2016 m. liepos 5 d., antradienis

Black Sabbath, Ryga

Šią vasarą žymėjo vos keli muzikiniai šviesuliai tarp ištisinių kelionių, tačiau visi trys jie buvo labai ryškūs ir įdomūs. Antrasis jų - legendiniai Black Sabbath

Šios grupės niekada nebuvo mano norimų pamatyti grupių sąraše. 
Labiausiai dėl to, jog netikėjau kada nors turėsianti galimybę Sabbath'us išvysti ir išgirsti taip arti, apskritai vėl kartu grojančius, o svarbiausia - gyvus. Na, ta prasme, kai dar 2010 m. net mokslininkai imasi tyrimų, kodėl grupės vokalistas vis dar gyvas (plačiau ČIA), o gitaristui 2012 m. diagnozuotas vėžys (plačiau ČIA) nelabai ir tikiesi kokių nors stebuklų gyvendamas 2016-tais ^^

O jų pasirodo būna. 

Na, tačiau pirmiau apie pašalinius reikalus (kaip įprasta), o jau po to apie patį koncertą :D

Taigi, koncertas vyko Rygoje. O tai reiškė itin ilgą ir neįprastą kelionę iki arenos bei visiškai nepažįstamą pačią areną. Esu žmogus ištvermingas, tačiau supratau neesanti tiek ištverminga, kad pakelčiau ilgą ilgą kelionę, nuo anksti anksti ir dar paniką, kurią keltų klajonės po nepažįstamą miestą, tad rinkausi kelionę fanų autobusu. Tai reiškė, kad atvyksime tik prieš pat prieš pat koncertą, o tai reiškė, kad pirkau sėdimą bilietą. Stovimi bilietai išties suteikia šventę, kai gali atvykti į koncertą anksti, užsiimti puikią vietą prie scenos ir išgyventi artimiausią kontaktą su muzikantais ir jų muzika. O šiaip strykčioti kur gale su mano pusiausvyros nelaikymu, tarp visa galva didesnių dėdžių ir neturėti kur įsikibti, jei kartais minioje pasidaro pernelyg pavojinga... nelabai smagu. 

Tad įsigijau labai brangų (turbūt brangiausią, kokį tik esu apskritai pirkusi) sėdimą bilietą ir visi fanų autobuso vairuotojo sukimai ratu aplink areną, nerandant vietos prisiparkuoti nekėlė jokio streso. 

Pirmą kartą susidūriau su labai šauniu dalykėliu, kuris įvestas Rygos arenoje. T.y. išorinis kolidorius/vestibiulis/tiesiog visa ta išorinė erdvė su barais, tualetais ir rūbinėmis ties brangiausių sėdimų bilietų zona yra atskirta kilnojama siena. Ties ja stovi apsauginis ir įleidžia tik tinkamus bilietus turinčius asmenis. Ir patikėkit... tai nuostabu :D

Žinoma, jausmas gerokai pižoniškas, tačiau kaip itin didelį patogumą, aukštą kokybę mėgstantis ir eilių bei didžiąja/bendrąja prasme žmonių nemėgstantis padaras, tiesiog sumurkiau iš pasitenkinimo tai pamačiusi. Jokių eilių tualete, jokių eilių prie maisto, jokio susigrūdimo ties suvenyrais ar įėjimo į salę. Nuostabu! Vis dar tikiuosi, kad ir į Placebo koncertą bilietą pirkau panašioje vietoje ^^ Taip ir nepatikrinau.

Kitas užkulisinis dalykas, įsmigęs atmintin - ten buvo tiek lietuvių, kad nelabai ir jaučiausi išvykusi už Lietuvos ribų :D Tai gerokai pralinksmino po ilgos ir ne itin patogios kelionės ^^

 Taip besidžiaugiant ir besižvalgant po naują aplinką atėjo apšildančios grupės pasirodymas - 
- Rival Sons. 

Iki koncerto visai neturėjau laiko pasidomėti absoliučiai niekuo. Tad jiems žengus į sceną negalėjau atsistebėti pasirodymo kokybe, garso kokybe ir keistai pažįstamomis melodijomis. Tik grįžusi namo pasidomėjau plačiau ir supratau, kad iki persikraustymo į Spotify platformą jie buvo mano grojaraštyje bei prisiminiau ne vienos dainos žodžius ^^ Tuo tarpu Rygoje tik smagiai ir kiek nustebusi (maloniai) stebėjau jų pasirodymą, kuris tapo mažute švente ^^ 

Dar po kiek laiko į sceną žengė patys Sabbath su tamsos kunigaikščiu priešakyje.

Vaizdas buvo ir trikdantis, ir žavintis, ir nustebinęs, ir sukėlęs keistus mielumo jausmus, kurių šiaip jau per metalo koncertus net man nebūna.

Keistai žiūrėjosi blizgantis Ozzy švarkas ir palaidinė, bet kam rūpi apranga per tokius koncertus? Nustebino kaip keistai moderniai ir estetiškai atrodė milžiniški ekranai ir šviesos scenos fone. 

Žavėjausi, kaip tiesiai ir grakščiai  laikėsi Tony ir Geezer, kaip mikliai, tarsi be jokių pastangų lakstė jų pirštai savų gitarų stygomis. 

Nustebino Ozzy ir jo nuolat kartojamas I love you, patikėkit muzikantai visaip giria savo publiką ir reiškia susižavėjimą ja, tačiau meile taip lengvai nesišvaisto. 

O mielumas taip pat kilo iš pačio Ozzy. Kol gitaristai laikėsi tiesiai ir judėjo labai minimaliai, Ozzy lingavo pirmyn atgal dainuodamas, kartais pašokinėdavo ir visu kūnu palinkęs į priekį žygiavo plačiais žingsniais iš vieno scenos galo į kitą. Visa jo maniera, laikysena, išplėstos akys ir tas naivus I love you kartojimas sudarė didelio didelio, labai keisto darželinuko įspūdį.

Ir tas įspūdis neapleido visą koncertą. Ir tas įspūdis nuteikė labai melancholiškai ir liūdnai.

Kai žinai, kad šis Black Sabbath turas vadinasi "The End", labai aiškiai supranti, kad tai ir yra pabaiga. Ne taip kaip per kokius Scorpions, kurie po savo "paskutinio turo" greičiausiai sugrįš koncertuoti už 3-4 metų. Tas visiškos pabaigos jausmas, toji nuojauta, kad turi gerti į save visa ką matai, ką girdi ir ką spinduliuoja scenoje esantys trys pagrindiniai vyrukai... jis buvo labai stiprus.

Ir tada pasijutau legendos dalimi. Ir niekas daugiau nebuvo svarbu.
Atsisveikinimas su šia sunkiosios muzikos legenda, su įkvėpėjais eilės grupių ir asmenybių, su kuriomis pati augau ir tobulėjau, tai... be abejonės buvo visiškai kitoks koncertas, visiškai kitaip paveikęs ir nuteikęs.

Be galo džiaugiuosi buvusi to dalimi, kad ir kiek bauginausi prieš patį koncertą.

Soundtrack: Black Sabbath - Age of Reason // Politics, religion, love of money too
It's what the world was built for, but not for me and you

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą