2016 m. sausio 20 d., trečiadienis

Mūsų Gimtadienis ^^

Šiandien trys metai kaip iš aš tapau mes.

Ir todėl šiandien leisiu sau parašyti šį įrašą. Nes paprastai nesinori per daug džiūgauti, seilėtis ir dūsauti, koks nuostabus mano vaikinas. Nekęsdavau visų taip darančių, kai pati jaučiausi labiausiai nevykęs, labiausiai vienišas padaras po saule. 

Bet šiandien Mūsų Gimtadienis. Todėl štai jie - geriausi komplimentai, kuriuos man yra pasakęs Liūtas (ir kuriuos užsirašiau, arba prisimenu):

1. tu man dovana kiekvieną dieną (maniau, taip kalbama tik filmuose, o Liūtas žiūri daaaauuug filmų);
2. tu nefyfiškiausia mergina, kokią pažįstu;
3. sėdėjau šiandien bibliotekoje ir pamaniau, kad esi labai panaši į Barborą Radvilaitę;
4. tu vienintelis žmogus, kuris toks mielas kai verki;
5. tavo keisti keliai. Bet gražūs;
6. mano pilvukas kaip trečią nėštumo mėnesį, o tavo kaip minus pirmą.

Viskas.

Ačiū.


Soundtrack: Coldplay - The Scientist // You don't know how lovely you are

2016 m. sausio 16 d., šeštadienis

Būna...

Blogger'is turi labai gerą daiktą - tinklaraščio statistikas. 

Ten yra ir punktas, rodantis pagal kokį raktinį žodį internetinėje paieškoje buvo rastas tavo blog'as. 
Neseniai žiūrinėjausi, kaip gyvena ežiuko statistikos ir vienas raktinis.. sakinys gerokai prajuokino :)


Atsiprašau, jog mano blog'as šiuo klausimu nebuvo naudingas ^^"

Bet ir susirūpina žmonės dėl keisčiausių dalykų :))

2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Turn to page... (1946-2016)

Šitas blog'as tuoj taps vienu ilgu nekrologu...

Alanas Rickmanas. Profesorius Sneipas. Teisėjas Turpinas. Haris. Tiesiog Haris. Notingamo šerifas. Pulkininkas Brandonas... ir tiesiog žmogus dar ir dar kartą įrodęs, jog tavo didžiausias trūkumas gali tapti pagrindiniu skiriamuoju ženklu, kuriuo visi žavisi. 


69 tampa užburtu skaičiumi. Jau turime 27 klubą, galbūt ir 69 tuoj nusimes savo erotinę prasmę ir įgis daug skaudesnę? Nebekankink mano pavargusios esybės pasauli. Dar po Bowie jaučiuosi tokia tuščiavidurė, tokia pavargusi ir išpurtusiomis akimis. Jog dabar, kai pamačiau antraštę "....In Tribute To Alan Rickman", pamaniau - jūs turbūt juokaujat? 

Tiesiog dar net nespėjau sugrįžti į tą normalų mažą džiugesį, kad vėl jį prarasčiau. 

Tarsi jau lipau laipteliais aukštyn, bet dar net neišvydusi saulės vėl slydau žemyn. Žavu.

Žinote... vis svarsčiau, jog Alano Rickmano nuostabumą vaidinat Severą Sneipą įrodo vien tas faktas, jog Hario Poterio knygų fanai be galo jį mėgo ir pripažino idealiu aktoriumi šiai rolei. Nepaisant to, jog Severas Sneipas mirė būdamas vos 38 metų, o Rickmanas jį vaidinti pradėjo 54. O daugeliu kitų aktorių atžvilgiu tokios smulkmenos aršiai kritikuojamos... 

Et... miegok ramiai, profesoriau. 

Ir žinoma.

Always.

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

We could be heroes... (1947-2016)

Buvo normali diena ir staiga iš jos beliko vienas didelis šudas. Ir vienas ilgas fuuuuuuuuuuuck!


Aš dar turėjau eiti į jo koncertą. Turėjau pirkti ten marškinėlius ir išnykti magijoje... 

Aš dar turėjau nusipirkti jo albumą kaip tikrų tikriausia gerbėja, o ne staiga iš nežinai kur išlindusi muzikinė vanda. Nes pasidaryti ko nors gerbėju muzikantui mirus būna madinga... 

Dar nesibaigus "Panoramos" reportažui bloviau. Visas žinias blioviau ir visą pokalbį su Liūtu blioviau. Ir dabar dar blianu tai kas trečią žodį trinu ir taisau. 

Prieš kokius dvejus metus galvojau, kad ateis toks laikas kai vienas po kito ims mirti tokios legendos. Lemmy. Dabar David Bowie. 

Liūtas sako, jog tokie žmonės gyveno tam, kad mums būtų smagu ir linksma. Jog jie visą savo gyvenimą tam paskyrė. Kad mums būtų gera ir linksma. Ir jis labai teisus. Bet tikra muzika taip pat moko ir jausti. Ir dabar nuo to jausmo man sunku kvėpuoti ir imu trūktu servetėlių. Atrodo gyvename informacijos amžiuje, kai ji visur, iš visų pusių bado tave pirštais ir vis tiek - tokios žinios teškia per veidą žuvimi. Ir kaip tada nebliauti?

Kai pirmą kartą klausiausi Bowie maniau, kad jis nerealus. Vėliau, jog beprotis. Dar vėliau, jog genijus. Galiausiai, kad toks savas, tarsi pamestas giminaitis. Kai išleido The Next Day negalėjau atsidžiaugti jo muzikos šviežumu. Negalėjau atsidžiaugti, jog jam tai jau tikrai niekas nedrįs prikaišioti, kad vaikosi praeities šlovės, nors visai nieko nebegali sukurti... 

Ir dabar negaliu atsidžiaugti, jog jo įtaka ir talentai jau buvo analizuojami internete, mano mėgstamose platformose dar gerokai iki šios sausio 10-tosios nakties...


Dviejų metų senumo. 

Inovacijos madoje... šitą matote šone, nes labai ilgas ir daugiau neišsididina ^^
Bet iki 2013 metų. 

Ir, žinoma, balso unikalumas. Pavyzdžiui watchmojo: https://www.youtube.com/watch?v=z9agcvGWtG4
Mėnesio senumo topas...

Tai tik įrodo, kokia neįtikėtina, kokia nesuvokiama jo mirtis...

Kai reikia pasirinkti garso takeliui tokiam įrašui, nelieka nieko kito, kaip imti kas lengviausia. 
Nes kitaip taip ir perklausytum pusę jo diskografijos ir vis tiek neišsirinktum. 

Ponios ir ponai, David Bowie - Heroes // And the guns, shot above our heads
And we kissed, as though nothing could fall

Tačiau prieš baigiant įrašą negaliu ir be Fredžio. Nes kiekvienas kartas, kai muziką mūsų namuose reguliuoja Liūtas, prasideda nuo Under Pressure. Nes jis žino, kad tai lengviausias būdas atitraukti mane nuo bet ko ką darau, kad imčiau šokti po butą.

Queen and David Bowie - Under Pressure // 'Cause love's such an old-fashioned word
And love dares you to care for
The people on the edge of the night

P.S. Nuostabus komentaras: He`s not dead, he`s just on his way back to his planet, fools... - Punchpotatoe


2016 m. sausio 8 d., penktadienis

2015-tieji

Labas.

Kaip praėjo jūsų Naujieji metai? Kiek ir kokių pažadų sau davėte? :)

Manieji buvo jaukūs, kiek pasimetę, maži, tačiau vis tiek geriausių draugų kompanijoje.

Trejus metus prieš tai visi draugai darydavome savo metus apibendrinančius pranešimus. Šiemet tokio susitarimo nebuvo ir nors galvojau apie tai, iniciatyvos priminti nesiėmiau. Tik savo mylimajam pasiguodžiau, jog tai būtų pranešimas apie blogiausius metus iš tų pastarųjų ketverių... Metai kai neatidaviau nei vienos intelektualinės skolos, kai nieko gero nenuveikiau ir tik apsikroviau daugiau nepabaigtų darbų. Metai, kai žemė nuolat slydo iš po kojų, kai atrodė, jog nuolat skęstu. 

Tačiau nebūna nakties dangaus be žvaigždžių. 

Ir šiandien visą dieną į galvą lindo mažučiai nutikimai, kurie buvo mieli, šviesūs, įkvepiantys. 

Kaip kovą su klasioke ėjome į Bryan'o Adams'o koncertą ir kaip ji džiaugėsi ne tik tuo, jog per mane ten nuėjo (nes viena nebūtų pasiryžusi), bet ir mano koncertinės patirties dėka užimtomis puikiausiomis vietomis koncerto stebėjimui ^^

Kaip gruodį Profesorius pasakojo apie rytus, kai sūnus uždeda kokį repo albumą, o jis sau kartoja: 
- Kentėk, čia lietuviškai, kentėk. :D
Ir pripažino, jog tai šioje muzikoje ir yra nuostabiausia - ji kuriama lietuviškai.

Kaip gegužę su Liūtu pusryčiavome senamiestyje po dviejų naktų be miego ir didžiavomės vienas kitu jas įveikę.

Kaip liepą draugai aiškino kiekvienam naujam žmogui jų mašinoje, jog jie turi tokią krūvą diskų, nes aš jiems išaiškinau, jog pirkti ir remti savo mėgstamo atlikėjo kūrybą yra vienas geriausių jausmų pasaulyje ir kiekvieno mylinčio muziką pareiga. 

Kaip spalį plyšau iš pasididžiavimo kai mano Liūtas tarė priesaikos Tėvynei žodžius.

Kaip balandį atėjo vyras siūlyti televizijos ar kažko ir paprašė pakviesti ką nors iš vyresnių... Duh. 

Ir kaip Liūto brolis nusprendė nestoti į magistrantūrą vien tam, jog išvengtų kariuomenės, po jo pasakojimų apie tarnybą ^^

Kaip Naujųjų išvakarėse 18-metis Profesoriaus sūnus paklausė, ar negalėtų sutiktų Naujųjų su mumis ir pernakvoti, nes draugas pavedė, o kitą rytą rašė kitai bičiulei iš VU ar negalėtų užeiti arbatos, nes ir kitas draugas pavedė po valandos kai iš mūsų išvažaivo, o jam šalta ir autobusas namo tik po valandos. Ir tada supratom, jog esam labai patikimi ir šaunūs draugai, nors 18-mečiui imame atrodyti nuobodūs seniai :D


Kaip rugpjūtį susitikome su Chade (nors žinojau, kad susitikti su manimi yra neįdomiausias dalykas pasaulyje, bet juk ne man dėl to mažiau smagu :D ).

Ir kaip Liūtas pasiūlė visą naktį žiūrėti Hario Poterio filmus, kai paskutinį kartą nežinojau, kodėl apsiverkiau. Nors pats jų nemėgsta ^^

Daugiau nebepamenu. Bet dar viskas gerai, jei randi džiaugsmo, net kai suvoki, jog aplink pelenų trupiniai. 


Na, šįkart tikrai labai reikia g e r e s n i ų metų ^^

Soundtrack: Gary Jules - Mad World // And I find it kind of funny, I find it kind of sad...