutrikdanti ir išmušanti iš po kojų vieną ar kelias lego kaladėles iš to pamato, kurį turime susikūrę. Pamato žmonių, kuriais pasitikime, kuriais žavimės, į kuriuos lygiuojamės arba tiesiog gerbiame. 

Taip ir pravaikščiojau visą dieną su ta bežade nuostaba po krūtine. 
Tiesiog. 

Šarūno Mažeikos nuotr. iš delfi.lt

2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

BØRNS, Vilnius

Vasarą užbaigiau visiškai kitokiu koncertu, nei buvo išsidėstę jos eigoje. Po dozės kokybiškiausio ir gryniausio sunkiojo metalo po saule, sugalvojau nueiti į visišką pop muzikos koncertą.

R. Stankevičiūtės nuotr. iš music.lt
BØRNS iki kelių straipsnių prieš šios grupės koncertą Vilniuje, nieko nebuvau apie juos girdėjusi. Nei apie užkariavimus populiariausiuose Amerikos festivaliuose, nei apie senų pop vardų ar garsiausių mados namų simpatijas jiems, nei jokius kitus pasiekimus. 

Tačiau vienas po kito pylėsi straipsniai apie laimę, kuri teko Lietuvai (šios grupės atvykimą koncertuoti), iš straipsnių iliustracijų vis įkyriau žvelgė simpatiškas garbanius, o mobiliame grojaraštyje vis labiau seno dainos ir jam vis labiau reikėjo dramatiško atnaujinimo. Tada ir įsijungiau jų Spotify paskirą. Iš pirmo klausymo patiko maždaug 4 dainos, kas labai daug. Man sunku įtikti iš pirmo klausymo.

J. Stacevičiaus nuotr. iš lrytas.lt
Tos keturios dainos patiko vis labiau ir labiau. Vis rimčiau ir rimčiau ėmiau svarstyti galimybę eiti į tą koncertą, kol galiausiai netikėtai taip ir nutiko. O koncerto metu jau žinojau visą jo setlist'ą, visų dainų mėgstamiausias eilutes ir ritmus. Ir iki šiol pagal juos žengiu tokiomis romantiškomis rudenio gatvėmis. 

Pats koncertas buvo ir labai keistas, ir labai kokybiškas. 

Keistas iš kiek blogos pusės, kadangi nuo pat pradžios jaučiausi blogai toje publikoje. Vėl tas jausmas, kad į tave visi spokso ir smerkia, tas minioms būdingas svetimumas (mano atžvilgiu), jausmas tarsi neturi kuo kvėpuoti. Kad visi čia dedasi geresni už tave ir tu pamažu imi tuo tikėti. 
Nemalonu. 

I. Gelūno nuotr. iš 15min.lt
Jaučiau, kad koncertas kuo greičiau turi prasidėti ir tada jau niekas nebebus svarbu. Taip ir buvo. 
Muzikantai į sceną žengė labai punktualiai ir po dar vieno šoko - merginų klyksmų perskrodusių orą, kaip dar gyvenime nesu girdėjusi, - koncertas stojo į man labiau priimtinas vėžes. 

Nors pats atlikėjas sukėlė daugybę klausimų - nuoširdus jis ar ne, maivosi ar ne, šaiposi ar džiaugiasi ir pan., - jo muzika abejojau mažiausiai. Tuo kad ji nusineša, tiesiog nusivilioja ir nelieka nieko kito kaip atsakyti į jos iššaukiantį flirtą. 

Įrašas atrodo keistai trumpas, nors Liūtui apie tą koncertą pliurpiau kelias valandas. Vis dėlto, sunku rašyti apie įvykį praėjus kiek daugiau nei mėnesiui ir daugybei kitų svarbių įvykių ^^

J. Stacevičiaus nuotr. iš lrytas.lt
Bet kuriuo atveju, jei dar nesate atradusios šios grupės - rekomenduoju. Ypač kai jis taip lengvai priimtinas šiuolaikinei pop kultūrai, nors yra visiškai kitoks nei ji. 

Soundtrack: BØRNS - Seeing Stars // Some dreams never do come true
Some love doesn't hit the target

2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Harry Potter and the Cursed Child

Rugpjūčio 17 buvo viena magiškiausių dienų šią vasarą. 

Tądien pusę jos praleidau grasindama Liūtui, kad jei namo grįšim vėliau nei užsidarys paštas, jo laukia tokia mano nemalonė, kokios gyvenime neįsivaizdavo. Kitą pusę - krykštavau iš džiaugsmo ir jaudulio, nes namo išties grįžome anksčiau nei užsidarė paštas. Tarsi ant spyruoklių žygiavau į jį spausdama rankose siuntinio atsiėmimo lapelį ir dalinau pačias plačiausiais šypsenas į visas puses, keisčiausiems ir labiausiai nuo karščio susiraukusiems praeiviams. 

O tame siuntinyje buvo tikroji magija - nauja knyga apie Harį Poterį!

Na, tikslesnė situacija kiek sudėtingesnė, nes išties tai spektaklio scenarijus - t.y. daugybė dialogų  ir veiksmo, aplinkos aprašymų.

Tačiau esmė buvo visai ne ta. Esmė buvo, jog jau kuris laikas net šiame blog'e užsimindavau kaip vis susijaudindavau ir apsidžiaugdavau, pamačiusi ar tiesiog sutikusi vaiką, kuris gniaužia rankose tik pirmą ar antrą Hario Poterio knygą, kuriam visa toji magiška kelionė tik prasideda, kuris dar tiek daug n e ž i n o! 

Ir štai. Pagaliau. Ir pati vėl buvau tas vaikas, kuris nieko nieko nežino, kas jo laukia. Kas kitame puslapyje, kurioje vietoje verksiu, kurioje juoksiuosi, o kurioje šypsosiuosi kaip miela šypsena. Ech, vien ta stebuklo nuojauta buvo nuostabi ir patį pirmą vakarą perskaičiau tik leidyklos informaciją, tiesą sakant :D 

Skaitymo estafetė jau perduota kitiems Hario Poterio kartos vaikams :) 
Visa kita laukė tik vėliau. Dėl itin įtempto laiko tą nedidelę knygelę skaičiau gerą savaitę su trupučiu, nors puikiai prisimenu, kaip Fenikso broliją surijau per dvi ar tris dienas ir tai labai stengiausi "taupyti", kad kuo ilgiau užtektų :D 

Jei klaustumėt, ar patiko Prakeiktas vaikas, tektų atsakyti, kad nelabai... tačiau jis vis tiek buvo vertas to beprotiško jaudulio ir džiaugsmo turėti progą skaityti naują Hario Poterio knygą ^^

2016 m. liepos 5 d., antradienis

Black Sabbath, Ryga

Šią vasarą žymėjo vos keli muzikiniai šviesuliai tarp ištisinių kelionių, tačiau visi trys jie buvo labai ryškūs ir įdomūs. Antrasis jų - legendiniai Black Sabbath

Šios grupės niekada nebuvo mano norimų pamatyti grupių sąraše. 
Labiausiai dėl to, jog netikėjau kada nors turėsianti galimybę Sabbath'us išvysti ir išgirsti taip arti, apskritai vėl kartu grojančius, o svarbiausia - gyvus. Na, ta prasme, kai dar 2010 m. net mokslininkai imasi tyrimų, kodėl grupės vokalistas vis dar gyvas (plačiau ČIA), o gitaristui 2012 m. diagnozuotas vėžys (plačiau ČIA) nelabai ir tikiesi kokių nors stebuklų gyvendamas 2016-tais ^^

O jų pasirodo būna. 

Na, tačiau pirmiau apie pašalinius reikalus (kaip įprasta), o jau po to apie patį koncertą :D

Taigi, koncertas vyko Rygoje. O tai reiškė itin ilgą ir neįprastą kelionę iki arenos bei visiškai nepažįstamą pačią areną. Esu žmogus ištvermingas, tačiau supratau neesanti tiek ištverminga, kad pakelčiau ilgą ilgą kelionę, nuo anksti anksti ir dar paniką, kurią keltų klajonės po nepažįstamą miestą, tad rinkausi kelionę fanų autobusu. Tai reiškė, kad atvyksime tik prieš pat prieš pat koncertą, o tai reiškė, kad pirkau sėdimą bilietą. Stovimi bilietai išties suteikia šventę, kai gali atvykti į koncertą anksti, užsiimti puikią vietą prie scenos ir išgyventi artimiausią kontaktą su muzikantais ir jų muzika. O šiaip strykčioti kur gale su mano pusiausvyros nelaikymu, tarp visa galva didesnių dėdžių ir neturėti kur įsikibti, jei kartais minioje pasidaro pernelyg pavojinga... nelabai smagu. 

Tad įsigijau labai brangų (turbūt brangiausią, kokį tik esu apskritai pirkusi) sėdimą bilietą ir visi fanų autobuso vairuotojo sukimai ratu aplink areną, nerandant vietos prisiparkuoti nekėlė jokio streso. 

Pirmą kartą susidūriau su labai šauniu dalykėliu, kuris įvestas Rygos arenoje. T.y. išorinis kolidorius/vestibiulis/tiesiog visa ta išorinė erdvė su barais, tualetais ir rūbinėmis ties brangiausių sėdimų bilietų zona yra atskirta kilnojama siena. Ties ja stovi apsauginis ir įleidžia tik tinkamus bilietus turinčius asmenis. Ir patikėkit... tai nuostabu :D

Žinoma, jausmas gerokai pižoniškas, tačiau kaip itin didelį patogumą, aukštą kokybę mėgstantis ir eilių bei didžiąja/bendrąja prasme žmonių nemėgstantis padaras, tiesiog sumurkiau iš pasitenkinimo tai pamačiusi. Jokių eilių tualete, jokių eilių prie maisto, jokio susigrūdimo ties suvenyrais ar įėjimo į salę. Nuostabu! Vis dar tikiuosi, kad ir į Placebo koncertą bilietą pirkau panašioje vietoje ^^ Taip ir nepatikrinau.

Kitas užkulisinis dalykas, įsmigęs atmintin - ten buvo tiek lietuvių, kad nelabai ir jaučiausi išvykusi už Lietuvos ribų :D Tai gerokai pralinksmino po ilgos ir ne itin patogios kelionės ^^

 Taip besidžiaugiant ir besižvalgant po naują aplinką atėjo apšildančios grupės pasirodymas - 
- Rival Sons. 

Iki koncerto visai neturėjau laiko pasidomėti absoliučiai niekuo. Tad jiems žengus į sceną negalėjau atsistebėti pasirodymo kokybe, garso kokybe ir keistai pažįstamomis melodijomis. Tik grįžusi namo pasidomėjau plačiau ir supratau, kad iki persikraustymo į Spotify platformą jie buvo mano grojaraštyje bei prisiminiau ne vienos dainos žodžius ^^ Tuo tarpu Rygoje tik smagiai ir kiek nustebusi (maloniai) stebėjau jų pasirodymą, kuris tapo mažute švente ^^ 

Dar po kiek laiko į sceną žengė patys Sabbath su tamsos kunigaikščiu priešakyje.

Vaizdas buvo ir trikdantis, ir žavintis, ir nustebinęs, ir sukėlęs keistus mielumo jausmus, kurių šiaip jau per metalo koncertus net man nebūna.

Keistai žiūrėjosi blizgantis Ozzy švarkas ir palaidinė, bet kam rūpi apranga per tokius koncertus? Nustebino kaip keistai moderniai ir estetiškai atrodė milžiniški ekranai ir šviesos scenos fone. 

Žavėjausi, kaip tiesiai ir grakščiai  laikėsi Tony ir Geezer, kaip mikliai, tarsi be jokių pastangų lakstė jų pirštai savų gitarų stygomis. 

Nustebino Ozzy ir jo nuolat kartojamas I love you, patikėkit muzikantai visaip giria savo publiką ir reiškia susižavėjimą ja, tačiau meile taip lengvai nesišvaisto. 

O mielumas taip pat kilo iš pačio Ozzy. Kol gitaristai laikėsi tiesiai ir judėjo labai minimaliai, Ozzy lingavo pirmyn atgal dainuodamas, kartais pašokinėdavo ir visu kūnu palinkęs į priekį žygiavo plačiais žingsniais iš vieno scenos galo į kitą. Visa jo maniera, laikysena, išplėstos akys ir tas naivus I love you kartojimas sudarė didelio didelio, labai keisto darželinuko įspūdį.

Ir tas įspūdis neapleido visą koncertą. Ir tas įspūdis nuteikė labai melancholiškai ir liūdnai.

Kai žinai, kad šis Black Sabbath turas vadinasi "The End", labai aiškiai supranti, kad tai ir yra pabaiga. Ne taip kaip per kokius Scorpions, kurie po savo "paskutinio turo" greičiausiai sugrįš koncertuoti už 3-4 metų. Tas visiškos pabaigos jausmas, toji nuojauta, kad turi gerti į save visa ką matai, ką girdi ir ką spinduliuoja scenoje esantys trys pagrindiniai vyrukai... jis buvo labai stiprus.

Ir tada pasijutau legendos dalimi. Ir niekas daugiau nebuvo svarbu.
Atsisveikinimas su šia sunkiosios muzikos legenda, su įkvėpėjais eilės grupių ir asmenybių, su kuriomis pati augau ir tobulėjau, tai... be abejonės buvo visiškai kitoks koncertas, visiškai kitaip paveikęs ir nuteikęs.

Be galo džiaugiuosi buvusi to dalimi, kad ir kiek bauginausi prieš patį koncertą.

Soundtrack: Black Sabbath - Age of Reason // Politics, religion, love of money too
It's what the world was built for, but not for me and you

2016 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

IRON MAIDEN, Kaunas

Šis įrašas yra ŠIO įrašo tęsinys ^^

Turėtų būti koks nors prietaras apie nemiegojimą visą naktį per Kupoles.
Nors prietaro apie ėjimą į Iron Maiden koncertą Kupolių išvakarėse turbūt nėra ^^ Tačiau greičiausiai tai reiškia, kad metai bus raunantys stogą, ištaškyti... išplėšiantys širdį.


Pirmas įspūdis įžengus į areną, na, tiksliau susiradus savo sėdimą vietą joje, buvo gilus suglumimas ir susierzinimas. Aš tikrai nepirkau tokios šūdinos vietos! Kodėl apskritai galėjau savo noru pirkti sėdimą bilietą, jei buvo stovimi? Ech... tikrai būčiau pirkusi stovimą, jei būčiau turėjusi tokį pasirinkimą, bet čia jau kita ilga istorija, kuri popieriniame dienoraštyje išsitęsusi per puslapį... 

Vienaip ar kitaip, dalį apšildančios grupės pasirodymo svarsčiau kas ir kaip nutiko su mano bilietu... Taip pat 4 kartus nusižiovavau ir suvalgiau vieną citrininį saldainiuką. Kitas dalykas, kuris labai neramino - garso kokybė. Per apšildančią grupę ji buvo tragiška! Net sėdimoje vietoje, daugmaž ties garsistų būveine! Nesupratau nė vienos dainos, nė vieno žodžio, tačiau vokalisto energija negalėjo nežavėti (tuo metu dar nežinojau, kad tai IM bosisto sūnus).

Kitas dalykas, kuris be galo trikdė - tuščia salė. Ne pustuštė, ne beveik pilna, ne apypilnė, o tuščia. Daugybė vietų taip ir liko neužsėstos! Neįtikėtina... Nesuvokiama. Manoji eilė beveik pilnai žmonėmis užsipildė tik prieš pat pačius IM, o taip jau ketinau persėsti kur arčiau scenos... Matomumas tikrai nebuvo pats geriausias, todėl, kaip jau minėjau, pati tikrai nebūčiau pirkusi tokios vietos! Na, po galais, juk jau turiu pakankamai ir dar virš patirties tokiuose reikaluose!

Koncertui prasidėjus tai po truputį užsimiršo. Tačiau tik dalinai. Kitas labai erzinantis dalykas, kai turi sėdimą bilietą - aplinkinių žmonių pasyvumas. Nu, lopų lopizmas, ne kitaip... Aktyviausias judesys, kurį darė šalia manęs sėdėjusi trejukė +30 amžiaus vyrų, buvo ėjimas pirkti dar alaus ir mobiliojo iškėlimas pafilmuoti kiekvienos dainos pirmo posmo. 

Tai tiek tų paverkimų... o dabar jau tikrai apie IM ^^

Nuotr. R. Tenis, iš kaunas.kasvyksta.lt
Repertuaras, vokalas, g i t a r o s - savaime suprantama buvo tai ko tikėjausi ir dar daugiau to, ko jau bijojau tikėtis iš ~60 amžiaus vyriškių! 

Energija - lakstymas, skraidymas, bendravimas su publika, jos skatinimas ir trykštantis prakaitas. 
Kas jau kas, o vėžys neturėjo šansų įveikti tokio vulkano kaip Bruce Dickinson. 

Jo plaučiai atrodė begaliniai, tačiau vėliau ėmė lysti trūkčiojimai. Tik su drauge taip ir nesupratome, ar tai buvo pats Bruce, ar ta pati garso kokybė? Bet tuo metu buvo jau nebesvarbu. 

Belieka tik apgailestauti, jog tik prieš 11-tą dainą Fear of the Dark pamačiau, jog prie turėklo ant laiptų atsirado laisvas tarpelis. Tuoj pat pakilau iš savo vietos, palikau tuos visus sėdinčius mėmes ir prisijungiau prie eilės vyrukų per kiekvieną momentą, kai galėjo įkvėpti, rėkiančių: tai geriausias koncas ever!!! 

Nuotr. Vytenio Jurevičiaus, iš music.lt 
Štai tada ir prasidėjo tikrasis koncertas! Toks, kuris išlaužo kaklą, rankas ir kelius, per kurį prarandi balsą, pusiausvyrą ir ištirpsti muzikoje, balsuose, plojime. Rėkime. Susiplėšai batelius.

Ech, vos nusipirkusi koncerto bilietą negalėjau patikėti, kad pamatysiu šias legendų legendas gyvai, negaliu tuo patikėti ir dabar. Po visko. 

Be galo dėkui tai eilei vyrukų, kurie prisidėjo prie koncerto magijos. Be galo dėkui patiems Iron Maiden, kad pagaliau atvyko ir su tokiu trenksmu, su tokia energija, kuri užkrečia ilgam ^^

P.S. Niekaip nesuprantu, kam Bruce piloto "teisės", jei jis pats skraido lyg niekur nieko :))

Nuotr. Eriko Ovčarenko, iš 15min.lt
Soundtrack: Iron Maiden - Tears of a Clown // Who motivates the motivator?

2016 m. birželio 21 d., antradienis

Baigėsi...

Pagaliau baigėsi Liūto tarnavimo kariuomenėje laikas! Ot. ^^

Su Liūto tėvais vykome į Tauragę, kur vyko "iškilminga paleidimo į atsargą ceremonija". 
Žinoma, iškilminga reiškė, jog daug svarbių žmonių sakė daug ne tokių svarbių kalbų. 

Kita vertus, išdalinta eilė padėkų tarnavusių vyrukų (ir merginų) tėveliams už dorai ir pilietiškai išaugintus vaikus. Tarp jų ir Liūto. Bėda tik ta, kad tai buvo patys neverčiausi padėkos žmonės visoje aikštėje...

Liūtas yra nuostabus. Jis nepaprastai pareigingas, sąmoningas ir sąmojingas, sumanus, jautrus, juokingas... jis visoks! Tačiau jo tėveliai... esu begaliniai dėkinga jiems, jog paleido į pasaulį tokį nuostabų sutvėrimą, kaip Liūtas. Tačiau kokiu būdu jis toks išsivystė niekaip nesuprantu... Jo tėvai tokie pilni paniekos Lietuvai ir visiems Liūto sprendimams susijusiems su Lietuva: neemigruoti, tarnauti kariuomenėje, kai niekas tikrai nekvies, tirti partizaninį karą ir t.t. 

Et, kai prisimenu tą dieną detalę po detalės, ji buvo pilna juodų dėmių susijusių su Liūto tėvais. 
Tačiau man tai švytinti visomis tas vasaros dienos spalvomis akimirka, kai be galo, be krašto didžiavausi savo didžiavyriu.

Galų gale, juk jis buvo vienas iš tų 7 ar 8 (iš 400) atitarnavusių vaikinų, kurie gavo specialų apdovanojimą už itin gerą tarnybą ^^ Je. 


2016 m. kovo 8 d., antradienis

Tulpės kur dairais

Pamenu tuos kartus kai tėtis kovo 8-tą įteikdavo po gėlę visoms keturioms savo mergaitėms/moterims, o mes su sesėmis jausdavomės labai didelės ir svarbios. 

Pamenu, kai vienais metais tėtė visoms dovanojo tą pailgą dėžutę "Raffaello", o brolis pakėlė tikrą skandalą, kad visi gavo, o jis vienas ne. Mama atidavė jam savo, o tėčiui taip ir nepavyko jo tuo kartu pamokyti vyriškumo... 

Pamenu, kai kažkada klasiokai vaikinai pirko visą padėklą bandelių su cinamonu mokyklos valgykloje. Užteko visiems, o auklėtoja buvo giliai sujaudinta.

O šiandien grįždama namo stebėjau daugybę moterų. Moterų su gėlių puokštelėmis maišeliuose, moterų gniaužiančių tulpių puokštę rankoje, pasikišusių žiedą po pažastimi, moterų surūgusiais veidais be gėlių bandančias nutaisyti "o man visai nerūpi" išraiškas kai aplink yra net vyrų su gėlėmis, dar tik vežančių savo puokšteles namo. 

O pati darbe jaučiausi labai nejaukiai... Kai visi trys kolegos vyrai išsirikiavo šypsodami, negalėjau pakęsti to nejaukumo ir kvailumo. Juk nepasakysi "Sorry, aš visai nesijaučiu verta sveikinti. Visai nesijaučiu moterimi". Nei didelė, nei svarbi. 

Moters dienos istorija gana graži, tačiau man ši diena atrodo visai nereikalinga. Nereikalingas tas nejaukumas, kurį kuria visuotinis sveikinimas, iš kurio nejauti jokio nuoširdumo, tik nepatogumą. Gal kam toks dėmesys ir būtinas, tik jau ne man. 

Sveikinu, jog esi moteris - papasakok, kai nesirgsiu mėnesinėm ir žinosiu ko noriu, kodėl staiga taip nepakeliamai liūdna, ar kai praeis noras nei iš šio, nei iš to kam nors vožtelti. 

Nesu nei žydinti, nei nešanti meilę ar šviesą, nei graži, nei dovana visiems vyrams, nei motina vaikams, nei dar belekas pusiau dieviško iš visų tų eilėraštukų... 

Tad lipkit man nuo galvos, su savo šypsojimais ir kvailais "tai sveikinam, he-he". 
Vakaras tuščiuose namuose toks pats niūrus su ar be tulpių puokšte ant stalo. 

Soundtrack: Jammie N Commons - Wade in the Water // God's gonna trouble the water