2016 m. kovo 8 d., antradienis

Tulpės kur dairais

Pamenu tuos kartus kai tėtis kovo 8-tą įteikdavo po gėlę visoms keturioms savo mergaitėms/moterims, o mes su sesėmis jausdavomės labai didelės ir svarbios. 

Pamenu, kai vienais metais tėtė visoms dovanojo tą pailgą dėžutę "Raffaello", o brolis pakėlė tikrą skandalą, kad visi gavo, o jis vienas ne. Mama atidavė jam savo, o tėčiui taip ir nepavyko jo tuo kartu pamokyti vyriškumo... 

Pamenu, kai kažkada klasiokai vaikinai pirko visą padėklą bandelių su cinamonu mokyklos valgykloje. Užteko visiems, o auklėtoja buvo giliai sujaudinta.

O šiandien grįždama namo stebėjau daugybę moterų. Moterų su gėlių puokštelėmis maišeliuose, moterų gniaužiančių tulpių puokštę rankoje, pasikišusių žiedą po pažastimi, moterų surūgusiais veidais be gėlių bandančias nutaisyti "o man visai nerūpi" išraiškas kai aplink yra net vyrų su gėlėmis, dar tik vežančių savo puokšteles namo. 

O pati darbe jaučiausi labai nejaukiai... Kai visi trys kolegos vyrai išsirikiavo šypsodami, negalėjau pakęsti to nejaukumo ir kvailumo. Juk nepasakysi "Sorry, aš visai nesijaučiu verta sveikinti. Visai nesijaučiu moterimi". Nei didelė, nei svarbi. 

Moters dienos istorija gana graži, tačiau man ši diena atrodo visai nereikalinga. Nereikalingas tas nejaukumas, kurį kuria visuotinis sveikinimas, iš kurio nejauti jokio nuoširdumo, tik nepatogumą. Gal kam toks dėmesys ir būtinas, tik jau ne man. 

Sveikinu, jog esi moteris - papasakok, kai nesirgsiu mėnesinėm ir žinosiu ko noriu, kodėl staiga taip nepakeliamai liūdna, ar kai praeis noras nei iš šio, nei iš to kam nors vožtelti. 

Nesu nei žydinti, nei nešanti meilę ar šviesą, nei graži, nei dovana visiems vyrams, nei motina vaikams, nei dar belekas pusiau dieviško iš visų tų eilėraštukų... 

Tad lipkit man nuo galvos, su savo šypsojimais ir kvailais "tai sveikinam, he-he". 
Vakaras tuščiuose namuose toks pats niūrus su ar be tulpių puokšte ant stalo. 

Soundtrack: Jammie N Commons - Wade in the Water // God's gonna trouble the water