2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

PMS

PMS - priešmenstruacinis/permenstruacinis/pomenstruacinis sindromas. 
Štai kaip tai teisingai skamba mano žodyne.


Maždaug dvi su puse savaitės per mėnesį. Kai turiu laiko ilgiau, o kai neturiu - trumpiau. Galima ryte jaustis nirvanoje su pasauliu, per pietus skraidyti po senamiestį su Thunderstruck melodija po širdimi, o nuo 16 val. imti graudintis, nerimauti, visose vietose su visais žmonėmis jaustis blogai, o nuo 20 val. jau nebegalėti nežliumti... Nes nuo savęs tai neužsidarysi kitame kambaryje.

Taigi bus dvi su puse savaitės ir +-4 valandos į mėnesį. Bliovimo, slėpimosi, vengimo, nenorėjimo, negalėjimo, isterijos, bejėgiškumo, beviltiškumo, kaltės, skaudžios tylos, tylios paniekos ir dar tylesnio nekenčiu. O svarbiausia - nežinojimo. Kodėl, nuo ko, kaip, kas, ar galiu - ne, negali man padėti. Aš juk pati nežinau kas yra...

Ir tiesiog taip yra. Ir nors pasiusk negali kitaip.


Soundtrack: Jamie N'Commons - The Preacher // There's blood in their eyes and blood in their hearts

2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Kūdikis, rupke!

Lubinas griūte įgriuvo per slenkstį. Išbalęs, kelioniniu apsiaustu, susitaršiusiais žilais plaukais. Atsitiesęs jis apžvelgė kambarį žiūrėdamas, kas jame yra, ir garsiai sušuko:
 Berniukas! Davėme jam Tedo vardą, Doros tėvo garbei!
Hermiona suspigo:
- Ką? Tonks... Tonks pagimdė?
 Taip, taip, Tonks pagimdė!  šaukė Lubinas. Visi ėmė linksmai kažką šūkauti, su palengvėjimu dūsauti, Hermiona ir Fler aičiojo:
- Sveikiname!
 Kūdikis gimė, rupke!  stebėjosi Ronis, tarsi pirmą kartą išgirdęs apie tokį stebuklą. 

J.K. Rowling "Haris Poteris ir Mirties relikvijos". Vilnius, 2008, p. 408409.

Neprisimenu, ar tai buvo vakaras kai su geriausia drauge kartu sėdėjome mūsų namo balkone ir slėpdamosios už plačių lentų turėklų stebėjome gatvę, ar tai dariau viena. Bet kuriuo atveju, po to vakaro viename iš pirmųjų mano dienoraščių atsirado įrašas apie tąkart matytas dvi senutes. Jos lėtai slinko pagrindine kaimo gatve, susikibusios už parankių, sukišusios galvas įdomiam pokalbiui, o gal šviežiausioms paskaloms. Ėjo į vakarus, link ryškiaspalvio saulėlydžio. Tokio, kuris visą aplinką nudažo švytinčia oranžine spalva. Ir tada, būdama 12 ar 13 metų, rašiau, kad tikiuosi kada nors šitaip mūsų kaimo gatvėmis slinkti kartu su savo dabartine geriausia drauge. 

O užvakar ta pati geriausia draugė pranešė, kad balandžio pabaigoje tapsiu teta Luna!

Jei cituoti pažodžiui, kaip tada sureagavau, tai skambėtų taip: Jęeewehshdifn!

Jei ieškoti citatos, kuri geriausiai apibūdintų kaip jaučiausi ir jaučiuosi iki šiol, tai ją jau perskaitėte šio įrašo pradžioje. Lygiai kaip kasdienė mirtis, taip ir kasdienis gimimas niekaip neįsiskverbia į mūsų sąmonę ir suvokimą, kol nepaliečia per artimiausius, svarbiausius žmones. 

Leliukas! Mano geriausia draugė turės leliuką! Mažą mažučiuką Roberčiuką! Neįtikėtina... 

Liūtas į šią naujieną reagavo lygiai taip pat kaip Ronis. Visiškai. Tarsi niekada anksčiau negirdėjęs apie tokį dalyką. Galiausiai po paros suprato, kad ši naujiena jam labiausiai asocijuojasi su tokia istorija.

Pastaruoju metu jis nieko kito neveikia, kaip skaito visokiausias partizanų ir jų ryšininkų baudžiamąsias bylas. Ar tai susiję su jo doktorantūros tema? Nė velnio. Bet jau antra ar trečia savaitė tvarkingai nieko kito neveikia. 

Taigi. Kai sužinojo, kad mano draugė laukiasi prisiminė, jog paskutinio apsilankymo archyve metu skaitė apie 6 brolius, kurie žuvo partizanaudami. Ir kaip tai perskaitęs net jis susirūpino, kad žūti 6 vaikams iš vienos šeimos labai skaudu (šiaip jam tokios mintys retai šauna į galvą). Bet dar po kelių minučių sužinojo, kad toje šeimoje iš viso buvo 23 vaikai, iš kurių 18 sulaukė pilnametystės (tai reiškia, kad 5 mirė mažiukai).

Ir tada labai susirūpinęs klausė  tai 6 daug ar ne?

Soundtrack: Cradle of Filth - Nymphetamine (žiauriai į temą...) // Six feet deep is the incision
In my heart, that barless prison

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

In memoriam

Šįryt kokias 20 minučių kalbinau Liūtą keltis. Norėjau pusryčiauti kartu, o jis vis miegojo, o aš vis alkau. 
Galiausiai baigėsi kantrybė ir nuėjau teptis sumuštinių.

Kai dar po 7-8 minučių iš miegamojo pusės išgirdau šaižų "Kas per šūdas?" mintyse susikurpė keli scenarijai.

Pirmasis - kažkas išdaužė mūsų darbo kambario balkono langus, kažkaip pateko į kambarį ir jį nusiaubė.
Antrasis - po lova buvo negyva žiurkė ir Liūtas keldamasis ant jos užlipo.
Trečiasis - sprogo ir išsilydė jo kompas sugadindamas stalą ir krūvą knygų aplink. Ir t.t.

Atbėgus į kambarį pasitiko visiškai kitokia, tačiau tokia pat nereali atrodžiusi žinia - mirė Donskis.

Kokia vis dėl to keista ta mirtis. Kokia nesuvokiama, nors kasdienė. Kaskart netikėta, kaskart ne laiku, kaskart sutrikdanti ir išmušanti iš po kojų vieną ar kelias lego kaladėles iš to pamato, kurį turime susikūrę. Pamato žmonių, kuriais pasitikime, kuriais žavimės, į kuriuos lygiuojamės arba tiesiog gerbiame. 

Taip ir pravaikščiojau visą dieną su ta bežade nuostaba po krūtine. 
Tiesiog. 

Šarūno Mažeikos nuotr. iš delfi.lt