2016 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

IRON MAIDEN, Kaunas

Šis įrašas yra ŠIO įrašo tęsinys ^^

Turėtų būti koks nors prietaras apie nemiegojimą visą naktį per Kupoles.
Nors prietaro apie ėjimą į Iron Maiden koncertą Kupolių išvakarėse turbūt nėra ^^ Tačiau greičiausiai tai reiškia, kad metai bus raunantys stogą, ištaškyti... išplėšiantys širdį.


Pirmas įspūdis įžengus į areną, na, tiksliau susiradus savo sėdimą vietą joje, buvo gilus suglumimas ir susierzinimas. Aš tikrai nepirkau tokios šūdinos vietos! Kodėl apskritai galėjau savo noru pirkti sėdimą bilietą, jei buvo stovimi? Ech... tikrai būčiau pirkusi stovimą, jei būčiau turėjusi tokį pasirinkimą, bet čia jau kita ilga istorija, kuri popieriniame dienoraštyje išsitęsusi per puslapį... 

Vienaip ar kitaip, dalį apšildančios grupės pasirodymo svarsčiau kas ir kaip nutiko su mano bilietu... Taip pat 4 kartus nusižiovavau ir suvalgiau vieną citrininį saldainiuką. Kitas dalykas, kuris labai neramino - garso kokybė. Per apšildančią grupę ji buvo tragiška! Net sėdimoje vietoje, daugmaž ties garsistų būveine! Nesupratau nė vienos dainos, nė vieno žodžio, tačiau vokalisto energija negalėjo nežavėti (tuo metu dar nežinojau, kad tai IM bosisto sūnus).

Kitas dalykas, kuris be galo trikdė - tuščia salė. Ne pustuštė, ne beveik pilna, ne apypilnė, o tuščia. Daugybė vietų taip ir liko neužsėstos! Neįtikėtina... Nesuvokiama. Manoji eilė beveik pilnai žmonėmis užsipildė tik prieš pat pačius IM, o taip jau ketinau persėsti kur arčiau scenos... Matomumas tikrai nebuvo pats geriausias, todėl, kaip jau minėjau, pati tikrai nebūčiau pirkusi tokios vietos! Na, po galais, juk jau turiu pakankamai ir dar virš patirties tokiuose reikaluose!

Koncertui prasidėjus tai po truputį užsimiršo. Tačiau tik dalinai. Kitas labai erzinantis dalykas, kai turi sėdimą bilietą - aplinkinių žmonių pasyvumas. Nu, lopų lopizmas, ne kitaip... Aktyviausias judesys, kurį darė šalia manęs sėdėjusi trejukė +30 amžiaus vyrų, buvo ėjimas pirkti dar alaus ir mobiliojo iškėlimas pafilmuoti kiekvienos dainos pirmo posmo. 

Tai tiek tų paverkimų... o dabar jau tikrai apie IM ^^

Nuotr. R. Tenis, iš kaunas.kasvyksta.lt
Repertuaras, vokalas, g i t a r o s - savaime suprantama buvo tai ko tikėjausi ir dar daugiau to, ko jau bijojau tikėtis iš ~60 amžiaus vyriškių! 

Energija - lakstymas, skraidymas, bendravimas su publika, jos skatinimas ir trykštantis prakaitas. 
Kas jau kas, o vėžys neturėjo šansų įveikti tokio vulkano kaip Bruce Dickinson. 

Jo plaučiai atrodė begaliniai, tačiau vėliau ėmė lysti trūkčiojimai. Tik su drauge taip ir nesupratome, ar tai buvo pats Bruce, ar ta pati garso kokybė? Bet tuo metu buvo jau nebesvarbu. 

Belieka tik apgailestauti, jog tik prieš 11-tą dainą Fear of the Dark pamačiau, jog prie turėklo ant laiptų atsirado laisvas tarpelis. Tuoj pat pakilau iš savo vietos, palikau tuos visus sėdinčius mėmes ir prisijungiau prie eilės vyrukų per kiekvieną momentą, kai galėjo įkvėpti, rėkiančių: tai geriausias koncas ever!!! 

Nuotr. Vytenio Jurevičiaus, iš music.lt 
Štai tada ir prasidėjo tikrasis koncertas! Toks, kuris išlaužo kaklą, rankas ir kelius, per kurį prarandi balsą, pusiausvyrą ir ištirpsti muzikoje, balsuose, plojime. Rėkime. Susiplėšai batelius.

Ech, vos nusipirkusi koncerto bilietą negalėjau patikėti, kad pamatysiu šias legendų legendas gyvai, negaliu tuo patikėti ir dabar. Po visko. 

Be galo dėkui tai eilei vyrukų, kurie prisidėjo prie koncerto magijos. Be galo dėkui patiems Iron Maiden, kad pagaliau atvyko ir su tokiu trenksmu, su tokia energija, kuri užkrečia ilgam ^^

P.S. Niekaip nesuprantu, kam Bruce piloto "teisės", jei jis pats skraido lyg niekur nieko :))

Nuotr. Eriko Ovčarenko, iš 15min.lt
Soundtrack: Iron Maiden - Tears of a Clown // Who motivates the motivator?

2016 m. birželio 21 d., antradienis

Baigėsi...

Pagaliau baigėsi Liūto tarnavimo kariuomenėje laikas! Ot. ^^

Su Liūto tėvais vykome į Tauragę, kur vyko "iškilminga paleidimo į atsargą ceremonija". 
Žinoma, iškilminga reiškė, jog daug svarbių žmonių sakė daug ne tokių svarbių kalbų. 

Kita vertus, išdalinta eilė padėkų tarnavusių vyrukų (ir merginų) tėveliams už dorai ir pilietiškai išaugintus vaikus. Tarp jų ir Liūto. Bėda tik ta, kad tai buvo patys neverčiausi padėkos žmonės visoje aikštėje...

Liūtas yra nuostabus. Jis nepaprastai pareigingas, sąmoningas ir sąmojingas, sumanus, jautrus, juokingas... jis visoks! Tačiau jo tėveliai... esu begaliniai dėkinga jiems, jog paleido į pasaulį tokį nuostabų sutvėrimą, kaip Liūtas. Tačiau kokiu būdu jis toks išsivystė niekaip nesuprantu... Jo tėvai tokie pilni paniekos Lietuvai ir visiems Liūto sprendimams susijusiems su Lietuva: neemigruoti, tarnauti kariuomenėje, kai niekas tikrai nekvies, tirti partizaninį karą ir t.t. 

Et, kai prisimenu tą dieną detalę po detalės, ji buvo pilna juodų dėmių susijusių su Liūto tėvais. 
Tačiau man tai švytinti visomis tas vasaros dienos spalvomis akimirka, kai be galo, be krašto didžiavausi savo didžiavyriu.

Galų gale, juk jis buvo vienas iš tų 7 ar 8 (iš 400) atitarnavusių vaikinų, kurie gavo specialų apdovanojimą už itin gerą tarnybą ^^ Je.