2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

BØRNS, Vilnius

Vasarą užbaigiau visiškai kitokiu koncertu, nei buvo išsidėstę jos eigoje. Po dozės kokybiškiausio ir gryniausio sunkiojo metalo po saule, sugalvojau nueiti į visišką pop muzikos koncertą.

R. Stankevičiūtės nuotr. iš music.lt
BØRNS iki kelių straipsnių prieš šios grupės koncertą Vilniuje, nieko nebuvau apie juos girdėjusi. Nei apie užkariavimus populiariausiuose Amerikos festivaliuose, nei apie senų pop vardų ar garsiausių mados namų simpatijas jiems, nei jokius kitus pasiekimus. 

Tačiau vienas po kito pylėsi straipsniai apie laimę, kuri teko Lietuvai (šios grupės atvykimą koncertuoti), iš straipsnių iliustracijų vis įkyriau žvelgė simpatiškas garbanius, o mobiliame grojaraštyje vis labiau seno dainos ir jam vis labiau reikėjo dramatiško atnaujinimo. Tada ir įsijungiau jų Spotify paskirą. Iš pirmo klausymo patiko maždaug 4 dainos, kas labai daug. Man sunku įtikti iš pirmo klausymo.

J. Stacevičiaus nuotr. iš lrytas.lt
Tos keturios dainos patiko vis labiau ir labiau. Vis rimčiau ir rimčiau ėmiau svarstyti galimybę eiti į tą koncertą, kol galiausiai netikėtai taip ir nutiko. O koncerto metu jau žinojau visą jo setlist'ą, visų dainų mėgstamiausias eilutes ir ritmus. Ir iki šiol pagal juos žengiu tokiomis romantiškomis rudenio gatvėmis. 

Pats koncertas buvo ir labai keistas, ir labai kokybiškas. 

Keistas iš kiek blogos pusės, kadangi nuo pat pradžios jaučiausi blogai toje publikoje. Vėl tas jausmas, kad į tave visi spokso ir smerkia, tas minioms būdingas svetimumas (mano atžvilgiu), jausmas tarsi neturi kuo kvėpuoti. Kad visi čia dedasi geresni už tave ir tu pamažu imi tuo tikėti. 
Nemalonu. 

I. Gelūno nuotr. iš 15min.lt
Jaučiau, kad koncertas kuo greičiau turi prasidėti ir tada jau niekas nebebus svarbu. Taip ir buvo. 
Muzikantai į sceną žengė labai punktualiai ir po dar vieno šoko - merginų klyksmų perskrodusių orą, kaip dar gyvenime nesu girdėjusi, - koncertas stojo į man labiau priimtinas vėžes. 

Nors pats atlikėjas sukėlė daugybę klausimų - nuoširdus jis ar ne, maivosi ar ne, šaiposi ar džiaugiasi ir pan., - jo muzika abejojau mažiausiai. Tuo kad ji nusineša, tiesiog nusivilioja ir nelieka nieko kito kaip atsakyti į jos iššaukiantį flirtą. 

Įrašas atrodo keistai trumpas, nors Liūtui apie tą koncertą pliurpiau kelias valandas. Vis dėlto, sunku rašyti apie įvykį praėjus kiek daugiau nei mėnesiui ir daugybei kitų svarbių įvykių ^^

J. Stacevičiaus nuotr. iš lrytas.lt
Bet kuriuo atveju, jei dar nesate atradusios šios grupės - rekomenduoju. Ypač kai jis taip lengvai priimtinas šiuolaikinei pop kultūrai, nors yra visiškai kitoks nei ji. 

Soundtrack: BØRNS - Seeing Stars // Some dreams never do come true
Some love doesn't hit the target

2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Harry Potter and the Cursed Child

Rugpjūčio 17 buvo viena magiškiausių dienų šią vasarą. 

Tądien pusę jos praleidau grasindama Liūtui, kad jei namo grįšim vėliau nei užsidarys paštas, jo laukia tokia mano nemalonė, kokios gyvenime neįsivaizdavo. Kitą pusę - krykštavau iš džiaugsmo ir jaudulio, nes namo išties grįžome anksčiau nei užsidarė paštas. Tarsi ant spyruoklių žygiavau į jį spausdama rankose siuntinio atsiėmimo lapelį ir dalinau pačias plačiausiais šypsenas į visas puses, keisčiausiems ir labiausiai nuo karščio susiraukusiems praeiviams. 

O tame siuntinyje buvo tikroji magija - nauja knyga apie Harį Poterį!

Na, tikslesnė situacija kiek sudėtingesnė, nes išties tai spektaklio scenarijus - t.y. daugybė dialogų  ir veiksmo, aplinkos aprašymų.

Tačiau esmė buvo visai ne ta. Esmė buvo, jog jau kuris laikas net šiame blog'e užsimindavau kaip vis susijaudindavau ir apsidžiaugdavau, pamačiusi ar tiesiog sutikusi vaiką, kuris gniaužia rankose tik pirmą ar antrą Hario Poterio knygą, kuriam visa toji magiška kelionė tik prasideda, kuris dar tiek daug n e ž i n o! 

Ir štai. Pagaliau. Ir pati vėl buvau tas vaikas, kuris nieko nieko nežino, kas jo laukia. Kas kitame puslapyje, kurioje vietoje verksiu, kurioje juoksiuosi, o kurioje šypsosiuosi kaip miela šypsena. Ech, vien ta stebuklo nuojauta buvo nuostabi ir patį pirmą vakarą perskaičiau tik leidyklos informaciją, tiesą sakant :D 

Skaitymo estafetė jau perduota kitiems Hario Poterio kartos vaikams :) 
Visa kita laukė tik vėliau. Dėl itin įtempto laiko tą nedidelę knygelę skaičiau gerą savaitę su trupučiu, nors puikiai prisimenu, kaip Fenikso broliją surijau per dvi ar tris dienas ir tai labai stengiausi "taupyti", kad kuo ilgiau užtektų :D 

Jei klaustumėt, ar patiko Prakeiktas vaikas, tektų atsakyti, kad nelabai... tačiau jis vis tiek buvo vertas to beprotiško jaudulio ir džiaugsmo turėti progą skaityti naują Hario Poterio knygą ^^