2016 m. vasario 29 d., pirmadienis

Kartą į ketverius metus

Penktadienį knygų mugėje buvau Jurgio Baltrušaičio laiškų rinktinės pristatyme. Ten skambėjo tokios frazės kaip kokio neišsenkamo liūdesio jis buvo; tylus ir vienišas; rūstus kaip uola; asmenybės gylis. Ir visos šios frazės kuo puikiausiai tinka žmogui, kurio gimtadienį šiandien miniu. 

Kiek pažįstate žmonių gimusių vasario 29 dieną? Justinas sakydavo, jog pagimdyti jį šią dieną buvo viena iš jo mamos keršto formų jam. Taip, sarkazmo ir juodo humoro jam taip pat nė kiek netrūko. Labai to pasiilgtu. 

Pasiilgstu ir netikėtai sutikti jį kur gatvėje, ar universitete ir vėl pajusti vaikystės karų nuotaiką. Pajusti jazminų krūmo kvapą, po kuriuo turėjome būstinę. Pasiilgstu jo tekstų ir žinučių ne į temą. Kaip keista, kai taip gali nelikti nė vieno pėdsako apie žmogų, net XXI amžiuje.

Kartą netikėtai susitikę, netikėtai susėdome po pušimis ir kalbėjome iki kol visai nušalo šiknos. Nors daugiau tylėjome, tačiau tokie ir būna pokalbiai, kai susitinka du tyleniai, pažįstami nuo piratų laikų ir jaučiantys vienas kito vienatvę. Nors ji visiškai priešinga. Nemylintis ir nemylima. Tokie tada buvome. Tačiau Justo tiesmukiškumas paguodą rado ir čia: faktas, kad tu būsi atrasta, lygiai toks neginčijamas, kaip ir faktas, jog aš galiausiai vis tiek numirsiu. Ir viskas bus gerai. 

Neįtikėtina, kaip abu šie norai ėmė pildytis tą pačią 2012 liepą. Aš patekau į aplinką ir darbų sūkurį galiausiai suvedusius mane su Liūtu, o Justas – į avariją. Tai buvo kankinanti vasara ir kankinantis ruduo. Labai sunku prisiversti nesielvartauti, net kai gęsta labiausiai pomirtiniu pasauliu tikintis tavo draugas. Net jei žinai, kad ten jo jau seniai laukia visi mylimiausi žmonės. 

Dažnai kai stebiu dideles žmonių minias ir dar tokias margas bei įdomias kaip Knygų Mugėje, ar kokiame koncerte, svarstau, kiek tarp jų yra žmonių, kurių gyvenimai verti knygos ar filmo? Didžiuojuosi pažinojusi bent vieną tokį. Net jei ta pažintis buvo nubaksnota ir juoku, ir kraujais.

Su Gimtadieniu, Justi.

Linkėjimai Lukai.

Soundtrack: Pearl Jam – Last Kiss// She‘s gone to heaven so I‘ve got to be good
So I can see my baby, when I leave this world 

2016 m. vasario 23 d., antradienis

Ketvertų vasaris

Mano mamai dar nėra 50-ties, tačiau ji jau el. paštu nuolat siuntinėja pensijiniu amžiumi atsiduodančius laiškus su įvairiomis motyvacinėmis skaidrėmis, gėlių nuotraukomis ir pan. ... Blogiausi atvejai, kai le reikia laišką persiųsti kažkiek žmonių, kad taptum <įrašykite savo variantą>...

Tačiau paskutinis toks jos laiškas sudomino savo turiniu:

 Kinų Feng Shui sako, kad toks vasaris
 nebe pasikartos jau  mūsų gyvenime. Kadangi šių metų
 vasaris turi 4 sekmadienius, 4  pirmadienius, 4
 antradienius, 4 trečiadienius, 4 ketvirtadienius, 4
 penktadienius ir 4 šeštadienius. Taip atsitinka tik kartą
 per 823 metus ir tas  atsitiktinumas įvardinamas
 pinigų maišu.     

Todėl reikia išsiųsti šį
 pranešimą ne mažiau kaip 5 žmonėms ir jums pinigai
  pradės plaukti  keturių dienų bėgyje. Taip skelbia Kinų Feng Shui.

Jei tai tiesa ir tokie ketvertų gausa pasižymintys vasariai tokie reti, tai... visai įdomu :) Ir kažkoks ypatingesnis žmogus pasijauti. Jau maniau, jog didžiausiu mano kartos pasiekimu bus gyvenimas tūkstantmečių sandūroje. Žinote, dar nežinia kas per būtybės sulauks 3000-tųjų ^^

Tačiau pagyventi mėnesyje, kuris pasirodo akiratyje tik kas 823 metus, man patiktų :D
Tarkim, jog taip ir yra, o nepulkime skaičiuoti ir tikrinti :D

Tiek ir tenorėjau ^^

Soundtrack: AC/DC - Let There Be Rock //
But Tschaikovsky had the news
He said let there be sound

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

"Sugar Man" /// "The Crash Reel"

Pernai pamačiau du labai nepaprastus filmus, kurie iki šiol neduoda ramybės. 

Kodėl būtent dabar sugalvojau apie juos parašyti... nežinia. Tiesą pasakius, turėčiau pareigingai ruoštis miegui prieš ankstyvą kėlimąsi, tačiau pareigingumas man tampa vis labiau ir labiau svetimas :/

Abu filmai, kuriuos čia pristatysiu yra dokumentiniai, abiejų metascore įvertinimas 79/100 ir abu yra vienas kitam absoliučiai priešingi. Tačiau abu be galo mane sužavėjo bei (kaip ir minėjau) iki šiol dažnai suteikia peno naujiems apmąstymams. 

"Cukrinio žmogaus beieškant" (Searching for Sugar Man) (2012)

Šį filmą su Liūtu žiūrėjome kino teatre. Vieną žavią, gaivią vasaros dieną, tą trumpą laikotarpį mieste nusprendėme išnaudoti labai miestietiškai pramogai - kinui. Dažniausiai, kai surandame progą nueiti į kiną tuo metu "nieko gero nerodo". 

Panašiai jautėmės ir tąkart. Labai nedrąsiai pasiūliau šį filmą, nes jau seniai norėjau jį pamatyti, nes jis apie muziką ir aš mėgstu dokumentinius filmus. Tuo tarpu Liūtas ne, tad labai nustebau nesulaukusi jokio pasipriešinimo, nors jau buvau nusiteikusi įkalbinėti :D

Į kino teatrą atvykau nusiminusi. Prieš seansą dar sustojome VCUP'e, norėjau neatlygintinai duoti kraujo, tačiau vėl nepriėmė. Visada jaučiuosi labiausiai nevykusi padaru žemėje, kai taip nutinka, nes mano net kraujas šūdo vertas, bet... grįžtam prie pagrindinio siužeto. 

Po maždaug pirmų trijų "Sugar Man" minučių pajutau Liūtą norint kažko paklausti:
- Tai čia dokumentinis bus?
- Nuuu... jo.
- Aaaa...

Tas "Aaaa" nuskambėjo tarsi ištrūkęs iš apgauto vaiko. Bandžiau krizenti kuo tyliau kelias minutes. 

Tačiau iš filmo abu išėjome be žado. Priblokšti. Sugėdinti. Nustebinti. 
Tai tokia istorija. TOKIA. Liūtas labai teisingai apibendrino: turint tokią istoriją neįmanoma nepadaryti gero filmo

Istorija apie žmogų, kuris nežinojo, jog yra pasaulyje kampelis, kur jis garsesnis už Elvį Preslį. 
Ir istorija apie pasaulio kampelį, kurio žurnalistai nutarė išsiaiškinti tai kaip gi iš tikrųjų mirė jų Elvis Preslis, tačiau tiesa pranoko visus jų girdėtus mitus. 

Jei dar neįtikinau paimti ir pažiūrėti - šis filmas gavo Oskarą geriausio dokumentinio kategorijoje :D
Tad pirmyn pirmyn pirmyn į pažintį su ponu Sixto Rodriguez ir jo muzika ;)

The Crash Reel (vertimo taip ir neradau ^^") (2013)

Į šį kino seansą patekau gana atsitiktinai. Vilniaus universiteto MKIC'e vyko tokie sporto kino vakarai

Netyčiomis sesė pamatė, kad vieną tų vakarų moderuos senas geras tėčio draugas. Tėtė tuo metu kaip tik buvo grįžęs į Lietuvą, tad abu ir nuėjome. Labiau susitikti su tais tėčio bičiuliais, tačiau man tai buvo ir didelį įspūdį palikusio filmo vakaras. 

Taip, sportas ir juo labiau toks ekstremalus kaip snieglentės man visiškai svetima. Čia visos likusios šeimos pramoga, bet ne mano. Šiuo klausimu visada buvau balta varna. 

Tačiau Kevino Pearce'o istorija negali nesukrėsti, nesuvirpinti ir neužduoti daugybės "kodėl?". 

Kaip minėjau, tai visiškai priešinga istorija nei Rodriguez atveju. Ne tik tuo, jog muzika ir sportas gali būti laikomi priešingybėmis. 

Labiausiai tuo, jog tai istorija žmogaus, kuris turėjo viską, kilo svaiginančia karjera aukštyn, kol galiausiai, tiesiogine prasme, krito veidu žemyn į savo paties šlovę.

Labai kontrastingas, labai skaudus, tačiau ir įkvepiantis, ir prajuokinantis, ir... nežinau. 

Kai po savaitės žiūrėjome su Liūtu, jis pareiškė, kad man šitas filmas patiko tik dėl to, jog visi vaikinai jame ilgaplaukiai ^^" Bet po to apsikabino ir sukuždėjo: "man viskas bus gerai, nesijaudink".

Ir aš dar ir dar kartą džiaugiausi, jog turiu labai protingą, labai supratingą mylimąjį.

Ši pabaiga nelabai vykusi, tačiau kitokios nebesugalvoju.

Gero jau beveik atėjusio savaitgalio ;)

Soundtrack: Rodriguez - Inner City Blues // 'Cos Papa don't allow no new ideas here 
And now you hear the music

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Su Laisve ^^

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,
Viliojusi… dar vakar be vilties?!
Nejau vergijoj slėgusi dejonė
Dabar tik sapnas? šmėkla praeities? [...]


Ona Zekonis itališkame "Vogue" žurnale
Gerą gerą vakarą, mieli bičiuliai!

diena jau artėja į pabaigą, tačiau labai noriu dar suspėti Jus visus pasveikinti su Vasario 16-ta. Su dviem dienom, kai lietuvių tauta išreiškė savo valią būti laisva ir nepriklausoma. Ir siekti prarastos laisvės melu bei ginklu išplėštos. 

Būkite išdidžios, būkite teisingos, būkite savimi.
Būkite kūrybiškos, būkite drąsios, būkite stiprios ir pasitikinčios savimi.

Būkime tvirti ir stiprūs, būkime ryžtingi, būkime svetingi ir dosnūs. Tiek kaip tauta, tiek kaip laisvi žmonės toje tautoje. 

Būkime laisvi ir žinokime ką daryti su Laisve.
Būkime savo laimės kalviai ir savo žemės artojai.

Su Vasario 16-ta, su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

P.S. Šį įrašą paruošiau kitam blog'ui, bet man jis labai gražus ir ši diena labai svarbi, tad nepykite, jog nedirbau jos proga dvigubo darbo :)

Soundtrack: Vytautas Kernagis - Kai Sirpsta Vyšnios Suvalkijoj // Ir dulkės vieškelių dar šiltos, tarsi sodybų pelenai

2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Slipknot (2016-01-23)

Manau, Valentino diena pati tinkamiausia pagaliau suregzti tekstuką apie Slipknot koncertą, kol jam dar mėnuo nusėjo ^^

Taigi, sausio 23 vakarą traukiau į "Siemens" areną labai keistos savijautos. Paprastai prieš koncertus negaliu nustygti vietoje, negaliu liautis šypsotis ir niūniuoti, o tą vakarą - nieko. Atrodė, tarsi tiesiog važiuočiau į naktį, nes tiesiog pasidarė per sunku būti vienai. Kaip darydavau kol neturėjau Liūto. 

Atvykus atvipo žandikaulis nuo belekaip iki belekur vingnuriuojančios eilės į areną. Paprastai prie arenų atsirandu dar gerokai prieš susidarant tokioms eilėms, tad tai iš esmės buvo pirmas kartas kai mačiau tokią eilę žmonių prie ko nors :)) Pati tik be galo džiaugiausi, jog turėjau Tiketa klubo bilietą ir tai reiškė, jog galėjau įeiti pro atskirą įėjimą. Jė. Čia liūkuriavo gal kokie 7 žmonės ir man tai laaaaabai patiko ^^ Geras daiktas tas Tiketos klubas vis dėlto, ypač žiemą :)) 

Atmosfera pačioje arenoje buvo būtent tokia, kokią ir mėgstu geruose koncertuose - daugybė spalvingų žmonių (net jei visi apsirengę juodai :D ), bendro jaudulio ir geros nuotaikos. Labai jautėsi ir tai, jog sustiprinta apsauga. Prie scenos jų stovėjo tikrai mažiausiai dukart daugiau nei įprasta. 

Tikrai maniau, kad per ką ką, bet per Slipknot koncertą apsiverkti nebus progų, bet kur tau... kai prieš grupei žengiant į sceną užgrojo David Bowie Ashes to Ashes taip ir dėjau žliumbti... ^^"

R. Danisevičiaus nuotr. - lrytas.lt
Visą laukimo laiką šiaip jaučiausi gana ramiai ir net tingiai. Tačiau vos atitraukta Slipknot'us slėpusi užuolaida... Jaunam apsauginukui stovėjusiam prieš mane tikrai žandikaulis vyptelėjo žemyn, kai pradėjome rėkti, šokinėti ir duotis taip, jog iš mano kasos per pirmas dvi minutes liko tik pasišiaušęs šarkų lizdas :D 

Ir nuo pirmų akordų supratau, jog viskas gerai, jog tebeturiu tą uraganą savyje, kurio taip pasigedau eidama į koncertą. Ir lygiai taip pat supratau, jog šis koncertas bus rimtas fizinis išbandymas. Buvome dvi smulkios mergaitės šalia viena kitos, o aplinkui belekiek belekaip didelių vyrų, kuriems nelabai rūpėjo ką sutraiškyti besitaškant. Tačiau iki pat koncerto pabaigos ir išlikome tomis dviem mergaitėm tarp daug vyrukų :D Be-be-be :D 

R. Danisevičiaus nuotr. - lrytas.lt
Koncertas išties buvo nepaprastas savo energija, savo dekoracijomis ir šou, savo muzika. Galbūt kažkam būtina parėkauti, kad lemputės ant gitaros ir kylančios viršun bei besisukančios ratu būgnininkų pakylos yra popsas, tačiau shit... kodėl tada grįžau šlapia prakaitu, kodėl iki kitos dienos pietų tebespengė ausyse (rimtai tuo susirūpinau), kodėl parsinešiau tris mėlynes ir keturias dienas skaudėjo sprandą taip, jog vos jį sukiojau? :D  

Nežinau, tai tiesiog... tiesiog buvo pasiutęs vakaras. Riedėdama namo galvojau apie pirmą kartą, kai lankėmės pas neseniai Norvegijoje įsikūrusį tėtį ir kaip vieną vėlų vakarą per kažkurį muzikinį kanalą rodė Slipknot'ų koncertą. Taškėmės kartu su tėčiu ir jis tik kartojo: Ne, nu šitie tai gerai varo. 
Tada atrodė kaip svajonių svajonė būti tokiame koncerte. Būti tikrame tokio koncerto garse, judesyje ir tvaike. Ir tą vakarą važiuodama po tikro Slipknot koncerto negalėjau netikėti, jog svajoti labai svarbu. Jog bent kiek garsiau pasvarstyti, ko norėtum labai svarbu. Nes tokie pasvajojimai linkę pildytis ^^

I. Gelūno nuotr. 15min.lt
Liko tik vienas labai keistas įspūdis. Nors Corey labai daug bendravo su publika, tačiau likau be to jausmo, jog asmeniškai susipažinau su visa grupe. Vėliau supratau, jog taip nutiko dėl žymiųjų jų kaukių. Visą koncertą mačiau tas pačias sustingusias kaukes, kaip ir nuotraukose, ir manau būtent dėl to pasigedau to jausmo, jog pažinau pamatytą atlikėją visai kitokį nei buvau pratusi matyti jį. 

Taip... Slipknot'ai liko tokie pat, kokie buvo ir neįgavo naujų labai jaudinančių niuansų, kurių suteikia susidūrimas su atlikėju ir grupe akis į akį. Ką gi... bet kuriuo atveju žvalgytis po sceną, net kai ji buvo tiesiai prieš nosį, nelabai buvo laiko - šios grupės dainų ritmai per daug pasiutę, kad ramiai nustovėtum :))

Tad dėkui už nuostabų vakarą, kokio jau labai seniai neturėjau ir labai pasigedau. 

- Luna

Soundtrack: Slipknot - Duality // I push my fingers into my eyes